DEMOKRATINĖ LIETUVA KREIVAME VEIDRODYJE
Palyginti neilgas atstatytos nepriklausomos Lietuvos valstybinis gyvenimas turėjo du griežtai skirtingus laikotarpius — demokratini iki 1926 gruodžio perversmo ir autoritetinį po gruodžio perversmo iki sovietų invazijos.
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvai nedraugingi veiksniai nepriklausomos Lietuvos autoritetini laikotarpį kiekviena proga iškiša kaip mūsų tautos valstybinio nesubrendimo liudijimą. Antai, visai neseniai (1970.IX.17) Kanados dienraščio “The Montreal Star” bendradarbis taip pat papriekaištavo Kanados baltiečiams, kad jie tik dabar supratę Vakarų demokratiją, kurios nesupratę savo krašte nepriklausomybės dienomis. Tam savo teiginiui pavyzdžiu jis cituoja Lietuvą, kurios nepriklausomybė buvusi tik šešerių metų amžiaus, kai Antanas Smetona “became dictator by coup d’etat”.
Laisvųjų lietuvių informaciniai leidiniai nepriklausomos Lietuvos autoritetinį laikotarpį svetimiesiems paprastai vaizduoja santūriai, objektyviai. Paprastai konstatuojama, kad po 1926 perversmo prezidentas Smetona pradėjo nepriklausomos Lietuvos autoritetinį ar pusiauautoritetinį režimą, bet tuoj pat primenama, kad Smetona neturėjo tikro diktatoriaus savybių, kad greta tautininkų spaudos buvo toleruojama, nors cenzūruojama, ir kita spauda, ir greta tautininkų organizacijų buvo toleruojamos, nors budrioj policijos kontrolėj, ir kitos organizacijos. Pabrėžiamas taip pat taktas, kad, Hitleriui atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, tas sukrėtimas pastūmėjęs prezidentą Smetoną nauju ministru pirmininku paskirti nepartinį generolą Joną Černių, kuris į vyriausybės sudėtį įtraukęs ir krikščionis demokratus bei liaudininkus, tuo būdu darydamas posūkį į demokratinės santvarkos atstatymą.
Ar verta murzinti demokratinį laikotarpį, kad skaisčiau atrodytų autoritetinis?
Būdingos mūsuose betgi kai kieno pastangos, siekiant rodyti patrauklesnį autoritetinį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nuvertinti ir murzinti demokratinį laikotarpį, tam panaudojant karo stovio įvestus spaudos bei susirinkimų laisvės aprėžimus ir kitus karo stovio nepatogumus, nutylint, kad karo stovio buvimas demokratinėje Lietuvoje pirmoj eilėj buvo diktuojamas netaikingos tarptautinės padėties, būtent, Lietuvos - Lenkijos santykių. Karo stovis demokratinėje Lietuvoje buvo ne partinės, o tik valstybinės politikos reikalas. Tai liudija ir faktas, kad jo panaikinimo nestatė nė liudininkai savo sąlyga įeiti į koalicinę vyriausybę su krikščionimis demokratais 1923-1924 metais.