“DIALOGAS”

K. V. GARBUTAS

Tiesiogine prasme tai dviejų pokalbis. Tačiau dažnas dabar girdi dialogu vadinant ir laisvųjų lietuvių santykiavimą su okupuota Lietuva. Pastaruoju metu šio “dialogo” klausimas pagyvėjo. Altas paskelbė savo įspėjimą Amerikos lietuviams “dėl atvykstančių su rusų - bolševikų ekskursijomis okupuotos Lietuvos pareigūnų”, kurie “daro pastangų sueiti į ryšį su čia gyvenančiais lietuviais, . . . atveža iš Lietuvos, ten esančių giminių arba buvusių Sibire asmenų laiškų, .. . kalbina tokius asmenis (aplankytuosius) grįžti į Lietuvą, ragina juos ekskursijomis į okupuotą Lietuvą vykti 1965 metais, kada okupantas minės 25 metų Lietuvos pavergimą”. Altas įspėja, “kad su tokiais okupanto pareigūnais lietuviai patriotai neturėtų jokių reikalų”.

Neneigiant Alto kompetencijos Amerikos lietuvių atžvilgiu, tik turint galvoj, kad reikalas liečia ne tik Amerikos lietuvius, atrodo, būtų buvęs tikslingesnis atitinkamų mūsų institucijų subendrintas pasisakymas visiems lietuviams.

Skaityti daugiau: “DIALOGAS”

Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose

E. ČEGINSKIENĖ

Visi žino, kad sovietai užsiima nuolatiniu istorijos “perrašinėjimu”. Tačiau tuo pačiu užsiiminėja ir kai kurie vakariečiai. Straipsnio autorė, baigusi istorijos ir politinius mokslus Prancūzijoje ir Švedijoje, recenzuoja vieną tokį nevykusį pačios naujaučios Baltijos valstybių istorijos mėginimą prancūzų kalba:

Stuart R. Schram, L’Union soviétique et les Etats Baltes (Les frontières européennes de l’U.R.S.S. 1917-1941. Recueil d’etudes ... sous la direction de Jean-Baptiste Duroselle. Paris 1957. 25-166 p.).

“Sovietų Sąjunga ir Baltijos valstybės” — taip vadinasi studija, kurią 1957 m. išspausdino Stuart R. Schramprancūzų Politinių mokslų valstybinio fondo sąsiuvinių serijoje. Studija įeina į veikalo “Les frontières européennes de l’URSS”, suredaguotą profesoriaus J. B. Duroselle ir skirtą Sov. Sąjungos santykiams su Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Suomija ir Rumunija. Apie Baltijos valstybes pati ilgiausia ir svarbiausia rinkinio studija, apimanti 144 psl., kai kitos trys iš viso tesudaro 124 psl. Pats veikalas tarp kitko suskirstytas į dvi dalis: 1. “Sov. Sąjunga ir Baltijos valstybės” ir 2. “Sov. Sąjunga ir kiti kraštai”.

Autoriaus pretenzijos

Schramo studija nėra be ambicijų: ji toli prašoka dalyką, kokio galima tikėtis iš pavadinimo, būtent, diplomatinių santykių tarp Sov. Sąjungos ir Baltijos valstybių sklaidos. Autoriui rūpi ne tik juos panagrinėti dokumentinės medžiagos šviesoje, bet dargi, tariant jo žodžiais, “atskleisti tiesą, kiek tatai šiuo metu įmanoma”, apie šių trijų valstybių susidarymą, vidaus raidą ir užsienio politiką.

Skaityti daugiau: Baltìjos valstybių istoriją “ perrašinėja” ir Vakaruose

POLITINĖ PADĖTIS

LFB Visuomeninių Studijų Biuro, bendradarbiaujant dar a.a. M. Musteikiui, paruošti apžvalginiai pranešimai apie bendrą padėtį bei reikšmingesnius politinius, kultūrinius, religinius, ūkinius ir socialinius įvykius Lietuvoje 1964 metais.

V. VAITIEKŪNAS

Rusų svoris partijoje padidintas

Kvislinginė visuomeninė Kremliaus atrama okupuotoje Lietuvoje yra Sovietų Sąjungos komunistų partijos atšaka — Lietuvos komunistų partija. 1964.1.1. ji skaičiavo 69,522 narius ir 7,968 narių kandidatus. Sausio 9-10 Vilniuje įvyko jos XIV suvažiavimas, kuriame dalyvavo (iš 765 numatytų) 756 atstovai su sprendžiamuoju balsu, be to 99 — su patariamuoju. XIII suvažiavime 1961 buvo 688 atstovai ir 119 patarėjų. Iki 40 metų amžiaus atstovų buvo 498, t.y. 65,1 procentas Dar Stalino partijai priklausė 307 atstovai; t.y. 40,1 procento; kiti 458 atstovai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavai partijoje atsirado jau po Stalino. 386 atstovai sovietinių ordinų kavalieriai. 368 atstovai ir patarėjai, t. y. 42,6 proc. visų mandatų teko Vilniui (200), Kaunui (105) ir Klaipėdai (63), nors šiuose miestuose gyvena tik apie 24 proc. Lietuvos gyventojų. Tik 67 mandatai, t. y, 8,7 proc. visų mandatų teko kolchozininkams, sovchozininkams, brigadininkams ir fermų vadovams. Lietuvos kaimas partijoje nepopuliarus.

Pagal partijos statutą “respublikų” partijos centro komitetų sudėtis kiekvienais "rinkimais” turi atsinaujinti bent vienu trečdaliu. XIV suvažiavimas tą nuostatą labai uoliai vykdė. Iš 123 buvusių centro narių 58 visai iškrito, o 3 pateko tik į narių kandidatus. Tad centro komitetas “atnaujintas” 49,9 proc. Į naują centro komitetą nepateko nė 'Kultūros ministras” J. Banaitis, “Ryšių ministras” N. Bielianinas, “Viešosios tvarkos ministras” A. Gailevičius, “Respublikos” prokuroras V. Galinaitis, “Socialinių reikalų ministras” Tatjana Jančaitytė, aukščiausio teismo pirmininkas A. Likas.

Skaityti daugiau: POLITINĖ PADĖTIS

WINSTON CHURCHILLIS IR LIETUVA

Sausio 24 mirė, 90 metų sulaukęs, II-jo pasaulinio karo metais buvęs Did. Britanijos ministras pirmininkas Winston Leonard Spencer Churchillis. Amerikiečių spauda jį laiko pačiu įžymiuoju dvidešimtojo šimtmečio politiku pasaulyje. Vietoj nekrologo mes priminsime “Į Laisvę” skaitytojams Churchillio, kaip D. Britanijos premjero, nusistatymą dėl Sovietų Sąjungos agresijos prieš Baltijos valstybes. Savo atsiminimų trečiame tome “The Grand Alliance” 694-96 p. p. Churchillis rašo:

— Aš buvau didžiai surūpintas Edeno (užsienių reikalų ministro) pranešimų, kuriuos jis parsivežė iš Maskvos, dėl sovietų teritorinių siekimų, ypačiai Baltijos valstybėse, šios valstybės buvo Petro Didžiojo užkariautos ir per du šimtu metų buvo carų valdžioje. (Lietuva — tik 120 metų. Red.). Po revoliucijos Rusijoje jos buvo Europos avangardas prieš bolševizmą. Jos buvo, kaip dabar sakoma, “socialinės demokratijos”, bet labai judrios ir netašytos. Prieš prasidedant karui, 1939 Hitleris jas kaip užstatą iškišo savo sandėryje su sovietais. Vyko žiaurus rusiškas ir komunistinis valymas. Vienu ar kitu būdu buvo likviduotos visos valdančios asmenybės bei valstybiniai pagrindai. Nuo tada šių narsių tautų gyvenimas tapo pogrindinis. Netrukus, kaip regėjome, čia užgriuvo Hitleris su naciniais kontravalymais. Pagaliau, bendros pergalės rezultate sovietai čia vėl turi kontrolę. Tuo būdu likimo šukos Estiją, Latviją ir Lietuvą šukavo nuo vieno šono į kitą ir vėl atgal. Tačiau niekad nekilo jokios abejonės, kieno pusėje teisė. Baltijos valstybės turi būti suvereninės, tautos nepriklausomos.

Skaityti daugiau: WINSTON CHURCHILLIS IR LIETUVA

OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964

MEČYS MUSTEIKIS 1915. 2. 28 - 1965. 4. 10 Aukštaitis iš Laučiūniškių, Salako vls., Zarasų aps. Darbininko, Draugo, Europos Lietuvio, Į Laisvę, Tėviškės Žiburių bendradarbis, ELI vedėjas, Europos Lietuvių Fronto Bičiulių vadovybės narys.

Dar savo kovo 20 laiške Į Laisvę redaktoriui rašė:

Gal jau ir užsirūstinote, kad taip ilgai užvilkinau 1964 m. apžvalgų. Baigiau ją tik šiandien. Kai kurių dalykų dar nevisus duomenis turėjau, bet vis-tiek spragos tėra labai mažos, nereikšmingos. Ateityje pasistengsiu Į Laisvę parašyti ir trumpesnių straipsnelių ... Tik sąlygas darbui šiuo laiku turiu pasibaisėtinai blogas. Tarp mūsų kalbant, gyvenu penkių lovų kambary — visi kiti ligoniai sunkesni už mane ...

Nuoširdžiai Jūsų 

 


MEČYS MUSTEIKIS

Generalinė linija

Okupanto kultūrinę politiką ir okupuotos Lietuvos kultūrinio gyvenimo bendrą atmosferą gana atvirai dėsto, atrodo, vyr. Lietuvos kultūrinis politrukas Tiesos vyr. redaktorius G. Zimanas lapkričio ir gruodžio Komuniste: “TSRS tautų kultūrinis bendradarbiavimas — svarbi jų tolesnio suartėjimo sąlyga”. —Nacionalinė specifika, — rašo Zimanas, — yra tai, kas būdinga vienai ar kitai tautai, — atsiprašau, — “nacijai”, bet “specifikos negalima absoliutinti ir dirbtinai išpūsti jos reikšmę, negalima reikalauti, kad ji visada būtų išlaikoma”. (Mano pabraukta. M. M.). Ir kam ta specifika, jei “dabartiniu laikotarpiu partija paskelbė naują etapą nacionalinių santykių srityje”, jei “mūsų šalyje nacijos toliau vienijasi, suartindamos savo ekonomiką, plėsdamos bendradarbiavimą visose veiklos srityse”, jei "ypač plečiasi kultūrinis bendradarbiavimas”, jei “socialistinių nacijų bendravimas kultūros srityje reiškia jų visų kūrybinį darbą, vystant daugianacionalinę tarybinę kultūrą”, ir jei “bendravimas šia prasme yra bendrų kultūros vystymosi dėsningumų pasireiškimas nacionaline forma, toms formoms savitarpiškai veikiant.” (Mano pabraukta. M. M.). Būdinga, kad Zimanas ribojasi tik Sovietų Sąjungos tautomis, nutylėdamas ne tik komunistinės Kinijos, bet ir satelitų kultūros santykį tarpusavy ir su Sovietų Sąjungos kultūra. Zimanas praryja klausimą, kodėl albanai, bulgarai, čekai, lenkai, rumunai, vengrai savo socialistinę kultūrą gali turėti, Zimano žodžiu tariant, nacionalinę, o estai, latviai, lietuviai — tik daugianacionalinę? Kodėl? Todėl, kad tada subyrėtų Zimano “daugianacionalinės kultūros vystymosi dėsningumų” dialektika, ir beliktų plika brutali sovietų pavergtų tautų rusifikacija.

Skaityti daugiau: OKUPUOTOS LIETUVOS KULTŪRINIS GYVENIMAS 1964

Subkategorijos