Kerintis migdolinių akių žvilgsnis, žaismingas lengvas žingsnis ir šiltas prisilietimas... Kas tu buvai, mažute moterie, kurios žvilgsnio neatlaikydavo net užkietėjęs lagerio prižiūrėtojas? Kas suteikė jėgų nenusižeminti tada, kai palūždavo kur kas stipresni ir galingesni?
Kaip gaila, kad mes nesusitikome anksčiau, kai migdolinių akių žvilgsnis pasakydavo daugiau nei žodžiai. Kas tu buvai, jaunute moterie, kai išdrįsai neįsileisti okupantų į namus ir neatidarei jiems durų?
Kas tau suteikė jėgų suglamžyti medikų nustatytos diagnozės -nuosprendžio pažymą „piktybinis auglys“ ir sviedus ją žemėn paimti plunksną?.. Jei iš tiesų liko tiek nedaug gyvenimo dienų, prisiminkim kelią iki tos siaubingos gydytojų pažymos. Nepaisydama raižančių skausmų, vis aštrėjančių ir ilgiau užtrunkančių, tu viską užrašysi, tarytum tremties metraštininke, stebinti iš šalies, kas vyko tavo namuose, mintyse ir širdyje.
Paimk plunksną ir trumpą akimirksnį užmirši skausmą. Tik gaila, oi, kaip gaila, kad be šio balto plono lapelio neturi kam savojo skausmo išsakyti. Tavo jaunystė buvo per trumpa, nespėjai net dukros sau ir vyrui pagimdyti, kai jie įsiveržė į Lietuvą, pasiryžę mus su dar negimusiaisiais nužudyti.
Nesvarbu, kas perskaitys tavo trumpo gyvenimo aprašymą, o gal ir neperskaitys, gal nesuspėsi jo niekam palikti, kaip nespėjai pagimdyti kūdikio. Vis tiek tikėk, kad žmogaus skausmas, troškimai, svajonės ir mintys - amžinos, ir kas nors jas būtinai išgirs.
Rašyk, mažute moterie, rašyk tarp skausmo priepuolių trumpiausią liūdną pasaką apie gyvenimą ir žmones, žuvusius ir žudžiusius, atėjusius mūsų „vaduoti“ ir sutrypusius tavo jaunystę. Pažvelk migdolų akimis į praeitį, Liudvika, nes tavo žvilgsnis visada kalbėjo daugiau nei žodžiai...
Skaityti daugiau: ŠIAURĖS GOLGOTA
Vartau seną albumą, išsaugotą Sibiro lageriuose, o ji pasakoja, kalba - tarytum nė nebuvę sunkių nelaisvės metų: kalėjimo, vyro žūties, jaunos našlės dalios. Į mane iš nuotraukos žvelgia mergina su apdainuotu lino žiedu akyse ir vešliomis garbanomis, grakšti ir besišypsanti, tik šypsena skirta ne "žaidžiančių" vyrų auditorijai, renkančiai gražuolę, nors jaunystėje ji... būtų pralenkus visas iki šiol matytas mūsiškes "mis", deja...
Matau, virpa Onutės rankos prisiminus jaunystę. Buvusios gražios rankos nuo Sibiro šalčių, kančių ir ne moteriai skirtų nepakeliamai sunkių darbų sugrubo, sustorėjo pirštų sąnariai, pašiurkštėjo oda. Gęsta cigaretės dūmas, o ji, slėpdama virpulį, sako: "Nesmerkit, įpratau rūkyti lageryje. Labai sunkiai dirbom, o pailsėti neleisdavo. Tik kai valgei ar rūkei, buvo galima stabtelėti ir atsikvėpti. Valgyti nebuvo ko, o tabako gaudavom..."
Štai kur liko tavo rankų švelnumas, Onute, svetimų kraštų toliuose prigeso lino žiedas akyse. Ar siuntė lino žvilgsnis kam nors prakeikimą? Ne? Betgi turėjo teisę prakeikti visą okupantų giminę.
Štai ir kita nuotrauka... Glaudžia Onutė, jauna mama, tris mažus vaikelius: pametinukes dukreles ir sūnų, lyg išdraskyto lizdo paukštė, dengdama juos savimi. Žavi akimirka įamžinta ar tik trumputis laimės džiaugsmas Intos lagerių prieglobstyje? Kodėl šventiškai aprengti mažyliai papuošti juodais kaspinėliais?
- Kai vyrą šachtose atitrūkęs vagonas sužalojo prispaudęs... Jam stuburą sulaužė. Angliakasiai kalbėjo, kad tai buvo saugumo padaryta, nes Gediminas nieko nenutylėdavo. Rado jie paskui ir įrodymų, kad katastrofa neatsitiktinė, tačiau niekas netyrė. Nelaimė šachtoje ir tiek! Tokia išvada, o mes tik iš okupuotos šalies. Neturim teisės kaltų ieškoti.
Ir vėl cigaretės dūmelis, ir vėl atsiprašymas: "Negaliu nerūkyti".
Nežinau, Onute, kokiais žodžiais papasakoti apie tave, kad išliktų gyva tavoji siela negyvuose popieriaus lapuose, bet jaučiu, kad pirmasis mūsų susitikimas paliks giliausią įspūdį. Žinau, jog tau bus labai sunku dar kartą išgyventi visa tai, ko jau nenori prisiminti, bet pakentėk, tiek skausmo iškentėjusi, - prikelkim jaunystei Lietuvos laukų lino žiedą, sugrįžkim prietemos valandą į nepakeliamai sunkių išbandymų metus, likimo skirtus mėlynakei lietuvaitei iš Suvalkijos.
Atverkim širdis ramiais vakarais, kai prieblanda prieš saulės laidą nuteikia nuoširdžiausiai sielos išpažinčiai.
Skaityti daugiau: VAKARAI SU ONUTE