Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė

PAMINĖTINI 1941 METŲ ĮVYKIAI

Lietuvių tauta, pakėlusi vienerių metų komunistų vergiją, vadovaujama Lietuvių Aktyvistų Fronto, 1941 metų birželio mėn. 22 d., prasidėjus tarp nacių ir sovietų karui, sukilo ir kelių dienų laikotarpyje išvalė kraštą nuo bolševikų įsibrovėlių. Laisvės žygyje dalyvavo visa tauta, gi su ginklu rankose, spėjama, apie 90,000. Bendras žuvusių skaičius — apie 4,000.

1941 metų lietuvių tautos sukilimo pastatytoji Lietuvos Laikinoji Vyriausybė posėdžiauja Kaune 1941 metais.

Juozas Ambrazevičius

Gen. Stasys Raštikis

Kazys Škirpa

Atstatoma

Lietuvos nepriklausomybė Kovoms tarp partizanų ir Raudonosios armijos dalinių vykstant, 1941 metų birželio mėn. 23 d. 9:30 val. ryto per Kauno radijo stotį Lietuvių Aktyvistų Frontas paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą.

Kai buvo skelbiama Laikinoji vyriausybė, J. Ambrazevičius-Brazaitis, dr. J. Grinius ir dr. Z. Ivinskis jau redagavo pirmąjį oficiozo “Į Laisvę” numerį. 1941 metų birželio 24 d. rytą Laikinosios vyriausybės nariai susirinko pirmo posėdžio, paėmė Donelaičio gatvėje (Kaune) Žaibo spaustuvę savo būstinės reikalams ir skubiai periminėjo įstaigas į lietuvių administracijos rankas.

Skaityti daugiau: Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė

LIETUVA TURI ATGAUTI LAISVĘ IR NEPRIKLAUSOMYBĘ

 (Dėl Lietuvos valstybės sukakties)

LIETUVOS VALSTYBĖS ATSTATYMO 50 metų sukaktį minėsime nepalankiomis sąlygomis. Lietuva Sovietų Sąjungos okupuota. Tautai atimta laisvo apsisprendimo galimybė. Sukaktis tegalima minėti laisvame pasaulyje. Bet ir čia skleidžiamas mitas, kad tautinė valstybė, ypač maža tautinė valstybė, esąs atgyventas dalykas, kad žmonija įžengusi į naują raidos tarpsnį, kuriame nykstą tautiniai, rasiniai, religiniai žmonių skirtumai ir kuriame tautinį žmogų ateinąs pakeisti “universalinis žmogus”, tautinę kultūrą — “universalinė kultūra”, tautinę valstybę — “universalinė valstybė".

Tokiomis aplinkybėmis tarp laisvųjų lietuvių paleidžiama nyki pagunda suabejoti, ar tikslinga ir verta kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, ar ne geriau lietuvių tautai, tegul ir svetimųjų valdomai, būti didelės valstybės priklausiniu ir naudotis jos rinkų ūkiniu parankumu ir jos politinio bei karinio potencialo protekcija, ar ne geriau valstybinės nepriklausomybės siekimą subordinuoti rūpesčiui tautos išlikimu bei jos kultūrine pažanga? Tokios yra aplinkybės.

Skaityti daugiau: LIETUVA TURI ATGAUTI LAISVĘ IR NEPRIKLAUSOMYBĘ

DŽIAUGSMAS

Plazdena vėliavos
ankstyvą rytą.
Prisikėlimo saulėj
spindi mano Džiaugsmas.

Spindi laukuose,
 upėse
ir vėliavų viršūnėse,
pabundančioms minioms pakylant.

STASE ŠAKYTĖ Iš “Alkana žemė”

“Tautininkai” ir “valstybininkai”

DR. JUOZAS GIRNIUS

Patriotizmui lygiai priklauso ir tautiškumo, ir valstybingumo principai. Tačiau mūsų išeiviniame patriotizme šiedu principai gresia išsiskirti, kai vieni nori teikti pirmenybę vienam, o antri nori akcentuoti antrą iš šių principų. Tai sudaro grėsmę ir mūsų pačių išsiskyrimui ten, kur turėtume sutarti. Todėl, gal būt, ir pravartu šiuo klausimu pasisakyti.

Tarp tautiškumo ir valstybingumo nėra jokios principinės priešybės, nes natūralu tautai turėti savo nepriklausomą valstybę. Be savos valstybės tauta negali būti tikrai laisva. Tik sava valstybė įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti. Laisvės mintis ir įžiebė tautinės valstybės idėją: laisva tauta — nepriklausomoje valstybėje.

Labai akivaizdžiai tai liudija tiek istorinė, tiek ypač dabartinė patirtis: netekusi nepriklausomybės, mūsų tauta atsidūrė prieš likiminį būties ar žūties klausimą. Daugelis palikome tėvynę, bėgdami nuo bolševikų, ir jau antroj kartoj pradedame tautinį išmirimą. Daug likusiųjų krašte žuvo partizaninėj laisvės kovoj ar Sibiro tremtyje. Nors krašte tiesiog kultiškai puoselėjama, kas lietuviška, tačiau okupantas turi pakankamai priemonių vykdyti plačiai užmotą pavergtųjų tautų ištirpdymą rusiškojo komunizmo katile. Nėra ko iliuziškai ramintis. Galime džiaugtis daugeliu lietuviškosios kultūros ugdymo pastangų, bet negalime nematyti, kad okupantas neatlaidžiai vykdo savo genocidinę politiką. Vis gausiau Lietuvon keldinami rusai, o lietuviai viliojami Rusijon. Diegiant jaunime komunizmą, blėsinama lietuvio tautinė sąmonė ir žiebiamas sovietinis internacionalizmas.

Skaityti daugiau: “Tautininkai” ir “valstybininkai”

LIETUVIŠKUMAS IR PLIURALIZMAS

DR. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS

Nuo Vatikano Antrojo pradžios Katalikų Bažnyčios galvojimas buvo pakreiptas taip vadinama pliuralizmo linkme. Ši pliuralizmo pakraipa šiandien yra palietusi ne tik Bažnyčią, bet ji pradeda perimti ir politinį bei socialinį gyvenimą. Ir tautiškumas šiandien gauna naują spalvą, kai jis turi būti peržiūrimas pliuralizmo šviesoje. Bendrai imant, JAV-bių tautiškumas yra visuomet buvęs pliuralistiškas, bet jis tokiu nėra buvęs Europoje nei naujai atstatytoje nepriklausomoje Lietuvoje, kuri buvo Vakarų Europos vaikas.

Mūsų emigracinis tautiškumas yra daugiau paremtas nepriklausomybės laikų patyrimais, ir dėl to yra labai retas dalykas, kad mūsų politiniai veiksniai būtų mėginę pergalvoti lietuvišką tautiškumą naujųjų ideologinių vystymusi įtakoje. Daugumoje mūsų lietuviškas tautiškumas buvo ir tebėra vedamas gana parapijinės galvosenos ribose, neieškant platesnių akiračių ir nemėginant jo sumoderninti ar gal net sukultūrinti. Nėra abejonės, kad daugelis mūsų, atsidūrę išeivijoje, mėgstame gyventi praeities nostalgija, kuri mums ir jausmus sustiprina ir tam tikrą psichinį poilsį suteikia. Bet nostalgija, neskaitant poetinio sentimento, geresniam realybės supratimui daug nepadeda.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKUMAS IR PLIURALIZMAS

Daugiau įrašų...

  1. LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PARADOKSAS
  2. Lietuvių prisidėjimas prie pasaulio šviesesnes ateities ruošimo
  3. Tautos ištikimybe laisves troškimui
  4. Pašalines įtakos Lietuvos istorijos ir kalbotyros moksluose

Subkategorijos