,,Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė".
Ps 45/46/
Lietuvių tauta, dėkodama Dievui už jo suteiktą malonę, šventu krikštu trimis tarpsniais (1251, 1387 ir 1413 m.) įsijungusi į krikščioniškų tautų tarpą, sovietų okupuotoje Lietuvoje ir išeivijoje 1987 metais švenčia krikščionybės 600 metų sukaktį, kuria siekiama:
1. IŠKELTI krikščionybę kaip didžiąją dvasinę vertybę, jos lemiamą vaidmenį lietuvių tautos istorijoje, jos įtaką tautos kultūrai, mokslui, doriniam gyvenimui bei jos tapimą didžiąja tautos atrama sutemų laikotarpiais.
2. ŽADINTI dvasinį atsinaujinimą, pagilinti savo kriškčioniškąjį tikėjimą, sustiprinti lietuvių dvasines pajėgas.
3. PUOSELĖTI glaudesnę jungtį su Lietuvos tikinčiaisiais, kovojančiais už savo krikščioniškąjį tikėjimą bei laisvę; atkreipti laisvojo pasaulio dėmesį į jų būklę bei didesne moraline pagalba stiprinti Lietuvos Bažnyčios ir lietuvių tautos viltį.
1985 metų LFB studijų ir poilsio savaitėje, Dainavoje, kurios pagrindinė tema buvo „Žvilgsnis į išeiviją", vieną popietę įvyko pokalbis — simpoziumas tema „Realus žvilgsnis į dar išlikusias išeivijos jėgas". Vienas iš tuo klausimu pagrindinių kalbėtojų buvo P. Algis Raulinaitis, teisininkas, buvęs ilgametis LFB tarybos pirmininkas, dabar jos narys, vienos didelės amerikiečių firmos viceprezidentas ir iždininkas. Savo paskaitoje jis nagrinėjo šiuos klausimus: bendrai, koks dabar mūsų pajėgumas; ką retėjančiomis jėgomis dar būtų galima padaryti; ar viską mums reikia daryti; jei ne, tai kurią veiklą galima nurašyti; gal reikalinga kaip nors kitaip persiorganizuoti. Čia ir spausdiname jo paskaitą.
P. ALGIS RAULINAITIS
Uždavinys tokią temą panagrinėti yra gan didelis, ypač neturint pakankamai atitinkamų duomenų ir statistikos. Su statistikos pagalba beveik viską galima įrodyti arba paneigti. Bandant atsakyti į klausimą „ką retėjančiomis jėgomis dar būtų galima padaryti?", nagrinėkime jį kartu su pirmuoju punktu, būtent „bendrai, koks dabar mūsų pajėgumas?". Neturėdamas po ranka kitų statistinių davinių, bandžiau palyginti JAV LB tarybos rinkiminius davinius — 1985 ir 1964 metų.
Per tą dvidešimtmetį renkamų atstovų skaičius pakilo nuo 31 iki 60. Galima tai pavadinti pajėgumo pakilimu. Bet 1964 metais daugiausiai balsų gavęs kandidatas gavo 1,883 balsus, o 1985 metais jau tik 1,188 balsus. 1964 metais buvo 7,566 balsuotojai, o 1985 metais — 6,796.
Įdomus yra statistinis žvilgsnis į atstovų amžių:
|
|
1985
|
1964
|
|
Atstovų amžius
|
Viso
|
%
|
Viso
|
%
|
|
Iki 40 metų
|
19
|
31.67
|
7
|
22.58
|
|
Nuo 40 iki 50 metų
|
16
|
26.67
|
11
|
35.48
|
|
Virš 50 metų
|
25
|
41.66
|
13
|
41.94
|
|
Viso
|
60
|
100.00
|
31
|
100.00
|
1985 metais vidutinis atstovo amžius 46.9 metų, palyginus su 48 metais 1964 metais. Jeigu pasirinksime 50 metų kaip ribą, tai tarybos sudėtis, galima sakyti, nepasikeitė. Ir 1964 metais ir 1985 metais 56% žemiau 50 metų, o 42% jau peržengę tų ribą. Atseit, arba mes nepasenome, arba mūsų eilės vis dėl to pasipildė jaunesniais.
Skaityti daugiau: DIDĖJANČIOS PROBLEMOS IR MAŽĖJANTIS PAJĖGUMAS
išeivijos bendravime su Lietuvos lietuviais
JUOZAS KOJELIS
Filosofas ir klasikinis filologas Vladimiras Šilkarskis, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus u-tų profesorius, savo paskaitose apie „Ilijadą" naudojo „dvigubos evidencijos dėsnio" terminą. „Dviguba evidencija" Šilkarskis vadino Homero naudojamą Trojos karo vaizdavimo būdą. Iš vienos pusės, patys graikai ir trojėnai į karo įvykius prie Trojos sienų žiūrėjo ir juos matė kaip natūraliai besivystančią karo eigą. Tačiau iš tikrųjų Trojos karo drama vyksta ne tik prie Trojos miesto sienų, „llijados" epo autorius skaitytojui parodo ir kitą tikrovinę pusę: Olimpo kalną su Olimpo dievais. Čia daromi tikrieji karo įvykių eigą lemią sprendimai. Bet gi kovoją graikai ir trojiečiai tos antrosios plotmės nemato. Jiems atrodo, kad sėkmės ir nesėkmės yra jų pačių pastangų, drąsos ir strategijos išdavos.
_files/I-Laisve-1986-96(133)-4.jpg)
Juozas Kojelis skaito paskaitą ,,Dvigubas evidenciįos dėsnis". Sėdi moderatorius Rimtautas Dabšys ir koreferentė dr. Jūratė Izokaitytė.
Koks ryšys yra tarp Trojos karo ir išeivijos bendravimo su Lietuvos lietuviais? Ryšys yra. Tiesa, Lietuva nėra apgulta, bet priešo pavergta. Apgulti ir laisvieji lietuviai. Priešas siekia eliminuoti laisvuosius, kurie yra išvengę jų fizinės kontrolės. Pradžioje jie bandė fiziškai paimti laisvuosius baltus į savo rankas, o tam nepasisekus, pasiūlė iš paviršiaus labai patrauklią „kultūrinių ryšių" idėją. Ta pati strategijos kaita vyko santykiuose ir su kitomis į tremtį pasitraukusiomis tautinėmis grupėmis. Tačiau visose tos strategijos fazėse, išskyrus pirmąją, kalbant apie lietuvius tremtinius, buvo gundoma patriotiniu masalu: buvo bandoma sukelti įspūdį, kad anksčiau „grįžimas į tėvynę" ir vėliau „kultūrinių ryšių su kraštu" palaikymas neš palaimą Lietuvai, Lietuvos žmonėms, lietuvių kultūrai ir pačiai išeivijai. Taip pat buvo vaizduojama, kad visa ta iniciatyva ateinanti iš pačių lietuvių Lietuvoje. Tikrovėje gi visa iniciatyva pradėta ir strategija buvo ir tebėra vystoma sovietiniame Olimpe, Maskvoje, specialiame KGB skyriuje.
Skaityti daugiau: DVIGUBAS EVIDENCIJOS DĖSNIS
DR. KAZYS ĖRINGIS
Tęsinys iš praeito numerio
Per Europos politinę prizmę
Privalome sumaniau ir apdairiau veikti ne tik Jungtinėse Tautose, bet ir daug kur kitur. Pabaltiečių, taigi ir lietuvių, politinės organizacijos nesirūpina europinės politikos laukais. Jos neturi sukūrusios Europos politinės koncepcijos, pagrįstos ideologiniais principais. Mūsų intelektualinėms pajėgoms, besiruošiančioms politiniam darbui arba tą darbą jau dirbančioms, visuomet būtų naudinga žvelgti į tėvų kraštą per Europos politinę prizmę, per laisvųjų Vakarų Europos kraštų politinės saviraiškos klodus. Bet vidurinioji išeivių karta ir jaunimas tuo visai nesirūpina.
Labai sveikintina, kad lietuvių išeivijos jaunimas gali tęsti ir tęsia taurias tautinės skautijos ir ateitininkuos tradicijas. Deja, ideologiškai išlikdamos patenkinamai gerame lygyje, tos abi jaunimo (o taip pat ir sendraugių ar akademikų filisterių) organizacijos, neturėdamos valstybės ir konkrečių normalaus valstybinio .gyvenimo tikslų, slenkant dešimtmečiams, išeivijoje savaip įstrigo apolitiškumo akligatviuose. Pirmapradžių
apolitiškumo priežasčių reikia ieškoti žymiai anksčiau, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Ir jų reikia ieškoti ne tik politinės valdžios nuostatuose. Reikia atsiminti, kad vieni iš ankstyviausių ir įtakingiausių tuometinių ateitininkijos ir ypač skautijos ideologų neskatino akademinio jaunimo jungtis į politinį darbą. Gal tai ir buvo teisinga gyvenant normalaus valstybinio gyvenimo sąlygomis, bet mūsų sankirčio su priešu valandoje ir išeivijos metuose reikalai turėjo klostytis kitaip, būtent kovingesnės politinės rezistencijos linkme.
Skaityti daugiau: POLITINĖS REZISTENCIJOS BŪTINYBĖ IŠEIVIJOJE
BRONIUS NAINYS
Bronius Nainys, „Pasaulio lietuvio" redaktorius, buvęs 1984-1985 LFB Centro valdybos pirmininku, šias savo mintis išdėstė Čikagos LFB sambūrio susirinkime, 1986 vasario 9.
Besirūpindami savo tautos likimu ir siekdami jai laisvės bei valstybinės nepriklausomybės, mes kovojame su tiems mūsų siekiams prieštaraujančiais, ieškome pagalbos pas jiems pritariančius, į savo pusę stengiamės palenkti neutralius arba iš viso tais mūsų reikalais nesidominčius. Dėl tų visų tikslų dažniausiai mes sutariame, tik retkarčiais išsiskiriame dėl metodų, nors ir tai daugiau dėl, galima sakyt, ,,politinių išskaičiavimų" negu dėl tų metodų esmės. Visi iki vieno kovojame su dabartiniu okupantu-komunistine Sovietų Sąjunga, kovojome su nacių Vokietija, tvirtai prieštaravome lenkams, užgrobusiems mūsų sostinę ir trečdalį Lietuvos žemių. Ta mūsų kova su kitomis tautomis ir buvo, ir tebėra už mūsų tautos interesus. Kovodami nė vienas neabejojame, kad mums reikia laisvės ir kad reikia jos dabar, kad jai siekti laikas visada patogus, visada toks pat, ir uoliai dabojame, kad laisvei atgauti nepražiopsotumėm nė menkiausios progos.
Tačiau kažkaip kitaip reikalai pradeda klostytis, kai tie mūsų laisvės siekiai garsiau pradeda skambėti Vatikano koridoriuose, reikšdami pageidavimą mums naudingesnio ar bent palankesnio sprendimo. Ir jau pasitaiko, kad dėl to mūsų nuomonės pradeda ryškiau ir aštriau išsiskirti. Prisimenu, kai tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos viena po kitos Vakarų valstybės pradėjo uždarinėti mūsų atstovybes. Kaip mokėdami, mes prieš tokius veiksmus protestavome. Neišsiskyrė mūsų nuomonės, kai visi garsiai reiškėm protestus prieš Brazilijos vyriausybę, uždarančią mūsų atstovybę, tačiau net gerokai pradėjome nesutarti dėl protestų Vatikanui, užsimojusiam nebepripažinti mūsų atstovybės. Kai vieni viešai prieš tokį Vatikano užmojį protestavom, tai kiti net piktokai skelbėm, kad prieš popiežiaus vadovaujamą valstybę protestuoti negalima.
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS, KARDINOLAS IR VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
