Pašalines įtakos Lietuvos istorijos ir kalbotyros moksluose
DR. ANTANAS KLIMAS
Ši tema yra plati, kaip vandenynas: net keliomis ilgomis disertacijomis jos neišsemsi. Tad čia pat turime tą temą smarkiai susiaurinti ir sukonkretinti.
Susiauriname ta prasme, kad mokslu čia suprasime tik mažą mokslo sričių dalelę. Sukonkretiname, kad kalbėsime tik iš lietuviškų interesų taško.
Mokslą suprasime ne vien kaip akademinę apraišką, pasireiškiančią tik aukštųjų mokyklų plotmėje, bet taip pat ir kaip praktinį jo interpretavimą spaudoje ir kasdieniame gyvenime.
Politika mums čia reikš visą interpretatoriaus nusistatymą, ne tik siaurai suprastą “politiką”.
Tarp mokslo ir politikos tam tikra įtampa visuomet buvo, yra ir bus. Net ir absoliutinėje diktatūroje tai pasitaiko. Na, jeigu diktatūra totališkai padiktuoja pagrindus kuriai nors mokslo šakai, tai jau nebe mokslas, o tik tam tikros rūšies propaganda. Klasiškas tokio padiktavimo pavyzdys yra sovietų kalbininko Marro atvejis. Jis, mat, buvo paskelbęs, kad visos kalbos esą kilusios iš tam tikrų kelių skiemenų. Partijai tą tezę aprobavus, jo “mokslas” buvo paskelbtas absoliučia tiesa, ir visi sovietų kalbininkai keliolika metų turėjo pritaikinti visą savo darbą Marro “tiesai”. Tokiu būdu sovietų kalbotyra Marro viešpatavimo laikais pasidarė kalbotyros juokdariu.
Pagaliau jo mokslas buvo oficialiai atmestas straipsnyje, kurį buvo pasirašęs “mokslininkas” Stalinas. Marro “mokslas” buvo nušluotas, tarsi, nė nebuvęs.
Nekalbėsime čia taip pat apie griežtuosius mokslus, o tik apie socialinius ir humanitarinius, daugiausia apie istoriją ir kalbotyrą. Mums tie du mokslai yra likiminiai svarbūs. Vis aštriau ir aštriau keliami klausimai, ypatingai mūsų jaunesniųjų kartų tarpe: 1) Kada gi mūsų valstybės pradžia? 2) Nuo kada Lietuva yrą krikščioniška valstybė? 3) Kodėl gi Vytautas neišstūmė kryžiuočių iš baltiškųjų žemių? 4) Kaip gi ten su mūsų valdovais: nejaugi tik vieną tikrą karalių teturėjome, o kiti buvo lyg ir antros rūšies, būtent: tik didieji kunigaikščiai? Argi jie nagalėjo pasivadinti (arba, ar mes negalime to įpilietinti?) kaip nors iškilmingiau, kad ir imperatoriais, ar pan.? Juk gi imperiją tikrai nuo jūros ligi jūros turėjome. Tai kodėl gi negali būti mums sąvokos kad ir tokios: Imperium Lituanum, ar panašiai?
Ne juokais aš tuos klausimus čia keliu, nes mūsų jaunimui, studijuojančiam viso pasaulio universitetuose, tokie klausimai dažnai kyla. Žinau, kad jauno lietuvio galvosenoje kartais mėgina prasiskverbti įkyri mintis: ar mes lietuviai tai tik tokia užguita tautelė Baltijos beveik užmirštame pajūryje?
Kaip jau minėjau, mes tą Imperium Lituanum juk konkrečiai turėjome, ir net pavyzdingesnę, didesnę ir tvarkingesnę negu daugelis kitų, bet nesugebėjome jos tokios pasauliui pristatyti. Todėl iš dalies ir vargsta mūsų studijuojantis jaunimas, savo vadovėliuose veltui beieškodamas tikrojo istorijos mokslo nuomonės apie savo tėvų žemę ir valstybę.
O jau apie mūsų santykius su lenkais tai baisu ir kalbėti: jie pasaulio arenoje šimtmečiais buvo mus visiškai užgožę. Čia toliau to klausimo nė nenagrinėsiu, nes jis mums visiems gerai žinomas.
Taigi, mūsų istoriją pasaulio arenoje, bet daugiausia “politiškai”, interpretavo ne lietuviai, o lenkai, vokiečiai, rusai, čekai, ir taip “moksliškai” nuinterpretavo (su keliomis šviesiomis išimtimis), kad tos Lietuvos didžiojo pasaulio istorijos moksle nelabai daug ir paliko...
Trumpai žvilgterėję į istoriją, eikime kalbotyron.
Kalbotyroje, kaip ir istorijoje, trokštame rasti dalykų, kurie mums vieniems priklauso, kurie rodo mūsų tautos “šimtaprocentinį” savitumą, kurių kiti mūsų kaimynai net neišdrįstų savintis.
Ir čia mums, o vėlgi ypatingai mūsų studijuojančiam jaunimui, kyla visokių neaiškumų, visokių neatsakytų arba tik dalinai atsakytų klausimų. Keli tokių problemų pavyzdžiai: 1) Tai kaip gi ten su lietuvių kalbos santykiais su sanskritu (nors daugis mūsų net nežino, kas tas sanskritas yra): ar lietuvių kalba yra sanskrito kalbos duktė, ar podukra, ar šiaip jau artima giminaitė? 2) Lietuvių ir lotynų kalbos — tai jau beveik neatskiriamos dvynukės: štai lotyniškai ignis, o lietuviškai ugnis, lot. vir, o lietuviškai vyras. O ką jau bekalbėti apie tą garsųjį sakinį: tres viri jugum trahunt (trys vyrai jungą traukia). 3) Tai gal tada išeitų, kad lietuvių kalba yra pati seniausia kalba Europoje, o gal ir pasaulyje, nebent kinai būtų tą “rekordą” sumušę? 4) Kaip gi ten su tais slavais: ar mes esame buvę su tais burliokais ir maskoliais prieš kokius 4-5 tūkstančius metų kaimynai, pusbroliai, broliai, ar šiaip kokio laipsnio neaiškūs giminės?
Į pirmuosius tris klausimus mokslas yra davęs tikrai moksliškai pagrįstus atsakymus, tiktai mes patys kartais, mūsų pačių interpretavimo dvasios pagauti, jų nepastebime, arba, daugeliu atvejų, jų tikrai ir nežinome.
Trumpai, sanskritas, arba tiksliau senųjų indų kalba, yra tik viena iš indoeuropiečių kalbų šaka. Viso yra 15 tokių indoeuropiečių kalbų šakų, arba, geriau pasakius, šeimų (grupių):
1. tocharų,
2. indo-iraniečių,
3. armėnų,
4. hititų (arba hetitų),
5. Anatolijos kalbų grupė,
6. frigų,
7. trakų,
8. graikų,
9. albanų,
10. ilirų,
11. italikų (arba romanų),
12. keltų,
13. slavų,
14. germanų,
15. baltų.
Sanskritas, arba, kaip jau minėjau, senųjų indų kalba, priklauso indo-iraniečių kalbų šeimai, o lietuvių kalba priklauso baltų kalbų šeimai. Geografiškai šios dvi kalbų grupės buvo atsiskyrę gal jau kokie trys tūkstančiai metų, o jų giminingumas yra išlikęs tik todėl, kad senųjų indų kalba (sanskritas), kurio kalbiniai paminklai yra užrašyti jau prieš maždaug 3000 metų, buvo tuomet išlaikiusi dar daug senųjų formų ir žodžių, paveldėtų iš indoeuropiečių prokalbės. Tuo tarpu baltų kalbos, taip pat ir lietuvių kalba, taip pat ligi šių dienų yra išlaikiusios daug tokių senųjų formų ir žodžių, prieš kelis tūkstančius metų paveldėtų iš tos pačios indoeuropiečių prokalbės. Tikrieji kalbininkai -mokslininkai tuos faktus jau nuo 19-jo amžiaus vidurio žinojo. Taip jie ir rašė. Bet čia vėliau prisidėjo nemokslininkai, populiarizatoriai, kurie tuos mokslo faktus vienaip ar kitaip nuinterpretavo. Tai dėlto viena enciklopedija prieš maždaug 70 metų ir parašė, kad, girdi, lietuviai ūkininkai suprantą sakinius, kuriuos mokslininkai jiems paskaito sanskritiškai... Tai, žinoma, yra nesąmonė, nors sanskrito kalboje galime rasti pavienių žodžių, kurie yra labai panašūs šių dienų lietuvių kalbos atskiriems žodžiams, bet tai beveik ir viskas: jau ir tuomet sanskritas, kuris į Indiją nukeliavo iš Europos, buvo labai pasikeitęs.
Mokslas yra labai panašiai atsakęs ir į klausimą apie lietuvių ir lotynų kalbų santykius: ir čia lygiai tokia pat padėtis kaip pirmame klausime: abi kalbos turi tik tų panašumų, kuriuos abi prieš 3-4 tūkstančius metų buvo paveldėjusios iš indoeuropiečių prokalbės ir kuriuos jos išlaikė.
Dėl trečiojo klausimo, kuris liečia lietuvių kalbos senumą, tai čia jau semantikos, žodžių reikšmės parinkimo klausimas. Visos kalbos yra “senos” ir ta prasme, kad jos savaime iš nieko ir staiga neprasideda: jos visada buvo ir jomis buvo kalbama, tik vienose vyko stipresni ir greitesni, kitose lėtesni pasikeitimai. Moksliškai galima gal būtų atsakyti taip: lietuvių kalba yra išlaikiusi daugiau senoviškų formų ir žodžių negu bet kuri gyva (t. y. dar kalbama) indoeuropiečių kalba. Kitaip sakant, lietuvių kalba yra archaiškiausia, arba senoviškiausia iš visų dar kalbamų indoeuropiečių kalbų. Tokiu būdu niekas niekad ir neginčijo fakto, kad lietuvių kalba yra labai svarbi lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai.
Ketvirtajam klausimui, būtent, lietuvių (arba baltų kalbų) ir slavų kalbų santykiams skirsime daugiau vietos, nes jis šiuo metu yra pats opiausias. Čia, mat, slaviškoji pusė be “politikos” jau nebeapsieina.
Yra net pasigirdę balsų mūsų spaudoje, reikalaujančių mūsų kalbininkus šiuo slavų ir baltų klausimu aiškiai pasisakyti, kad šis klausimas būtų galutinai išspręstas.
Apskritai kalbant, mūsų žymieji kalbininkai laikosi nuomonės, kad niekados nėra buvę vienos baltų ir slavų prokalbės. Panašumai slavų ir baltų kalbose yra atsiradę dėl maždaug sekančių priežasčių: 1) daugelis panašumų yra paveldėti iš bendros indoeuropiečių prokalbės, taip kaip ir mūsų anksčiau minėti panašumai tarp lietuvių ir lotynų, arba tarp lietuvių ir sanskrito kalbų; 2) kai kurie “panašumai” iš tikrųjų nėra jokie panašumai, o tiktai skoliniai iš vienos kalbų grupės į kitą. Jų ypatingai daug yra paimtų iš slavų kalbų į baltų kalbas, kadangi abiems grupėms teko šimtmečius būti kaimynais, tad iš gausesnės slavų grupės daugiau skolinių ir įsiveržė į mažesnę baltų kalbų grupę. Jeigu, sakysime italikai būtų tiek laiko gyvenę netoli baltų, tai gal šiandien baltų kalbose būtų daug skolinių iš italikų kalbų, arba atvirkščiai;
3) abi kalbų grupės yra palyginti archaiškos arba konservatyvios, nors slavų kalbose daugiau yra įvykę pasikeitimų negu baltų kalbose. Jeigu, sakysime, kuri nors iš šių dviejų grupių būtų smarkiai pasikeitusi, tai ir nekiltų jokio klausimo dėl glaudesnio šių dviejų kalbų grupių panašumo.
Pažiūrėkime trumpai į pačio klausimo istoriją.
Jau pirmose pastangose klasifikuoti indoeuropiečių kalbas baltų ir slavų kalbų grupės vis buvo arba suplakamos į vieną grupę, arba pastatomos kur nors netoli viena kitos. Tik garsusis prancūzų kalbininkas Antoine Meillet prieš maždaug 45 metus atmetė tą neaiškią teoriją ir paskelbė, kad baltų ir slavų kalbos išsivystė iš indoeuropiečių prokalbės visiškai atskirai. Nuo to laiko kalbininkų tarpe niekad vienodos nuomonės ir nebebuvo. Susidarė šiuo klausimu kelios kryptys. Atsargesni kalbininkai paprastai sako, kad beveik neįmanoma esą šio klausimo tikrai besąlyginiai moksliškai išspręsti dėl vienos paprastos priežasties: abiejų kalbų grupių dokumentai, tai yra kalbiniai paminklai, yra labai neseni: slavų pirmieji kalbiniai paminklai yra iš 9 šimtmečio po Kristaus, o baltų — tik iš 15 šimtmečio. Padėčiai esant tokiai, nesą įmanoma tiksliau pasakyti, kas darėsi šiose kalbų grupėse, sakysime, prieš du tūkstančius metų. Kitaip sakant, problema esanti neišsprendžiama. Bet daugelis vistiek mėgina. Visi kalbininkai, kurie sėdi po rusų - bolševikų ir apskritai slavų šluota, be išimties pasisako, kad yra buvusi kokia nors baltų - slavų prokalbė. Aiškinti čia nieko nereikia: Maskvai yra reikalinga tokia teorija.
Vienas garsus ir geras kalbininkas baltistas anksčiau gyveno Lietuvoje, net dėstė Vilniaus universitete. Tuomet jam slavų ir baltų giminystė buvo dar “neaiški”, arba jis bent vengė aiškiau savo nuomonę pareikšti. Dabar jis gyvena Lenkijoje ir beveik visur įrodinėja artimą slavų ir baltų “giminystę”.
Kitas pavyzdys: vienas jaunas lietuvis kalbininkas mokslinio darbo pradžioje buvo kiek pasisakęs prieš baltų - slavų prokalbę, bet dabar jau keleri metai gieda tą pačią giesmelę, kaip ir visi Maskvos pavaldiniai.
Trečias atsitikimas: 1963 metais įvyko, rodos, 5-sis pasaulinis slavistų kongresas Sofijoje, Bulgarijoje. Jo metu buvo sudarytas keliolikos žmonių specialus komitetas “galutinai” ištirti baltų ir slavų kalbų santykių klausimą ir jį referuoti sekančiam pasauliniam slavistų kongresui, kuris turi įvykti 1968 metais. Tipiškas yra tam komitetui pirmininko parinkimas: juo gi yra K. Korsakas-Radvilas, kuris yra joks kalbininkas. Žinoma, jis turi svarbesnę “kvalifikaciją” tam postui: jis yra visiškai ištikimas Maskvai. Galima drąsiai tvirtinti, kad tokio komiteto “sprendimą” jau dabar galima numatyti.
Šitame straipsnyje aš neįsileisiu į techniškas šio klausimo diskusijas, nes tuo klausimu esu numatęs pasisakyti vėliau išsamesniu straipsniu. Tik trumpai galiu pasakyti savo nuomonę: tikrų panašumų, kurie yra tik baltų ir slavų kalbose, yra labai nedaug: gal 4 ar 5. Bet tokį skaičių panašumų galima rasti ir tarp baltų ir germanų ir dar tarp baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų grupių. O svarbių skirtumų aš šiuo metu priskaitau virš 15! Tokiu būdu mano išvada labai aiški: jokios baltų - slavų “prokalbės” nėra niekad buvę. Slavų ir baltų kalbų grupės atskirai išsivystė iš indoeuropiečių prokalbės, kaip ir kitos 15 indoeuropiečių kalbų grupės. Jas suplaka į vieną tik ta mūsų anksčiau minėta “politika”, kuri yra naudinga rusams ir aplamai slavams. Ir tie nerusai mokslininkai, kurie pasisako panašiai, yra vienu ar kitu būdu tos “politikos” paveikti.
Išvados
1) Mokslai, ypatingai istorija ir kalbotyra, dažnai pasiduoda juos kuriančių žmonių “politikai”.
2) Mums šiuo metu labai svarbu:
a) kuo daugiau mūsų jaunimo pakreipti į tas sritis, ypatingai į kalbotyrą ir istoriją, nes jaunų kalbininkų ir istorikų mes beveik neturime,
b) šiose srityse siektina viršūnių — postų universitetuose. Iš čia įmanoma autoritetingai išeiti į pasaulinį forumą,
c) tokie mūsų žmonės paruoštų studentus, kurie tęstų jų tradicijas.
3) Mano išmanymu, svarbiausia mūsų jaunimo laisvajame pasaulyje misija: su lietuviška širdimi ateiti į humanitarinius mokslus.
4) Visos mūsų organizacijos ir spauda šį klausimą turėtų gyvai judinti, gvildenti. Mūsų finansinės institucijos turėtų ateiti į pagalbą tiems jaunuoliams, kurie rimtai ruoštųsi šiose srityse dirbti.
