„Naujoji pasaulio tvarka" ir Lietuva
ZENONAS PRŪSAS
Jau nuo praėjusių metų rudens JAV prezidentas Bush kalbose ir įvairiomis progomis vis primena savo „Naujosios pasaulio tvarkos” viziją (,,New World Order"). Bet iki šiol jis dar nėra jos pilnai suformulavęs, daugiausia pasitenkindamas tik užuominomis. Lyg ir bandė ją susumuoti savo specialioje kalboje kongresui šių metų vasario 6 dieną, vos pasibaigus Irako karui. Štai jo žodžiai:
„Dabar mes jau pradedame matyti horizonte naujosios pasaulio tvarkos viziją. Aiškiai matome galimybes išsivystyti naujajai pasaulio tvarkai. Cituojant Winston Churchill'į, tai yra tokia tvarka, kur teisės ir teisingumo principai apsaugo silpnąjį nuo stipresniojo. Matome pasaulį, kuriame Jungtinės Tautos, atpalaiduotos nuo šaltojo karo problemų, yra pasirengusios atlikti savo įkūrėjų istorinę viziją. Pasaulį, kuriame laisvė ir respektavimas žmogiškųjų teisių bus praktikuojamos visų tautų. Gulfo karas buvo pirmasis šios naujosios pasaulio tvarkos egzaminas. Mes išlaikėm šį egzaminą. Kadangi pasaulis neužmerkė akių agresijai, Kuwaitas šiandien yra laisvas. Nors mūsų kariai jau pradeda grįžti namo, mes turime suprasti, kad laisvės įgyvendinimas mus įpareigoja ir toliau darbuotis ta linkme. Netgi naujoji pasaulio tvarka negali garantuoti, kad atėjo ilgalaikės taikos era. Bet pastovi taika yra mūsų misija".
Gražūs žodžiai. Taip kaip ir pažadai, suformuluoti jau beveik užmirštoje Atlanto Chartoje. Tikėjimas jais kainavo Lietuvai tiek daug aukų ir skausmo. Ką gi šie žodžiai reiškia praktiškai? Ar jie turi ką nors bendro su darbais? Ar mes turime jiems skirti didesnį dėmesį? Dalinius atsakymus duoda pats Gulfo karas. Kodėl gi prezidentas Bush į jį įsivėlė? Tik jau ne dėl noro apginti silpnąjį nuo stipresniojo. Pagal visuomenės apklausinėjimo davinius, padarytus 1990 metų rugsėjo mėnesį, tuo metu tik 49% Amerikos gyventojų galvojo, kad Bush yra neblogas prezidentas. Jei jis nieko nebūtų daręs Irakui okupavus Ku-waitą, tas procentas galėjo kristi dar žemiau. Tuo laiku daugelis galvojo, kad Bush yra neapsisprendžiantis ir neefektingas prezidentas. Kuwaito išvadavimas atrodė kaip gera proga parodyti, kad jis tokiu nėra. Išlaisvinimas silpnesnio Kuwaito buvo duota kaip pagrindinė priežastis. Bet vėliau buvo parodytas dvigubas standartas, kai Bush griežtai atsisakė padėti sukilusiems kurdams. Atseit ne kiekvieną silpnesnįjį reikia apginti nuo stipresniojo. Mat, padėti kurdams ,,neįeina į Amerikos interesų sferą". Antra priežastis pradėti karą prieš Iraką galėjo būti spaudimas ir iš Izraelio pusės.
Iš Amerikos žurnalistų turbūt geriausiai šią „naująją pasaulio tvarką" yra susumavęs Walter S. Mossberg. Pagal jį (Wall Street Journal, 1991 balandžio 15), ateityje užpuolimo atveju tik pilnai nepriklausomos valstybės gali tikėtis Amerikos karinės pagalbos. Tik tos, kurios dabar priklauso Jungtinėms Tautoms. Bet ir šiuo atveju yra ribos. Bush nesiųstų karinės pagalbos užpultai valstybei, jei ji neturi alyvos arba šiaip neturi ko nors, kas yra svarbu Amerikos interesams. „Naujoji pasaulio tvarka" yra esmėje status quo išlaikymas pasaulyje. Dabar egzistuojančios valstybės turi būti išlaikytos esamose sienose. Netgi jei jos yra ir kolonijalinės valstybės. Vienas iš įtakingų asmenų Bush'o administracijoje (pavardė nepaduota) Mossberg'ui aiškinęs, kad Amerika turi vieną ir tą pačią politiką ir Sovietų Sąjungai, ir Kanadai, ir Jugoslavijai, ir Čekoslovakijai — atseit tokioms valstybėms, kurioms gresia disintegracija. Būtent Amerika norinti, kad šios valstybės išsilaikytų esamoje padėtyje. Tik esanti viena išimtis Sovietų S-gos atveju: Pabaltijo valstybės. Valstybės sekretorius James Baker, kuris paprastai kalba už Bush'ą užsienio politikos klausimais, Pabaltijo kraštus laikąs specialiu atveju. Baker sako, kad Amerika yra pripažinusi Sovietų S-gos sienas 1933 metų ribose, tad be Pabaltijo kraštų. Atseit bent teoriškai, pagal naująją pasaulio tvarką, Amerika turėtų apginti Lietuvą nuo stipresnės Sovietų Sąjungos. Deja, pagal mūsų spaudoje jau minėtą Bush'o išsireiškimą, Lietuva nėra Amerikos interesų sferoje. Pagal Čikagos kolumnistą Mike Royko, Lietuva neturi nei seno, bet jaunas merginas mėgstančio bilijonieriaus emiro, keičiančio žmonas kas savaitę; nei bilijonų tonų alyvos žemės gelmėse. Todėl Kuwaitas — yes, o Lietuva — no.
Pagal Mossberg'ą pagrindinis elementas „naujoje tvarkoje" esąs ne demokratija, ne žmonių teisės, o nepriklausomybės turėjimas ar neturėjimas dabartiniu metu. Naujosios tvarkos pamatai yra valstybinių sienų neliečiamumas, įtvirtintas 1975 metų Helsinkio aktuose. Jos negali būti pakeistos. Nesvarbu, kaip šios sienos atsirado praeityje; ar legaliai, laisvu noru tautoms susijungiant, ar per agresiją. Jos gali būti pakeistos tik laisvu susitarimu tarp dviejų teritorinius ginčus turinčių nepriklausomų valstybių. Taip pat derybomis tarp okupanto ir okupuotojo. Tai reiškia, kad tokios senos savo tautines istorijas turinčios tautos kaip kurdai ar gruzinai, negali tikėtis pagalbos iš Amerikos atkūrimui savo nepriklausomybių. Kitaip tariant, jei kuri tauta yra jau iš vergijos išsilaisvinusi, padėk jai agresijos atveju, jei tai tarnauja Amerikos interesams. O jei tauta tebevergauja — tegu ir toliau vergauja. Juk su tuo turbūt jau ji apsipratusi.
Bush'o „naujoji pasaulio tvarka” yra tiek nauja, kiek daugelio televizijos reklamų tvirtinimas, kad jų siūloma prekė yra „naujas pagerintas produktas”. Abiem atvejais turime reikalo su sena preke, tik su kiek pakeistu pavadinimu. Ji nauja tik tiek, kad buvo aiškiai atsiribota nuo Reagan'o laikų. Kai Sovietai užpuolė Afganistaną, Reagan atėjo į pagalbą, duodamas partizanams raketas. Nepabijojo, kad tai gali pakenkti pasaulio stabilumui. Rezultatai kalba patys už save. To nepadarė Bush kurdų atveju. Jis pasirinko tironą Hussein'ą, o ne laisvės norinčius kurdus.
Nežiūrint skambių frazių, pagal Mossberg'ą, Bush'o administracija savo politikos gairėmis pasirinkusi
stabilumą, o ne tautų apsisprendimą. Pliuralizmas, o ne separatizmas yra jo administracijos motto. Net ir Pabaltijo kraštų atveju, kur nepriklausomybės reikalavimas teisinės pusės atžvilgiu esąs neginčytinas, Bush ir šią problemą paliko tik derybų objektu tarp pabaltiečių ir Maskvos, pats į šias derybas beveik nesikišdamas. Atseit tegu ėriukas ir vilkas patys vieni derybų keliu išsprendžia ėriuko likimą! Bush vis dar delsia su Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu. Netgi toks Henry Kissinger, mums praeityje buvęs gana nepalankiu, sausio 22 dienos straipsnyje, išspausdintame New York Times, pasisako už Pabaltijo kraštų nepriklausomybių pripažinimą. Dar stipriau yra pasisakę buvęs Reagan'o laikais valstybės sekretorius George Shultz, o taip pat ir buvęs prezidentas Nixon. Gaila, kad nepriklausomybės paskelbimas negalėjo būti padarytas pora metų anksčiau! Daugelis žymių žurnalistų yra kritikavę Bush'ą dėl jo dvigubo standarto taikymo Kuwaitui ir Lietuvai. Nors iš kitos pusės, Bush'o štabo viršininkas Suminu 1991 kovo 3 Evans ir Novak televizijos programoj tvirtino, kad Pabaltijo klausimas buvęs keliamas kiekviename Bush'o susitikime su Gorbačiovu ir su jo užsienio reikalų ministeriais. Bush ir toliau spausiąs Sovietus dėl Pabaltijo, bet tik diplomatinėmis priemonėmis privačiuose susitikimuose, o ne vieša retorika. Diplomatijoj jis ir toliau naudosiąs savo stilių, kuris buvęs taip sėkmingas praeityje. Šioje programoje žurnalistai Evans ir Bames spėliojo, kad gal dabar po sėkmingo Gulfo karo Bush, turėdamas didesnį prestižą, pradės daugiau spausti Sovietus dėl Pabaltijo. Abu galvojo, kad Kuwaito ir Lietuvos okupacijų atvejai esą panašūs, nors Lietuvos okupacija ir įvykusi daug anksčiau, nekaip Kuwaito.
Prezidentas Bush žino, kad jis vienas pats nepajėgs įvesti savo „tvarką” pasaulyje. Reikalingi partneriai. Tai suprantama. Bet keistoka, kad savo pagrindiniu sąjungininku pasirinko ne kokį nors žinomą Vakarų pasaulio demokratą valstybininką, o komunistą Gorbačiovą. Kodėl Gorbačiovą? Atrodo, kad viena iš svarbiausių priežasčių yra tai, kad jis yra tiesiog susižavėjęs Gorbačiovu, kuris yra lyg ir jo „idol”. Kita priežastis yra tai, kad Bush ir Gorbačiovas yra vienas į kitą labai panašūs. Ne išvaizda, bet galvosena ir temperamentu. Vienas yra KGB produktas, nors tiesiogiai šiai organizacijai gal ir nepriklausė. Jį iškėlė Andropovas, buvęs labai suktas, ciniškas ir gana žiaurus KGB viršininkas. O Bush yra buvęs CIA viršininku. Nors ši organizacija negali žiaurumu nė lygintis su KGB, ji taip pat nėra ir šventųjų kongregacija. Idealistams, jautriems ir geraširdžiams ir čia vietos nėra. Reikia būti palinkusiam į ciniškumą, kad čia galėtum dirbti. Atrodo, kad abu — ir Bush, ir Gorbačiovas, yra žmonės be gilesnių vidinių įsitikinimų, abu šimtaprocentiniai pragmatikai ir oportunistai. Dėl to, pavyzdžiui, Bush po kruvinų Tia-nanmen aikštės įvykių Pekine, nė dviem mėnesiam nepraėjus, galėjo be sąžines graužimo ten slapta pasiųsti Brent Scowcroft'ą, kuris užtikrino Pekino galvažudžiams tolimesnę Amerikos paramą. Bush taip pat lengvai, nė mėnesiui nepraėjus, galėjo dovanoti Gorbačiovui už Vilniaus žudynes. Bet visgi prezidentas Bush vieną kartą pripažino, kad tarp jo ir Gorbačiovo esą ginčytinų klausimų, kur abiejų nuomonės skiriasi, pavyzdžiui, dėl Pabaltijo (prezidento News Conference, 1991 kovo 1).
Nuo pat 1918 metų Amerikos politika pasisako už didelę kolonijinę Sovietų imperiją. Kažkodėl Valstybės departamente tebėra įsitvirtinusi nuomonė, kad šios imperijos išlaikymas esąs labai svarbus garantuoti stabilumą tame pasaulio kampe. Kažkodėl galvojama, kad bus saugiau, jei Sovietų S-gos atominius ginklus kontroliuos Komunistų partija, o ne nepriklausomos Rusijos respublikos demokratinė vyriausybė. Pagal US News & W. R. žurnalą (1991 kovo 11, psl. 50), kai kurie politiniai komentatoriai net galvoja, kad Bush turįs dilemą: iki kurio laipsnio padėti Gorbačiovui išlaikyti imperiją. Todėl gal ir nereikėtų dėti daug vilčių į Amerikos pagalbą pilnai Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Kaip ir 1918 metais, Amerika Lietuvos pilnos nepriklausomybės atgavimui vargu ar suvaidins didesnę rolę. Gal ir dabar, kaip ir 1918-22 m. laikotarpiu, Amerika bus viena iš paskutiniųjų, pripažinusių Lietuvos nepriklausomybę. Bet tai gal nėra svarbiausia. Džiugu, kad yra mums daug svarbesnių ir palankesnių faktorių. Pavyzdžiui, viename neseniai Maskvoje pravestame apklausinėjime, net 80% pasmerkė Kremliaus karinių dalinių panaudojimą Pabaltijo kraštuose, o 61% pasisakė už nepriklausomybės suteikimą Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Gi pagal Readers Digest užsakytus, bet Sovietų mokslų akademijos paskutiniu metu pravestus apklausinėjimus visoje Rusijos respublikoje, net 70% jaunų rusų (tarp 18 ir 25 metų) pasisakė už tai, kad nerusų respublikoms būtų leista atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Tik 19% pasisakė prieš. Atseit rusų tauta jau „atsikando" imperijos, ypač jaunesnioji karta. Taip, kaip savo laiku nuo imperinio galvojimo atsisakė anglai ir vokiečiai. Šiuo metu už rusų imperiją daugumoje kovoja tik centro biurokratija (nomenklatūra), generolai ir Antrojo pasaulinio karo veteranai, beveik visi pensininkai. Jie amžinai negyvens. Jei Bush ir toliau liktų tik stebėtojo rolėje, Lietuvos nepriklausomybės negalės sulaikyti nei Gorbačiovas, nei jo vadovaujama taip nepopuliari Komunistų partija, kol kas dar įsitvirtinusi ir administracijoje, ir KGB, ir kariuomenėje. Jų dienos yra suskaitytos. Kaip ir Lenkijoje, jų išstūmimo iš valdžios balno pagrindinę rolę suvaidins organizuota darbininkija. Ta linkme procesai jau dabar vyksta.
