Partizanai: Istorija ir dabartis

JIE ŠVYTURIAIS PER AMŽIUS BŪNA

Dėkojam tau, gimtoji žeme,
Už duonos riekę, jos saldumui
Iš ten ir šiandien viltį semiam, 
Kuri kelionėje nežūna.

Dėkojame už kalbą, dainų,
Piliakalnio legendos grožį,
Už tą rodyklę laisvėn einant,
Kurią pats Dievas mums išdrožė.

Dėkojam dangui, saulės šviesai
Už savanorių laisvės kirtį.
Už seserį, už brolio tiesų.
Už drąsą kovoje numirti.

Dėkojam už tėvų stiprybę,
Už vaiko žingsnį tvirtą,
Už tėviškės namus, tėvynę,
Už keliančius šviesos žibintą.

Dėkojam tiems, kurie nelinksta,
Kurie kovoj didvyriais žūna— 
Jie laisvės spinduliais pavirsta 
Ir švyturiais per amžius būna.

1985 vasario 6

KULTŪRINĖ REZISTENCIJA

Jos reiškimosi būdai. Pranašumai prieš politinę. Ar jai, kaip pagrindiniam lietuvybės išlaikymo ramsčiui, šiuo metu nepriklausytų pirmenybė?

POVILAS VAIČEKAUSKAS

Kalbant apie tautinę lietuvių rezistenciją dabartinei sovietinei, ateistinei - komunistinei okupacijai, tenka paminėti įvairias tos rezistencijos formas ir išraiškas. Tuo klausimu labai išsamiai yra pateikta daug medžiagos dr. Tomo Remeikio kapitaliniame veikale “Opposition to Soviets rule in Lithuania 1945 - 1980”. Bet rezistencija apima ne tik lietuvių tautos kovą ir jos formas Lietuvoje, betgi ir išeivijoje plačiąja žodžio prasme. Čia verta paminėti ir savotišką lietuvių išeiviją Sibire, jos rezistenciją, kurios liudininku buvau Sibiro konclage-riuose, konkrečiai Vorkutos sukilimų — streikų seriją; kuri kartu su Karagandos ir Norilsko įvykiais pagaliau sulaužė lagerių sistemą; privertė sovietus persitvarkyti, paleido milijonus tremtinių ir kalinių, nors po 5-6 metų ji tapo dar žiauresnė ir rafinuotesnė. Visuose šiuose įvykiuose lietuviai kartu su vakarų ukrainiečiais nebuvo pasyvūs stebėtojai, bet vykdytojai, organizatoriai ir vadovai. Kodėl gi tik vakarų ukrainiečiai ir lietuviai?

Aišku, vystant pokalbį apie kultūrinę rezistenciją ir jos pranašumus prieš politinę, visas klausimas priklausys, iš kokio taško į visa tai žiūrėsime. Noriu į šį klausimą žvelgti iš teistinės filosofijos taško, krikščionišku, katalikišku požiūriu. Šia proga noriu prisiminti ir mūsų tautos vieną žymiausių filosofų, prof. dr. Praną Kuraitį, pacituodamas keletą minčių iš jo skaitytų kultūros filosofijos paskaitų Kaune, Kunigų seminarijoje:    “Mūsų gyvenimo aukščiausias požiūris ir principas yra suprasti, kad Dievas laisvai ir iš meilės sukūrė žmogų, tad, jeigu Dievas į žmogų prabilo laisvės ir meilės kalba, tai ir žmogus turi tuo pačiu atsiliepti — laisvai ir iš meilės”. Tai visos mūsų žmogiškos kultūros veiklos kertinis akmuo ir pagrindas. Dabartiniu laiku žmonijos gyvenimo procesas ir įvykiai dažnai būdavo apibrėžiami Jurgio Baltrušaičio žodžiais: “Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo bažnyčia dar nepastatyta, tik išdalintas pilkas akmuo ir galia duota rankoms”. Prof. Kuraitis dažnai cituodavo ir Dostojevskio “Brolius Karamazovus”, ypač “Didžiojo Inkvizitoriaus” mintis, prasibraunančias į žmonijos elgsenos ir kultūros gelmes. Kristaus ir Inkvizitoriaus dialogas tebevyksta ir dabar: “Sakyk, kad šis akmuo pavirstų į duoną . . .” “Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir žodžiu, kuris eina iš Dievo burnos”. “Aš visa Tau atiduosiu, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane” . . . “Vieną Viešpatį tegarbinsi ir jam vienam tetarnausi . . .

Skaityti daugiau: KULTŪRINĖ REZISTENCIJA

“ESU PARTIZANAS, REMIU KIEKVIENĄ BIČIULĮ KOVOTOJĄ”

Lietuvio diplomato karjeros kelias. Efektinga tarnyba Amerikai ir Lietuvai. Mūsų išeivijos problemos. Rezistencija Krašte ir Išeivijoj

1985 birželio 10 d. Vytautui Antanui Dambravai sukako 65 metai amžiaus, o nuo pirmosios Lietuvos okupacijos dienos, 1940 birželio 15, prasidėjo jo ir rezistencinė veikla, kuri, tolydžio stiprėdama, tebesitęsia iki Šios dienos. Tų sukakčių proga “Į Laisvę” bendradarbis  J u o z a s   K o j e l i s  su bičiuliu Vytautu padarė pasikalbėjimą.

Daktare Vytautai, esi išsilavinęs Amerikoje, pažįsti menus, mėgsti literatūrų ir poezijų; Tavo paties sukurti beletristiniai gabalai pasirodo spaudoje,— taigi gimęs kultūrai. Bet pasukai į diplomatijų. Kas paakino tą kelią pasirinkti?

— Mielas Juozai, visi mes esame gimę kultūrai. Kultūrinis nusiteikimas slypi pačioje žmogaus prigimtyje. Kiekvienas žmogus stengiasi išsilaikyti pasaulyje, nori save išreikšti. Žmogiškoji kūryba reiškiasi kiekviename asmenyje, nors kūrybinis nusiteikimo laipsnis yra labai nevienodas — lygiai, kaip labai nevienodi rezultatai viršinių išdavų bei jų organizacijos prasme.

Tokiu būdu ir aš, kaip ir visi kiti, turbūt gimiau kūrybai, nors mano pasirinktoji profesija buvo teisė ir su ja neišvengiamai susiję politiniai ir valstybės mokslai. Teisės mokslų fakultetą baigiau Vilniaus universitete. Po to kandidatavau Vilniaus Apygardos teisme ir ėjau apylinkės teisėjo pareigas Vilniaus Apylinkės teisme. Tremty, Austrijoje, baigiau Leopold Franzens universitetą Innsbrucke teisės ir valstybės mokslų fakultete daktaro laipsniu, o New Yorke išklausiau visą man paskirtą kursą (trisdešimt semestrinių valandų), laikiau egzaminus ir pradėjau ruošti disertaziją PhD laipsniui tarptautinės teisės srityje apie nešališkumą tarptautinėje teisėje. Perkėlus Amerikos Balsą iš New Yorko į Washingtoną, šio plano nebevykdžiau, nes tam ir reikalo nebuvo.

Į diplomatinę tarnybą mane pastūmėjo noras ir susidariusios sąlygos. Amerikos Balse mane stipriai vertino amerikiečiai pirma pasiūlydami Amerikos Balso Specialių Įvykių Tarnybos viršininko pareigas Europoje (Muenchene), po to Washingtone, kviesdami vadovauti Amerikos Balso produkcijai Lotynų Amerikos skyriuje didelių politinių krizių metu (Bay of Pigs, Kubos raketų krizė, Kennedy mirtis, vėliau krizė Domininkonų respublikoje), kada transliacijos buvo siunčiamos dieną ir naktį, be sustojimo. Pavyko ir čia. Paskyrimas po paskyrimo, kraštas po krašto ir, Jungtinių Amerikos Valstybių Informacijos Agentūrai pristačius, turėjau laimės, Senatui sutinkant ir pritariant, būti valstybės sekretoriaus ir JAV prezidento patvirtintas diplomatinei karjerai. Ją baigiau, sulaukęs 60 metų amžiaus kaip to reikalavo užsienio tarnybos nuostatai.

Skaityti daugiau: “ESU PARTIZANAS, REMIU KIEKVIENĄ BIČIULĮ KOVOTOJĄ”