LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO PARADOKSAS
VILIUS BRAŽĖNAS
Kiekvienas žinome pavyzdžių, kur trumparegė, savimeile pagrįsta, realybės nebojanti, į ateitį nežiūrinti tėvų meilė sužlugdo vaikų charakterį ir pastoja kelią į laimingą jų ateitį.
Stebint šiandieninės lietuviškos išeivijos veiklą, nagrinėjant pagrindines jos negeroves ir ieškant tų negerovių priežasčių, galima prieiti išvados, jog priežastys glūdi “neprotingoje tėvų meilėje”. Mūsų negerovės, dėl kurių šiandieną tiek daug aimanuojama, pagrindinai teka iš vieno šaltinio — iš mūsų visuomenės vadų pastangų visą lietuviškos veiklos prasmę esmiškai suvesti į siaurai suprastą lietuvybės išlaikymo tikslą. Lietuvybės išlaikymas buvo linksniuojamas veik du dešimtmečius veiksnių konferencijose, organizacijų suvažiavimuose, laikraščių įžanginiuose ir straipsniuose, minėjimų prakalbose, lietuviškose mokyklose. Lietuvybės išlaikymui turėjome pagrindinių vadų palaiminimą. Apie 15 metų jam skyrėme didžiąją dalį visuomeninės energijos, intelekto, lėšų bei spaudos skilčių.
Lietuvybė apverktinoje padėtyje
Ir ką mes matome šiandien? Šiandieną, nors ir skaudu, turime prisipažinti, jog lietuvybė išeivijoje, bent jau Amerikoje, yra apverktinoje padėtyje, ir, neperkračius mūsų organizacinės filosofijos, lietuvybei numatytina dar liūdnesnės perspektyvos. Veiklos analizė parodo, jog nesėkmės priežastimi, neminint normalių emigracinių įtakų, yra kaip tik tie veikėjai ir organizaciniai vienetai, kurie lietuvybės išlaikymą propagavo, juo sielojosi, jam dirbo, visą eilę lemtingų metų tam tikslui monopolizuodami lietuviškąją išeiviją.
Mūsų nepasisekimas lietuvybės išlaikyme ryškiai matomas kaip suaugusios išeivijos taip ir jaunosios kartos — prieauglio eilėse.
Dvidešimt trims metams praėjus nuo pasitraukimo iš Lietuvos ir vos 18 metų nuo įsikūrimo laisvajame pasaulyje, jau matome staigų mokinių lituanistinėse mokyklose ir narių lietuviškose jaunimo organizacijose mažėjimą; pasigendame kandidatų organizacijų valdyboms, ir šiaip užsidegusių darbininkų; dejuojame dėl lietuvių nesilankymo susirinkimuose ir politiniuose minėjimuose; pasigendame kultūros mylėtojų kultūriniuose parengimuose; nurodome į permažą lietuviško spausdinto žodžio rėmimą ir, kaip atrodo, dar menkesnį jo skaitymą; nežiūrint labai aukšto pastarosios išeivijos intelektualinio vidurkio, periodinėje spaudoje stokojame net ir korespondentų visuomenės nuotaikoms pavaizduoti; pastebime neįtikėtinai didelį nuošimtį (net ir naujų ateivių tarpe) atitrūkėlių nuo bet kokio lietuviško gyvenimo; pergyvename lietuviškų parapijų susilpnėjimą.
Šie visi ir panašūs reiškiniai neužginčijamai teigia, jog iš didelių ir plačiai garsintų “lietuvybės išlaikymo” pastangų susilaukėme ne labai kokių pasėkų. Kaip ir kodėl tai įvyko?
“Bajoriška” veiklos filosofija
Mūsų veiksniuose ir veikėjuose vyravusi “bajoriškoji” veiklos filosofija vieną dalį lietuvių atstūmė nuo lietuvybės, o kitą dalį atpratino nuo veiklos. Dar ir dabar kai kur vis bandom laikytis nepakeičiamumo principo, nors ir matoma didi to “principo” žala tautiniams mūsų tikslams. Dėl to “principo” daugelis tautiečių su silpnesniu tautiniu jausmu pasitraukė iš bendro darbo.
“Bajoriškos” pažiūros į veiklą dėka, jaunoji karta ir jaunimas ne tik buvo atstumti nuo lietuviško gyvenimo, bet net ir neturėjo progos į jį įsijungti. Daliai senimo taip brangus ir neliestinas partinis pasiskirstymas ir koks tai mistinis lietuvių visuomenės atstovavimo dirbtinis delegavimas jaunimui buvo visai nesuprantamas.
Pastaraisiais metais daug girdime apie reikalą užsiauginti vadų iš jaunimo. Esą, laikas jaunimui “perimti vadovavimą”. Tarsi su panika imta ieškoti jaunosios kartos vadovų ir veikėjų. O tai rodo, kad senoji karta ligi šiol sau pakaitalų nuoširdžiai neieškojo. Gal vyresnieji buvo užmiršę, jog patys esą mirtingi, gal gi todėl, kad perilgai į jaunimą, net į barzdotą ir plinkantį, žiūrėjo tik kaip į lietuvybės išlaikymo dirvoną, o ne kaip į vadų ir veikėjų šaltinį.
Senimas atbaidė jaunimą
Todėl nenuostabu, kad pavyzdžiui, 1958 metų skautų tautinėje stovykloje (Michigan steite) PLB atstovas, atvykęs dalyvauti PLB dienoje, laužavietėje susisodinęs didžiulį būrį atidžių stovyklos dalyvių, ne opiuosius LB klausimus diskutavo, nei bandė uždegti skautiškąjį jaunimą didiems darbams visus lietuvius apjungiančios organizacijos rėmuose, o tik skaitė Pasaulio Lietuvių Chartą ir liepė punktą po punkto balsiai kartoti. Įvykis tampa reikšmingu ypač todėl, jog chartos “deklamuotojai” buvo ne paukštytės ir vilkiukai, bet skautai ir skautės akademikai ir filisteriai, kurių ne vienas jau savo vaikus buvo atsivežęs stovyklauti ... Daug pasako ir kitas faktas: nors skautai PLB pagerbti skyrė ištisą stovyklos dieną, tuo pat metu New Yorke vykęs PLB seimas, užsiėmęs įstatų paragrafais, rezoliucijomis ir “lietuvybės išlaikymu”, nei žodžiu neatkreipė dėmesio į tai, kad virš 2,000 lietuviško jaunimo susibūrė svetimoje žemėje savo organizacijos 40 metų sukakčiai švęsti.
Kiek jaunimo ir senimo buvo atbaidyta nuo lietuviškos veiklos ir bendruomeninių ryšių panašiais kaip ALT-bos New Yorke metai iš metų ruoštais Vasario 16-sios minėjimais, sunku pasakyti. Tačiau yra faktas, kad pradžioje į šiuos minėjimus gausiai suplaukdavo įvairaus amžiaus jaunimo net iš gretimų steitų. Palengva jaunimas nustojo šiuos minėjimus lankyti. Dėl to neabejotinai dalis kaltės tenka rengėjams, kurie vertė jaunimą 3 valandas klausytis pristatymų, prakalbų, pagerbimų ir padėkų aukotojams, o po to dar 2 ar net 3 valandas išsėdėti meninėje programoje. Tai jau yra daugiau, negu galima reikalauti iš bet kurios tautos sveiko, energingo ir normaliai aktyvaus jaunimo.
Lietuviškasis getto
Parapijizmas lietuviškoje veikloje yra kita pagrindinė mūsų šių dienų negerovių priežastis. “Parapijizmu” čia nusakoma siaurai uždara lietuvių veikla, išplaukianti iš getto pobūdžio dvasinės visuomenės vadovų būsenos. Tai vyko ne dėl piktos valios, bet greičiausiai dėl nesugebėjimo susiorientuoti naujoje aplinkoje, dėl kalbos, veiklos sąlygų bei naujojo gyvenamojo krašto politinių konfigūracijų nepažinimo. Tik tiek “piktos valios” čia galima būtų primesti, kad iš to laiku nebuvo padaryta tinkamų išvadų. Atsidūrę visai naujose ir neįprastose sąlygose, mūsų organizacijų vadovai, jeigu būtų galvoję, kad lietuviškosios išeivijos pagrindinis uždavinys ir misija yra Lietuvos laisvė ir, jos siekiant, prievolė viešai ir plačiai kalbėti pavergtos ir nutildytos tautos vardu, jie būtų jautę prievolę surasti būdų ir kelių Lietuvos bylai kelti viešumon arba būtų paieškoję naujų vadovų ir“autoritetų”, kuriems būtų įmanoma vykdyti pagrindinę išeivijos misiją. Tačiau lemiamu naujuose kraštuose kūrimosi laikotarpiu to meto autoritetai to nepadarė. Jie arba sąmoningai pasirinko pagrindiniu uždaviniu lietuvybės išlaikymą, vietoje laisvės kovos, ir todėl užsidarė patys ir ilgiems metams uždarė mūsų organizacijas į lietuvišką getto, arba, nenorėdami prisipažinti nepajėgią efektingai vadovauti laisvės kovai šiose naujose sąlygose, užsikabino už “lietuvybės išlaikymo” kaipo už veiklos, kurioje jie galėjo išlaikyti savo autoritetų pozicijas. Tokiu būdu jie nukreipė mūsų visą veiklą tolyn nuo plačiosios krašto visuomenės, nuo kontakto su kitomis tautomis, nuo užsimojimų ir veiklos už lietuviškosios “parapijos” ribų.
Nekurie paskiri veikėjai, be abejo, tai darė, vedami gilios lietuvybės meilės: bijodami mūsų pačių, o ypač mūsų jaunimo nutautėjimo. Lietuvišką laivą vairavo viduriu srovės, vengdami svetimų krantų, kuriuose galėtų atsilikti svetimais niekučiais susižavėję mūsų tautiečiai, arba kur jie galėtų kristi aukomis kovoje su svetimomis kultūromis. Todėl jie uždarė mus “gette” ...
Negalima pamiršti ir galimybės, jog Lietuvos okupantas, jam nepavykus pabėgusių nuo raudonojo teroro sugrąžinti prievarta ar sustabdyti ypač nuo įsikūrimo JAV-se, jei ne skatino mus jam prielankiais būdais, tai bent jau prielankiai žiūrėjo į mūsų pastangas užsidaryti savyje ir apie smurtą prieš Lietuvą ir apie komunizmo grėsmę kalbėti bei rašyti tik sau patiems.
Taipogi įsidėmėtina, jog, ypač po 1956 metų Vengrijos sukilimo, laisvojo pasaulio viešieji ir užkulisiniai galiūnai džiaugėsi mūsų užsidarymu “savo namų rūsyje” ir prisitaikymu prie Voice o f America ir Radio Free Europe prislopintos dvasios.
Reikia manyti, jog kur tik įtakingų laisvojo pasaulio įstaigų bei liberalinių organizacijų bei funkcijų ranka siekė mūsų visuomenės nervus bei smegenis, ten ji kreipė mūsų balsą į tokias gaidas, kurios neskambėtų disonansu šalia koegzistencinio - kultūrinio bendradarbiavimo dueto. Ta “ranka”, žinoma, laimino tokią mūsų veiklą ir tuos veikėjus, kurie sąmoningai ar nesąmoningai statė prietilčius ateityje numatytiems tiesti tiltams arba bent jau nekrapštė smėlio iš po “tiltų” atramų laisvojo pasaulio pusėje. .. Todėl mes taip dažnai girdėdavome paskatinimus išlaikyti mūsų “national heritage”. Tai gal ir yra “lietuvybės išlaikymo” vertinys . . .
Didysis Lietuvių Bendruomenės tikslas
Visos šios užsidarymo, gyvenimo lietuviškame gette, izoliavimosi nuo realios, tikrumoje egzistuojančios ir mus, ypač mūsų jaunimą veikiančios aplinkos, kaip dabar atrodo, atnešė priešingas pasėkas, negu gerų norų pilni lietuvybės išlaikymo proponentai siekė bei tikėjosi. Be lietuvybės išlaikymo neturėdama kitų didelių dvasinių pastangų reikalaujančių uždavinių, senoji karta pamažu atrofavosi intelektualiniai ir bendruomeniniai. Tie Lietuvos vadavimo darbai (memorandumai, paklausimai, priminimai, apsilankymai sostinėse), apie kuriuos buvo skaitoma ir kalbama, buvo atliekami “centrų” ir “veiksnių”. Eiliniams, už “centrų” esantiems piliečiams, atrodė, pakako tik išsipirkti “indulgenciją” Vasario 16-sios proga. Su laiku ir tas jausmas ėmė blėsti. Visos “lietuvybės išlaikymo” pastangos buvo kreipiamos į jaunimą, tad pagal jaunimo lietuviškumą pirmiausia ir turime spręsti apie mūsų organizacinių pastangų pasisekimą. Nereikia ir statistikos davinių prieiti išvados, jog didelis nuošimtis jaunimo nuo lietuviškos visuomenės atkrito.
Parapijizmas jaunimą žalingiau paveikė, negu vyresniuosius. Čia mokslus einantis, naujas draugystes ir pažintis už mūsų visuomenės ribų užmezgantis, su naujais ir papildomais lojalumais susiduriantis jaunimas negalėjo tilpti į ankštą lietuvišką gettą, nesužalodamas jaunos dvasios, neprislopindamas jaunų polėkių, nepridengdamas tolimo vyzdžio, nepažeisdamas plačiai išplėsti bandomų jaunatviškų sparnų. Ir tik laimingi, tik patys stipriausi, tik laiku ir pakankamai moralinės atramos šeimoje arba organizacijose atradę jaunuoliai nepalūžo “arba - arba lietuvybės” dilemoje ir išliko mūsų tarpe, išlaikydami visas jaunatvės savybes. Tačiau šiandien, kada ir jie patys ir vyresnieji ima žvalgytis didesnių uždavinių, su širdgėla pastebime, jog tokio jaunimo esama kur kas permaža.
Taigi, trumpai suėmus, šių dienų negerovių priežastimi yra kultūros primatas, arba laisvės kovos degradavimas į antrąją vietą, pirmąją užleidžiant “lietuvybės išlaikymui”. Pavyzdžiui, faktas, jog laisvės kova — Lietuvos nepriklausomybės atstatymas — yra juodu ant balto įrašyta į Lietuvių Bendruomenės įstatus, ilgus metus buvo viena iš geriausiai saugomų LB paslapčių . . . Net ir dabar, 1967 metais, dar daugelio LB veikėjų bandoma įtaigoti, jog LB yra kultūrinė organizacija. Tokia samprata pakenkė ne tik laisvės kovos išvystymui plačiu mąstu, bet ir susilpnino taip uoliai statomus kultūrinio pastato pamatus. Vien lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros buvo permaža sucementuoti išeiviją, išlaikyti aktyvią vyresniąją kartą, uždegti mūsų priaugančiojo jaunimo vaizduotę, sukelti pasididžiavimą savo tautos dabartimi, patenkinti herojinės kovos ieškančią dvasią ir pripildyti plačią ir drąsią jauną širdį.
Stoka lietuviško jaunimo
Laisvės kovon šaukiančių trimitų slopinimas, laisvės kovos vedimo “prityrusių” veteranų būreliui atidavimas, su Lietuvos laisvės byla neišėjimas į laisvojo pasaulio mases, į spaudą, į tribūnas ir parlamentus atstūmė nuo mūsų jaunimą, ieškantį didelių žygių, kuriuose jis pats galėtų tiesioginiai dalyvauti. Dalis mūsų jaunimo, atsidūrusi idealistinėje tuštumoje, įsiliejo į nihilistinę - materialistinę laisvojo pasaulio jaunimo masę, kiti gi, nors ir nedaug tokių, ieškoję kovos laukų ir neradę jų lietuviuose, nuėjo pasroviui su internacionalistais — ružavaisiais intelektualais ir virto lietuviškais janičarais. Trečioji jaunimo grupė, kuri išliko lietuviškoje bendruomenėje ir savo iniciatyva gyveno pavergtos Lietuvos rūpesčiais ir viltimis, griebėsi vadinamosios partizaninės veiklos Lietuvos laisvės kovoje. Šis mūsų jaunimas ir nušvietė savo darbų šviesa mūsų tamsiuosius organizacinius užkampius ir parodė juose dulkėmis apsinešusius voratinklius.
Pagrindiniai uždaviniai
Pats gyvenimas mus brangia kaina pamokė, jog lietuvybė, be lietuvybės esminio prado, be jos branduolio — visada laisvės siekiančios kovingos dvasios — nėra lietuvybė. Tai tik apgaulingas pakaitalas. Bent penkiolikos metų veikimo rezultatai įrodė, jog tokios lietuvybės išlaikymo šūkiai negalėjo patraukti praktiškai veiklai tėvynei ištikimų vyresniųjų, nei lietuviškosna gretosna surikiuoti žvaigždynų siekiančio herojinių užsimojimų jaunimo.
Praeities klaidos siūlo skubiai padaryti išvadas, kurių pagrindinė būtų: peržiūrėti mūsų vertybių bei uždavinių skalę, tiksliau nubrėžti didžiųjų organizacijų ne tik kompetencijos, bet ir atsakomybės laisvės kovoje ribas, užtikrinant laisvės kovos ir kultūros pusiausvyrą visoje lietuviškosios išeivijos organizacinėje struktūroje.
Atpažinus ir pripažinus Lietuvos laisvę pirmuoju ir pagrindiniu lietuviškosios išeivijos uždaviniu, ir lietuvybės išlaikymas įgaus esmę ir prasmę bei savaime susilauks paskato.
