Vatikano konsilija ir lietuviai
PASAULYJE
Kodėl mes nesame žydai? Tokis apgailestavimas kyla pasekant Vatikano konsilijos trečiosios sesijos svarstymus ...
Trečioje sesijoje daugiausia dėmesio sutelkta į plačios apimties temą. “Bažnyčia moderniajame pasaulyje”. Didžiosios daugumos balsais svarstymo pagrindu priimtas komisijos pateiktas projektas, kurio pagrindinė mintis — Bažnyčia turi įsijungti į moderniojo gyvenimo problemas, padėti jas spręsti ir vykdyti. Tarp tų problemų minimas atominis karas, gimimų kontrolė, skurdas ir badas, tikėjimo laisvė ir t.t. Prasidėję bendrosios kalbos dėl projekto surado spragų: esą klausimai svarstomi atitrauktai nuo gyvenimo tikrovės, bendrom frazėm, ir dėl to Anglijos arkivyskupas John C. Heenan visą projektą pavadino “banalybių rinkiniu”, kuris nevertas konsilijos dėmesio. Kiti rado, kad eilė dienos klausimų apeiti tylom. Pvz. Amerikos vyskupai siūlė papildyti deklaraciją pasisakymu prieš rasizmą, prieš antisemitizmą. Arkivyskupas Casimiro Morcillo Gonzalez (Madridas) pasi. gedo pasisakymo dėl komunizmo, ateizmo. O šiaurės Airijos arkivyskupas William Conway stipriausiai pasigedo pasisakymo "apie kentėjimus krikščionių, kuriem paneigta jų tikėjimo laisvė”.
Kodėl apie pastaruosius nutylėta? The Tablet laikraštis perduoda tokį arkivyskupo aiškinimą: nesą jokios abejonės, jog Tylos Bažnyčia buvo apeita tam, kad būtų išvengta kliuvinių “dialogui su persekiotojais”. Tačiau į tokį dialogą arkivyskupas žiūri atsargiai, manydamas, jog dialogas negalimas be tam tikrų sąlygų. “Dialogo pirma sąlyga — kalbėjo arkivyskupas — yra nuoširdumas ir garbingumas”. Bet kokis kitokis priėjimas reiškia bailumą
Prieš dialogo optimizmą įspėjo savotiškai Josef Stimpfle, Augsburgo vyskupas, išbuvęs eilę metų Sovietų kalėjimuose. Minėdamas "karingo ateizmo greitą išplitimą, sugriovusį parapijas, įkalinusį ar nužudžiusį vyskupus bei kunigus”, tvirtino, kad Bažnyčia negali liktis tyli šių nusikaltimų atžvilgiu.
Prieš tylą pasisakyti buvo kilusi iniciatyva ir tarp laisvame pasauly esančių lietuvių kunigų. Jie buvo surašę ir jau išspausdinę memorandumą; planavo delegaciją į Vatikaną, kur kiekvienam konsilijos nariui būtų įteiktas anas memorandumas apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Tai buvo daroma su vyskupo V. Brizgio žinia. Bet ir delegacijos ir memorandumo klausimas staiga dingo. Vysk. V. Brizgys paaiškino (Draugas spalio 15), kad "skubiai ruošiamas kitas tos rūšies darbas su viltim, kad bus padarytas laiku”. Toks betgi pareiškimas rodo, kad jis nepadarytas laiku, nes tas laikas kaip tik tas metas, kada svarstomas projektas, kada ir kiti pradėjo reikalauti, kad būtų pasisakyta dėl persekiojamos Bažnyčios.
Sekti tenka su pasigėrėjimu, kaip žydai puikiai veikia tarp konsilijos narių, siekdami pasmerkimo antisemitizmui; siekdami, kad būtų formalus pareiškimas atsakomybei nuimti nuo žydų už Kristaus nukryžiavimą. Jų idėjai nėra abejingi ne tik Amerikos vyskupai, bet ir kiti kelia už ją balsą. Tuo tarpu pavergtų krikščionių persekiojimas paliekamas tyloje ir net laisvėje esą to tikėjimo broliai negali "laiku” balso pakelti.
Įdomi yra vyskupo V. Brizgio informacija apie skirtingas nuotaikas pirmoje sesijoje ir trečioje: "Tiesiogiai primenąs pavergtų kraštų padėtį žygis buvo bandytas pačioje pirmosios sesijos pradžioje. Jį parėmė eilė įžymių asmenų, tačiau Lenkijos, Čekijos, Vengrijos vyskupams prašant, didelė dauguma vyskupų pasisakė prieš tą pasiūlymą. Dabar visi mato, kad nereikėjo anų vyskupų paisyti, ir jie patys dabar jau kitaip kalba”.
Labai aiškiai trečioje sesijoje kalbėjo Lenkijos Klepacz (Lodzė). Neaišku betgi lieka, ar Vengrijos, Lenkijos, Čekijos vyskupai tylos prašę pirmoje sesijoje savu noru, ar jų prašymas buvo atėjęs iš šalies. Minima, kad konsilijos didelė dauguma jų paklausę ir žygiui dėl pavergtų kraštų nepritarę. Vadinas, pritarę tylai. Ir dabartinis projektas apie “Bažnyčią moderniame pasauly” tylą nori pratęsti, nors mato, kad tai klaida. Galima tad spėti, kad arkivyskupo Con-way aiškinimas tebegalioja: tyla te-bereikalinga “dialogui su persekiotojais”. Oportunistinė tyla palaikoma biurokratinio aparato, kuris veda "dialogą” su persekiotojais, tylą laužo persekiojamos bažnyčios balsai. Taigi tylos bažnyčia yra ne pavergtoji, bet laisvėje esančioji Bažnyčia. Tyla vardan “dialogo” su persekiotoju. “Dialogą su persekiotoju” pradėjo Jono XXIII laikai. Jam mirus, dialogas tęsiamas, jei konsilijoje atskiri dalyviai įspėja dėl jo. Tačiau aiškėja, kad “nereikėjo klausyti”; tai reiškia, kad su naujais laikais aiškėja ir nauja tiesa: "dialogui” ne kenkiama, bet padedama, kada keliamas balsas prieš “dialogo” partnerį persekiotoją, paneigiantį tikėjimo laisvę.
Aiškėja tokiu būdu, kad ir lietuvių rengto balso nuslopinimas yra apgailėtinas.
