PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ - KRETA

Kretiečių antspaudai, kuriuose matome piIių sienas, pastatus ir vartus

A. ŽYGMANTAS (tąsa)

Ne tik kirvis pateko į kultą. Yra pakankamai davinių rodančių, kad Kretos aštuoniukės pavidalo skydas taip pat buvo pasidaręs religijos ženklu. Tačiau jis nebuvo toks populiarus, kaip baisusis dviašmenis kirvis.

Panašaus dviašmenio kirvio kulto būta ir Mažojoje Azijoje kari jų (Caria) tarpe. Knoso rūmų sienose kirvio piešinys buvo toks dažnas, kad ir patys rūmai vien dėlto galėtų būti pavadinti dviašmenio kirvio rūmais. Karijai tokį kirvį vadino labrys, kaip jau minėta, spėjama, kad dėlto ir Mino rūmai Knose vadinosi labirintu (Labyrinthos).11

Mino kultūros produktų yra randama Egipte, Sicilijoje ir net Ispanijoje. Spėjama, kad ir filistinai, įsikūrę pietinėje Palestinoje (Filistinijoje), yra buvę kolonistai iš Kretos.

Vėlyboje mininio laikotarpio pradžioje Kretos salon pagaliau patenka iš rytų atgabentas arklys ir jo traukiamas kovos vežimas.23

Kretiečiai prekiavo su visais kaimyniniais kraštais ir pietuose ir rytuose. Tačiau su šiaurės kraštais, ypač su Helada, nuo 2000 m. pr. Kr. užkariauta achajų ir vis daugiau ir daugiau atveriama užsienių įtakai, jie palaikė labai gyvus santykius. Nuo 1700 m. pr. Kr. Kretos civilizacijos įtaka į tą kraštą plaukė ištisa galinga srove.51

A. Evansas, tyrinėdamas 1923 m. Knosą, atrado freskas, vaizduojančias karį su raguotu šalmu, kuris veda juododžius samdinius į mūšį. Iš to paveikslo matome Kretos santykius su Afrika.

IŠKYLA MIKĖNAI

Nuo to paties XVII a. galo Argolidės kraštas Graikijoje staiga pradėjo kisti; ten išsivystė vynuogių ir alyvų ūkis ir atvirai pasireiškė Kretos įtaka. Argolietės pradėjo dėvėti Knoso mados rūbais, Kretos tipo šventyklose įsikūrė

Kretos deivė. Kretos kultūra nugalėjo, tačiau achajų šiaurės kilmę dar vis liudijo jų barzdos, jų dėvimos kelnės, rankovinis švarkas — chitonas, atskiras megaronas ir pastovus židinys. Jų valdovai, nors godūs prabangai ir egzotinėms naujenybėms, vis dar tebegyveno prastą ir šiurkštaus pobūdžio gyvenimą. Iš savo augštų pilių jie saugojo kelius, kuriais naudojosi pirkliai, ir už saugų praėjimą ėmė garbingas dovanas. Pilims ir kapams statyti jie sušaukdavo visus gyventojus pajėgius kilnoti tuos milžiniškus akmenis; jie mėgo karą ir užpuolimus, gražius ginklus ir gerus kovos vežimus.

Vykdydami karo žygius sausuma ir jūromis, jie grobdavo galvijus ir moteris. Ypač jie grobė auksą, kuriuo puošė savo gyvenvietes ir už kurį galėdavo švęsti šventes ir kelti ilgai trunkančias potas.

Įvairiose vietose Aigėjo pakrantėse ir net tolimuose rytų ir vakarų kraštuose kretiečiai sugebėjo įsikurti kaip užkariautojai ir primesti savo valdžią. Argolidėje, tačiau, jie apsiribojo tik perteikdami vietiniams gyventojams savo augštesnės civilizacijos palaimą.

Vistik, tačiau, žemyne heladinėje kultūroje yra ryškus kai kurių miestų sunaikinimas, pav. Orchomeno. Atrodo, jog įsibrovėliai miniečiai versdavo kartais imtis karo. Kapuose randama apsčiai ginklų — peilių, nusmailinto lapo pavidalo durklų, j iečių antgalių su lizdais, kaimai yra įtvirtinti.

Iš Mino kultūros paliktų paveikslų yra pažymėtinas vienas, vaizduojantis miesto apgulimą. Jis rodo akropolį (pilį) stovintį lygumoje su medžiais. Namus supa mūrai. Bokšte išsilenkusios moterys stebi kovą ir mostais rodo savo susijaudinimą. Tuo tarpu besiginantieji vykdo priešpuolį iš pilies. Priekyje eina svaidyklininkai, po jų seka pasilenkę lankininkai, dar toliau — jietininkai. Visi jie nuogi išskyrus jieti-ninkus, kurie dėvi trumpais standriais rūbais susegtais ant vieno peties. Puolikai, tuo tarpu, yra ginkluoti buožėmis ir akmenimis. Paveikslo apačioje matyt atvykstantis jūra dalinys. Laivą irkluoja vyras su kūginiu, ilgu kuodu papuoštu šalmu, dėvintis trumparankiu švarku-chitonu. Ką šis karo paveikslas vaizduoja, galima tik spėlioti. Atrodo, jog čia vaizduojama dviejų svetimų tautų kova, vienai jų į pagalbą jūros keliu atvyksta mikėniečiai. Šita scena yra sukurta ant sidabrinio indo, kurį, matyti, užsisakė karalius, norėdamas pagerbti vieną iš savų pergalių, o mirdamas indą pasiėmė į savo kapą.15

Kretiečiai ypatingai gražiai puošė savo durklus. Jie išraižydavo juos piešiniais ir inkrustuodavo įvairiais kitais metalais, dramblio kaulu ir brangakmeniais. Viename durkle yra įrėžta nepaprastai graži liūtų medžioklė. Tokį įstabiai gražų durklų išpuošimą paveldėjo ir jų kardai.

Antspauduose yra mėgiami fantastiškų gyvulių paveikslai, augalai, žmonių figūros, miestai ir tik kai kur kariai ir niekur nėra kautynių scenų. Pasitaiko, tačiau, karo dievo ar deivės paveikslas. Aplamai antspauduose vyrauja religinės scenos.

Medžioklės ir karo scenas daugiau už kretiečius mėgo Mikėnų valdovai. Jų paveiksluose matome ir kovos vežimus. Kautynių scenos įrėžiamos ir žieduose. Ir Mikėnų puodai, be geometrinių ir augalinių papuošalų, rodo medžioklių ir mūšių vaizdus.

Helados viduriniojo laikotarpio kultūros karinis pobūdis privedė prie turto sukoncentravimo Graikijos žemyne ir jos ekonomijos visiško sumiestinimo. Kretoje sukurti techniški įrengimai tuoj būdavo pasisavinami. Toki pasikeitimai buvo galimi, kai iškilo miestuose kariai valdovai, kurie sutelkė turtų išteklius ir dalį jų išleisdavo, pagyvindami prekybą ir paremdami Mino amatininkus.4

Mikėnai buvo sena helenų gyvenvietė, le-gendarinio Persėjo įsteigta, bet apie 1625 m. pr.Kr. ten, atrodo, įsikūrė galingas kunigaikštis iš Kretos.35

Mikėnų akropolyje išaugo rūmai, kiti iškilo Tirinte ant augštų uolų. Šitų žemyno tipo pastatų sienos, tačiau, buvo padengtos kretiškais paveikslais, kur buvo vaizduojami mūšiai ir medžioklės. Pilių turtingumas augo kasdieną ir aplink jas nuolat telkėsi augantis gyventojų skaičius. Tokiomis sąlygoms esant, rūmų valdovams nuolat rūpėjo jų saugumas ir gynyba. Pilies mūrai būdavo nuolatos prailginami, kai miestas žemiau pilies išaugdavo didesnis. Įtvirtinimai buvo nuolatos plečiami ir aprėpdavo vis didesnį plotą. Mikėnų civilizacijos plotas nebuvo apjungtas vienos karalijos ar valstybės rėmuose, bet buvo jungiamas tik bendros kultūros.1

Mikėnuose — tvirtovėje, kuri vyravo pagrindinėje prekybinėje arterijoje jungiančioje pietryčių kraštus su šiaurės vakarų, pražydo miestinė kultūra. Nors daugelis mikėninių ginklų ir papuošalų yra aiškiai pagaminti Mino amatininkų, tačiau pati kultūra yra skirtinga nuo mininės, svetima jai savo dvasia. Ankstyboji Mikėnų civilizacija, atrodo, buvusi aiškiai karinio pobūdžio. Tą rodo miestų įtvirtinimai, daugybė randamų ginklų, mene mėgiamos mūšio scenos.

Kvapniųjų aliejų eksportas buvo vienas iš Mikėnų pagrindinių pajamų šaltinių.20. Mikėnų galia Graikijoje rėmėsi gerais keliais, kurie rišo juos su kaimyniniais kraštais, nors tų laikų karalijų būta mažų: “kai karaliją žmogus galėdavo pereiti skersai per vieną dieną”.11

Šita Kretos — Mikėnų civilizacija ištisus du šimtus metų (1600-1400 m. pr. Kr.) išsilaikė žemyne. Tie amžiai priskiriami ankstybajam Mikėnų laikotarpiui. Toji įdomi civilizacija paplito visuose Helados kraštuose. Krašto turtingumas traukė kretiečius, kurie į čia gabeno savo kardus ir puikias vazas, užtai, tarp kitko, įgydami žinių reikalingų jiems plaukiojant į tolimus kraštus.15

(Bus daugiau)

 

  

Kretos karys su būdingu, aštuoniukės skydu; kariai žygyje ir Kretos lankininkas.