GAISRAS VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Raudonieji dengia baltuosius

1970 metų vasarą buvo užsidegusi Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto biblioteka. Išdegė skyrius, kuriame buvo laikomi leidiniai, knygos, dokumentai ir visa kita medžiaga, liečianti caristinės Rusijos okupacijos Lietuvoje laikotarpį. Apie šį gaisrą niekas neskelbė, tačiau Lietuvoje žinoma, kad šis bibliotekos skyrius buvo sunaikintas, Maskvai įsakius.

Rusijai nemalonių dokumentų sunaikinimui buvo ruošiamasi ilgesnį laiką. Bibliotekos Sovietų Sąjungoje tvarkomos pagal visasąjunginės bibliotekininkystės ir bibliografijos centrinės įstaigos Maskvoje nuostatus, ši įstaiga taip patvarkė, kad visa caristinės Rusijos okupaciją Lietuvoje liečianti medžiaga palengva buvo sukoncentruota vienoje universiteto bibliotekos patalpų dalyje.

Ruošiantis bibliotekos 400 metų sukakties iškilmėms, universitetas nutarė pastatyti knygų saugyklą, Šis naujas pastatas pagal Vilniaus pirmojo statybos tresto paruoštus planus turėjo atsispirti gaisrui ir drėgmei. Maskviniai padegėjai ilgiau laukti nebegalėjo, nes sunaikinimui pasmerkta medžiaga naujojon saugyklon taip pat galėjo patekti. Taip buvo inscenizuotas gaisras.

Skaityti daugiau: GAISRAS VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE

BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU

1940 metais Maskvos patikėtinis ką tik okupuotoje Lietuvoje N. Pozdniakovas vysk. V. Brizgiui pranašavo, kad per trejetą metų nei bažnyčios, nei kunigai Lietuvoje nebebūsią reikalingi, net ir paties vyskupo žmonės nebeklausysią. Justas Paleckis tais pačiais metais užsienio žurnalistams dėstė, kad kunigai nebūsią persekiojami. Savo tikslų religijai sunaikinti, komunistai skelbė, pasieksią masių švietimu ir “moksline -ateistine” propaganda. Tačiau praėjo 30 metų ir pranašystė neišsipildė. Ir šiandien prieš religiją tebekovojama, o pagrindinis ir veiksmingiausias ginklas toje kovoje, kaip ir Stalino laikais, tebėra smurtas. Tai liudija visai netolimos praeities faktai.

Deginamos bažnyčios

Maždaug iki 1965 m. įvairiais pretekstais bažnyčios Lietuvoje buvo uždarinėjamos. Iš viso buvo uždaryta arti pusės visų prieš karą veikusių bažnyčių. Pastaruoju metu bažnyčių uždarinėjimas tapo nepatogi kovos prieš religiją priemonė. Mat, iš vienos pusės, tokį ilgą laiką priespaudoje išlaikyti žmonės prarado baimės jausmą ir vis drąsiau (kaip ir pačioje Rusijoje) ima kelti balsą, gindami savo teises. Iš antros pusės, bažnyčių uždarinėjimo faktus sužino užsienis. Gi sovietams šiuo metu ypatingai rūpi mulkinti laisvąjį pasaulį tariama TSRS konstitucijos garantuota sąžinės laisve, kuri, anot J. Rugieniaus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdytojo (tikrovėje — legalaus persekiotojo), “apsaugoja tikinčiuosius nuo bet kokios prievartos iš vienų ar kitų valstybės organų pusės”. Tačiau nei tariamoji “sąžinės laisvės garantija”, nei “bažnyčios atskyrimas nuo valstybės” nekliudo komunistams sklapta padeginėti dar veikiančias bažnyčias ir smurto veiksmais trukdyti bažnyčiose vykstančias pamaldas. Tuo būdu 1970 metais buvo sudegintos dvi Telšių vyskupijos bažnyčios: birželio 25 d. Batakiuose ir liepos 24 d. Gaurėje.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU

KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS

Žurnalistas ir politrukas K. Korsakas savo straipsnyje “Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai” lituanistams kalbininkams nustatė šias darbo gaires ir reikalavo jų laikytis. Jis rašė:

“Plačiai yra žinomas didžiulis tarptautinis filologų domėjimasis lietuvių kalba jau nuo pat lyginamosios - istorinės kalbotyros atsiradimo pradžios. Šiandien tarybinėje rusų kalbotyroje matome vėl grįžtant tiek pat prie tų problemų sprendimo, tiek prie naudojimosi lietuvių kalbos faktais, jas sprendžiant. Kurso autorius (Maskvos universiteto prof. S. Bernšteinas — M. L.) pabrėžia, jog “baltų kalbos turi pirmaeilės reikšmės lyginamajai slavų kalbų gramatikai”.

Tad galima sakyti, kad lietuvių ir kitų baltų kalbų (latvių ir senovės prūsų) reikšmė slavistikai... vėl buvo paskutiniuoju metu įsakmiai akcentuota...

Imkime kad ir tą pačią baltų - slavų prokalbės ir protėvynės problemą ... Kaip žinoma, paskutiniuoju metu išryškėjo trys pagrindinės šio klausimo kryptys. Vienos jų laikosi požiūrio, kad yra buvusi baltų - slavų prokalbė, iš jos rekonstruktavimo pagrindų jie bando aiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybes. Antrosios krypties... priešingai, įrodinėja, kad senovėje nebuvo ne tik baltų - slavų prokalbės, bet ir jokio ypatingo baltų - slavų kalbinio bendrumo. Pagaliau, trečiąją poziciją, aiškinant baltų - slavų santykius, užima tie mokslininkai, kurie nepritardami kraštutinėms pažiūroms, mano, jog dar pirminės indoeuropiečių kalbinės bendrystės ribose susiformavusi atskira grupė gentinių dialektų. Tų giminingų dialektų grupei priklausė prabaltų ir praslavų protėviai.

Skaityti daugiau: KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS

PASIKEITIMAI LKP APARAČIKŲ VIRŠŪNĖSE

1971 kovo 4-5 dienomis Vilniuje vykęs XVI Lietuvos kompartijos suvažiavimas kokių staigmenų nepateikė. Pati viršūnėlė, penki sekretoriai, visi pasiliko savo vietose: I sekretorius A. Sniečkus, II — Charazov, ir sekretoriai Ant. Barkauskas, Algirdas Ferencas ir R. Songaila. Vietoj buvusių devynių narių prezidiumo sudarytas 11 narių biuras: P. Griškevičius ir Kz. Mackevičius — nauji, A. Barauskas, K. Kairys, J. Maniušis, M. Šumauskas — seni, plus penki sekretoriai.

Bet centro komiteto aparačikai labai smarkiai pamaišyti. Organizacinio skyriaus vadovu vietoj Griškevičiaus paskirtas Vyt. Astrauskas, g. 1930, partijoj nuo 1950, baigęs aukštąją partinę mokyklą; CK narys nuo 1961.

Skaityti daugiau: PASIKEITIMAI LKP APARAČIKŲ VIRŠŪNĖSE

Subkategorijos