BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU
1940 metais Maskvos patikėtinis ką tik okupuotoje Lietuvoje N. Pozdniakovas vysk. V. Brizgiui pranašavo, kad per trejetą metų nei bažnyčios, nei kunigai Lietuvoje nebebūsią reikalingi, net ir paties vyskupo žmonės nebeklausysią. Justas Paleckis tais pačiais metais užsienio žurnalistams dėstė, kad kunigai nebūsią persekiojami. Savo tikslų religijai sunaikinti, komunistai skelbė, pasieksią masių švietimu ir “moksline -ateistine” propaganda. Tačiau praėjo 30 metų ir pranašystė neišsipildė. Ir šiandien prieš religiją tebekovojama, o pagrindinis ir veiksmingiausias ginklas toje kovoje, kaip ir Stalino laikais, tebėra smurtas. Tai liudija visai netolimos praeities faktai.
Deginamos bažnyčios
Maždaug iki 1965 m. įvairiais pretekstais bažnyčios Lietuvoje buvo uždarinėjamos. Iš viso buvo uždaryta arti pusės visų prieš karą veikusių bažnyčių. Pastaruoju metu bažnyčių uždarinėjimas tapo nepatogi kovos prieš religiją priemonė. Mat, iš vienos pusės, tokį ilgą laiką priespaudoje išlaikyti žmonės prarado baimės jausmą ir vis drąsiau (kaip ir pačioje Rusijoje) ima kelti balsą, gindami savo teises. Iš antros pusės, bažnyčių uždarinėjimo faktus sužino užsienis. Gi sovietams šiuo metu ypatingai rūpi mulkinti laisvąjį pasaulį tariama TSRS konstitucijos garantuota sąžinės laisve, kuri, anot J. Rugieniaus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdytojo (tikrovėje — legalaus persekiotojo), “apsaugoja tikinčiuosius nuo bet kokios prievartos iš vienų ar kitų valstybės organų pusės”. Tačiau nei tariamoji “sąžinės laisvės garantija”, nei “bažnyčios atskyrimas nuo valstybės” nekliudo komunistams sklapta padeginėti dar veikiančias bažnyčias ir smurto veiksmais trukdyti bažnyčiose vykstančias pamaldas. Tuo būdu 1970 metais buvo sudegintos dvi Telšių vyskupijos bažnyčios: birželio 25 d. Batakiuose ir liepos 24 d. Gaurėje.
Komjaunuolių įsiveržimai į bažnyčias pamaldų metu užregistruoti Mažeikiuose, Tauragėje, Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje. Užpuolimai vykdomi dažniausia iškilmingų švenčių metu, Kalėdose ir Velykose arba šiaip per atlaidus, ir pasireiškia šūkavimais, replikomis kunigams, rūkymu ir net muštynėmis, šv. Teresės bažnyčioje Vilniuje buvo sumušta apie 20 žmonių. Dabar bažnyčia paversta muziejumi.
Prievartaujami vyskupai
J. Rugieniaus įsakyti Lietuvos vyskupai važinėjo į įvairius “taikos kongresus”, darė komunistams naudingus pareiškimus, pasirašinėjo atsišaukimus, siuntinėjo protestus kitų kraštų vyskupams. Tai buvo daroma Lietuvos Bažnyčios vardu.
Nelauktą smūgį veidmainiškos propagandos burbului sudavė Vilniaus vyskupijos kunigų grupės laiškas Sovietų Sąjungos premjerui A. Kosyginui. Jie prašė apsaugoti Bažnyčią nuo valdžios prievartos ir religijai duoti bent tiek laisvės, kiek jos įrašyta sovietinėje konstitucijoje ir kiek sovietiniam žmogui buvo pažadėjęs Leninas.
Lietuvos kunigų laiško nuorašas laisvųjų lietuvių pastangomis plačiai buvo pagarsintas viso pasaulio spaudoje. Pasaulis kunigų laišką priėmė kaip autentišką persekiojamos Bažnyčios balsą. Vienu smūgių buvo sugriautas veidmainystės bokštas, kurį komunistai eilę metų labai rūpestingai buvo statę.
Nemalonios padėties Amerikos lietuvių komunistų spaudoje lyginti šokosi pats Bažnyčios “valdytojas” J. Rugienius, savo ir “Suvalkiečio” vardu. Tačiau ir Rugieniui buvo aišku, kad komunisto žodis komunistinėje spaudoje religijos klausimais blaiviai galvojančio laisvo žmogaus įtikinti negali. Vėl atsikreipta į senukus Lietuvos vyskupus ir vėl nutarta juos išprievartauti. Pas Telšių vyskupijos apaštališką administratorių vysk. J. Pletkų atsilankė korespondentas Kostas Valius ir vyskupo pareiškimai paskelbti komunistinėje “Laisvėje” Amerikoje 1970 m. birželio 5 d.
Vilniaus kunigų laiškas Kosyginui plačiai buvo paplitęs italų spaudoje, tad J. Rugienius pas Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apašt. administratorių vysk. J. Matulaitį - Labuką pasirūpino pakviesti Italijos komunistų laikraščio “Paese Sera” korespondentą Cladio Fracassi. Pasikalbėjimas su vyskupu įdėtas to laikraščio 1970 m. rugsėjo 14 d. numeryje. Iš paskelbtų tekstų aiškiai matyti, kad abu vyskupai korespondentams kalbėjo tai, ko Maskvos įgaliotinis Rugienius pageidavo. O jei ir kitaip kalbėjo, tai Rugienius surašė, kaip jam patiko. Tikro komunisto sąžinė tai leidžia.
Nežiūrint, kieno lūpomis okupantas “tikrąją Bažnyčios padėtį” Lietuvoje aiškins, vyskupo ar komunisto, pasaulis žino, kad Bažnyčia Lietuvoje yra įkalinta. Vyskupų išprievartavimas įkalinimo faktą tik dar labiau išryškina.
Kunigas ginasi teisme
Mirtis skina Lietuvos kunigų eiles, o naujų kunigų paruošimą okupantas beveik visai sustabdė. 1970 metais Lietuvoje mirė 32 kunigai, o naujai įšventinti tik 5. Nemaža bažnyčių likę jau be kunigų. Pareigose išlikę kunigai visaip varžomi ir persekiojami. Seniau kunigams būdavo fabrikuojamos bylos už tariamai įvairius nusikaltimus, o dabar jau atvirai teisiami ir baudžiami už kunigiškų pareigų ėjimą. Ryškiausias pavyzdys — kun. Antano Šeškevičiaus Molėtuose nuteisimas už vaikų pasiruošimo pirmajai Komunijai patikrinimą.
Kunigų persekiojimas, teisimas ir baudimas Sovietijoje ne naujiena. Kun. A. Šeškevičiaus atvejis iš kitų išsiskiria tuo, kad laisvąjį pasaulį pasiekė jo apsigynimo teisme kalba, liudijanti to kunigo nesvyruojantį tikėjimą, platų išsilavinimą, didelę drąsą, nepaisant pasekmių, persekiotojui tarti tiesos žodį.
Oficialus kun. A. Šeškevičiui pateiktas kaltinimas buvo toks:
“Šeškevičius 1970 m. birželio mėn. pabaigoje ir liepos mėn. pradžioje surinkdavo Dubingių parapijos mažamečius vaikus į bažnyčią ir juos mokydavo katekizmo. Tai yra padarė nusikaltimą, pagal nusikaltimo žymes, numatytas LTSR BK 143 str. 1 dalimi”.
Kun. A. Šeškevičiaus baudžiamąją bylą (bylos nr. 5817) sprendė Molėtų liaudies teismo teisėjas Jankauskas.
Savo apsigynimo kalboje kaltinamasis aiškiai, tvirtai, logiškai ir teisine argumentacija įrodinėja tokio kaltinimo absurdiškumą. Jis cituoja sovietinės konstitucijos paragrafus, LTSR BK 143 straipsnį, Lenino skelbtus principus religijos teisių klausimais, Sovietų Sąjungos ratifikuotą Jungtinių Tautų “žmogaus teisių deklaraciją” ir konvencijos “dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje” atitinkamus straipsnius ir padaro išvadą:
“Taigi, pagal Tarybinę Konstituciją ir pagal Lenino principus bei tarptautinius įsipareigojimus religijos privatus dėstymas yra leidžiamas. Tuo pačiu pagal bendrus teisės dėsnius negali būti jokio potvarkio prieš Konstituciją. Jei tai būtų leista, tada ką Konstitucija viena ranka duoda, priešingas potvarkis kita ranka tai atima, ir Konstituciją paverčia tik gražia iškaba”...
Savo kalbą teisme kun. A. Šeškevičius užbaigė įspūdingu tiesos, teisingumo ir krikščionybės gynimu:
“Istorija liudija, kad tiesa nugali, neteisybė pralaimi. Pilotas, neteisingai nuteisęs Kristų, padarė gėdą romėnų teisingumui. Nors jis plovėsi rankas, sąžinės nenusiplovė. Hitleris naikino nekaltus žydus, 4000 kunigų nuteisė ir nužudė už tai, kad jie atlikinėjo savo pareigas.
šiandien pasmerktieji išaukštinti... žudikai amžinai pasmerkti, sunaikinti. Anksčiau jie buvo dideli ... žudė savo tautiečius... Dabar pasibaisėjimas pasauliui. Tiesa laimėjo.
Gerb. Teisėjai! Jūsų sprendimą įvertins taip pat istorija. Tiesa laimės, nes ji yra amžina; laimės tas, kurs eina su tiesa. Prašau atsargiai ir objektyviai spręsti, nes ir jums reiks duoti apyskaitą Amžinajai Tiesai.
Negali būti teisinga kunigą teisti už jo pareigų atlikimą. Čia ne tiek svarbu, ar kalėjimas, ar piniginė bauda, bet svarbu pats teisingumas. Būti nuteistam už kunigo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, bet garbė: aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri sako: ‘Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė. Palaiminti, kurie persekioja jau ir meluodami sako visa pikta dėl manęs. Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų užmokestis gausus danguje” (Mat. 5, 10-12).
Šv. Petras: kentėti už vagystę nėra garbė, kentėti už tiesą — nesigėdinkime.
Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių”. (Pilną kalbos tekstą paskelbė “Darbininkas 1971.II.9; iš čia paimtos visos citatos).
Teismas kun. A. Šeškevičių pripažino kaltu ir nuteisė vienerius metus kalėjimo. Tiesos ir savo konfratro ginti atėjo kitas drąsus kunigas, G. Blynas, kuris teisėjui parašė atvirą laišką. Kun. G. Blyno laiškas irgi pasiekė Vakarus ir buvo paskelbtas “Draugo” 1971 metų kovo 17-19 d. d. numeriuose. Jis tarp kitko rašo:
“Kai išklausėme prokuroro, gynėjo kalbas ir teisiamojo paskutinį žodį, nesinorėjo tikėti, kad jūs jį nuteisite. Jums perskaičius nuosprendį, nenorėjau patikėti, kad turėjau rožinius akinius, galvodamas apie jūsų dorumą, kultūringumą, teisingumą. Pasirodė, blaivesnio proto už mane buvo tos kaimo moterėlės, kurios dar prieš teismo nuosprendį verkė kunigo”.
Kun. G. Blynas savo ilgokame laiške nurodo paties teisėjo, teismo tarėjų ir prokuroro padarytus teismo procedūroje prasilenkimus su teisės nuostatais ir objektyvaus teismo orumo pažeidimus. Laiško pabaigoje jis pasmerkia prievartą, padarytą valstybės vardu:
“Teisminis susidorojimas su kun. A. Šeškevičium, kuris savo įsitikinimus skelbdamas nepanaudojo nei prievartos, nei apgaulės, turėjo susilaukti pilnos pagarbos ir apgynimo, o jis susilaukė prievartos Respublikos vardu iš tų, kurie nemoka savo įsitikinimų apginti be prievartos.
Kunigai yra moralės ugdytojai ir palaikytojai tikinčios tautos daliai. Tuo jie atlieka niekuo neįkainojamą paslaugą tautai ir liaudžiai. Pasikėsinimas į jų darbo teisę ir jų sąžinės laisvę yra žalingas ir pavojingas pasikėsinimas prieš visą tautą ir prieš visą liaudį. Kaip tikintieji begalės gerbti tokius teisėjus, tokią valdžią, kurios vardu įvykdytas neteisėtumas? Šis teismo nuosprendis yra skaudus ir pavojingas nusikaltimas prieš mūsų valstybės pagrindus. Šis nuosprendis negali būti paskutinis žodis...
Aš jaučiu atsakingumą už tai, ką parašiau. Aš pasiruošęs, jei reikėtų, ir prieš teismą stoti ir atsakyti už savo žodžius”.
Tautų persekiojimai gimdo didvyrius, religijos — šventuosius. Kun. Šeškevičius, kun. Blynas, Vilniaus vyskupijos kunigų grupė ir daugybė kitų kunigų Lietuvoje Kristaus mokslą gynė ir gina tokia drąsa, kuri gali išplaukti tik iš šventumo. Tik sunku suprasti, kodėl Roma Lietuvai, sunkiausiose sąlygose ištikimybę katalikybei per kelis šimtmečius išlaikusiam kraštui, pagailėjo šventųjų. Argi galėjo būti tokia Dangaus valia?
Istorijos ironijos lemtimi šiandien komunizmui besipriešinanti Bažnyčia rytoj gali tapti tikrąja Kristaus mokslo reiškėją. Kai pavergtoje Lietuvoje kunigai ir vyskupai, spindį šventumo aureolėm, kenčia persekiojimus, rizikuoja laisve ir gyvybe, visu kuo pertekusiuose Vakaruose kai kurie aukštai iškilę dvasiškiai atakuoja pagrindines Bažnyčios mokslo tiesas, net dedasi į komunistų organizuojamas revoliucijas, o žymiai didesnis jų skaičius rūpinasi celibato panaikinimu ir žemiško turto didinimu. Nežinomi Viešpaties keliai. Dr. R.
