“Tautininkai” ir “valstybininkai”
DR. JUOZAS GIRNIUS
Patriotizmui lygiai priklauso ir tautiškumo, ir valstybingumo principai. Tačiau mūsų išeiviniame patriotizme šiedu principai gresia išsiskirti, kai vieni nori teikti pirmenybę vienam, o antri nori akcentuoti antrą iš šių principų. Tai sudaro grėsmę ir mūsų pačių išsiskyrimui ten, kur turėtume sutarti. Todėl, gal būt, ir pravartu šiuo klausimu pasisakyti.
Tarp tautiškumo ir valstybingumo nėra jokios principinės priešybės, nes natūralu tautai turėti savo nepriklausomą valstybę. Be savos valstybės tauta negali būti tikrai laisva. Tik sava valstybė įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti. Laisvės mintis ir įžiebė tautinės valstybės idėją: laisva tauta — nepriklausomoje valstybėje.
Labai akivaizdžiai tai liudija tiek istorinė, tiek ypač dabartinė patirtis: netekusi nepriklausomybės, mūsų tauta atsidūrė prieš likiminį būties ar žūties klausimą. Daugelis palikome tėvynę, bėgdami nuo bolševikų, ir jau antroj kartoj pradedame tautinį išmirimą. Daug likusiųjų krašte žuvo partizaninėj laisvės kovoj ar Sibiro tremtyje. Nors krašte tiesiog kultiškai puoselėjama, kas lietuviška, tačiau okupantas turi pakankamai priemonių vykdyti plačiai užmotą pavergtųjų tautų ištirpdymą rusiškojo komunizmo katile. Nėra ko iliuziškai ramintis. Galime džiaugtis daugeliu lietuviškosios kultūros ugdymo pastangų, bet negalime nematyti, kad okupantas neatlaidžiai vykdo savo genocidinę politiką. Vis gausiau Lietuvon keldinami rusai, o lietuviai viliojami Rusijon. Diegiant jaunime komunizmą, blėsinama lietuvio tautinė sąmonė ir žiebiamas sovietinis internacionalizmas.
Esame čia laisvi viską blaiviai vertinti. Tačiau išeivinė situacija sujaukia ir tai, kas aišku. Nors ir be jokios prievartos esame, atsiduriame prieš pagundą defetistiškai kapituliuoti: nėra vilties Lietuvai atgauti nepriklausomybę numatomoj ateity, tai ir laikykime šį uždavinį antraeiliu! Jaunimo kongrese vienas iš jaunųjų politikų akademikų taip ir formulavo: “Apžvelgus nepalankias tarptautines sąlygas Pabaltijo valstybėms atstatyti, galima konstatuoti, kad tokioje padėtyje valstybingumo siekimas pasidaro antraeilis ir tautinės egzistencijos užtikrinimas ima prioritetą tiek krašte esančių, tiek už jo ribų lietuvių politinėje veikloje.”
Tai nėra tik atsitiktinai “išsišokusi” nuomonė. Gal būt, be tokio aiškaus formulavimo, ji sava daugeliui jaunojoj kartoj. Sava ji ir daugeliui kultūrininkų, ypač tų, kurie nori nuošaliai laikytis nuo “politikos”, bet kurie nenori nuošaliai laikytis nuo Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Daugelis jų gyvai domisi viskuo, kas teigiamo Lietuvoj pasiekiama, ir supranta, kad kultūrinė kūryba šiandien krašte yra tapusi kova ir už pačią tautinę gyvybę. Jie supranta, kad ir išeivių tautinei gyvybei gaivinti reikia gyvo ryšio su tauta, nes ir pačių išeivių kūrybinių laimėjimų prasmė yra grįžti tauton.
Nėra kalbos, kad gyvas domėjimasis tauta yra pozityvus dalykas. Tačiau tik tol, kol jis neišvirsta užsimerkimu prieš okupantą. Tai jau nesusipratimas, iš kurio kilo ištisa eilė incidentų nuo “Metmenų” deklamuoto “trečio fronto” ligi rengiamos sportininkų išvykos. Visus tokius incidentus supa abejingumas Lietuvos valstybinei nepriklausomybei. Lyg užsimirštama, kad laikytis nuošaliai nuo “politikos” mūsų atveju lygu laikytis nuošaliai nuo kovos už Lietuvos laisvę. Ir ypač nejauku, kad šį abejingumą savosios tautos laisvei demonstruoja tie, kurie aplamai laisvę vertina (save laiko liberalais).
Bet lygiai paradoksiška, kad nemaža dalimi į šį nesusipratimą stumia priešingas nesusipratimas. Tai toks “valstybingumas”, kuris yra virtęs tautiniu abejingumu. Turiu galvoj tuos, kurie nuoširdžiai trokšta Lietuvai laisvės ir nuoširdžiai piktinasi kitų nepakankamu antikomunizmu, bet kurie patys į tautinės gyvybės išlaikymą žvelgia su defetistiniu abejingumu. Tikrai nesuprantu tų, kurie kovoja už Lietuvą, bet savo pačių vaikų nebeauklėja lietuviais, skelbdami nutautimo neišvengiamybę. Būdami abejingi net savo pačių šeimos lietuviškumui, jie nesidomi ir pačios tautos gyvenimu Lietuvoj. Pro okupantą jie nebemato pavergtųjų brolių, lyg visi būtų jam parsidavę. “Tarybiniai lietuviai nėra lietuviai”, kaip viename laiške man ir buvo išsitarta. Kai pirmieji pro lietuvių gera linkę nebematyti okupanto bloga, tai antrieji pro okupantą nebevertina net tų Lietuvos kūrybinių pasiekimų, kurie išaugę iš tautinės atsparos. Tokioj tamsoj norima Lietuvą regėti, kad, atrodo, beveik nusimenama, jei iš vergijos retežio atkabinama bent viena grandinėlė (nėra ko “nusiminti”, nes vis tiek visos “liberalizacijos” nepriartina sovietinės priespaudos nė prie caristinio režimo!). Kai taip žvelgiama į Lietuvą, neskiriant okupanto nuo lietuvių, tai ir čia nedaroma skirtumo, kur siekiama ryšio su pačia tauta ir kur nuklystama į okupanto “kultūrinį bendradarbiavimą”. Dėl to įžiūrima “tautinės drausmės” laužymo ir ten, kur iš tikro jo nėra.
Šios “tautininkų” ir “valstybininkų” srovės nėra formaliai susiorganizavusios. Bet, gal būt, jos yra mūsų šio meto realiosios partijos, pagal kurias vyksta išsiskyrimas visose kitose penkiolikoj partijų. Abi šios “partijos” yra pozityvios savo teigiamuoju pagrindu, nes lygiai stovime prieš uždavinį tiek rūpintis mūsų tautos gyvybe, tiek kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Nelemtis prasideda su vienokiu ar kitokiu ekskliuzyvizmu: kai rūpanimasis tautine gyvybe virsta politiniu abejingumu ar kai rūpinimasis Lietuvos laisve virsta tautiniu abejingumu. Nelemtis ne tik dėl pačių šių ekskliuzyvizmų vienašališkumo ir tuo pačiu neteisumo, bet ir dėl jų žadinamo mūsų savo tarpe įtarinėjimosi ir aistrinimosi, kur reikia blaivaus aiškinimosi. Nematyti galo kovai dėl Lietuvos laisvės, bet dėl to netenka jos išsižadėti. Sunki ir tautinės gyvybės kova (tiek čia, tiek krašte), bet ne laisvės idealo blėsimas gali ją įkvėpti! Priešingai, laisvės ilgesys yra bendras pagrindas tiek tautinei, tiek valstybinei kovai. Todėl ir yra absurdiška kelti klausimą, kam teikti pirmenybę — tautiškumui ar valstybingumui? Kur dalykus sieja “ir”, nereikia jų skirti “ar”. Ieškoti “pirmenybės” tai tik gundytis destruktyviu ekskliuzyvizmu, gimdančiu priešybę, kur galioja vienybė. Tai ir dera atsiminti, ar kas linktų į “tautininkus”, ar kas simpatizuotų “valstybininkams”. Savo patriotizmo neskaldykime!
