Partizanai: Istorija ir dabartis

PRISITAIKYMO POLITIKOS APRAIŠKOS 1941

L. PRAPUOLENIS

Geležinio Vilko grupė už prisitaikymą

1941 birželio 29, atvykęs pas mane, kaip Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausiojo štabo viršininką ir įgaliotinį prie Laikinosios vyriausybės, LAF Marijampolės štabo viršininkas (kapitonas, kurio pavardės šiuo metu dar negaliu minėti) man pareiškė, kad visą praėjusią naktį svarstęs, ką jis vakar padaręs ir priėjęs išvados: — tai buvęs valstybės išdavimas, ir todėl jo sąžinė kitos garbingos išeities neberandanti, kaip nusišauti. Mano paprašytas paaiškinti kas taip atsitikę, kapitonas papasakojo, kad birželio 28 popiet atvykęs iš Marijampolės į Kauną, prie Įgulos bažnyčios sutikęs Joną Vokietaitį ir jį pasiteiravęs LAF vyr. štabo adreso. Vokietaitis siūlęsis jį į LAF vyr. štabą palydėti ir besišnekučiuodami abudu atėję į Karo muziejaus rūmus. Čia radę kpt. Ivanauską, kpt. Vilių, ltn. Stanevičių ir per dešimtį kitų vyrų. Ten jiems visiems besikalbant, I. Taunio lydimas atvykęs uniformuotas nacių pareigūnas. Jį susirinkusieji naciškai su “Heil Hitler” pasveikinę, o jis susirinkusiems pasakęs kalbą. Po šios kalbos J. Vokietaitis paskaitęs vokiškai raštą ir susirinkusieji buvę paprašyti jį tuojau pasirašyti. Raštas teigęs, kad birželio 23 d. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas buvęs įžeidimas Hitleriui ir visai vokiečių tautai ir čia pasirašiusieji, pasitikėdami Reicho Fuehreriu, prašą Lietuvos Laikinąją vyriausybę nušalinti, o krašto tvarkymą pavesti Reicho karinei vadovybei. Pradžioje kapitonas nesutikęs šio rašto pasirašyti ir paklausęs, kodėl nedalyvaująs LAF vyriausio štabo viršininkas L. Prapuolenis. Vokietaitis paaiškinęs, kad Prapuolenis dabar svarbiais reikalais išvykęs į provinciją, o Stanevičius su Tauniu ėmę įtikinėti, kad tik tokio turinio pareiškimu dar būsią galima nors šis tas išgelbėti, nes Laikinoji vyriausybė esanti jau viską praradusi.

Tik vėliau iš savo bičiulių, pas kuriuos nuvykęs nakvynės, kapitonas patyręs, kad Vokietaitis jį nusivedė ne į LAF vyr. štabo būstinę, bet į Geležinį Vilką, kurio štabas buvo Karo muziejaus patalpose. Kapitono susijaudinimas buvo visai suprantamas.

Skaityti daugiau: PRISITAIKYMO POLITIKOS APRAIŠKOS 1941

APSIJUNGĘS VYRIAUSIAS LIETUVOS IŠLAISVINIMO KOMITETAS

1963.6.22 PLB Valdybos iniciatyva sukviestas New Yorke Vliką sudarančių organizacijų, Nepriklausomybes Talkos organizacijų ir LFB atstovų pasitarimas Lietuvos laisvės kovos vieningai vadovybei sudaryti išskyrė komisiją apsijungimo pagrindams ir apsijungusio organo sąrangai sutarti.

Apsvarsčiusi apsijungimo prielaidas, komisija sutarė:

—    Lietuvos laisvės kovos vieninga vadovybė laisvajame pasaulyje yra apsijungęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas — Vlikas. Jį sudaro: Atgimimo Sąjūdis, Darbo Federacija, Krikščionių Darbininkų Sąjunga, Krikščionių Demokratų Sąjunga, Laisvės Kovotojų Sąjunga, Lietuvių Fronto Bičiuliai, Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Rezistencinė Santarvė, Rytų Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, Socialdemokratų Partija, Tautinis Sąjūdis, ūkininkų Partija, Ūkininkų Sąjunga, Valstiečių Liaudininkų Sąjunga ir Vienybės Sąjūdis.

—    Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdyba akredituoja prie Vliko savo ryšininką, neatmesdama ir kitokių bendradarbiavimo formų, galinčių kilti iš laiko reikalavimų.

—    Vlikas ieškos galimybių ir jas skatins, kad giminingos organizacijos jungtųsi tarpusavyje. Savo ruožtu, stengsis įtraukti į bendrą laisvinimo darbą naujai iškilusias ir Lietuvos laisvės kovoje pozityviai pasireiškusias organizacijas.

—    Vlikas priėmė dėmesiui komisijos sutarimą dėl Vliko 1952.5.27 nutarimo buvusio LF atstovo Vlike pareiškimo reikalu, kad tas Vliko nutarimas buvo to meto aplinkybių ir nuotaikų neobjektyvi išdava.

—    Vlikas veikia kaip seimas, kaip taryba ir kaip valdyba.

—    Vliko seimą sudaro Vliko narių — organizacijų po tris atstovus. Seimo sesijas kviečia Vliko valdyba bent kartą per metus. Vliko seimas visų savo atstovų balsų absoliutine dauguma gali pareikšti Vliko valdybai ar kuriam jos nariui nepasitikėjimą.

—    Vliko tarybą sudaro Vliko narių — organizacijų po 1 atstovą. Taryba sudaro Vliko valdybą ir laikotarpiu tarp Vliko seimo sesijų vykdo seimo funkcijas. Vliko taryba posėdžiauja bent kartą per du mėnesiu.

—    Lietuvos laisvinimo uždavinius organizuoja ir vykdo Vliko valdyba.

SOVIETINĖS INDOKTRINACIJOS BRUOŽAI

V. VAITIEKŪNAS*

Okupanto tikslai lietuvių tautos atžvilgiu nesikeičia

Nors Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą sunaikino Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, o ūkinė sovietizacija turi sudaryti vadinamą “techninę-materialinę” bazę rusiškajam komunizmui Lietuvoje, bet, kol pats lietuvis nebus susovietintas, tol ir politinė integracija bei ūkinė sovietizacija tebus lietuvių tautai užkarti išorinio ir laikinio pozūdžio varžtai. Todėl nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios Kremliaus pagrindiniu rūpesčių buvo ir tebėra ne tik Lietuvos politinė integracija į Sovietų Sąjungą bei ūkinė sovietizacija, bet ir lietuvių tautos nulietuvinimas. Sovietine frazeologija tariant, suformavimas lietuvių tautos“ dvasinio veido bruožų, įkūnijančių visoms (sovietų) nacijoms bendras revoliucines komunizmo statytojų tradicijas,” kuriose “didėtų socialistinių nacijų vientisumas, vystytųsi bendri komunistiniai kultūros, moralės ir buities bruožai,” “bendra visoms sovietinėms nacijoms internacionalinė kultūra.” Tas “socialistinių nacijų vientisumo” ir vadinamos “internacionalinės kultūros” principas akivaizdžiai pristato Kremliaus tikslus Lietuvos jaunimo ir visos lietuvių tautos tautinės individualybės atžvilgiu. Pristato ciniškai atvirai. Deja, mes patys neretai per maža į juos kreipiame dėmesį. Mums natūraliai patrauklesnis yra paplitęs mitas apie Chruščiovo politikos liberalizmą, atlydį, destalinizaciją. Mes nevisada įsisąmoniname, jog, su poetu K. Bradūnu betariant, “aišku kaip dieną, kad ir politinės nepriklausomybės idėja mirtų ne-prikeliamai, jeigu tautoje išblėstų savos tradicijos ir savojo gyvenimo būdo ilgesys, jeigu tautos dvasioje išsektų savų minčių ir savo išraiškos formų šaltiniai . . . Politinės nepriklausomybės viltis būtų palaidota, jeigu tauta užmirštų savo kultūrinę praeitį. . . prarastų gyvąją savimonę . . . Okupantas yra tikras, kad tautos kūrybinei savimonei užtemus, bus išspręstas lietuvių tautos ne tik politinis, bet ir kaip gyvo organizmo klausimas.”

*Paskaita Amerikos lietuvių studijų savaitės dalyviams 1964. 8.10.

Skaityti daugiau: SOVIETINĖS INDOKTRINACIJOS BRUOŽAI