Pro sunertus mano pirštus gožiasi kraujas,
Tavo jaunas kraujas į rugienos vagą..
Verkia amžinomis rekvijomis
Rudenėjančio dangaus skliautai.
Kad galėčiau į tą pamiškę aušroje,
Ton vagon išlašinti savo kraują,
Kad ir žiemos staugiančią naktį,
Kad tik savon žemelėn!
Tarsi, rodos, net ir žemė atpažintų,
Tarsi, rodos, net ir žemė apraudotų,
Tarsi, rodos, net ir žemė neapleistų,
Tarsi, rodos, net ir žemė prisimintų.
Nenoriu šaltos šachtos gelmėje mirti!
MYKOLAS VILTIS
Iš “Neparašyti laiškai”
KRAUJO LIUDIJIMAS SUKAKČIŲ ŠVIESOJE
JULIUS VIDZGIRIS
“Jei tauta. verčiama klausyti, klauso, gerai daro; bet dar geriau padaro, nusimesdama jungą, kai tik jį nusimesti gali, nes, susigrąžindama laisvę tąja pat teise, kuria ji buvo išplėšta, tauta parodo, kad gali susigrąžinti sau laisvę arba kad negalima buvo jai laisvę atimti”.
J. J. Rousseau
Prieš 25 metus, 1941 birželio 23, per sukilėlių užimtą Lietuvos radijo siųstuvą pasaulyje nuskambėjo šūkis: “Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!” — buvo kaip tik toks gaivališkas lietuvių tautos teisės į laisvę įrodymas, kurį klasiškai išreiškė didysis mintytojas.
1941 Lietuvos sukilėliai buvo jaunos dvasios žmonės. Jie negalvojo sukti atgal istorijos rato, negalvojo grįžti praeitin, kurioje matė netobulumų. Jų žvilgsnis buvo nukreiptas ateitim
Vėliau partizaninės kovos laikotarpio didvyriai kovojo ir mirė dėl to paties 1941 m. sukilėlių idealo — nepriklausomos laisvos Lietuvos. Ne kas kitas, bet legendarinis partizanų vadas Daumantas paliko sako ranka parašytą liudijimą: “Mumyse vyravo ... ta pati kovos dvasia, kuri 1941 m. biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi prieš rudųjų okupantų užmačias”.1
VYSKUPAS VINCENTAS BORISEVIČIUS
“Vieno prašau jus: truputį pasitikėkite savo vyskupu, kuris mokėjo kovoti, kai reikėjo tėvynę ginti. Aš irgi esu karys. Dalyvavau sukilime. Ant savo pečių nešiau sužeistus karius, dariau viską, kas reikėjo ir ką sąžinė liepė”.
Kard. Wyszyński (1965)
Jei būtų gyvas, panašiai į mus prakalbėtų garbingo atminimo kankinys Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, kurį prieš 20 metų suėmė enkavedistai ir iki šiol nepaaiškėjusiomis aplinkybėmis nužudė.
Ne tik mirtis, bet ir didžiųjų bandymų keliami pasirinkimai žmones sulygina. Kai užgriuvo antroji sovietinė okupacija ir Lietuva atkakliai gynė savo laisvę, ir vyskupas buvo toks pat lietuvis žmogus, kaip kiti, būtent, ir jis stovėjo prieš pasirinkimą: atlikti savo pareigą ar ją apleisti.
Jis galėjo nestatyti savęs pavojun ir išvengti pareigos. Jis būtų galėjęs gal net labai įtikinančiai pasiteisinti vardan didesnės atsakomybės: neatlikau pareigos tautai, kad būčiau naudingesnis Bažnyčiai.
Skaityti daugiau: Keturi šių laikų Lietuvos didvyriai
KOMUNISTAI PEŠASI, KLEBONAS KENČIA
BARSTYČIŲ ATSITIKIMAS
Kas iš tikrųjų atsitiko Barstyčiuose ? Klausimas savaime iškilo, perskaičius “Švyturio” (nr. 22, 1966 lapkr.) str. “Gąsdintojai”. Vietos stoka neleidžia jo ištisai atsispausdinti. Antra vertus, nėra nė reikalo kartoti viso žodžio srauto, kuriuo mėginama nuplauti nešvarius vietinių komunistų intrigos pėdsakus. čia sutelkiame dėmesį tik į pačius straipsnyje suminėtus faktus. Juos pasvėrus, išryškėja intrigos galai, kurių nepavyko paslėpti.
Įvykio vieta — Barstyčiai, Skuodo rajonas. Anksčiau valsčiaus centras, dabar — sovchozo. Apylinkė gana nuošali, pelkėta. Joje ilgai laikėsi partizanai, kurių poveikis iki šiandien jaučiamas.
Veikėjai — vietos komunistinis aktyvas. Iš viso 24; jų tarpe būta didelių nesutikimų, anot straipsnio autoriaus, “painiavos”. Tos painiavos pradžia tokia:
"... Buvo ir šiokių, ir tokių vadovų, bet tokių, kokie į Barstyčius atvyko prieš dvejus metus, žmonės dar nematė". Kas jie, tie nematytieji vadovai? Barstyčių partinės organizacijos sekretorė Ona Minkevičienė, sovchozo direktorius Ant. Marčiauskas, komunistas gydytojas J. Vitkinas, vidur, mokyklos dir. Adelė Gutautaitė. Jie visi straipsnio “teigiami herojai”. Jei užpernai sovchozas iš hektaro prikūlė 6 centnerius, pernai — 7, o šiemet — 12, tai Minkevičienės ir Marčiausko nuopelnai. Gutautaitė per pusantrų metų daug nuveikė, nes “mokykloje atsirado daug veiklių komjaunuolių”. Gyd. Vitkinas ("kurio krūtinę puošia keli Tėvynės karo šlovės ordinai”) sėkmingai pirmininkauja “draugiškam teismui” ir “padėjo ūkiui atsikratyti veltėdžiais ir degtindariais”.
Skaityti daugiau: PAVERGTOJE LIETUVOJE
Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazistai, tarnautojai, ūkininkaičiai ir darbininkai. Nesvetimi jų eilėse nei dvasiškiai, nei vyresnio amžiaus inteligentai, nei Nepriklausomybės laikų kariai, čia rasi ir ne vieną Nepriklausomybės laikų savanorį. Visus juos subūrė ta pati Tėvynės meilė ir pareiga ginti tėvų žemę ir savo seses - brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. Ginti ir gintis, jaučiant didįjį laisvės ir žmoniškumo troškimą ir suprantant begalinį šios kovos sunkumą: ginti ir gintis, visiškai atsižadant savo asmeninio gyvenimo, kol kas pasitikint tik savo jėgomis ir budrumu, paslapčiomis rusenant vilčiai, kad pagaliau tie, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pagaliau pa jus atsakingumą prieš žmonjios ateinančias kartas ir pašalins barbariją...
Juose negęstamai rusena ta pati nemarioji prosenelių dvasia, šimtmečiais istorijon nusitęsusi, mūsų laisvės sargyboje stovėjusi.
J. DAUMANTAS - LUKŠA Iš knygos “Partizanai už geležinės uždangos"
SUJUDIMAS LIETUVOS LAISVINIMO VEIKSNIŲ TARPE
Ir Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK-as) ir Amerikos Lietuvių Taryba (ALT-ba) rodė nemaža gyvybės ženklų ir atskirai ir kartu 1966 metų pabaigoje ir 1967 metų pradžioje. Noromis ar nenoromis šie abu veiksniai jau kuris laikas duoda balsą Lietuvos Laisvės Komitetui (LLK-tui) ir Lietuvių Bendruomenei (LB). ALT-ba ir VLIK-as turėjo savo konferencijas atskirai 1966 metų pabaigoje, o 1967 metų sausio mėnesį tos abi institucijos susirinko į bendrą konferenciją, pasi-kviesdamos į ją LLK-tą ir LB vadovybės atstovus.
AMERIKOS LIETUVIŲ TARYBOS METINĖ KONFERENCIJA
Prieš porą metų vienas ALT-bos centro direktorių, sugrįžęs iš metinės konferencijos į savo vietovę ir paklaustas tos vietovės veikėjų apie šio laisvinimo veiksnio per paskutinius porą metų atliktus darbus ir ateities žygių planus, kalbėjo: “Nieko negalėčiau pasakyti apie ALT-bos atliktus darbus per paskutiniuosius porą metų. Apie ateities žygius bei jų planus nė neteko niekam konferencijos metu užsiminti, nes pritrūko laiko tam. Pranešimai, kalbos ir sveikinimai užėmė didesnę konferencijos laiko dalį. Visą kitą laiką, kiek jo dar liko, praleidome besiginčydami statuto klausimais”. Ši konferencija skyrėsi kiek nuo anos. Šios konferencijos metu buvo surasta kiek laiko pakalbėti ir apie ateities darbus, būtent: kaip paminėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50 metų sukaktį.
Skaityti daugiau: LAISVINIMO VEIKSNIAI IR JŲ DARBAI
