LAIKO REIKALAVIMAI
DR. ADOLFAS DAMUŠIS
Tremtiniai laisvajame pasaulyje esame veikiami dviejų ryškių gyvenimo linkmių. Viena jų yra efektyviai įtaigojanti ir besikeičianti su laiku; joje reiškiasi naujos idėjos, atidengiami nauji horizontai ir vartojami dar neišbandyti metodai. Antra pastovesne, remiasi turtinga tradicija ir kaupia savyje istorijos bėgyje įsigytas ir gyvenime įpilietintas vertybes. Viena jų įdomi, kita turininga, bet kiekviena atskirai paimta yra nepilna. Tuo tarpu tų dviejų linkmių balansuota jungtis yra labai patraukli, pilna, visuotinė, veržli, turininga, originali.
DR. ADOLFAS DAMUŠIS, Detroit, Michigan (JAV), Lietuvių Fronto Bičiulių Vyriausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas.
Tas, kuris gyvena vien laike besikeičiančiu gyvenimu, turi blankų tikrovės vaizdą; tiktai kai kurios naujos idėjos išlaikys istorijos egzaminą, ir tiktai kai kurie nauji horizontai pasirodys nauji esą. Didesnė dalis jų nuvils savo nekritiškus sekėjus. Tas, kuris gyvena tiktai pastovia, kad ir turininga tradicija, atsiriboja nuo pažangos veiksnio, nuo naujų formų ir praranda minties jaunatvę.
Ta prasme ir tenka pasitikti konfliktus mūsų bendruomenėje tarp kartų bei atskirose kartose tarp įvairių grupių. Nors lietuvių bendruomenė turi vieną aiškų tikslą— kovą dėl laisvės, bet dažnai skirtingas aplinkos interpretavimas, kitoks reagavimas į jos apraiškas nustumia mus nuo to bendro pagrindo.
Skaityti daugiau: KARTŲ IR GRUPIŲ DIALOGO KELIU
AMERIKOS LIETUVIŲ ATSAKOMYBĖ
Kovoje dėl Lietuvos laisvės JAV-bių lietuviai yra labiausiai atsakingi, todėl mums reikia stiprios, kūrybingos ir dinamiškos Amerikos lietuvių politinės vadovybės. Jei kas buvo galima padaryti, o nebuvo padaryta, istorija kaltins pirmoje vietoje gausią, intelektualiai pajėgią ir medžiagiškai turtingą JAV-bių lietuvių bendruomenę.
Visuomenė, jau antras dešimtmetis be tinkamos vadovybės, nebepajėgia susiorientuoti. Pavojingiausia tokio nesiorientavimo forma — noras pavergtą tautą gelbėti, prašant malonės Lietuvos pavergėją. Pirmiausia siūloma “kultūrinio bendradarbiavimo” piliulių pagal sovietų receptus.
Ruso malonės negausime. Visą laiką rusų valdovai buvo despotiški saviesiems, žiaurūs pavergtiesiems. Trėmimai, įkalinimai ir masinės žudynės— ne komunistų išradimas. Šių priemonių (ypač pavergtiesiems naikinti) plačiai griebiasi nuo se-niausių laikų jų kunigaikščiai ir carai. Komunistai tautų naikinimo metodus paveldėjo, ištobulino ir žymiai platesniu bei radikalesniu mastu panaudojo komunistinės Rusijos galybei ugdyti. Ne malonės prašydami, bet neatlaidžiai reikalaudami kraštui laisvės, priversime rusus pasitraukti iš pavergtos Lietuvos.
Bendradarbiavimo šalininkai savo oponentus kaltina bailumu. Bailys niekas būti nenori. Tačiau drąsos vardu nusikalsti savo tautai nėra jokia dorybė. Bet koks bendradarbiavimas su Lietuvos pavergėju pagal jo nustatytas taisykles reiškia apriorinį apsisprendimą kapituliuoti. Priešas tai žino ir to nori.
Skaityti daugiau: “Į Laisvę” įžanginiai