Lukša-Daumantas ir jo testamentas

PARTIZANŲ MILŽINKAPIŲ BALSAS

“ ... Rengėmės žygiui, mintimis kartodami duotos priesaikos žodžius”, — rašo Juozas Lukša - Daumantas savo knygoje “Partizanai už geležinės už dangos” (pusi. 350), — “atkakliai tęsti kovą už tiesos ir teisingumo triumfą žemėje ir už žmogaus teises, apie kurias tiek daug pasaulyje prikalbėta ir tebekalbama, kurias mes vis dar privalome savo krauju pirkti... Ir iki šiol dar neišpirkome . ..

Partizanų grupė, lydėjusi Juozą Lukšą-Daumantą ligi sienos (kelionei su misija į laisvąjį pasaulį); kairėje priklaupęs Juozas Lukša-Daumantas, didysis Lietuvos partizanų vadas.

Partizanai įpareigojo mus tą jų pradėtą išpirkimo darbą bei kovą tęsti toliau iki galutinės pergalės.

Lukšos ir kitų partizanų testamentas

“ ... Pragmatiniai žmonės, kurių apsčiai esama lietuviškoje visuomenėje”, kalbėjo dr. Adolfas Damušis, LFB Vyr. Tarybos pirmininkas, tardamas žodį partizanų minėjime Dainavoje Lietuvių Fronto studijų savaitėje (1967 metų rugpiūčio mėn. 14 - 20 dienomis), — “nesuvokia spontaniško lietuviškosios sąžinės sukilimo prieš vergiją. Ir dažnai tie, kurie skelbiasi siekią laisvės ir žmoniškumo, naiviai pasiduoda smurtininko vilionėms ir nepajėgia išgirsti pavergto žmogaus pagalbos šauksmo. Jų pragmatinė dvasia padaro juos imliais smegenų plovimui ir smurtininko klasta gali juos lengvai suvedžioti. Jie tiki galingųjų diktatorių propaganda, kuri kontroliuoja viešą spaudą ir technologines komunikacijos priemones ir, nors būdami inteligentingi, negirdi Lietuvos partizanų milžinkapių balso bei persekiojamo žmogaus skundo ..

Skaityti daugiau: Lukša-Daumantas ir jo testamentas

APIE PARTIZANŲ VADĄ MIŠKINĮ

JUOZAS LUKŠA-DAUMANTAS 1950 metų vasarą Vakarų Vokietijoje prieš grįždamas į pavergtą Lietuvą laisvės kovų tęsti.

• • •

Kersteno komitete buv. MVD pulkininko liudijimas 1954.VI.28 apie Lietuvos partizanų vadą Miškinį yra taip užrašytas:

MR. McTIGUE (komiteto tardytojas):    Koks lietuvis buvo, pulkininke, garsiausias ir daugiausia rūpesčių pridaręs jūsų patyrime su partizanais?

Pulk. leit. BURLICKIS: Daugiausia rūpesčių pridaręs ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta laikė šitą Miškinį tautiniu didvyriu, ir jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių.

Mr. McTIGUE: Kas su juo nutiko, pulkininke, ar jūs žinot?

Pulk. leit. BURLICKIS: Kiek tai liečia kovą su Miškinio grupe, aš šiek tiek žinau įvykius 1946-50 metais. Nuo 1948 iki 1949 ir 1950 — tuo laiku, pagal informacijas, pateiktas vietinių NKVD organų, Miškinis baigė dviejų metų žvalgybos kursus amerikiečių mokykloje ir 1950 grįžo į Lietuvą, buvo į Lietuvą infiltruotas, ir tuo metu buvo miškelyje netoli Prienų šilų. Pagal įsakymą likviduoti jo grupę ir jį patį buvo sukoncentruota, sutraukta į vieną vietą daug kariuomenės. Operacijoms Miškiniui suimti ir likviduoti vadovavo pats Kruglovas. Jam buvo pavestos visos operacijos. Apsuptas ir pasijutęs absoliučiai beviltiškoje padėtyje, pagal vietinių NKVD organų informacijas, Miškinis nusižudė.

• • •

 

Revoliucionieriai prieš revoliuciją

 (SVETLANOS ALELIUJEVOS STALINAITĖS PROTESTAS)

DR. JONAS GRINIUS

Žvelgiant į XX amž. pirmąją pusę, nekyla abejonės, kad greta dviejų pasaulinių karų Rusijos revoliucija turi taip pat pasaulinės reikšmės, nors be pirmojo karo ji nebūtų kilusi, o be antrojo — iš revoliucijos atsiradusi Sovietų Sąjunga nebūtų įgavusi pasaulinio svorio, kokį ji dabar turi. Kadangi šiemet Sov. Sąjunga stengiasi kuo iškilmingiausiai paminėti vadinamąją spalio revoliuciją, kuri įgalino rusų komunistus pasigrobti valdžią Rusijoj, todėl kiekvienas rimtai galvojantis žmogus negali nepamąstyti apie aną prieš 50 metų įvykusį politinį bei visuomeninį perversmą. Stabtelėjant prie jo, čia neketiname nei jo eigos piešti, nei pasakoti Sov. S-gos istorijos, nei įvertinti to perversmo reikšmės mūsų tėvynei Lietuvai. Tesinori padaryti tik kelias vertinamąsias pastabas, kurias pažadina Stalino dukters Svetlanos Aleliujevos pabėgimas iš Sov. S-gos į Vakarus.

Pirmiausia, ar revoliucija yra teigiamas veiksnys visuomeninei ir politinei pažangai? Vienodo atsakymo į tai neduoda nei istorikai, nei sociologai. Tie, kurie neturi pasaulėžiūrinio tikslo revoliucijai teisinti, į ją dažnai žiūri neigiamai, nes ji neapseina be nekaltų gyvybių naikinimo ir dažniausiai nepasiekia tų tikslų, kokių revoliucijos dalyviai ar jų vadai prieš tai norėjo. Su revoliucijomis šitaip atsitinka dėl to, kad apskritai kilnūs žmonių tikslai blogomis priemonėmis ne tik nepasiekiami, bet duoda net priešingus vaisius. Tuo tarpu pačioje revoliucijos esmėje glūdi prievarta, kuri, netvarkoma teisingų įstatymų, savaime traukia į savivalę ir nelaisvę. Šitoks pavojus ypač grasė Rusijos revoliucija, nes jos vadų žymi dalis (socialrevoliucinieriai ir bolševikai) pateisino visokias priemones savo partijų tikslams pasiekti.

Skaityti daugiau: Revoliucionieriai prieš revoliuciją

Partizanai prie Biržulio ežero

VLADAS RAMOJUS

Viename reportaže rašoma, kad prie Biržulio ežero, netoli Pavandenio miestelio, Žemaitijos gilumoje, retai žmogus užklysta. Ten klampūs pakraščiai, apaugę žilvičių ir juodalksnių krūmais, vietomis daro jį visiškai neprieinamą. Tik įvairūs vandens paukščiai pliuškenasi tankiuose meldynuose, vakarais žaliuose mauruose traukia savo nuobodžias dainas varlės.

Šitose neprieinamose vietose prie Biržulio ežero 1945 metais ėmė spiestis iš Pavandenio apylinkių kilę žemaičiai partizanai. Iš čia jie patraukdavo į miestelį, užeidavo į kleboniją, apeidavo ir platesnes apylinkes. Kad žinotų okupantas, kokia jėga Biržulio ežero pakrantėse ir kitose vietovėse yra susibūrusi, partizanai dažnai slaptai išklijuodavo atsišaukimus:

“Broliai lietuviai, mūsų tėvynė verkia kruvinomis ašaromis suklupusi sunkiame Golgotos kelyje, kada jos kūną — pūslėtomis rankomis išpurentą, gausiu prakaitu sumirkytą žemę gabalais plėšo užmiršę Viešpatį ir Jo prisakymus bedieviai. ..”

Partizanų kovos apie Pavandenį liepsnojo iki 1949 metų, kol beveik visi kovotojai paguldė galvas kovos lauke.

Skaityti daugiau: Partizanai prie Biržulio ežero

Pasaulio ir Lietuvos konsularinė tarnyba

DR. JULIUS J. BIELSKIS

Konsularinė tarnyba, pasiekusi šių dienų lygį, yra įdomi savo praeitimi ir būtina, svarbi ir reikšminga valstybių tarptautiniuose santykiuose. Kaip ir kiekviena kita sritis, konsularinė tarnyba turi savo istoriją. Ši tarnyba vystėsi, šakojosi ir tobulėjo šimtmečių laikotarpyje. Šių dienų modernios ir nepriklausomos valstybės be konsularinės tarnybos vargiai pajėgtų patenkinamai palaikyti ryšius tarptautiniuose santykiuose, o ypač ekonominėje srityje.

Šios tarnybos pradžia siekia gilią senovę. Pats vardas ar pavadinimas—“konsulas” ar “konsulatas” — reiškė tada visai ką kitą, gi pati tarnyba turėjo visai kitokius tikslus bei pareigas, negu kad šiais laikais.

Senovės Romos respublikoje, dar prieš krikščionybės laikus, pašalinus iš pareigų karalius, naujieji du vyriausieji krašto valdovai buvo vadinami “konsulais — teisėjais”. Ši praktika Romos imperijoje tęsėsi ilgą laiką. Napoleonas Bonaparte, įsigalėjęs Prancūzijoje, pasivadino “konsulu”, kas reiškė vyriausią valdovą. Jis laikėsi to titulo iki 1804 metų, kol tapo imperatoriumi.

Skaityti daugiau: Pasaulio ir Lietuvos konsularinė tarnyba

Daugiau įrašų...

  1. Visas dėmesys Lietuvos laisvinimo darbui
  2. DARBAI IR ĮVYKIAI -LAISVŲJŲ IR PAVERGTŲJŲ LIETUVIŲ DARBŲ IR ŽYGIŲ APŽVALGA
  3. KREMLIUS NEPASITIKI LIETUVIAIS KOMUNISTAIS
  4. REVOLIUCIJA STUDENTIJOS KOMJAUNIME LIETUVOJE

Subkategorijos