PASKUTINIAI ŽINGSNIAI
MOTINOS širdyje kiekviena kūdikio gyvenimo smulkmena įrašyta ne-džiūstančiu atminimo rašalu. Kiekvienas jos vaiko šypsnys — yra baladė, kiekvienas nusivylimas — tragedija, ir visas vaiko gyvenimas jai — šviesiausia poema ar heroinis epas. —
Balys Auginas
M o t i n o s M o n o l o g a s s ū n u i
KUR tu, Sūnau— vienintelė palikusi šaka,
Bedžiūstančio senatvės medžio? Girdžiu
Nutolstančius žingsnius stikliniam gruode—
Jie skamba, tarsi dūžtantys Likimo laimės veidrodžiai—
Ir aštrios skausmo šukės
Įsminga mano vienišon širdin—
O, gulbine išskridęs mano!
Tavieji žodžiai atsisveikinant
Dar virpa ausyse— Juos paslėpiau
Širdies slapčiausioje kertelėj—
Tai lobis, užrakintas raktais
Iš niekad nerūdijančios vilties!
— O, Mama — tu sakei — Balti
Balandžiai snapuose ataneša
Saulėtekio varsom ataustą žinią
Nuo Gedimino Miesto ligi vienkiemių
Šiaudinių. Ir spindintys danguj
Vaivorykštės lašai srovena laisve
Bundančion širdin—
Ir Kraštas keliasi— nubudus mūsų Žemė
Aušrų rasotom akimis jau žvelgia—
— Mamut, ir aš einu Saulėtekį
Sutikt kartu su bundančiais prieš Rytą.
Parnešiu Tau, Mamut, ne šilko skarą,
Ne vėrinį gintaro Tavo nuostabiam
Mielajam kaklui apkabinti— Svajonėse
Regiu vainiką laisvės, pinamą iš kraujo.
Ir vilties, ir žygių, bręstančių krūtinėj—
Ir tu čiulbėjai man, lyg vieversys
Prieš aušrą tvinstančią pragydęs—
Nesupratau tavų troškimų—
Tačiau giesmė mūs Krašto Saulei
Įaudrino mane— Ir saldžiai apsvaigino—
Kodėl tada tos laimės prieangio šešėliuos
Pasivaideno man laukuos vientulis,
Besiblaškąs pavasario agonijoje, beržas
Su kruvinų sulos lašų šaltiniais? Ir baimės
Griaustinio daužoma širdis drebėjo
Tave— savo vienintelį — prarast —
Ak, medi mano, sodyboj mūsų pasodintas
Užuovėja vienintelė senatvės vėjuos—
Raudų liūtim aš išsiliejau,
Ir žodžių potvyniu užpyliau, lyg banga—
Ir ašarų grandinėmis norėdama Tave pririšti
Prie namų—
— Ir išėjai
Audringą lapkričio vėjuotą naktį.
Ir paukščio giesmę,
Ir saulės vyzdį išsinešęs su savim—
Dabar taip tyliai byra mano dienos—
Nužydę obelų ir vyšnių trupantys žiedai—
Ir nors pavasario ugningi pirštai
Darželyje man tulpę degančią įžiebia
Nušviesti pėdas vienišas senatvės—
Aš tulpių degančioj liepsnoj
Regiu, Sūnau, tik tavo brangų veidą
Ir Tavo skruostai vėl pražysta širdyje—
Ir kai pavasario žalioj nakty sudėjus bluostą,
Įsiklausau, kaip vėjas skambina konvalijųvarpeliais—
Man ausyse nuspengia Tavo paskutiniaižingsniai—
Ir aš tikiu—
Tai ne konvalijos, tai j i e —
Tai Tavo p a s k u t i n i a i ž i n g s n i a i
Čia aidi, tartum dūžiai
Varpo šermeniniai—
