LIETUVOS JAUNIMO LŪKESČIAI IR TIKROVĖ
MEILUTĖ TALIJŪNAITĖ-BARTUSEVIČIENĖ
Žmogui yra duotas tik vienas gyvenimas ir kiekvienas nori jį pragyventi kaip galima geriau. Žmogaus gyvenimas yra apibrėžtas laiko ir daugelio svarbių gyvenimo įvykių. Tačiau kiekvienas planuoja savo gyvenimą ir kažko tikisi iš jo. Ar iš tikrųjų kiekvienas? Tik 35% sociologinio tyrimo metu apklaustų Lietuvos jaunuolių mano, kad yra būtina planuoti savo gyvenimą. Pusė jaunimo nėra tikri, ar tą reikia daryti, o 15% įsitikinę, kad numatyti savo gyvenimo įvykius nebūtina ir to daryti nereikia.
Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto sociologai 1983 metų pavasarį apklausė Respublikos moksleivius, pavasarį baigiančius savo mokslus įvairaus tipo (bendrojo lavinimo, specialaus vidurinio ar profesinio-techninio) mokyklose. 1990 metais pakartojome jų apklausą. Daugumai jų buvo 22-24 metai, pusė — jau sukūrę savas šeimas, 78% turėjo vieną, 20% — du, o 2% — net tris vaikus, trys ketvirtadaliai dirbo, o vienas ketvirtadalis studijavo aukštojoje mokykloje. Tačiau didesnė dalis jaunų žmonių negalėjo pasakyti, ar sėkmingai klostosi jų gyvenimas. Trečdalis tikėjo savo sėkme, 8% jautėsi esą laimingi, tik 6% pergyveno savo nesėkmes.
Tautinis atgimimas ir Lietuvos Respublikos atkūrimas iškėlė tautos interesus. Tačiau dažnai šnekama apie abstrakčius Lietuvos interesus, atrasta ,,tautinės demokratijos" sąvoka, kuriami „lietuviški" seniai pasaulyje praktikoje patvirtintų įstatymų variantai, o žmogui paliekama nauja išaugusi mokesčių sistema, jo santaupų devalvacija, neturint galimybės ne tik išpirkti kokias prekes, bet ir investuoti jas, nesulaukiant konkrečiam žmogui svarbių socialinę sritį liečiančių įstatymų. Ar toli nueisime? Lietuvai gali padėti tik jos pačios žmonės, jeigu jiems bus suteikta verslo laisvė, galimybė rizikuoti ir investuoti savo pinigus, tikrąja to žodžio prasme, kurti savo asmeninę ir privatinę nuosavybę, sava valia atsipalaiduojant (arba pasirenkant) nuo visų jos kolektyvinių formų (tame tarpe ir kooperatinės). Bet, regis, Lietuvos žmonėms tos laisvės neskubama suteikti. 1990 metų pabaigoje Respublikoje vis garsiau skambėjo pasiūlymai atidėti privatizavimą ir ūkinę veiklą išlaisvinančius įstatymus iki to laiko, kol visi vienodai pasiruoš gyvenimo startui. Nesvarbu, kad belaukdami sulaukėme bado, šarvuočių ir kareivių siautėjimo, svarbu, kad būtume visi vienodai alkani.
Kas jaunimui rūpi?
Tad ar bereikia stebėtis, kad 1990-ųjų metų jaunimui darbas pagal specialybę, profesinis tobulėjimas, mokslas ar visuomeninė veikla toli gražu neatrodė patraukliausiomis veiklos sritimis. Kokia veikla atrodė patraukliausia?
1. Bendravimas su draugais (jį nurodė 20% apklausto jaunimo). 2. Užsiėmimai su vaikais (12%). 3. Darbas pagal specialybę (11%). 4.-6. Sportas ir fiziniai pratimai; TV ir radijo klausymasis; teatrų koncertų, parodų, muziejų lankymas (po 10%). 7.-8. Namų priežiūra; Skaitymas (po 8%). 9. Profesinis tobulėjimas (3%). 10. Kino lankymas (2%). 11.-13. Vakarėliai, disko šokiai, kavinių lankymas; Mokslas; Visuomeninis darbas (po 1%).
Visuomeninio darbo nuvertinimas išreiškia jaunimo pasibjaurėjimą pernelyg dideliu formalizmu šioje veikloje, dogmatizmu, vienpusiškais tikslais, juolab kad ilgus metus visuomeninės veiklos ribas jaunimui nubrėždavo komjaunimas. O ir pati priklausomybė komjaunimui jau buvo tapusi tokiu formaliu dalyku, kad lyginant komjaunuolių ir ne komjaunuolių pažiūras, vertinimus ar gyvenimo kelią buvo sunku rasti kokius skirtumus. Aktyvus visuomenininkas dažniausiai reikšdavo karjeristo tipą.
Neseniai US News & World Report žurnale (1991 kovo 4 Nr.) teko užtikti trumpą informaciją apie 200,000 studentų apklausą JAV kolegijose. Skaitytojams gal bus įdomu palyginti JAV studentų norus su šiame straipsnyje pateiktais lietuvių jaunimo siekiais. Štai ko siekia gyvenime JAV jaunimas:
Tapti turtingais (74%), sukurti šeimą (70%), tobulintis savo specialybėje (65%), būti naudingais visuomenei (62%), susidaryti saw gyvenimo filosofiją (43%), dirbti rasinės lygybės naudai (38%), rūpintis gamtos apsauga (34%), išvystyti kūrybines galias (12%). Red.
Žemą mokslo pasirinkimą sąlygoja kitokios priežastys. Iki 25-erių metų amžiaus vos ne kas antras jaunuolis tebetęsė mokslus vienokia arba kitokia forma (aukštojoje mokykloje, technikume, kursuose ir pan.). Mokymosi prasmė labiausiai siejama su noru įsigyti atitinkamą specialybę, giliau pažinti studijuojamus dalykus ar suprasti pasaulyje vykstančius įvykius, siekimu tobulinti savo asmenybę. Tačiau patį mokymosi procesą jaunimas vertina neretai gana skeptiškai: trečdalis neigia mokymo proceso patrauklumą, 14% mokytis patinka. Jaunimo nuomone, aukštesnis išsimokslinimas neįgalina pasiekti geresnę materialinę padėtį, įsigyti draugų arba pažįstamų žmonių pagarbą, daugiau pasiekti gyvenime.
Tikro visuomenės pertvarkymo pradžia ir sėkmės garantas visad buvo ir tebėra švietimo sistemos reformavimas. Lietuvos respublikos Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pripažįsta, kad mes turime tarybinę-sovietinę švietimo sistemą, kuri šiek tiek apskurus, apgriuvus, bet dar egzistuoja ir jos demontavimas negali būti vien savaiminis procesas. Jo nuomone, „tautinė mokykla buvo kuriama 1987-88 metais, kai mes gyvenome dar labai neaiškius laikus ir galvojome, kaip savo jaunimą išsaugoti nuo rusinimo, ir iš viso — tautą nuo niveliacijos... Dabar, brandinant Lietuvos valstybę, tokios „pasipriešinimo mokyklos" nebereikia... Tad terminas „tautinė mokykla" pamažu nyksta" („Akiračiai", 1991, sausis, Nr. 1). Ar ne per anksti jį stengiamės „numarinti"? Nes švietimo pertvarkos esmę sudaro ne vien kadrų kaita ministerijoje.
Žmonijos vystymosi eigoje jaunystės tarpsnis ilgėja, didėja mokymosi trukmė. Tad nieko nuostabaus, kad net 17% jaunimo mano baigsią mokytis kada turės 28 metus. Dauguma jaunimo mokymosi pabaigą susieja su pilnametyste (18 metų — apie 40% jaunimo), 22-23 metais (daugiau nei trečdalis) bei 25 metais (20%). Šie žmogaus amžiaus tarpsniai yra labiausiai reikšmingi, nes su mokslo baigtimi yra siejami įvairiausi gyvenimo planai ir įvykiai: nuolatinės gyvenamosios vietos pasirinkimas, galimybė įgyti nuosavą gyvenamąjį plotą, pradėti gyventi atskirai nuo tėvų, kurti šeimą ar įsidarbinti.
76% Lietuvos apklausto jaunimo dirbo įvairiausiose ūkio šakose, 24% — dar studijavo aukštosiose mokyklose. Ir nors jaunimui tai buvo pirmieji trys ar penki darbinės karjeros metai, tik kas trečias žmogus neketino keisti darbo. 20% jau buvo apsisprendę keisti darbovietę, kitiems buvo sunku atsakyti. Ko jie tikėjosi? Kokius reikalavimus kelia darbui, jeigu nėra patenkinti juo ir šitaip blaškosi?
Gyvenimiška tikrovė
Jaunimas nori dirbti mėgstamą darbą, turėti galimybę nuolat tobulintis, plėsti specialybės žinias, gerai užsidirbti ir matyti savo darbo rezultatus. Kiek mažesnę reikšmę jis teikia galimybei būti naudingu visuomenei ir žmonėms, bendravimui su žmonėmis, kūrybiškumui darbe ar savo sugebėjimų įgyvendinimui. Rečiausiai jaunimas išskiria įvairių statusinių charakteristikų, kurios tiesiogiai nėra susijusios su darbo turiniu, reikšmę. Prie pastarųjų priskiriama galimybė įgyti pažįstamų ir draugų pagarbą, gyventi ramiai ir aprūpintai, pilnai išnaudoti darbo laiką ar turėti švarų ir lengvą darbą, kaip ir galimybę kilti tarnyboje bei įgyti aukštą padėtį visuomenėje.
Kaip gaila, kad gyvenimiška tikrovė vėliau apverčia visas šias vertybes „aukštyn kojom". Bet ar gali būti kitaip visuomenėje, kurioje labai reikšminga ir svarbi asmens statusinė charakteristika, didelis nepakantumas tų žmonių nuomonei, kurie neturi „svaresnio" portfelio valstybės valdymo ar kitose įstaigose. Amerikiečiai sociologai tai apibrėžia kaip „high power distance". Kaip kitaip gali elgtis žmogus visuomenėje, kurioje asmens kvalifikacija ir asmeniniai aukšti pasiekimai yra nevertinami ir nereikšmingi. Tebeturime „feministinę visuomenę" su išlikusiais iš sovietinės politinės sistemos maksimizuotais socialiniais ryšiais, pažinčių mechanizmu. Svarbiausia tampa tarpasmeniniai santykiai ir ryšiai. Tai sukelia tokius neigiamus reiškinius kaip korupciją, „blatą" ar demokratijos ujimą. Be abejonės, tai silpnina ir patį valstybės atstatymo procesą.
Sovietinėje sistemoje turėjome pigiausią darbo jėgą pasaulyje. O ir galimybę gerai uždirbti labiau sąlygojo užimama aukštesnė socialinė padėtis, pareigos arba darbas tokiose srityse, kurios leido tiesiogiai „prieiti" prie sukurtų materialinių gėrybių (pavyzdžiui, prekyboje ar viešo maitinimo įstaigose). Todėl jaunimo materialinio gyvenimo skirtumus žymia dalimi sąlygoja darbo pobūdis bei tėvų turtingumas ir galimybė bei noras padėti savo vaikams. 72% jaunuolių galvoja, kad jų materialinė padėtis tokia pat kaip ir daugumos draugų, 9% — laiko ją žymiai blogesne ir tik 3% laiko turį geresnį pragyvenimą.
Realybė ir norai
Norėtųsi pateikti duomenis apie tai, ką jaunimas turi asmeniniam naudojimuisi:
1. Atskirą kambarį (49%). 2. Stereoaparatūrą (32%) 3. Spalvotą televizorių (31%). 4.-6. Sodą, stakles, siuvimo ar mezgimo mašiną, spor-to-turizmo inventorių ir pan. (po 30%). 7. Biblioteką (virš 200 knygų) (25%). 8. Naujus baldus (24%). 9. Muzikinius instrumentus (23%). 10. Meno kūrinius (20%). 11. Lengvą automobilį (18%). 12. Gyvulių, paukščių (15%). 13. Motociklą (12%). 14. Nuosavą namą (7%). 15. Spausdinimo mašinėlę (2%). 16. Videomagnetofoną ir videokasetes (2%).
Žinoma, ne visada žmogaus galimybės sutampa su jo norais. Tad nors spausdinimo mašinėlę kaip ir videomagnetofoną turi tokia pat dalis jaunimo, apsirūpinimui videomagnetofonais drąsiai suteikėme paskutinę vietą. Jeigu 89% jaunimo ne tik kad neturi spausdinimo mašinėlės, bet ir nenori jos turėti, tai 45% jaunuolių, neturinčių videomagnetofonų, pasiryžę juos įsigyti ateityje. Jsigijimo galimybės vėl gi labai ribotos tiek dėl menkos videomagnetofonų pasiūlos Lietuvos prekybos tinkle, tiek dėl jų aukštų kainų. Nelabai tenka stebėtis dažnomis būtent video ir stereo technikos vagystėmis Respublikoje.
Kokie daiktai turi didžiausią paklausą jaunimo tarpe? Norėtų įsigyti:
1. Lengvąjį automobilį (54%). 2. Naujus baldus (51%). 3. Spalvotą televizorių (44%). 4.-5. Videomagnetofoną ar meno kūrinius (po 40%). 6. Sodo sklypą (38%). 7. Stereoaparatūrą (35%).
Dauguma jaunimo planuoja savarankiškai pradėti dirbti iki jiems sukaks 26-eri. Tuo tarpu įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą, pradėti gyventi atskirai nuo tėvų, turėti nuosavą gyvenamąjį plotą jis tikisi žymiai vėliau: iki jiems sukaks 30 ar 35 metai. Tačiau net šie lūkesčiai tikrovėje įgyvendinami dar sunkiau, o dauguma sociologinių tyrimų rodo, kad savistoviai pradedama gyventi ties 40-ties metų riba. Politiniai-socialiniai pokyčiai Respublikoje paliečia Lietuvos gyventojų tarpusavio santykius ir jų interesus. Pavyzdžiui, 1990 metais priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisės tęstinumo, pagal kurį asmenims yra grąžinami jų namai, net 600-700 tūkstančių Lietuvos gyventojų, prognozuojama, neturėtų, kur gyventi, tuo tarpu eilėje butui gauti įrašyti dar 142 tūkstančiai piliečių. Kokių nors įvykių ar sprendimų vertinimas pagal optimizmo-pesimizmo skalę yra grynai emocionalus ir mažai informatyvus. Realistiškenis gyvenimo supratimas ko gero dažniau suvokiamas kaip pesimistinis. Tačiau adekvatus savo gyvenimiškos situacijos suvokimas įgalina priimti teisingiausią sprendimą.
Tėvų parama vaikams
Savarankišką gyvenimo kelią jaunimas pradeda turėdamas skirtingas ,,starto pozicijas", kurias sąlygoja jų tėvų gerbūvis bei tėvų-vaikų tarpusavio santykiai. Pusė visų apklaustų jaunuolių jau buvo atsiskyrę nuo tėvų, nors pastarieji jiems tebeteikė visokeriopą pagalbą. Trečdalis (36%) vedė su tėvais bendrą ūkį ir tik 13% neigė bet kokią tėvų pagalbą. Kuo gi dažniausiai pasireiškia jaunimo ryšys su tėvais? Pirmiausia, tėvai remia vaikus maisto produktais (80% jau savarankiškai dirbančio jaunimo, o studentų net 93%). Po to tėvai dažniausiai padeda pinigais (56% dirbančio ir 92% studijuojančio jaunimo). Tik šiek tiek rečiau tėvai padeda vaikams daiktais (50% dirbančio ir 87% studijuojančio jaunimo). Mažiausiai (tik trečdaliui jaunuolių) tėvai padeda auginti vaikus bei namų ūkyje.
Lietuvos Respublikos vyriausybės programos tezėse, kalbant apie socialines teises ir garantijas, buvo suprantama, kad pirmajame ekonomikos reformos etape vyks realus atskirų gyventojų sluoksnių ir grupių gyvenimo lygio mažėjimas bei socialinės įtampos augimas. Ir valstybinio kainų reguliavimo būtinumas, ypač perėjimo į rinką laikotarpiu, buvo grindžiamas vyriausybės siekimu užtikrinti socialines garantijas, sušvelninti infliacijos padarinius, apriboti monopoliškai dideles kainas ir pelnus. Surinkti tikrą informaciją apie Lietuvos gyventojų pajamas yra gana keblu: gaunami atlyginimai jų neatspindi („šešėlinės ekonomikos" išdavoje), patys žmonės nemato reikalo teikti tikslią informaciją, oficialios santaupos taupomosiose kasose taip pat nesuteikia tikro vaizdo. Paklausėme jaunimo, kokio didžio piniginę paramą jie gavo iš savo tėvų per vienerius metus? 35% jaunimo gavo nuo 100 iki 500 rublių, 29% — nuo 500 iki 1000 rublių, tokia pat dalis gavo virš 1000 rublių ir tik 9% tegavo vos vieną šimtą rublių. Apie 15% apklausto jaunimo pripažino, kad jie turi papildomą uždarbį. O 85% jaunimo turi sugebėti pragyventi iš to skurdaus darbo užmokesčio ir tėvų pagalbos.
Be abejonės, politinė, socialinė ir ekonominė sankloda visuomenėje apsprendžia žmogaus galimybes bei pačius būdus, kurių dėka jis gali didinti savo pajamas. Tad posakis ,,Leiskite žmogui gyventi" Lietuvos sąlygomis turi gana konkretų turinį ir yra priešpastatomas naujai tebekuriamiems apribojimams ir draudimams, suvaržantiems asmens veiklos laisvę ir interesą užsidirbti net pinigų infliacijos situacijoje. Todėl nestebina tai, kad jaunimas ligi šiol tematė labai ribotus papildomų pajamų gavimo šaltinius.
Būtų įdomu žinoti, ko jaunimas turi daugiau, santaupų ar skolų? Jokių santaupų neturėjo 33%, o jokių skolų — 87% jaunimo. Tačiau 39% jaunų žmonių santaupos nesiekė 1000 rublių ir tik 28% juos viršijo.
Tiek savo gyvenimo sėkmės, tiek šeimyninės laimės suvokimas, pasitikėjimas savo jėgomis ir perspektyvų vertinimas yra subjektyvus dalykas, įtakojantis žmogaus elgesį. Kita vertus, žmogaus orumo pajautimą ir pasitikėjimą žymiai apsprendžia susiklostę socialiniai santykiai ir ryšiai. Todėl jaunimo išsakyta nuomonė apie tai, kokias galimybes jie jaučia turį geresnes lyginant su jų bendraamžiais, įgalina susidaryti tam tikrą nuomonę apie visuomenės teikiamas galimybes atskiram žmogui. Dauguma jaunimo tiki, kad jų galimybė susitvarkyti asmeninį gyvenimą, būti savarankišku ir nepriklausomu yra geresnė nei kitų draugų. Netiesiogiai šiame vertinime slypi pesimistinis visuomenės,,atvirumo" ir siekimo įgyvendinti naujas idėjas ar pastangas vertinimas. Kiek mažesnė dalis jaunimo galvoja turinti geresnes profesinio augimo ar savų sugebėjimų išraiškos galimybes. Tik toks jauno žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis įgalina įveikti daugelį kliūčių tikrovėje. Žymiai santūriau pasisako apie galimybę įdomiau praleisti laisvalaikį ar pasiekti geresnę materialinę padėtį. Jaunimo nuomone, bendraamžių galimybės šiose srityse visų yra gana ribotos ir vienodos. Skeptiškiausiai įvertinama galimybė kilti tarnyboje. Tai vėl gi atspindi ilgus metus vyravusį neigiamą požiūrį į jaunimo dalyvavimą valdžios ar valdymo organuose. Šiandieninėje Lietuvoje padėtis keičiasi. Galėsime kalbėti ne tik apie jaunimo įsijungimą į Lietuvos visuomenę, bet ir apie tai, kiek jaunimas tą visuomenę keičia. Tikėkimės, kad tai bus stiprus Lietuvos atjaunėjimo procesas.
