1940 metais Maskvos patikėtinis ką tik okupuotoje Lietuvoje N. Pozdniakovas vysk. V. Brizgiui pranašavo, kad per trejetą metų nei bažnyčios, nei kunigai Lietuvoje nebebūsią reikalingi, net ir paties vyskupo žmonės nebeklausysią. Justas Paleckis tais pačiais metais užsienio žurnalistams dėstė, kad kunigai nebūsią persekiojami. Savo tikslų religijai sunaikinti, komunistai skelbė, pasieksią masių švietimu ir “moksline -ateistine” propaganda. Tačiau praėjo 30 metų ir pranašystė neišsipildė. Ir šiandien prieš religiją tebekovojama, o pagrindinis ir veiksmingiausias ginklas toje kovoje, kaip ir Stalino laikais, tebėra smurtas. Tai liudija visai netolimos praeities faktai.
Deginamos bažnyčios
Maždaug iki 1965 m. įvairiais pretekstais bažnyčios Lietuvoje buvo uždarinėjamos. Iš viso buvo uždaryta arti pusės visų prieš karą veikusių bažnyčių. Pastaruoju metu bažnyčių uždarinėjimas tapo nepatogi kovos prieš religiją priemonė. Mat, iš vienos pusės, tokį ilgą laiką priespaudoje išlaikyti žmonės prarado baimės jausmą ir vis drąsiau (kaip ir pačioje Rusijoje) ima kelti balsą, gindami savo teises. Iš antros pusės, bažnyčių uždarinėjimo faktus sužino užsienis. Gi sovietams šiuo metu ypatingai rūpi mulkinti laisvąjį pasaulį tariama TSRS konstitucijos garantuota sąžinės laisve, kuri, anot J. Rugieniaus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdytojo (tikrovėje — legalaus persekiotojo), “apsaugoja tikinčiuosius nuo bet kokios prievartos iš vienų ar kitų valstybės organų pusės”. Tačiau nei tariamoji “sąžinės laisvės garantija”, nei “bažnyčios atskyrimas nuo valstybės” nekliudo komunistams sklapta padeginėti dar veikiančias bažnyčias ir smurto veiksmais trukdyti bažnyčiose vykstančias pamaldas. Tuo būdu 1970 metais buvo sudegintos dvi Telšių vyskupijos bažnyčios: birželio 25 d. Batakiuose ir liepos 24 d. Gaurėje.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU
Žurnalistas ir politrukas K. Korsakas savo straipsnyje “Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai” lituanistams kalbininkams nustatė šias darbo gaires ir reikalavo jų laikytis. Jis rašė:
“Plačiai yra žinomas didžiulis tarptautinis filologų domėjimasis lietuvių kalba jau nuo pat lyginamosios - istorinės kalbotyros atsiradimo pradžios. Šiandien tarybinėje rusų kalbotyroje matome vėl grįžtant tiek pat prie tų problemų sprendimo, tiek prie naudojimosi lietuvių kalbos faktais, jas sprendžiant. Kurso autorius (Maskvos universiteto prof. S. Bernšteinas — M. L.) pabrėžia, jog “baltų kalbos turi pirmaeilės reikšmės lyginamajai slavų kalbų gramatikai”.
Tad galima sakyti, kad lietuvių ir kitų baltų kalbų (latvių ir senovės prūsų) reikšmė slavistikai... vėl buvo paskutiniuoju metu įsakmiai akcentuota...
Imkime kad ir tą pačią baltų - slavų prokalbės ir protėvynės problemą ... Kaip žinoma, paskutiniuoju metu išryškėjo trys pagrindinės šio klausimo kryptys. Vienos jų laikosi požiūrio, kad yra buvusi baltų - slavų prokalbė, iš jos rekonstruktavimo pagrindų jie bando aiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybes. Antrosios krypties... priešingai, įrodinėja, kad senovėje nebuvo ne tik baltų - slavų prokalbės, bet ir jokio ypatingo baltų - slavų kalbinio bendrumo. Pagaliau, trečiąją poziciją, aiškinant baltų - slavų santykius, užima tie mokslininkai, kurie nepritardami kraštutinėms pažiūroms, mano, jog dar pirminės indoeuropiečių kalbinės bendrystės ribose susiformavusi atskira grupė gentinių dialektų. Tų giminingų dialektų grupei priklausė prabaltų ir praslavų protėviai.
Skaityti daugiau: KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS