KUO GYVENO LAGERIŲ IMPERIJA
□Zenonas Liutkus. 1958 m.
Zenono Liutkaus gimtasis miestas Kaunas. Pogrindinė aštuoniolikamečio jaunuolio veikla prasidėjo 1944 m. spalio mėnesį. Vaikinas tarnavo gen. P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Juo pasitikėjo vadai, gerbė už drąsą, žinias ir sportinę ištvermę. Kai Vietinė rinktinė buvo paleista, Kaune jau veikė LLA organizacija, kuriai vadovavo Česlovas Kovalskis, pakvietęs pogrindžio darbui ir Zenoną.
- Buvome jauni ir labai drąsūs, - sako Zenonas. - Išformavus rinktinę, nuėjau dirbti į Kauno laivininkystės tarnybą, mechanikų skyrių, kur darbavosi mano tėvas Vincas Liutkus. Okupavus Lietuvą bolševikams, jaunus vyrukus tuojau pradėta gaudyti į rusų armiją. Dirbdamas laivininkystės tarnyboje galėjau kurį laiką gyventi nekliudomas, be to, turėjau leidimą laisvai vaikščioti bet kuriuo paros metu. Česlovas Kovalskis pasiūlė dirbti propagandos skyriuje. Dirbome penketuko principu. Turėjom rotatorių, spausdinom pogrindinius laikraštėlius, atsišaukimus, lapelius. Spaudą slėpėme Kovalskio bute, po grindimis įrengtoje slėptuvėje. Net ant milicijos įstaigų durų prilipdydavome atsišaukimus. Gaila, neilgai dirbome, neišliko nė vienas mūsų leidinukas. Enkavedistai greit susivokė, jog pogrindžio leidiniai spausdinami netoliese, nes į kiekvieną įvykį būdavo žaibiškai reaguojama, žmonės informuojami apie saugumiečių ruošiamas akcijas. Su pirmaisiais okupantų žingsniais iškart pradėjo veikti platus saugumiečių tinklas. Jie netruko išaiškinti ir LLA propagandos skyrių Kaune. Netikėtai buvo apsuptas Česlovo Kovalskio namas. Česlovas su bendražygiu Vytautu Sinkevičium pamatė atvažiuojančius kareivius ir spėjo pasislėpti. Kovalskio motina skubiai užmaskavo įėjimą į slėptuvę po grindimis: patiesė kilimą, užstūmė stalą. Rusai kambariuose viską apšniukštinėjo, tačiau nieko įtartino neaptiko. Vis tiek laikė apsupę namą tris paras. Laimė, kad vyrai slėptuvėje turėjo vandens. Ištūnojo kaip pelytės nejudėdami, be maisto.
- Kai rusai išvažiavo ir apsuptis baigėsi, man ir Česlovo broliui Broniui Kovalskiui buvo pranešta, jog reikia skubiai išvežti rotatorių į saugesnę vietą. Gavę slaptažodį, viską iš anksto suderinę, nugabenom rotatorių iki Nemuno. Ties Napoleono kalnu valtele persikėlėm į kitą pusę, o ten mus pasitiko du vyrai: su vienu iš jų -Anupru Pukinsku susipažinau tik vėliau - kalėjime. Vyriškiai skubiai paėmė rotatorių, omes sugrįžome valtele atgal. Tuo metu mūsų niekas nepastebėjo. Česlovas Kovalskis pradėjo slapstytis, namuose liko gyventi tik motina ir sesuo, tėvas buvo suimtas. Vėliau mirė kalėjime. Mes supratom, jog esam enkavedistų išaiškinti, nes tuo pačiu metu buvo suimti net trijų penketukų vyrai. Įtarėme, jog būta labai didelės išdavystės. Greit suėmė Kovalskį ir Sinkevičių: juos pamatėme tik teisme, o su kitų penketukų vyrais susitikom jau Kauno kalėjime...
Prasidėjo tai, ko vaikinai nesitikėjo, ko nei žodžiais nenusakysi, nei prakeiksmu nenusivalysi. Žmogaus atmintis tuo ir stebuklinga, kad stengiasi ištrinti okupantų suplanuotą dvasinę mirtį - asmenybės nužmoginimą. Tai pakėlė ne visi, nes lengviau buvo žūti kovojant.
Kiek vėliau suėmė penketuko ryšininkes Onutę ir Danutę Zarembaitės. Onutė dar suspėjo Zenonui pranešti, kad bėgtų iš Kauno. Gaila, vaikinui pritrūko kelių valandų. Pasibaigė jo paso galiojimo laikas ir Zenonas nuskubėjo į darbovietę pasiimti naujų, jau išrašytų dokumentų, tačiau ten jo nuo ankstyvo ryto laukė du enkavedistai.
- Buvau nusprendęs išeiti pas partizanus, į brolio Vinco būrį, -pasakoja Zenonas. - Brolio slapyvardis - Lokys. Jis ir buvo panašus į lokį: stipruolis, aukštas, stambus, ištvermingas. Žinau, kad būriui vadovavo vietinis vyras Alfonsas Aliukevičius, slapyvardžiu Saulė. Nespėjau išeiti į brolio partizano būrį -1945 m. sausio 9 dieną mane suėmė. Pasiekęs brolio būrį gal būčiau žuvęs kartu su juo, tačiau dabar negalėčiau pasakyti, kas geriau? Likau gyvas. Žinau tik vieną - žūtis partizanų būryje, kautynėse, būtų buvusi lengvesnė nei kančios lageriuose. Mano brolis Vincas buvo nukautas per susišaudymą su rusų kareiviais keliolika kilometrų už Kauno, prie Piliuonos. Sunkiai sužeistas, jis pasislėpė krūmais apaugusiame šlaite. Brolį ir kitą jo būrio partizaną Markevičių-Beržą surado vietinis gyventojas jau mirusius. Užkasė abu vienoje duobėje Piliuonos šlaite. Tik po atgimimo mitingų Piliuonoje gyvenanti senutė parodė, kur užkasti brolio palaikai, ir mes juos perlaidojom į Garliavos kapines. Ilgai žmones kaustė baimė: iki šių dienų mus lydi...
Prievarta visada gimdo neapykantą. Okupantai tą žinojo ir stengėsi sunaikinti tautą anksčiau nei prasiverš jos neapykanta. Klausantis buvusio laisvės kovotojo ir kalinio šnekos, netgi visa tai, kas atrodo antžmogiška, tampa tik paprastais žodžiais, slepiančiais gilius išgyvenimus. Ir nepajusi to skausmo, jei pats nesi patyręs, o jeigu esi likimo draugas ir išgyvenai tą siaubą - irgi iš visų jėgų stengsies užmiršti. Kaliniai norėjo užmiršti, išbraukti iš gyvenimo kiekvieną iškentėtą valandą revoliucijos monstrų pragare. Norėjo pamiršti ir... nepajėgė. Juoda, skausminga patirtis lydės juos iki kapo duobės, nes niekas jiems nesugrąžins pavogtos jaunystės, neištrins patirto pažeminimo.
- Kaip suėmė mane kadrų skyriuje, taip ir nebepaleido. Iškratė, apstumdė, atvarė į Vytauto parke esantį privatų namą, kur buvo rusų kontržvalgybos SMERŠ būstinė. Vos pradėjo tardyti, supratau, kad jiems jau viskas žinoma: mūsų pavardės, gyvenamoji vieta, veiklos pobūdis, šeima. Tuo metu Česlovas ir Vytautas dar slapstėsi. Niekas, net jų šeimos nariai nežinojo, kur jie yra. Kažin ar nebūtume kuris nors iš suimtųjų prasitarę, neišlaikę kankinimų? Tardė labai žiauriai. Mušė, kol netekdavom sąmonės, kol pasrūdavom krauju. Ir vis šaukė: "Pasakyk, kur jie?! "Vienas rusas karininkas buvo ypač žiaurus, matyt, tik tokiam “darbui” gimęs, žmogus be sielos. Pulkininkas tardė, o karininkas-budelis stovėjo kaliniui už nugaros ir trenkdavo, jei nepatikdavo atsakymas. Buvo ir vertėjas, kalbėjęs lietuviškai. Ir jo pareigos ne švaresnės... Po tardymo mane ištempdavo į kiemą ir tvirtai įvyniodavo į kilimą, kad atsigavęs neatsikelčiau ir nepabėgčiau. Kai nieko iš manęs neišpešė, po tardymų Vydūno alėja veždavo į saugumo būstinę Vytauto prospekte. Vežamas per miestą kiekvieną kartą laukdavau: dabar sušaudys. Per jaunas buvau mirti, per jaunas, kad žinočiau, jog pamatysiu realybę, baisesnę už mirtį. Jie buvo nužmogėję išsigimėliai. Baisiausi kankinimai prasidėjo po to, kai suėmė Anuprą Pukinską. Jis irgi priklausė LLA organizacijai, bet mes nebuvome pažįstami, slaptų ryšių nepalaikėm.
Enkavedistai sugavo jį besislapstantį ir liepė parodyti, kur spausdinami leidiniai. Pukinskas tikėjosi pabėgti ir pasakė, kad viskas paslėpta miške. Pažadėjo parodyti. Atsitiko taip, kad vežant, sankryžoje ties Alytaus-Marijampolės keliu juos pasitiko partizanai. Įvyko susišaudymas. Partizanai nukovė apsaugos kareivius ir pulkininką Utkiną. Į ranką buvo sužeistas Pukinskas. Slapstydamasis jis atbėgo į namus subintuoti žaizdos, tačiau kareivių dalinys iš Marijampolės ir Prienų jau buvo išsiųstas jo ieškoti, apsupti visi takeliai į namus. Žaizda smarkiai kraujavo. Pėdsakų paslėpti nepavyko. Pakeliui Pukinską sugavo.
Kaip tik tuo metu mane vedė į tardymo kambarį apklausai. Išgirdau mašinų ūžesį kieme, o įėjęs kareivis pasakė enkavedistams, kad partizanai nukovė pulkininką Utkiną. Na, ir prasidėjo!.. Kruviniausios egzekucijos. Po to aš okupantų nebegalėjau vadinti žmonėmis. Tie, kurie mus kankino ir žudė - nieko neturėjo: nei Motinos, nei Tėvynės, nei Dievo, nei mylimo žmogaus. Jie buvo niekas, gyvavo tik kankindami kitus.
Kai po kankinimų šlapias, apipiltas vandeniu atgavau sąmonę, mane vėl susuko į kilimą ir išvežė atgal į kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Sutinusį, žaizdotą tardė naktimis. Kamerose daugybė suimtų, nėra kur atsigulti ir atsisėsti. Greitai į mūsų kamerą tokį pat žiauriai sumuštą įmetė Pukinską. Tada ir susipažinom. Sužinojau, kad ir jis priklausė LLA organizacijai. Pukinskas kameroje sunkiai susirgo: pakilo temperatūra, kliedėjo, supūliavo sužeista ranka, nes niekas nesuteikė jokios medicininės pagalbos. Net vandens nuplauti pūvančiai žaizdai nedavė. Mus visus kankino troškuliu - gaudavome po stiklinę vandens parai. Tada visi lietuviai sutarėm duoti po gurkšnį vandens žaizdai nuplauti. Gal vanduo, gal mūsų dėmesys padėjo, nes ranka pradėjo gyti.
Sulaukėm teismo. Atvedė mus į kalėjimo salę, atėjo karinio tribunolo atstovai ir paskaitė teismo nuosprendį: “Už tėvynės išdavimą”... ilgi kalėjimo metai. Mane dar teisė už ginkluotą pasipriešinimą, nes padarę kratą namuose rado ginklą. Tą pačią dieną buvo teisiami ir du broliai - Vaclovas ir Aleksandras Abišalos. Vaclovas neišlaikęs sušuko: “Neturit teisės mūsų bausti! Jūs neteisėtai mus okupavote. Žinau, kad mes neišliksim, bet ateis kitos kartos ir tada jie jus teis”. Jam buvo įsakyta tylėti. Pirmiausia paskelbė nuosprendį: mirties bausmė Česlovui Kovalskiui ir Vytautui Sinkevičiui.
Uždėjo antrankius ir išvedė. Su jais niekam nei prieš teismą, nei po teismo pakalbėti neleido. Jų jau neteko pamatyti... Visiems likusiems padalino po dešimt metų lagerio ir penkerius be teisių. Tik seserims Zarembaitėms skyrė po penkerius metus lagerio, nes nė vienas išvyru neprisipažino, kad jas pažįsta, o enkavedistams, matyt, trūko svarių įrodymų nuteisti seseris ilgesnėms kančioms. Uždėję antrankius mus išvedė iš “teisingiausio” komunistų teismo. Nuo tardymų atsikvėpėme, bet ateitis nedžiugino.
Kiekviena ginklu užgrobusi valdžią vyriausybė kruvinus darbus dirba svetimomis rankomis. Suimtieji greitai pajuto, kad okupantų kalėjimuose ir lageriuose didžiausias viršininkas - kriminalinis nusikaltėlis. Kaune tuomet kaip tik siautėjo “Juodosios katės” gauja. Su jos nariais vyrai susipažino po teismo kalėjime. Recidyvistai čia buvo labai gerbiami: kalėjimo prižiūrėtojai sąmoningai nematė, kuo šie užsiima kamerose ir kaip tvarkosi. Kalėjimų vyresnybė neprilipdė jiems net banditų vardo: banditais, fašistais buvo pavadinti visi, pasipriešinę okupacijai. Ilgus metus toks požiūris buvo kalamas į jaunimo galveles.
Zenonas Liutkus komunistų valdžią ir jų ramstį - recidyvistų savivalę pamatė iš labai arti. Ir kai jis sako, jog Sovietų sąįunga be vergų darbo ir neregėto pasaulyje žiaurumo nebūtų išsilaikiusi - negali abejoti buvusio politinio kalinio žodžiais.
Suimtuosius ruošė išvežti į lagerius. Suvarė visus į didžiulę, žmonių kimšte prikimštą kamerą tame pačiame kalėjime.
- Apie šimtą būsimų lagerio vergų sugrūdo, - prisimena Zenonas. - Ankšta, tamsu. Vos įleido į kamerą, susipažinom su “Juodosios katės” gauja. Kalėjime laisvų kamerų netrūko, bet mes buvome “labiausiai nusikaltę” okupantams, todėl ir uždarė su galvažudžiais. Jie mus apspito ratu ir pradėjo šokti aplink džiūgaudami: “Sestra prijechala!”(“Sesuo atvažiavo!”) Tatuiruoti, randuoti vyrai, pabuvę vos ne visuose sovietų Rusijos kalėjimuose, iš tiesų džiaugėsi mus pamatę. Mat tarp “sunkiai prasikaltusių” pateko ir ūkininkai, kurie rėmė partizanus. O iš kaimiečių jau buvo viskas atimta: maistas, geresni drabužiai, batai. Vagys tikėjosi ir mus apiplėšti. Apsidairėm: kameros viduryje - stalas, prie lango - gultai. Susispietėm kamputyje pasitarti. Ūkininkai pasakė: “Iš lietuvių jie viską atima, ką tik gauna iš namų. Tik džiovintų sūrių neima. Matyt, nebeturi kuo kramtyti - dantys išmušti, išgedę...” Tuo tarpu prie mūsų priėjo du ruseliai, gal po devyniolika metų: jauni, tik randai veide ir nesenos muštynių žymės rodė turint nemažą plėšikų patirtį. Jie pradėjo kraustyti mūsų mantą. Bandėme susitarti gražiuoju: “Valgykit, sakom, jei alkani, bet pasiimti neduosim”. Mūsiškis Vaclovas Abišala buvo labai stiprus vyras, bet jie ir jį išdrįso pastumti. Stipruolis tyliai pasakė mums: “Kausimės, vyrai”. Surinkom iš ūkininkų sudžiovintus į kaulą sūrius, sudėjom į kojinę, apsiginklavome. Kai kurie kaimiečiai bandė mus raminti: “Nereikia, vaikinai. Papjaus ir nieko jiems už tai nebus. Kriminaliniai nebaudžiami”. Abišala davė komandą kautis, kai “Juodosios katės” gauja jau taikėsi į mūsų maišelius. Pasirodo, kad kietai džiovintas sūris kojinėje - nuostabus ginklas. Kam kliuvo, tam didokas guzas iškilo. Puolėm vieningai ir netrukus recidyvistai buvo užspeisti kampe. Prasidėjo rimtas mūšis. Pamačiau, kaip du vagys užpuolė Praną Simonavičių, o tas jau neturėjo kuo gintis. Šokau jam padėti, bet iš kojinės iškrito sūris ir likau be ginklo. Pripuolęs nuplėšiau nuo lango keturkampę orlaidę ir trenkiau taip, kad ji užsimovė gaujos vadui ant kaklo. Vyrai tuo metu jau buvo beįveikią recidyvistus, tačiau šie pripuolę prie durų pradėjo klykti: “Sargyba! Fašistai mus muša!” Nemanau, kad sargyba iki tol nematė nė negirdėjo, kas vyksta kameroje. Durys atsidarė ir mūšis baigėsi. Tik orlaidė, taip lengvai užsimovus atamanui ant galvos, nebenusimovė, ir jį, sukruvintą, sargybiniai išsivedė. Sugrąžino rūpestingai subintuotą. Koks abipusis sutarimas: vagys ir okupantai vienijosi prieš “fašistus”. Sargybinis, atvedęs “nekaltai” nukentėjusį gaujos vadeivą, liepė kaliniams pasakyti, kuris jį sumušęs. Net vagys atsakė nematę. Gal nematė, o gal bijojo mūsų. Mes jau buvome atsiėmę užgrobtus ūkininkų švarkus, kelnes, marškinius, maistą. Sudėjom ant stalo ir liepėm kiekvienam pasiimti savo daiktus. Vagys žiūrėjo į mus, panarinę siauras kaktas, ir tylėjo. Laukė savo valandos. Žinojo, kad jų laikas dar ateis. Tikrai, netrukus išvedė stipriausią iš mūsų - Vaclovą Abišalą ir dar keturis kalinius. Išvestieji buvo nubausti penkioms paroms karcerio.
Kai vyrai sugrįžo iš karcerio, gaujos vado parankinis atnešė didžiulį kapšą tabako - rūkalus vagys ypač vertino, ir pasakė: “Teks tam, kuris parodys, kas užmovė orlaidę vadui ant galvos”. Atamano mėlynės jau spėjo pagelsti, bet įžeista savimeilė nenurimo. Aišku, atsirado matęs mūšio sceną: vienas kalinys parodė į mane. Dabar bendrabyliai kameroje ėmė mane saugoti, pasikeisdami budėjo naktimis. Pagaliau vienas iš recidyvistų neiškentė, priėjo ir nusikeikęs pažadėjo: “Bus etapas - paskersim!” O kai galvažudys pažada ką nors nudobti - tikrai žodį išlaiko. Todėl stengėmės laikytis arčiau vienas kito. Jeigu lietuviai mokėtų būti vieningi ir tada, kai pavojus toli, beveik nepastebimas artėja...
Ruošėmės etapui į Vorkutą: neužmiršom tipelio žmogžudžio veidu pažado, jautėm, kad jie visi laukia pjautynių ir savo valandos.
1945-ųjų birželio 9 dieną išvedė mus iš kameros į kalėjimo kiemą ir pradėjo rikiuoti. Stengėmės būti arčiau saviškių, kad patektume į vieną voros eilę. Vos sutramdomi enkavedistų šunys aplinkui, o mūsų prižiūrėtojai stebi, kas kokioje eilėje persigrupavo. Recidyvistų neliečia, šie daro, ką nori, o politinius kalinius stengiasi išsklaidyti. Ištraukia iš eilės ir pastato į kitą. Vedė ir vedė suimtuosius iš visų kamerų. Kai jau kieme netilpome, apsupę su šunimis, išvedė į Mickevičiaus gatvę. Brėško ankstyvas rytas. “Daugeliui gal paskutinis gimtajame mieste...”- pamąsčiau ir nuvijau negerą mintį. Okupantų pykčiui - iškentėsiu ir sugrįšiu!
Mano tylią priesaiką girdėjo dangus ir Dievas, daugiau nebuvo į ką kreiptis. Jau kelintą kartą pertvarkę eiles, iš naujo surikiavo koloną, išvarė mus į stotį. Laimė, visi lietuviai atsidūrėme vienoje eilėje. Geležinkelio stotyje mus vėl skaičiavo aplodydami šunimis ir trumpai paaiškino: į bėglius šaudys! Dievas mus saugojo: nė vienas recidyvistas nepateko į mūsų vagoną.
Traukinys pajudėjo - prasidėjo ilga kelionė. Vagonų durys užremtos, langai užkalti. Kas suspėjo priglusti prie plyšelių, tie paskutinį kartą pažvelgė į miestą ir tėviškės laukus.
Stojo nepakeliamai karštos dienos, o mus maitino sūdyta dvokiančia žuvimi. Atsirado vagone keli ruseliai, jau ne pirmą kartą vežami atlikti bausmę. Jie gerai žinojo etapo taisykles bei pavojus, todėl patarė sūrios žuvies nevalgyti: “Vandens neduos - mirsit”. Tikrai, po dešimties dienų žuvies užvalgęs mirė vienas žmogus, po savaitės - kitas, o vėliau žmonės jau krito kaip musės. Kartą per dieną atnešdavo į vagoną košės, kurios kiekvienam mažai tekdavo, bet lietuviai dar turėjo išsaugoję šiek tiek maisto, gauto iš namų, kuriems artimieji suskubo perduoti. Dalinomės. Kol mus vežė gyvenamomis vietovėmis, sargybiniai bijojo, kad pabėgsim, ir vandens neduodavo. Prasidėjo šlykščiausias žmogaus pažeminimas, kokio lietuviai nebuvo patyrę.
Kelionėje mirusius išmesdavo čia pat, į griovį, už bėgių, ir tikrino, krėtė vagonus: kasdien, sustojus traukiniui, sargybiniai apeidavo ir apdaužydavo vagonų sienas, stebėdami ar kur nors lentelė neatplėšta, ar nesiruošiama pabėgimui. Paskui trys sargybiniai įeidavo į vagoną, suvarydavo visus į kampą ir skaičiuodavo tvodami plaktuku. Tai, ką jie vadino “plaktuku”, nebuvo panašu į tokį įrankį. Ant ilgo tvirto koto įtaisyta apvalia rąsto kalade sargybiniai tvodavo kaliniams per galvas, strėnas, nugarą. Saugodavom galvą apglėbę rankomis, tai tekdavo per rankas. Į sukruvintus niekas nekreipė dėmesio. Silpnesni ir senesni iškart po tokio smūgio “plaktuku” nukrisdavo. Stengdavomės prasmukti pro sargybinio rankas, kad išvengtume smūgio. Jis mūsų gudrybę pastebėjo ir sugrąžindavo atgal, kad dar skaudžiau tvotų. Mus pradėjo naikinti jau kelyje. Kai Lietuva liko toli, duodavo šiek tiek atsigerti. Išleisdavo iš vagono po vieną žmogų pasemti vandens iš pakelės griovio: vanduo tepaluotas, su geležinkelio teršalais ir uodų lervomis. Žmonės ėmė masiškai sirgti, viduriuoti. Tada jaunesni nutarėm, kol nepraradom sveikatos, prasiveržti ir bėgti. Vyresni mus sutramdė: “Netoli nubėgsit. Jus pirmus nušaus, mus - po to”. Blaiviai pamąsčius, kaip pabėgsi, jei sargyba stovi prie kiekvieno vagono durų, o į bėglius įsakyta šaudyti.
Birželio 29 dienos rytą mus atgabeno į Vorkutą. Čia dar matėsi nenutirpusio sniego plotai, prieš akis lageris VMZ (Vorkutskij mechaničeskij zavod). Sargybiniai išnyko, į lagerio teritoriją įžengti paleido vienus. Slinkom klupdami, nes po varginančios kelionės buvo sunku atsigauti. Prie lagerio vartų - pirmas klausimas: vardas, pavardė, už ką teistas? Suleidę už vartų pasakė: “Ieškokitės vietos. Kur rasit laisvą kampą - ten ir gulkit”. Ankštame barake privalėjo tilpti 150 kalinių. Sugrūdo mus ant gultų ir po gultais, net praėjimuose. Tada dar nežinojom, kad greit mūsų nė pusės nebeliks. Vėl atveš naujus kalinius, nes lageris plėtėsi, jau buvo numatytas žemės sklypas didesniems barakams statyti.
Rusijos revoliucionierių karta statė socializmą: visu greičiu pirmyn!
Nuteistųjų rankomis, recidyvistams vadovaujant, kuriam šviesią komunizmo rytdieną. Suskirstė darbo brigadas. Vadovavo kuris nors iš recidyvistų, paskirtas vyresniuoju brigadininku. Mes juk buvome “fašistai”, o fašisto neskirsi brigadininku net barake. Maniškis viršininkas buvo kelis kartus teistas kriminalinis nusikaltėlis ir atvirai didžiavosi ne vieną žmogų užmušęs. Žudė, anot jo paties, kvalifikuotai. Paskui sužinojom, jog čia anksčiau ir būta specialaus lagerio įvykdžiusiems sunkius nusikaltimus.
Prasidėjo alinantis, sunkus darbas: statėme miestą, kasėme įšalusioje žemėje tranšėjas, kankinomės prie pavojingų medžio apdorojimo darbų. Jau po savaitės žmonės į darbą slinko kaip šešėliai. Po nakties kiekvieną rytą keli vyrai nesikeldavo nuo gultų - buvo mirę. Išeidami į darbą, mes apie mirusius nepranešdavome, nes rytais dar gaudavome už juos duonos, kurią visi po kąsnelį pasidalindavome. Einant į darbą kelyje vėl nukrisdavo keli žmonės, o jei kuris nugriūdavo, tai ir nebeatsikeldavo. Pajutę, kad kaliniai pasidalina mirusių duoną, recidyvistai įvedė naują tvarką: įsakydavo išeiti į darbą “be paskutiniojo”. Vadinasi, išeiti ryte iš barako privalėjome visi. Suprantama, jog paskutinysis būdavo silpniausias. Per savaitę du tris kartus surinkę nusilpusius kalinius, “nariadčikai” (darbų paskirstytojai), irgi visi recidyvistai, sergančius užmušdavo lazdomis. Per visą kalinimo laiką teko pabūti net keturiuose lageriuose, bet šitoks mano kančių kelyje pasitaikė vienintelis. Lagerio vyresnybė - čekistai - palaikydavo drausmę kriminalinių nusikaltėlių rankomis, žudė visus iš eilės, kas nebeturėjo jėgų dirbti ir apsiginti.
Kas trys mėnesiai vykdavo atranka: komisija, vadinama medicinine, nustatydavo, kas kokį darbą dar pajėgs dirbti. Po tokio formalaus apžiūrėjimo nebuvau gavęs kitokio darbo, tik sunkų fizinį. Komisija buvo reikalinga dokumentui, nors nė vienas iš komunizmo statytojų nesitikėjo, kad jų nusikaltimai kada nors bus atskleisti. Viskas privalėjo likti po žeme - nė vienas gyvas negalėjo išeiti iš šio lagerio. Negavau lengvesnio darbo ir tada, kai jau sunkiai ėjau: pra-rasdavau sąmonę, netgi atmintį, neprisimindavau nei savo, nei tėvo ar motinos vardo...
Tik sapnuose Zenoną Liutkų aplankydavo motina ar žuvęs brolis, bet... pasirodydavo jų veidas ir ištirpdavo tarsi rūke. Ir jis vėl buvo vienas su savo mintimis ir ilgesiu. Lietuva gyveno kančių kelyje: kas suspėjo - į Vakarus pasitraukė, kas nebėgo iš Tėvynės -tapo įtartini ar atsidūrė Šiaurėje, kiti liko kapuose ar Rusijos taigoje po velėna. Tėvynėje daugėjo tuščių sodybų, kurių nespėjo užtūpti okupantai...
- Kai jau buvau bepavirstąs į šešėlį, sutikau 1940-ųjų karį Stasį Danisevičių, tarnavusį Nepriklausomos Lietuvos 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje. Kariams traukiantis Vokietijos link, juos atkirto nuo saviškių rusų kariuomenės daliniai: apkaltintas Tėvynės išdavimu, Stasys buvo išsiųstas į Vorkutą. Jau per pirmąją okupaciją čia buvo atvežta daugybė nekaltų žmonių. Vorkuta - žemė, kur sklandė pragaro angelai, paniekinę net mirties šventumą. Jie - “didieji humanistai” negailėjo nei žmogaus, nei tautos, nei savų, nei svetimų. Stabai be sielos. Tik Danisevičius toje vergų ir skurdo valstybėje sugebėjo dar ir kitiems padėti: jis pažinojo keletą padoresnių lagerio tarnautojų. Nuvedė mane pas pažįstamą gydytoją, pamokė ką sakyti ir po apžiūros buvau paguldytas į ligoninės baraką. Mane tyrė gydytojas lietuvis tremtinys, o tyrimą stebėjo “švarių rankų” Dzeržinskio enkavedistai. Jis patvirtino gydytojo sprendimą ir taip patekau į ligoninę. Išgelbėtas! Gaila, neilgam. Mat Danisevičius buvo mane pamokęs įtrinti termometrą, nes vos tik budintis pastebėdavo, kad ligoniui nukrito temperatūra, net nespėjusį atsigauti vėl išvarydavo į darbus. Mane sugavo ligoninės vyresnysis enkavedistas šildant termometrą prie krosnies. Riktelėjo “nušausiu” ir nulėkė pas gydytoją. Gerasis gydytojas tik galvą palingavo: man jis jau nebegalėjo padėti.
□Zenonas Liutkus - kalnakasys. Vorkuta,1955 m.
Būdamas ligoninėje, sutikau kunigą prelatą Pūkį iš Plungės, kūrenantį palatose krosnis. Kaip tik tuo metu buvo susirgęs jo padėjėjas-kūrikas, tai kunigas, sužinojęs mano bėdą, įtikino ligoninės valdžią, jog jam skubiai reikia žmogaus anglims atvežti. Buvau išgelbėtas nuo mirties dar kartą.
Pradėjau dirbti: parsivežame anglį, kūrename krosnis. Anksčiausiai ryte išvežame mirusius į patalpą prie ligoninės barako, o iš ten...
□Prie 9-os šachtos "Južnaja". Vorkuta, 1956 m.
Tokių vaizdų niekam ir niekur pasaulyje neteko regėti. Nacizmas ir komunizmas - dvyniai: identiški, iš to paties lizdo. Paimti mirusių atvažiuodavo jau “laisvas” tremtinys, kuriam dar reikėjo kelis metus “be teisių” dirbti. Jis jau galėjo laisvai išeiti už zonos. Pakraudavo mirusių kūnus į roges ir išveždavo į specialią, tam skirtą pašiūrę. Prie zonos vartų jo laukdavo lagerio prižiūrėtojas - dešinioji čekistų ranka: jis suskaldydavo mirusiems galvas. Lagerio valdžia labai bijojo, kad kuris nors per klaidą neatsikeltų iš numirusių dar pasaulio pabaigos nesulaukęs. O gal jie baiminosi, kad bolševikų sukurti lageriai ir buvo pasaulio pabaigos slenkstis? Kūnus suskaldytomis galvomis kraudavo didžiulėmis stirtomis į pašiūrę. Kai pašiūrė persipildydavo, tada apdorotus palaikus išgabenti toliau į taigą atvažiuodavo kaliniai iš gretimo lagerio su jaučių kinkiniu. Nuvežę kelis kilometrus už lagerio, aukų kūnus išversdavo ir palikdavo po atviru dangumi. Vilkai ir kiti žvėrys viską suėsdavo iki nuogų kaulelių. Pavasarį, kas dar po žvėrių būdavo likę, kaliniai subraukdavo šakėmis krūvon, atversdavo storą velėną ir pakišdavo po ja palaikus. Tūkstančiai kalinių ten liko gulėti, ir niekas niekada iš jų artimųjų nesužinos, kur ir kaip palaidoti jų tėvai, broliai ir seserys. Taip buvo
kuriama pažangiausia pasaulyje santvarka - socializmas. Aš tai mačiau, išgyvenau... O! Kaip gražiai jaunimui politrukai kalbėdavo apie ruso charakterį ir sielos platumas: rusai ir tik jie “humaniškiausia ir teisingiausia tauta”, atvėrusi visiems kelią į saulę. Deja, literatūros klasikų herojai buvo labai toli nuo tų, su kuriais susitikau lageryje: nužmogėję enkavedistų padugnės labai “humaniškai” slėpė Stalino “teisingumo” pėdsakus po velėna. Gal per juos tauta prarado turėtas dvasines vertybes. Juk sakoma: kokia tauta, tokie ir jos vadai. O gal?... Kokie vadai, tokia tampa ir tauta, kuriai anksčiau ar vėliau tenka atsakyti už savo vadų darbelius.
- Ėjo 1950-ieji metai. Geroką sumaištį kalinių ir jų viršininkų galvose kėlė politiniai kaliniai, nes jau buvo pradėta politinius iš visų įkalinimo vietų rankioti į vieną lagerį. Gal tikėjosi, jog visus iš karto sunaikinti bus patogiau? Neliks istorijai įrodymų. Dirbau 40-osios Vorkutos šachtos statyboje. Atvežė mus ir apgyvendino tuščiame lageryje. Žmonės jau buvo išmirę, likusios tik blakės. Galybė parazitų! Kentėjom nuo jų dieną ir naktį, iki kraujo sukandžiodavo. Neišnaikinamos blakių lavinos užgriūdavo kalinių kūnus.
Mane paskyrė kasti šulinius. Vienas šulinys - pagalbinis, šalia -eksploatacinis, iškastai angliai į žemės paviršių iškelti. Darbas toks išsekinantis jėgas, kad kaliniui dirbti leisdavo tik keturias valandas. Nors dirbom sunkiomis, gyvybei pavojingomis sąlygomis, mums neduodavo jokių spec, drabužių. Kiekvienam reikėdavo prikasti po
□Vorkutos 9-10 šachtos
pusantros - dvi tonas išsprogdinto uolos smiltainio. Tik antrą toną pakrovus, mus išveždavo į žemės paviršių. Išvažiavę iš kasyklos, į kaulą sušalę, slinkdavom į pirtį. Ten nugriūdavom be jėgų priešais krosnį ir tysodavome, kol atšildavom. Rankos kruvinos, smiltainio nuėstos, o mūsiškė vadinamoji gydykla nė nemanė padėti. Jeigu paliegėlio pasigailėdavo kuris nors iš vyresnybės, tai pasiųsdavo padirbėti prie cemento maišyklių. Tačiau ir ten nebūdavo lengviau. Svirduliuodami, vienas kitą prilaikydami, ėjo iš šachtų žmonės, XX amžiaus vergai, daugelis jau palaidoję svajones ir viltį sugrįžti gyviems namo. Tie, kurių viltys ir siela mirė anksčiau už kūną, nebesugrįžo...
Pagaliau šachtą pradėjo eksploatuoti, ir mus išsiuntė darbams jau į Vorkutos 4-ąją šachtą. Čia vilčių sugrįžti namo visiškai nebeliko.
Režimo viršininkai lageryje ir šachtos darbuose buvo saugumo karininkai: jie neslėpė, jog jų tikslas - mus sunaikinti. Saugumiečiai mums atvirai išrėkdavo: “Jūs - fašistai. Tokiems net kulkų gaila. Nesitikėkit lengvai numirti: mes jūsų nešaudysim, padarysim taip, kad patys sau galo ieškotumėt”. Dažnai primindavo tą tiesą, taip ir darė - naikino mus: po dienos darbų šachtose kasdien mirdavo žmonės.
Kai vėliau dar kartą netikėtai sutikau Danisevičių, jis man pasakė, jog lageryje, kur gyvenau ir dirbau anksčiau, jau nė vieno gyvo, atvežto su manimi, nebelikę.
Dažnai susimąstau: juk be kruvino teroro sistemos Sovietų sąjunga po karo nebūtų išsilaikiusi. Teroras ir milijonai kalinių komunistams padėjo įsitvirtinti valdžioje. Kaliniai kasė anglį ir auksą, statė miestus ir geležinkelius už balandos lėkštę. Algas už darbą mokėdavo tik recidyvistams. Politiniai kaliniai nieko negaudavo. Tik po 1953 metų sukilimo, tuojau po Stalino mirties, kai ėmė protestuoti visi lageriai, atvažiavo iš Maskvos komisija. Lagerių vergai jau nieko nebijojo, nes mirties laukimas yra baisesnis už pačią mirtį. Kaliniai sukilo, nes jautė, kad šiandien ar rytoj nukris kelyje į šachtą arba šachtoje. Žinojo ir kas bus po to: kaip elgiamasi su mirusiais niekam nebuvo paslaptis. Kaliniai jau buvo taip išsekinti, jog nei apie gyvenimą, nei apie mirtį nebegalėjo mąstyti. Sukilo. Po spontaniško sukilimo visuose lageriuose politinių kalinių gyvenimas kiek pagerėjo, pradėta šiek tiek mokėti už darbą.
Baigėsi ir mano “lagerinis” laikas, tačiau dar privalėjau penke-
□Zenonas Liutkus su būsima žmona. Vorkuta, 1955 m.
□Vorkuta. Namas, atlikusiems bausmę, bet dar nelaisviems kaliniams
□Zenonas Liutkus su sūnumis Rimu ir Liudu, g.1958 m.
□Zenonas Liutkus, sugrįžus į Lietuvą atostogų 1966 m. su žmona Aldona, dvynukais Rimu ir Liudu, Rasa.
rius metus dirbti tremtyje be jokių pilietinių teisių. Išeinant iš lagerio, manimi pasirūpino kunigas Pranciškus Radžiūnas. Padavė raštelį ir pasakė: “Jei neturėsi kur nakvoti, eik nurodytu adresu, ten tave priglaus, kol savo kampą susirasi”.
Nudžiugau, nuvažiavau, įėjau vidun ir matau - prie stalo sėdi mano bendrabylė Danutė Zarembaitė. Ji jau buvo ištekėjusi už Liudo Žemaičio. Jauna šeima džiaugėsi ką tik gimusiu sūneliu ir gyveno viltimi, jog visi sugrįš į Lietuvą. Gyvenau pas juos tris dienas. Atsigavau, pradėjau dirbti, net bendrabutį gavau. Dirbau anglies kasimo šachtoje “Južnaja” elektriku. Grįžau į Lietuvą 1975 metais balandžio 4 dieną. Netilpo džiaugsmas krūtinėje: aš namuose!
Bet... Lietuvos administracija buvusių kalinių sugrįžimu nesidžiaugė. Matyt, nesitikėjo, kad kada nors lietuviai bus vėl laisvi. Tik tremtiniai giliai širdyje puoselėjo svajonę laisvės sulaukti, nors gražiausios jų jaunystės dienos buvo paženklintos kalinio numeriu, sielvartu, netektimis ir Tėvynės ilgesiu.
Tėvynė šaukė jiems per nuovargį ir speigą - išlikti! Tėvynė prašė artimųjų laiškeliais ir gimtų namų dvelksmu - sugrįžkit, broliai. Jūs dar tarsit savo žodį. Ir jie tikėjo: pasakys tiesą visiems ir apie viską, tačiau sugrįžus nebebuvo kam tos tiesos išgirsti.
Zenonas Liutkus užaugino du sūnus ir dukrą. Jauniausia Rasa dar mokosi. Senųjų Liutkų namuose netrūksta ir jaunosios kartos klegesio. Gyvenimo negandas padeda išgyventi šeimos viltis - vaikaičiai: auga penki berniukai ir mergaitė.
Gyvenimas, netgi kančia, visada turi prasmę. Jau vien tik dėl šešių vaikaičių, kurie gyvens kitokiame, laisvėjančiame pasaulyje, Zenono Liutkaus kova už laisvę ir išlikimą buvo prasminga.
