Partizanai: Istorija ir dabartis

Kiek yra Sov. S-je ir visame pasaulyje komunistų?

Rugpjūčio mėn. "Komunistas” (nr. 8) pateikia statistinių davinių apie kompartiją Sov. S-goj ir visame pasaulyje. Iš jų matyti, kad 1917 m. kompartija Rusijoje išėjo iš pogrindžio. Jos eilėse tebuvo 80.000 narių. 1921 m. jau priskaičiuota Rusijoje 732.000 komunistų, 1939 m. Sov. S-goje — 2.477.000 ir 1961 m. — 8.872.516 partijos narių ir 843.489 kandidatai; šių metų pradžioje buvę Sov. Sąjungoje daugiau kaip 10 milijonų komunistų. Komjaunime tuo pat metu priskaičiuota 21 milijonas narių. Atskirose Sov. S-gos respublikose 1961 m. buvo komunistų: Uk rainoje 1.447.000, Kazachstane 366.000, Gudijoj 243.000, Uzbekistane 239.000, Gruzijoj 222.000, Azerbeidžane 160.000, Armėnijoj 88 000, Latvijoj 76.000, Lietuvoj 65.000, Estijoj 41.000, Kirkizijoj 68.000, Moldavijoj 63.000, Tadžikistane 55.000, Turkmenistane 49.000. Būdinga, kad nėra pateikta davinių apie Rusijos respublikos kompartijos dydį. Aišku, tai galima nustatyti, žinant visos S-gos partiečių skaičių; jis būtų 5.690.516. Į akis krinta faktas, kad 1961 m. mažesnė gyventojų skaičiumi Latvija turėjo kompartiečių visu 11.000 daugiau nei Lietuva. Iš kitų šaltinių žinoma, kad 1962 m. Lietuvos kompartijoj buvo 70,068 nariai ir kandidatai.

MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ

Pasmerkti tie, kurie norėjo tos vergijos išvengti

PETRAS JANULIS

Jau daug kartų mūsų spaudoje buvo akcentuota, kad komunizmas nepripažįsta jokios kūrybinės laisvės, gi be jos nėra ir negali būti jokios meninės pažangos. Ne vieną kartą buvo manyta, kad Chruščiovas atleis menininkams varžtus, tačiau jis juos suveržė nė kiek neprasčiau negu buvo prie Stalino. New York Times knygų priedas paskelbė, kad du rašytojai buvo ištremti į Sibirą už nukrypimą nuo partijos linijos, o buvo manoma, kad prie Chruščiovo rašytojai galės išvengti kalėjimų ir nebus tokių represijų, kaip prie Stalino. New York Times Book Review š. m. liepos 21 d. cituoja Sov. Sąjungos laikraštį Izvestijas: "Kai kurie (jauni rašytojai) nesupranta, jog mes gyvename negailestingos ir aštrios kovos tarp ideologijų periodą. Esą, dėl šių sąlygų negalima pateisinti poeto Jevtušenkos, kuris išspausdino savo autobiografiją Prancūzijos savaitraštyje L’Express. Lygiai taip pat negalima suprasti V. Aksenovo ir A. Voznesenskio, kurie užsienyje prikalbėjo nesąmonių, neįvertindami dabar gyvenamo momento. Yra labai gerai, kad šie draugai pripažino savo klaidas ir pilnai nutarė save pašvęsti sunkiam kuriamam darbui. V. Aksenov išvyko į Sibirą, prie konstrukcijos projekto, o A. Voznesensky esminę dalį laiko leidžia įmonėj Vladimiro provincijoj.” Tokias žinias skelbia New York Times, pasiremdamas pačių sovietų informacija. Už tai, kad užsienyje išspausdino savo knygą, Chruščiovas įsakė uždaryti į bepročių namus rašytoją Valeryj Jakoblevic — Tarsą. Kaip žinoma, Jevtušenkos biografija išėjo atskira knyga angliškai, bet neatrodo, kad už ją be papeikimo būtų nubaustas, nes jis labai naudingas Chruščiovui, ypač kiek tai liečia Stalino niekinimą.

DIKTATORIUS APIE IŠMATAS

Nė kiek ne geriau, gal dar blogiau Sovietijoje yra su dailininkais. Laisvėj esančių dailininkų nuomone, pavergtoj Lietuvoj menas yra atsilikęs mažiausia penkiasdešimt metų. Be jokio laisvo kūrybinio apsireiškimo dailininkas turi vazduoti šviesiom ir realiom spalvom vadinamą tarybinį rojų. Kiekvienas dailininkas, kuris pabandė į viską pažiūrėti kaip menininkas per savo dvasinę prizmę, turėjo susidurti su kieta komunistinio režimo ranka, naikinančia bet kokias menines pastangas. Ryškiausiai tai liudija Chruščiovo žodžiai, pasakyti pernai Maskvoje suruoštos abstrakcinio meno parodos metu. Paroda, Chruščiovui ją aplankius, tuojau buvo uždaryta. Drauge su Chruščiovu, jam apžiūrint parodą, ėjo ir žurnalistai, kurie Chruščiovo pastabas apie modernųjį meną girdėjo. Anglijos žurnalo Encounter korespondentas viską užrašė ir išspausdino žurnale. Tai persispausdino Amerikos literatūros žurnalas "Critic”.

Skaityti daugiau: MENAS KOMUNISTINĖJ VERGIJOJ

GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI

R. SPALIS

Nagrinėjant tokį ar panašų klausimą gal per drąsu operuoti bekompromisiniais teigimais, ieškoti absoliučios tiesos, ir, jei vienas kitas teigimas remsis patirtimi, tai intuityvinis žvilgsnis turėtų būti pagrindas, duodąs daugiau dirvos diskusijoms, kas ir yra šio straipsnio tikslas.

Romualdas Spalis (Giedraitis), 1915 m. gimęs rašytojas, mokėsi Kauno Aušros gimnazijoje, o vėliau studijavo literatūrą VDU Kaune ir diplomą įsigijo humanitarinių mokslų fakultete Vilniuje. Šiuo metu gyvena Halifaxe, Anglijoje. Pirmuosius savo literatūrinius darbus pradėjo spausdinti Lietuvos Aide 1939 m. Ligi šiol išleido keletą knygų, kurių paskutinioji yra novelių rinkinys “Angelai ir nuodėmės”.

Pirma, kol paliesiu pačią temą, tegu man būna leista trumpai priminti patį tautos kelią. Daug yra visokių veiksnių, kurie padėjo formuoti tautas. Kai kurie mokslininkai nurodė, kad kova dėl buities privertė glaustis į primityvią bendruomenę, kur galėjo gintis nuo negerovių, kartu pajėgė patys grobti, turtėti, plėstis. Religinis kultas dar labiau stiprino ryšius, gyvenamoji vieta dar labiau pabrėžė artimus kaimynus, kartu nurodė tolimus, svetimus. Vėl skirtingos gamtos sąlygos įspaudė žmoguje skirtingus bruožus. Ir jei vienos grupės vis labiau artėjo, tuo pačiu kitos grupės vis labiau tolo nuo kitų. Dvasinės kultūros vystymasis ne tik padidino biologinius skirtumus tarp grupių, bet kartu išugdė ir pajutimą savęs, kartu priklausomumą nuo tos pačios grupės. Taigi, greičiausiai tas biologinės ir dvasinės kultūros pradas pagimdė tautas. Ten, kur tas pasijutimas buvo ypač stiprus, ten jis virto dinamine jėga ir teliko vienas žingsnis į aukštesnę bendruomenės organizaciją — valstybę, kuri istorijoje ilgą laiką rėmėsi imperija-dinastija, savo ribose glausdama eilę tautų. Tačiau kylant mokslui, susipratimui ir kultūrai vis labiau pradėjo ryškėti, kad imperija mažiau ar daugiau remiasi viena kuria tauta, silpnindama, parazituoda-ma kitas mažesnes, ir toks tvarkymosi būdas, kaip atgyventa tamsos ir išnaudojimo liekana, vis labiau nyksta, vis labiau atsipalaidoja atskiros tautos, kurios, istorijos įvykių mokomos, nėra priešingos federacijos ryšiams, kaip apsaugai prieš naujos rūšies imperinės jėgas, kurios po žmonijos gerbūvio, mėgina užmesti savo valią ir prievartą. Tokiai naujai imperijai besiplečiant, patekusios jon tautos nėra sunaikinamos, jos ugdomos, palaikomos, bet pamažu jos grimsta, tirpsta pirmaujančios tautos sąskaiton, kuri, valstybės proteguojama, vis labiau tvinsta, auga, susemdama mažesnius šaltinius, išbarstytus po didžiulius plotus. Ir dr. J. Girnius tvirtina, kad tauta, patekusi svetimon tauton, po truputėlį ima blėsti, nes ji negali reikštis visu plotu, stokodama valstybinės globos, kuri ypač reikšminga mažų tautų atveju. Ir jei toks švelnesnio ar brutalesnio laipsnio pavergimas užtrunka ilgesnį laiką, sakysime, šimtmetį kitą, tauta gali mirti, palikdama gal tik vietovės vardą. Tai žinodama, kiekviena susipratusi tauta visomis pajėgomis stengiasi turėti savo valstybę. Štai, žydai pasinaudojo proga ir įkūrė valstybę, kad ir ant verdančio, gresiančio vulkano, nuolat ją stiprina papildydama nauja emigracija, remdami finansiškai, kad ji pastoviai įaugtų geografiniame plote.

Skaityti daugiau: GIMTOSIOS KALBOS VAIDMUO IR VERTE TAUTYBEI IŠLAIKYTI