POLITIKA IR TAUTINĖ ARCHITEKTŪRA
EDMUNDAS ARBAS
Tautinė architektūra tai nėra pripuolamas stilius ar emocinis liaudies simbolizmas, puošias konstruktyvinį elementą. Architektūra privalo augti ir formuotis savo individualioj išraiškoj su gyvenamojo laiko tautos technologine bei kultūrine pažanga, išreiškiančia tautos bei išeivijos idėjinius siekimus.
Ne vienam iš mūsų yra kilusi mintis, kokį vaidmenį tautinė architektūra gali turėti politinėje plotmėje, taip pat, tautinėje išeivijoje. Gyvenant savame krašte, architektūrinis klausimas nėra toks opus, kaip kas esant išeivijoje. Savam krašte kalba, tautiniai papročiai, dainos, gamtinė aplinka bei klimatinės sąlygos, praeities istorija ir, tuo pačiu, ateities uždaviniai formuoja kūrėjo jausmą. Architekto uždaviniai projektams išplaukia iš tos pačios prigimtos aplinkos ir charakterio užsakytojų, su kuriais tenka bendradarbiauti.
LAUKO KOPLYTĖLĖS PROJEKTAS
Projektas architekto Edmundo Arbo
Mūsų istorija turi didelę 700 metų praeitį, gausią herojiškais karais, gyvenimo būdu ir savais papročiais. Taip pat, lietuvių kilmės gentis turi aukštą proistorinę kultūrą, ką liudija
Šventosios iškasenos: gintaro, žuklininkystės įrankiai, dviejų metrų aukštumo medinio jūrų dievo statula, siekianti 3-4 tūkstančių metų prieš Kristų; kiek vėlesnio amžiaus — akmens, molio, žalvario meniški išdirbiniai. Lietuva taip pat turėjo ir savitą istorinę architektūrą: sodybų, kunigaikščių pilių išplanavimai, panaudojimas vietinės statytinės medžiagos, jos surišimas ir meniškas apipavidalinimas, prisitaikant vietinėms sąlygoms. Lietuvoje paplitus krikščionybei, kai kurios bažnyčios, didikų rūmai, miestų ir miestelių išdėstymas buvo originalus, o ką kalbėti apie liaudies meną, kaip koplytstulpius, pakelių kryžius, kraičiams skrynias, seklyčių durų išpuošimus ir t.t.