Partizanai: Istorija ir dabartis

ILGA KELIONĖ NAMO

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PASIPRIEŠINIMAS, LAGERIAI, TREMTIS

Pranas Aidukas

I

VIETOJ ĮVADO

Noriu papasakoti apie prieškarinės Lietuvos kaimą, kokį aš jį prisimenu 1935-1940 metais, per vokiečių okupaciją ir po jos - iki 1945 melų, kol buvau laisvėje. Kaip kūrėsi ir veikė partizaninis judėjimas mano gimtajame Kupiškio rajone. Noriu paminėti visus tuos, kurie atidavė gyvybes už Lietuvos Nepriklausomybę, tuos, kurių kūnai buvo mėtomi ir niekinami miestelių aikštėse, užkasami žvyrduobėse, pelkėse, šuliniuose. Negalima pamiršti ir tų, kurie buvo veiklūs talkininkai, ryšininkai, tų, kuriuos kankino KGB rūsiuose, tų, kurie nuėjo sunkų, lagerių golgotos kelią.

Šiuose prisiminimuose noriu užfiksuoti man žinomus faktus, kad žinotų mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, kaip paprastas lietuvis mylėjo tėvynę ir dėl jos aukojosi.

Aš negaliu aprašyti ir išreikšti viso to, ką žinau, jaučiu ir noriu pasakyti, nes viso labo esu baigęs lik 7 klases. Šiuos prisiminimus turėjau parašyti jau seniai, bet vis nebuvo laiko: dirbome pamainomis, auginome vaikus, nenorėdami jų atiduoti į darželį. Mudu su žmona užaugome be tėvų, todėl puikiai supratome, kas yra vaikams tėvai, ir stengėmės kuo daugiau su jais būti.

Jei ką nors parašysiu ne taip ar ne tą datą, tai reikš, kad tai buvo tiesa, tik laikas išstūmė iš atminties kai kurias detales. Tepadeda mano prisiminimai prisiminti Jums Jūsų tėvus, dėdes ir senelius. Tuos, kurie kentėjo ir atidavė brangiausią turtą - gyvybę- už Lietuvos Nepriklausomybę.

GIMTINĖ

Gimiau ir augau Kupiškio rajono Ažusienio kaime, kuriame buvo tik du ūkininkai - mano tėvas ir Juozas Lukošiūnas. Mūsų kaimą iš visų pusių supo kiti kaimai: Obonys, Apribai, Vėderiškiai ir Vizbarai. Aplinkui buvo pasakiškai graži gamta: iš vienos pusės stambaus ūkininko A.Vizbaro beržynas, iš kitos - tuo metu dar nenusausintos valdiškos pelkės. Beržyne buvo ir uogų, ir grybų. Kaimynas - geras, nedraudė rinkti gėrybių. Pelkė taip pat turtinga: paukščiai suko lizdus, perėjo vaikus. Netoli namų iškastuose keliuose tvenkiniuose veisėsi žuvis. Pavasarį, sniegui atšilus ir užliejus lankas, žuvies galėjai pasigauti kiekviename griovyje.

Gražios gamtos prieglobstyje augome trys broliai ir viena sesuo, aš buvau mažiausias. Už jaunesnįjį brolį Antaną buvau aštuoneriais metais jaunesnis.

Labai mėgau dainuoti. Man ėjo tik penkti metai ir buvau vyresniųjų priežiūroje. Jei dingdavau iš akiračio, mane surasdavo tik iš dainos, kurią nuolat traukdavau. Todėl jei manęs iš bulvių ar javų lauko nebuvo matyli - girdėdavosi daina, pagal kurią ir surasdavo. Šeimoje mane visi labai mylėjo, gal todėl, kad buvau mažiausias. Mama, man išvydus pasaulį, susirgo vėžiu. Nežinau tikrai, bet gal ligos kaltininkas ir buvo mano gimimas.

Aišku, aš tuo metu nieko nesupratau. Motinos sveikata kasdien ėjo blogyn, nors tą prisimenu labai miglotai. Tik žinau, kad paskutiniu metu vis gulėjo... Dažnai ir mane pasišaukdavo pagulėti šalia savęs, o man atsigulus priglausdavo prie krūtinės ir bučiuodavo, bučiuodavo... Aš, kvailas, mažas berniukas, nesupratau jos glamonių. Mama žinojo, kad neilgai mane myluos.

Ankstyvą 1935 m. vasaros rytą mus, vaikus, pažadino tėvas, liepė klauptis ir, uždegęs žvakę, pasakė:

- Vaikai, melskitės, motina miršta...

Tada nesupratau to baisumo. Tik dabar suprantu, koks buvo smūgis tėvui ir didesniems vaikams. Vyriausiam broliui Jonui mamos mirties dieną buvo 18 metų, seseriai Bronei- 15, jaunesniajam broliui Antanui - 14, o man - tik 5...

Laidotuvių beveik neprisimenu. Atsimenu tik tiek, kad kai ruošėsi vežti į kapines ir visi ėjo atsisveikinti, mane taip pat norėjo nunešti, bet aš ištrūkau ir pabėgau į beržyną. Grįžau į namus vežimui sukarstu nuvažiavus tolokai nuo namų.

Likome gyventi su tėvu. Didžiausias vargas, aišku, teko sesutei Bronei, nes jos daliai teko visa namų ruoša, kadangi gyvenome ūkiškai. Turėjome karvių, kiaulių, avių ir vištų, kurias reikėjo prižiūrėti: pamelžti karves, išvirti kiaulėms ėsti ir jas pašerti. Darbų begalės, o jai tik 15 metų. Vasaros metu prisidėdavo lauko darbai. Nors nebuvome stambūs ūkininkai, bet tuos 15 ha žemės reikėjo apdirbti.

Mūsų šeimoje jau prieš mamos mirtį buvo suskirstyti darbai, kas ką turi nuveikti ir už ką atsakingas. Į mano pareigas įėjo pašerti šunį, palesinti vištas, o žiemą pagirdyti ir pamaitinti veršiuką.

Svarbiausia tai, kad tarp savęs niekuomet nesipykdavome ir neleisdavome vienas kito skriausti. Man, pačiam jauniausiam, buvo gerai - didesnis užstodavo! Draugiški santykiai išliko visą gyvenimą.

Nepastebimai bėgo dienos. Atėjo metas mokyklai, kuri buvo už kilometro nuo namų. Pasimokęs gal pusę metų, susirgau ir į mokyklą eiti negalėjau. Mokslai nutrūko dvejiems su puse metų, bet man padėjo vyresnieji broliai.

Labai gerai prisimenu tuometinių žmonių gerumą, norą padėti, tikėjimą. Sekmadienis buvo tikra šventė, nes eidavome į bažnyčią. Jeigu manęs neimdavo - šventę vis vien jaučiau, nes žinojau, kad parneš ką nors skanaus. Tėvelis nebuvo labai pamaldus, bet vaikus auklėjo tikėjimo dvasia.

Tais laikais buvo labai brangi degtinė, todėl kartą tėvelis užraugė brogą naminei. Tada buvo tokia mada - į atlaidus susirinkdavo visi giminės pasišnekėti, pasilinksminti. Todėl reikėdavo degtinės, nors tada taip negėrė, kaip dabar. Mūsų, Adomynės, parapijoje būdavo šv. Antano atlaidai. Brolis buvo Antanas, tai visa giminė suplaukdavo pas mus.

Atvažiavusi policija padarė kratą ir surado brogą. Pradėjo rašyti protokolą ir, aišku, reikėjo nurodyti kaltininką. Brolis Jonas, kuriam tada buvo 21 metai ir kuris turėjo eiti į Lietuvos kariuomenę, kaltę prisiėmė sau, sakydamas, kad brogą užraugęs išleistuvėms. Taip padarė dėl tėvuko, nes už tai grėsė kalėjimas. Netrukus įvyko teismas. Brolį Joną nuteisė pusantrų metų kalėjimo. Užuot išėjęs į kariuomenę, atsidūrė Panevėžio kalėjime, dirbo Bigalių durpyne. Gal po metų brolis grįžo namo, nes pagal malonės prašymą bausmę sumažino.

Grįždamas į namus, nežinau iš kur parvežė mums labai gražų, gauruotą gelsvą šuniuką. Aš jį labai mylėjau, maitinau. Užaugo gražus, didžiulis, stiprus šuo, su kuriuo labai draugavome. Tai buvo tikras namų sargas.

Ėjo 1939 metai. Rudenį brolį Joną vėl pašaukė į kariuomenę ir jis netrukus išvažiavo. Tarnavo Panevėžyje, kur ir kalėjo.

1940 metai - patys skausmingiausi mūsų tėvynei Lietuvai. Man tuo metu ėjo vienuolikti metai. Puikiai prisimenu, kaip netoliese vieškeliu pradėjo šliaužti sovietiniai tankai, žygiuoti kariuomenė, kurią pamačius, nors buvau dar vaikas, kilo mintis, jog tai labai vargingos šalies kariuomenė, nes labai blogai aprengta. Prastai atrodė jų batai su autkojais iki kelių, visi murzini, išvargę ir man, vaikui, paliko labai blogą įspūdį apie dar nežinomą šalį visam gyvenimui. Turėjau su kuo palyginti, nes brolis buvo parvažiavęs porą kartų trumpų atostogų, ir Lietuvos kareivio apranga nuo rusų skyrėsi kaip diena nuo nakties.

Tą vasarą lankiau pamokas pas Adomynės parapijos kunigą, kuris mus mokė katekizmo ir ruošė Pirmajai komunijai.

Vieną dieną per Adomynę pradėjo važiuoti tankai ir žygiuoti kariuomenė. Kažkoks karininkas užėjo į mūsų pamokas ir, pamatęs kunigą ir vaikus, apsisukęs išėjo.

Tais metais mano sveikata pagerėjo. Pradėjau lankyti mokyklą. Jau skaičiau laikraščius ir mane priėmė į antrą klasę. Mokytis buvo lengva, nes mokėjau skaityti ir skaičiuoti, tik buvau atsilikęs nuo visų dvejais metais. Mus mokė ką tik mokslus baigusi nauja mokytoja, kuri kalė mums šviesaus komunizmo tiesas. Deja, mes tuo metu nežinojome, kad ji kitaip ir negalėjo šnekėti. Tai buvo Vanda Šližytė, kilusi nuo Kupiškio, apie kurios tragišką likimą papasakosiu vėliau.

Prisimenu kaip šiandien, artėjant revoliucijos metinėms, mus mokė visokių tarybinių eilėraščių, nes mokykloje turėjo vykti minėjimas. Buvo aiškinama, kad sąjunga šią šventę švenčia jau septynioliktą kartą, o Lietuva - tik pirmą.

Per pačias šventes susirinko mokiniai, kai kurių ir tėvai atėjo, jaunimas, nes po minėjimo turėjo vykti šokiai. Į minėjimą atvyko ir kažkokie valsčiaus veikėjai, ir buvęs Rapacko dvaro kumetis Jurkevičius, kuris tuo metu buvo kaip ir dvaro komisaras, aktyvus okupantų pagalbininkas, o kaip vėliau paaiškėjo, pasirašęs po vežamųjų į Sibirą sąrašais.

Prie mokyklos plevėsavo raudona vėliava su kūju ir pjautuvu. Oficialiajai daliai pasibaigus, prasidėjo šokiai. Jaunimas linksminosi, nes nežinojo, kas jų laukia ateityje...

Mes, vaikai, taip pat linksminomės šokio sūkuryje, kai staiga įbėgęs Jurkevičius sušuko, kad nuo mokyklos pavogta vėliava. Visi valsčiaus veikėjai su Jurkevičiumi priešakyje pradėjo ieškoti. Jiems nesisekė, nes buvo vėlus vakaras, tamsu. Netoli nuo mokyklos buvo mažytės kaimo kapinaitės, kuriose rado sudraskytą į skutelius vėliavą. Grįžę į mokyklą, vėl pradėjo mitingą, aiškindami, kad dar yra priešiškai nusiteikusių elementų, kurių nereikia klausyti, kuriuos būtina demaskuoti ir kad “tėvelis” Stalinas yra pats geriausias.

1945 m. pavasarį mokykla iš Vėderiškių kaimo buvo perkelta į Apribų kaimą, į ūkininko A. Vizbaro didžiulį naują namą, kurio viename gale įsikūrė mūsų mokykla. Šalia klasės buvo dar vienas kambarėlis, kuriame gyveno mūsų mokytoja. Man mokykla pasidarė visai netoli, todėl visada ateidavau pirmas.

Kaip tuo metu buvo priimta, mokyklos sieną puošė didžiųjų vadų portretai, šūkiai ir raudonos vėliavėlės. Sodyba, kurioje įsikūrė mokykla, buvo netoli krūmų, o prie krūmų stovėjo sublokuoti trys iš lentų sukalti tualetai: vienas - berniukams, kitas - mergaitėms, o trečiasis - paties šeimininko.

Vieną pavasario rytą atėjęs prie mokyklos nustėrau - ant tualeto viršaus ir iš abiejų pusių prikaltos raudonos vėliavėlės ir šūkis ant raudono audeklo “Tegyvuoja Stalinas!” Ant viduriniojo tualeto prikaltas Stalino portretas, ant kairiojo - Lenino, o ant dešiniojo -Molotovo. Atrodė ypač šauniai. Visa tai apžiūrėjęs, nuėjau į klasę. Klasėje nuo sienų viskas nuimta, palikti tik Markso ir Engelso portretai, kurių barzdose knibždėjo nupaišyti parazitai.

Tuo metu atėjo dar daugiau mokinių, ir visi pradėjome spręsti, ką visa tai galėtų reikšti. Tuo metu iš savo kambarėlio išėjo mūsų mokytoja, kuri iki to laiko nepastebėjo, kaip čia viskas pasikeitę. Mokytoja liepė skubiai viską sunešti atgal ir sukabinti į savo vietas. Aišku, jai grėsė nemalonumai.

Nežinau, kas pranešė į valsčių, bet apie pietus į mokyklą atvažiavę kažkokie valdininkai mums liepė eiti namo, o patys ėmėsi tardyti mokytoją ir namo savininką A.Vizbarą. Po kelių dienų A.Vizbaras dingo iš namų ir pasirodė tik užėjus vokiečiams. Tada ir paaiškėjo, kieno tai buvo darbas, o gal prie to buvo prisidėjusi ir mūsų mokytoja, tik šeimininkui pabėgus iš namų, ją paliko ramybėje.

Netoli mano tėviškės gyveno mažažemė valstietė Starkuvienė, auginusi du sūnus. Vyresnysis Feliksas, rodos, buvo baigęs kažkokią pienininkystės mokyklą ir dirbo vedėju prie namų buvusioje pieninėje. Jaunesnysis brolis Antanas dirbo namų ūkyje, o prieš pat užeinant sovietams tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Šeima gyveno vargingai, bet visi buvo labai patriotiškai nusiteikę. Feliksas dažnai lankėsi mūsų namuose, nes draugavo su mano seserimi Brone. Aš, dar vaikas, pastoviai girdėdamas iš jo lūpų prakeikimus sovietinei santvarkai, dariausi toks kaip Feliksas, kuris mano pasaulėžiūrai darė didelę įtaką.

Tėvo ir vyresniųjų brolių buvau “užprogramuotas” mokslams, tad Feliksas man aiškino, kokia ateitis manęs laukia. Aš jam buvau pažadėjęs gerai mokytis ir pažadą tesėjau - mokiausi penketais, tik piešimo turėjau trejetą.

Pas mus dažnai užsukdavo ir “dvaro komisaras” Jurkevičius, kadangi mūsų tėvas buvo geras batsiuvys, o vyresnysis brolis Jonas -geras stalius, tad visiems mūsų namuose dažnai ko nors prireikdavo. Pas mus visada buvo pilna žmonių ir liūdėti neteko. Mūsų namuose susitikdavo ir Feliksas Starkus su komisaru Jurkevičiumi. Vienas keikė sovietinę santvarką, o kitas ją gyrė. Aš žinojau, kad Starkus turi ginklą, ir bijojau, kad netekęs kantrybės jį gali išsitraukti, bet, laimei, to neįvyko. Prieš karo pradžią jis ėmė slapstytis ir Jurkevičiui į akis nesirodė.

Užėjus sovietų armijai, brolis Jonas iš kariuomenės buvo paleistas ir gyveno namuose. Ūkio darbai jo, kaip ir manęs, netraukė. Brolis labai mėgo staliaus darbus.

Taip gyvendami sulaukėme 1941-ųjų birželio, įsirėžusio giliai atmintin žiauriais trėmimais. Iš mūsų apylinkės išvežė visą seniūno Mažylio šeimą: tėvus, dvi dukras ir sūnų, Lietuvos šaulių sąjungos narį. Trėmė ir kitų kaimų žmones.

Vieną rytą ganydamas karves prie kaimyno beržyno išgirdau baisų triukšmą ir nesupratau, kas ten darosi, o triukšmas artėjo. Griuvau aukštielninkas ant žolės ir laukiau kas bus. Virš beržų viršūnių išniro gal dvylika lėktuvų su kryžiais ant sparnų ir nuskrido tolyn. Kodėl ant sparnų ne raudonos žvaigždės, kaip anksčiau buvo, o kryžiai? Parbėgęs namo sužinojau, kad prasidėjo karas - vokiečiai užpuolė rusus. Kitą dieną toliau nuo mūsų, Vilainių kaimo pusėje, girdėjosi tankų burzgimas. Keletas vaikų nubėgome pažiūrėti vokiečių tankų. Atsidūrę prie vieškelio, vedusio į Salų bažnytkaimį, tankų nepamatėme, bet žmonės, susirinkę prie vieškelio, jų laukė. Žmonės jų laukė kaip išsigelbėjimo nuo raudonojo maro, kuris kiekvienų dieną darėsi vis žiauresnis.

Netrukus nuo Skapiškio pusės pasirodė du tankai. Privažiavę prie stovinčių merginų ir moterų, tankai sustojo. Iš jų išlipo gana gerai apsirengę kareivėliai. Viena mergina padovanojo gėlių. Kareivėliai buvo patenkinti.

O paskui įvyko neįtikėtinas dalykas. Vienas kareivis, išlipęs iš tanko, nuėjo į kitoje kelio pusėje buvusią pievutę, mažu kareivišku kastuvėliu išsikasė duobutę, nusimovė kelnes ir, atstatęs užpakalį į mūsų pusę, atliko savo reikalą. Po to duobutę užkasė, įlipo į tanką ir nuvažiavo. O netoliese juk buvo krūmai... Moterys ir merginos susigėdusios išsilakstė.

Aš savo vaikišku protu padariau išvadą: svetimtautis yra okupantas, niekuomet mūsų negerbė ir negerbs. Tą dieną mano širdyje gimė neapykanta okupantams, kokie jie bebūtų - rudi ar raudoni.

Praūžus pirmajai karo bangai, mano mokytoja ištekėjo už Antano Vizbaro, buvusio šaulių sąjungos nario, ir tapo mūsų kaimyne.

Kadangi mano pareigos daugiau buvo namuose, tad ir šį kartą mane paliko ruošti pietų, nes broliai ėjo talkinti kaimynui. Namuose buvo tėvukas ir sesuo. Pamenu kaip šiandien - iš ryto mudu su tėvuku apvagojome bulves, paskui tėvukas su seserimi Brone išėjo į galulaukę grėbti šieno. Žinodamas, kurią valandą grįš pietauti, viską paruošęs ėmiau laukti. Praėjo beveik valanda, o jų vis nebuvo. Išėjau į kiemą pažiūrėti, ar negrįžta, ir išgirdau neaiškius garsus iš tos pusės - lyg kas verktų. Lauko galą užstojo kalniukas, tad nieko nepamačiau. Kažkokios jėgos pagautas ėmiau bėgti, užbėgau ant kalniuko ir išvydau tėvuką, gulintį aukštielninką ant pradalgės, o sesuo, apkabinusi jį, balsu rauda. Sesuo liepė man bėgti pas brolius ir pasakyti, kad tėvukas nebegyvas. Pasileidau bėgti, bet netoliese sutikau juos, skubančius prie tėvo - kažkas jau buvo pranešęs...

Grįžus atgal sesuo papasakojo, kaip viskas įvyko. Tėvukas grėbė priekyje, o sesuo jam iš paskos. Staiga tėvukas, neištaręs nė žodžio, krito žemėn. Kuomet sesuo prie jo prišoko, jis jau buvo negyvas. Taip nustojo plakusi mano tėvuko širdis. Matyt, jis ir anksčiau buvo nesveikas.

Likome našlaičiai. Vyresnieji buvojau suaugę, o man ėjo dvylikti metai. Nepajutau jokių sunkumų, nes mes tarpusavyje labai sutarėme. Vyresniesiems, aišku, buvo sunkiau, nes trūko ūkininkavimo patirties, nebebuvo kam patarti. Na, bet buvome pavalgę ir apsirengę.

Vokiečiams užėjus, į namus sugrįžo mokyklos šeimininkas A.Vizbaras. Feliksas Starkus tapo Šimonių valsčiaus komendantu. Po kurio laiko pas jį atėjo tuo metu slapstęsis “komisaras” Jurkevičius, pasidavė ir paprašė nuvežti į Šimonis. Vėliau F.Starkus pasakojo, jog “komisaras” labai liūdnai atrodęs. Sako, paklausęs, kaip ta nenugalimoji raudonoji armija, ir išsiuntęs į Kupiškį, kur, sako, buvęs sušaudytas, nes rado jo pasirašytus žmonių trėmimo sąrašus. Feliksas Starkus visą vokiečių okupacijos metą dirbo Panevėžio policijoje, o traukiantis vokiečiams pasitraukė į Vakarus. Šiuo metu gyvena Amerikoje. Jaunesnysis brolis Antanas Starkus vokiečių okupacijos metais dirbo savo mažame ūkyje, buvo subūręs grupę vyrų, kurie su ginklu persekiojo dažnai užklysdavusius į mūsų apylinkes raudonuosius diversantus, įsikūrusius visai netoli mūsų namų - Šimonių girioje.

Girios viduryje gyveno mano dėdė Julius Aidukas. Kaimą sudarė tik keturi ūkininkai. Bepigu buvo slapstytis raudoniesiems partizanams, nes Šimonių valsčiuje buvo tik du ar trys policininkai. Vokiečių kariuomenė atvažiuodavo labai retai, o jei atvažiuodavo šukuoti girios, tai prieš dvi ar tris dienas raudonieji traukdavo pro mus į kitą mišką Skapiškio link. Vėliau paaiškėjo, jog valsčiuje dirbo žmogus, palaikęs su jais ryšį, kuris ir pranešdavo apie būsimas gaudynes.

Rusai saviems partizanams lėktuvais pristatydavo drabužius, ginklus, maistą ir net pinigus. Mano dėdės žentas Rimkus buvo eigulys. Kartą po nakties Rimkus savo eiguvoje rado nukritusį lėktuvą su visa amunicija ir vokiečių markių, surištų didžiausiais pakais, degėsius. Matyt, perskendant fronto liniją jis buvo pašautas ir, atskridęs iki miško, nukrito.

Apie tai sužinoję vokiečiai tą pačią dieną atvažiavo pas Rimkų ir liepė vesti prie lėktuvo. Eigulys, nieko nepagalvojęs, nuvedė juos ir už tai po kelių dienų sumokėjo gyvybe. Po poros dienų atėję raudonieji pasakė dėdės žentui, kad Antanėlis šaukia į pamiškę. Tas Antanėlis buvo raudonasis, visą laiką vaikščiojo su portfeliu ir neaišku, kokias pareigas užėmė. Rimkus užsimetė švarką ir nuėjo į pamiškę. Namiškiai, visa tai matę, irgi nieko blogo neįtarė. Pamiškėje Rimkaus laukė Antanėlis ir dar keletas raudonųjų. Visi suėjo į mišką. Nei tą dieną, nei po savaitės Rimkus namo negrįžo... Raudonieji kurį laiką nebeužeidavo, bet paskui vėl ėmė užeidinėti - nesijautė padarę niekšybę. Jo žmonai, mano pusseserei Albinai Rimkienei, paklausus, kur padėjo vyrą, drąsiai atsakydavo, kad jis grįš, kai baigsis karas, nes vykdo specialią užduotį. Žmona kartais tuoju melu netikėjo, kartais tikėjo, nes augo sūnus, kuriam labai reikėjo tėvo. Frontui nusiritus^ Vakarus, visi raudonieji partizanai legalizavosi, daugelis jų tapo Šimonių valsčiaus stribais, tada ir pasakė žmonai, kurioje vietoje užkastas...

Pas raudonuosius partizanus buvo ir rusų, pabėgusių iš belaisvių stovyklos, be to, Maskva kartais atsiųsdavo savo pagalbą.

Ėjo 1943-ieji metai. Man buvo keturiolika, bet tik pavasarį baigiau pradžios mokyklą. Baigiau vien penketais. Tolesnis mano kelias buvo Kupiškio gimnazija. 1943 m. rudenį jau buvau Kupiškio gimnazijos pirmos klasės mokinys. Mokslas sekėsi labai gerai. Gyvenau pas savo dėdę Aleksą Biškauską Kupiškyje. Retkarčiais sugrįždavau į namus pasisvečiuoti, nes labai pasiilgdavau brolių ir sesers.

Gyvenimas mieste man iš karto nelabai patiko, nes čia trūko viso to, kas buvo kaime. Nebuvo gyvulių, nebuvo žalumos ir erdvės. Bet po kurio laiko pradėjau priprasti prie miesto gyvenimo, atsirado naujų draugų. Kupiškio gimnazija buvo įsikūrusi buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinėse. Vieną dieną gavome įsakymą per 24 valandas apleisti kareivines, o tai ne toks jau paprastas dalykas, nes reikėjo perkraustyti įvairiausius kabinetus ir laboratorijas. Naujosios patalpos išsidėsčiusios trijose vietose, tad teko kviesti į talką visus Kupiškio vežikus ir turėjusius arklius, kad pervežtų suolus ir didesnius daiktus. Visi mokiniai nuo pirmos iki aštuntos klasės buvo įtraukti į darbą - per buvusių kareivinių poligoną nešėme daiktus. Taip dirbome nuo ryto iki vėlyvo vakaro ir beveik viską spėjome pernešti.

Po kelių dienų darbo naujojoje vietoje vėl prasidėjo pamokos. Kiekviena klasė tvarkė savo naują būstą. Kadangi gimnazijoje buvo griežta tvarka - prasikaltusius šalindavo, todėl visi buvome pavyzdingi ir paklusnūs. Tuo metu reikėjo mokėti už mokslą. Kartą pražiopsojau mokėjimo už mokslus dieną: ar namiškiai neturėjo markių, ar aš pats nenuvažiavau į namus ir neatsivežiau, bet žioplumas brangiai kainavo - teko atsisveikinti su gimnazija. Jokie prašymai ir pažadai nepadėjo. Grįžau į namus, bet ir èia laiko veltui neleidau: pasiprašiau priimamas į Juodupėnų pradžios mokyklą, buvusią už penkių kilometrų nuo mūsų namų, nes joje buvo šeši skyriai (kas atitiko pirmai gimnazijos klasei), ir tęsiau mokslus. Tik čia man pačiam buvo sunkiau, nes reikėjo eiti penkis kilometrus pėsčiomis, o grįžus iš mokyklos paruošti pamokas ir padėti namuose, todėl vaikiškoms pramogoms laiko visai neliko.

Laikas bėgo. Praėjo žiema ir atėjo 1944 metų pavasaris. Penkių skyrių baigimo egzaminus išlaikiau sėkmingai. Po to vėl laikiau egzaminus į Kupiškio gimnazijos antrą klasę. Išlaikiau gerais pažymiais ir rudenį jau turėjau lankyti antrą gimnazijos klasę, bet 1944-ųjų metų įvykiai viską vertė aukštyn kojomis.

Buvo paskelbtas kvietimas stoti savanoriais į P.Plechavičiaus armiją kovoti su raudonaisiais diversantais. Mano vyriausias brolis Jonas ir kaimynas Kazys Dapšys šiuo kvietimu susigundė, tačiau po kurio laiko paaiškėjo apgaulė: pasirodo, vokiečiai norėjo tokiu būdu visus surinkti ir pasiųsti į frontą. Kariuomenės vadai, paaiškėjus tikrosioms vokiečių užmačioms, liepė visiems išsiskirstyti. Brolis Jonas grįžo į namus su uniforma ir ginklu...

Pradėjo sklisti kalbos, kad artėja frontas, kad vėl gali sugrįžti bolševikinė kariuomenė ir komunistinė santvarka. Iki tol buvę ramūs raudonieji partizanai pradėjo kelti galvas - tai vienur, tai kitur pasklisdavo kalbos apie blogus jų darbus.

Kadangi gyvenome tarp miškų, gyvenimas darėsi nesaugus - abu broliai turėjo ginklus ir nakčiai stengėsi kur nors pasislėpti, o mes su sesute likdavome namuose.

Vieną pavakarę, man vienam būnant namuose, į trobą suvirto šeši ginkluoti raudonieji diversantai. Labai išsigandau. Tai pamatęs vienas darkyta lietuvių kalba pasakė, kad nebijočiau ir duočiau ką nors valgyti. Atnešiau lašinių, sūrio, sviesto ir juodos duonos kepalą. Jie paklausė, kur kiti šeimos nariai. Pasakiau, kad išėję pas kaimynus. Nežinau, ar jie žinojo kiek mūsų šeimos narių, bet aš tik norėjau, kad jie kuo greičiau išeitų, nes netrukus turėjo grįžti brolis. Truputį užvalgę likusį maistą susidėjo į krepšį ir išėjo į krūmus, augusius netoliese. Po keliolikos minučių grįžo mano brolis...

Kitą kartą raudonieji diversantai apsilankė Zubiškių kaime pas mūsų apylinkės seniūną Vladą Arūną. Pasibeldus į duris, seniūnas atidarė, bet pamatęs, kad ten raudonieji, užtrenkė, o pats, išlindęs per pamatą, bėgo kluono link. Sargybinis, stovėjęs prie šiaudų kūgio, jį ir nušovė. Kulka pataikė tiesiai į galvą.

Tą pačią naktį raudonieji apsilankė ir pas mūsų mokyklos šeimininką A.Vizbarą ir jį smarkiai sumušė, reikalaudami atiduoti ginklus. Matyt, žinojo, kad mokyklos šeimininko brolis vokiečių okupacijos metais gyveno Kaune ir dirbo policijoje, parvažiuodavo uniformuotas ir ginkluotas, tai turbūt galvojo, kad brolis aprūpino ginklais. A.Vizbaras jiems jokių ginklų neatidavė, tai tik primušė, bet paliko gyvą.

Vokiečių okupacijos metais mūsų ūkininkai gyveno gana sunkiai: reikėjo aprūpinti save ir šeimą, o atliekamą dalį javų arba mėsos, kurią anksčiau laisvai parduodavo, dabar turėjo atiduoti kaip duoklę reichui. Jei neįvykdydavo nustatytos normos, atvažiuodavo vokietis, valsčiaus įgaliotinis, viską surašydavo ir dalį tekdavo jiems pristatyti. Gerai, jei sužinodavome, kada atvažiuos, tuomet viską paslėpdavome.

Kadangi neįvykdėme mėsos duoklės, vokietis, radęs tvarte keturias karves, vieną paėmė, galima sakyti veltui, nes sumokėjo tik kelias reichsmarkes.

1944-ųjų vasarą frontas slinko vis artyn. Girdėjosi patrankų sviedinių sprogimai, o už kelių savaičių priartėjo ir prie mūsų.

Fronto linija buvo gal už kokių 4-5 kilometrų nuo Salų miestelio, kitoje Šetekšnos upės pusėje. Mes, vaikai, o ir suaugę susirinkdavome Vėderiškių kaime pas ūkininką J.Pečkų, kurio sodyba buvo ant kalno ir iš kurios matėsi visas fronto ruožas, išsilaikęs ten beveik dvi savaites. Kadangi frontas netoli, visi buvo pasiruošę pasitraukimui -susikrovę į vežimus geresnę mantą ir su nerimu laukė tolesnių įvykių. Mes taip pat pasiruošėme didžiulį vežimą, kuriame naktį ir miegodavome, kad nepavogtų. Į Šimonių miestelį rinkosi vyrai, nusprendę trauktis su vokiečiais, tarp jų buvo ir mūsų kaimynas Antanas Starkus. Jau pačiomis paskutinėmis dienomis prieš užeinant sovietinei armijai, jis atvažiavęs primygtinai kvietė mano brolius važiuoti į Šimonis, tačiau jie atsakė, kad nebus kam dirbti žemės, jei jie išvažiuos.

Mieli broleliai, jeigu jūs būtumėte žinoję, kas jūsų laukia! Tačiau toks, matyt, buvo jūsų likimas.

Vieną dieną, stebėdami nuo kalno fronto liniją, išgirdome keistą ūžesį, o netrukus vokiečių pusėje vienas po kito ėmė sproginėti sviediniai, taip tankiai, kad viskas virto dulkėmis. Taip pasikartojo keletą kartų. Dulkėms prasisklaidžius išvydome degantį kaimą. Tai buvo garsiosios rusų “katiušos”, reikia pripažinti - labai grėsmingas ginklas. Vokiečiai, neatlaikę tokio puolimo, pradėjo trauktis Skapiškio link. Ties Gučiūnų kaimu Setekšnos upė išsišakojusi, tad per ją buvo nutiesti trys mediniai tiltai. Paskutiniam vokiečių kareiviui perėjus tiltus, juos susprogdino. Į orą išlėkė už kokių penkių kilometrų buvęs gelžbetoninis tiltas.

Vokiečiai atsitraukė iki Skapiškio miestelio ir ten įsitvirtinę vėl pasitiko rusų kariuomenę. Mūšiai truko apie dvi savaites. Visą miestelį sugriovė, liko tik bažnyčia, sviedinių apdraskytais šonais. Žuvo labai daug rusų karių.

Pralaužus frontą, rytojaus rytą, mums dar miegant ant vežimo, atlėkė mokytojos vyras A.Vizbaras ir, riktelėjęs slėpti arklius, pats su arkliais nudūmė į tuo metu jau nusausintas pelkes. Brolis taip pat čiupo iš tvarto abu arklius ir nurūko į pelkę, o aš, užsimovęs kelnes, nulėkiau iš paskos, nes labai bijojau rusų kareivių. Kelių kaimų vyrai sujojo į pelkę, nes arklius reikėjo išsaugoti: tais laikais jie buvo pagrindinė darbo jėga. Taip ir sėdėjome pelkės viduryje iki pietų. Matėsi, kaip vieškeliu Kupiškio link žygiuoja rusų kariuomenė. Apie pietus vyrai nusprendė, kad reikia eiti pas ūkininką Petrą Kvietkauską, kurio sodyba buvo netoliese, ko nors užvalgyti. Už pelkės buvo gal 100 metrų pločio dobiliena, o už jos - P.Kvietkausko sodyba. Tik pradėjus eiti, nuo piliakalnio pusės pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas. Ėjau priekyje ir prie pat mano kojų pamačiau kulkų išraižytą dobilieną. Kita kulkosvaidžio serija paleido kulkas virš galvų. Atsigręžęs pasižiūrėti, ką daro suaugę, pamačiau, kad vieni bėga atgal, kiti, parkritę ant pilvo, šliaužia. Tada ir aš puoliau į netoliese buvusią kopūstų vagą, pašliaužiau ja, kol pasiekiau namą, tada, prisidengdamas namu, nubėgau į kitus krūmus. Nė vieno nenušovė, o gal ir nenorėjo nušauti, tik pagąsdinti?

Po pietų rusų kariuomenė sustojo, ir aš grįžau pažiūrėti, kas darosi namie, kur buvo likusi sesuo. Ji pasakė, kad buvo atėję kareiviai, bet pamate, kad tvarte nėra arklių, išėjo. Baimė aprimo. Kitą naktį dar nakvojome vežime. Ryte kažkas mane patempė už kojos. Pabudęs pamačiau, kad guliu vežime vienas. Sesuo buvo jau atsikėlusi, oprie vežimo stovėjo du rusų kareiviai. Vienas, matyt, gruzinas, didele kumpa nosimi, kitas - žydelis.

Nors rusų kalbos beveik nemokėjau, bet supratau, kad jie klausia, kur šeimininkas. Parodžiau į namo vidų, kur girdėjosi sesuo dirbant. Apsirengęs nuėjau vidun ir aš. Kareiviai godžiai valgė. Tokia buvo pažintis su rusų kariuomene.

Po kelių dienų vieškeliu Kupiškio pusėn pajudėjo tankai. Vieškelis ėjo per pelkes ir, nors nebuvo šlapia, tankų svorio neatlaikė - suvažiavę į griovį jie įklimpo iki patrankos vamzdžio. Taip ir liko tūnoti iki vasaros pabaigos, kol atvažiavęs galingas vilkikas juos ištraukė. Visą vasarą pas kaimyną Lapę kluone buvo apsistojusios abiejų tankų įgulos. Vyrai neblogi, tik baisūs girtuokliai. Kiauras dienas jie bastėsi po aplinkinius kaimus, ieškodami išgerti. Vienas, vardu Vania, turėjo naganą, bet nebeturėjo šovinių.

Tuo metu dar mūsų vyrų niekas į armiją negaudė, visi gyveno pusiau legalų gyvenimą, juolab kad mūsų tėviškė buvo atokiau nuo valsčiaus bei rajono. Ir mano broliai gyveno namuose ir nesislapstė. Vyresnysis Jonas, stalius, turėjo įvairių įrankių, todėl kartą Vania pradėjo prašyti jo, kad šis nagano velėnėlėje, į kurią dedasi šoviniai, išgręžtų tokį lizdą, kad tilptų automato šovinys. Nagano ir automato kulkų storis vienodas, bet automato šovinys storesnis. Brolis Jonas susiradęs grąžtą išgręžė velenėlyje tik du lizdus. Būtų išgręžęs visus, bet gręžiant trečiąjį lizdą nulūžo grąžtas, o daugiau jų neturėjo, todėl ir liko naganas užtaisomas tik dviem šoviniais. Ir užtaisyti jį reikėjo laiko, nes tekdavo išimti iš nagano velenėlį, išmušti tuščias gilzes ir, įdėjus du šovinius, vėl dėti į naganą.

Fronto linijai pasistūmėjus nuo Skapiškio Biržų link, po kokių dviejų savaičių mes, paaugliai, išsiruošėme į Skapiškį pasižiūrėti, kas ten padaryta, o dar kažkas papasakojo, kad ten galima rasti ginklų ir šovinių.

Skapiškio miestelis nuo mūsų buvo už 15 km. Pirmą kartą ėjome pėsti. Nuėję į Skapiškį, išvydome šiurpų vaizdą: visas miestelis sugriautas, likusi tik bažnyčia ir šalia stovėję keli namai. Miestelio aikštėje stovi pamuštas tankas. Liukai atviri, todėl įlindome pasižiūrėti. Tolėliau nuo tanko stovėjo išlikusi pusė mūrinio namo. Sveikojoje pusėje žiojėjo skylė. Name įsikūrė stribynas. Aplink miestelį iškasti apkasai, kuriuose mėtėsi nutrauktos rankos, kojos. Ginklų, aišku, mes neberadome — žmonės jau buvo aprinkę, kas geresnio,

bet granatų, sviedinių, šovinių buvo kiek širdis geidžia.

Pirmą dieną prisirinkome pilnas kišenes šovinių, jei kas turėjo kokią terbą, tai ir ją prisipylė. Prie miestelio ribos supilta daugybė kapų kauburėlių, pačiame miestelyje pilna sužeistų rusų kareivių, pristatyta palapinių, kuriose įrengta karo ligoninė. Iš pradžių jų bijojome, galvojome, jog bars, kad renkame šovinius, bet po kurio laiko įsitikinome, kad niekas į mus nekreipia dėmesio. Taip pirmą dieną prisirinkę šovinių grįžome į namus.

Vyrai, visa tai sužinoję, kitą dieną pakinkė mums arklį ir išsiuntė jau su vežimu, kad daugiau pririnktumėme. Taip mes važiavome į Skapiškį beveik kiekvieną dieną, kol buvo ką vežti...

Vietinis miestelio gyventojas papasakojo tokį atsitikimą. Į prie stribyno stovėjusį tanką tik praslinkus frontui įlindo kažkoks žmogus ir pradėjo jame šeimininkauti. Dabar neaišku, ar jis visa tai darė apgalvotai, ar jokio supratimo apie tanką neturėjo, bet jis ėmė ir pasuko ratuką, reguliavusį vamzdžio padėtį, ir nukreipė vamzdį į stribyną, nes tai buvo vienintelis išlikęs taikinys. Vamzdyje, matyt, buvo užsilikęs sviedinys... Šūvis trenkė tiesiai stribų būstinėn! Stribai pabiro iš namo kaip bitės iš avilio... O žmogelis, iššokęs iš tanko, movė į krūmus ir dingo.

Vieną dieną mudu su Antanu Kvietkausku pėsti nuėjome į Skapiškį. Miestelyje sutikome A.Inčiūrą, ūkininką iš gretimo kaimo. Jis buvo važiuotas ir vežėsi daug druskos, nes sudegė sandėlis ar rūsys, kuriame ją laikė. Žmonės druską trupino laužtuvais ir vežėsi namo, nes, praūžus frontui, tokių dalykų trūko. Paprašėme A.Inčiūros parsivežti šovinius namo, o kitą dieną mes pasiimsime. Jis neprieštaravo, todėl mes, pripylę į maišus kiek galėjome pakelti, sudėjome į vežimą. Ūkininkas gyveno už pelkės, apie 1,5-2 km nuo mūsų kaimo. Rytojaus dieną pasiėmėme savo maišelius ir, užsimetę ant pečių, žingsniavome namo. Reikėjo praeiti Zubiškių kaime pro Palskio sodybą. Šeimininkas buvo miręs, o šeimininkė gyveno su suaugusiais vaikais, kurie, matyt, dirbo okupantams. Priėję Palskio sodybą, pastebėjome prie namo stovintį tankistą Vanią ir Palskio sūnų Joną, taip pat mėgėją išgerti. Nutrenkę maišus už tvarto, priėjome prie šulinio atsigerti. Jie, mus pamatę, priėjo artyn. Buvo visiškai girti ir, matyt, dar norėjo išgerti, nes užsipuolė mus, kad vestume ten, kur yra degtinės. Vania vos stovėjo ant kojų ir, atkišęs naganą, liepė stotis man prie stulpo ir pradėjo taikytis. Supratau, kad gąsdina, bet jis vos laikėsi ant kojų. Taip šovė į mane keturis ar šešis kartus. Buvau išsigandęs, kad nebesuvokiau, jog po dviejų šūvių drąsiai galiu bėgti į mišką, nes kol užsitaisys iš naujo, aš būsiu jau seniai miške.

Taip ir stovėjau, apmiręs iš baimės. Paskui Vania sugalvojo, kad mes turime juos vežti ieškoti degtinės. Išvedę pakinkėme arklį įvežimą be vieno rato. Jonas Palskis mano draugui Antanui liepė eiti į kluoną, buvusį toliau nuo tvarto, ir iš ten atnešti ratą. Tankistas Vania vėl užsitaisė naganą ir, kartą iššovęs, nuėjo į tvartą. Mano draugas iš kluono išėjo per kitas duris ir pasileido bėgti į mišką. Aš irgi tada atsikvošėjau, prisiminęs, kad jo naganas užsitaiso tik dviem šūviais. Ir kaip tik tuo metu tvarte pasigirdo dar vienas šūvis. Aš, nieko nelaukdamas, palikau vežimą ir pasileidau bėgti į mišką. Taip mes laimingai pabėgome. Liko tik maišai su šoviniais. Po to Vania mūsų namuose nebesirodė, gal jam buvo nepatogu, o gal Jonas prigąsdino, kad broliai gali atkeršyti. Vasarai baigiantis tanką iš durpyno ištraukė ir po kelių dienų jie išvažiavo. Frontas tuo metu buvo kažkur Žemaitijoje. Vienas tankistas, vardu Volodia, sugrįžo gal po mėnesio ir pasakė daugiau kariauti nebenorįs, nes iš abiejų tankų įgulų gyvas liko tik jis vienas. Taip ir gyveno mūsų apylinkėse, padėdamas žmonėms dirbti iki vėlyvo rudens, o paskui dingo, matyt, patraukė arčiau gimtinės.

Rugsėjo pirmąją vėl pradėjau lankyti Kupiškio vidurinės mokyklos 6-ą klasę. Vėl gyvenau pas dėdę Aleksą Biškauską, buvusiame žydo name. Namas didelis, su visais pastatais. Tvartas, kitame namo gale svirnas, didžiulis kiemas, aptvertas lentine tvora. Virš tvarto sukrautas šienas, nes dėdė laikė karvę. Mudu su jaunesniuoju jo sūnumi Romu ant šieno miegodavome, kol neatšaldavo.

Vyriausias sūnus Kazys slapstėsi nuo kariuomenės, todėl daugiausia prisilaikė mano tėviškėje. Mes su pusbroliu Romu šeštadieniais parvažiuodavome namo ir susitikdavome su vyrais, besiruošiančiais eiti į mišką. Iš Kupiškio iki mano namų buvo 20 km, todėl eidavome į Kupiškio geležinkelio stotį ir, sulaukę kokio nors prekinio traukinio, sėsdavome ir pavažiuodavome iki Skapiškio stoties, iš kurios iki namų buvo tik 7 km. Kartais Skapiškio stotyje traukinys nestodavo, tik važiuodamas pro stotį sulėtindavo greitį, ir mes iššokdavome. Žinoma, ne visada sėkmingai, kartais prisitrenkdavome arba išsinarindavome koją ar ranką, bet buvome jauni, stiprūs ir greitai viskas praeidavo. Parėję į namus išsikūrendavome pirtį, geraiišsivanodavomc ir - skausmo kaip nebūta.

Mudu su Romu puikiai žinojome, ko trūksta besikuriantiems partizanams, ir stengėmės padėti. Kartą Romas su draugu, dėdės kaimynų sūnumi bendraamžiu Jankausku išėjo į miestą. Prie jų prisistatė Kupiškio stribai ir liepė eiti kartu. Pačiame miesto centre stovėjo subombarduotos kelios žydų parduotuvės. O vienos parduotuvės rūsyje vokiečių okupacijos metais, matyt, buvo ginklų sandėlis. Ginklai ten ir liko. Sandėlį aptikę stribai nusivedė paauglius, davė jiems po du vokiškus šautuvus ir liepė nunešti į stribyną ir vėl sugrįžti. Taip jie nešė keletą kartų. Romas su Jankausku nusprendė vieną šautuvą paslėpti, o kitą nunešti į stribyną, nes jų niekas nelydėjo. Sugriautų namų aplinkui daug, todėl paslėpti buvo kur. Jie paslėpė šautuvą apgriauto namo pastogėje. Kadangi nešė kelis kartus, tai šautuvų prisirinko net šeši. Romas, grįžęs į namus, netvėrė džiaugsmu, o aš liūdėjau. Pusbrolis mane nuramino, sakydamas, kad vakare eisime paimti tų šautuvų. Su nekantrumu laukėme vakaro, o sutemus nuėję iš šešių radome tik tris. Matyt, kas nors surado ir paėmė. Šautuvus parsinešę paslėpėme šiene. Dabar turėjome rūpesčio, kad jų nesurastų dėdė, nes būtų gerai išpėręs kailį. Mat tuo laiku už menką nieką galėjai atsidurti Sibire.

Šeštadienį parvykę į namus pasakėme vyrams, kad turime du šautuvus, tik nežinome, kaip juos pargabenti į kaimą. Dėdė gyveno miesto pakraštyje. Šios misijos ėmėsi mano brolis Antanas. Vieną dieną jis atvažiavo pas dėdę. Jiems susėdus prie stalo, mudu su Romu į maišą prikišome šieno ir sudėjome šautuvus. Maišą padėjome sėdynės vietoje, kaip buvo sutarta iš anksto. Kiemas aptvertas aukšta lentų tvora ir nieko nesimatė. Brolis laimingai pasiekė namus, o vyrai paskui mums atsidėkodami padovanojo armoniką. Nors muzikantais netapome, ši dovana mums buvo labai brangi.

1944 m. gruodžio mėnesį į gatvę, kurioje gyveno dėdė, privažiavo daug kariškų mašinų ir, išsirikiavę vienoje gatvės pusėje, sustojo. Trys karininkai paprašė dėdę nakvynės. Atsakyti jis negalėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, jie vyko į frontą, bet pritrūko benzino ir buvo priversti laukti, kol atveš. Taip jie išbuvo apie savaitę. Kartą dėdė karininkams pasiskundė, kad nėra malkų. Jie pasišaukė kelis kareivius ir vairuotoją ir liepė važiuoti į mišką malkų. Mudu su pusbroliu Romu paprašėme, kad paimtų ir mus pasivažinėti. Kareiviai sutiko, ir mes išvažiavome į mišką. Pavažinėję keliukais, radome malkų rietuvę ir ėmėme krautis. Kareiviai mums padavinėjo, o mes dėjome. Kėbule buvo primesta šiaudų, o per vidurį gulėjo plati lenta. Pakėlęs ją pamačiau šautuvą. Lentą apkrovėme malkomis, o grįžę visą mašiną iškrovėme mudu su pusbroliu, nes bijojome, kad kareiviai gali pamatyti šautuvą. Iškrovę malkas stebėjome, kur pastatys mašiną. Pastatė prie mūsų namų. Vakare pasekėme, kada sargybinis nueis tolyn, ir, paėmę iš kėbulo šautuvą, paslėpėme jį sniege. Į namus nešti pabijojome.

Pavakare atvežė benziną. Karininkai, susirinkę daiktus, padėkojo dėdei ir išvažiavo.

TAI BUVO PRIEŠ PAT 1944 M. ŠV. KALĖDAS

Kupiškio mieste stribu dirbo kaimynas Juozas Baltrūnas iš Puknių kaimo, kuris įtarė mano brolius sudeginus jo namus kaime tą vakarą, kai jis savo tėvus iškraustė į Kupiškį. Žinau tikrai, kad mano broliai šioje operacijoje nedalyvavo. Tą vakarą buvau parvažiavęs namo žiemos atostogų ir su abiem broliais buvau namuose, kai už beržyno pasimatė ugnis. Parvažiavęs pasakiau, kad vėl yra du šautuvai, kuriuos reikia pargabenti partizanams. Šio darbo ėmėsi mano brolis su kaimyne K.Kavoliūniene. Jie sėdo į roges ir patraukė į Kupiškį.

Važiuodami aplinkiniu keliu, sutiko grįžtantį stribo J.Baltrūno brolį Vytautą, jaunesnį už mane tik kokiais 2-3 metais. Nors mano brolis buvo pasistatęs didelę kailinių apykaklę, užsimaukšlinęs kepurę, Vytautas jį pažino. Grįžęs į namus pasakė savo broliui stribui, kuris pasikvietęs kitą stribą atlėkė į dėdės namus. Nespėjus broliui nusirengti, į kambarį įėjo stribas J.Baltrūnas, o kitas liko už durų. Pasisveikinęs su broliu lyg niekur nieko pradėjo šnekučiuotis, bet paskui, kai į kambarį įėjo antrasis stribas, J.Baltrūnas atsistojo ir įrėmęs broliui į krūtinę automatą sušuko:

- Rankas aukštyn!

Iškratę brolį ir jo roges ir neradę jokio ginklo (laimei, viskas įvyko labai greitai ir pusbrolis Romas nebuvo įdėjęs tų šautuvų į vežimą), brolį išsivedė į Kupiškio stribyną. Brolis išsigynė turėjęs ryšių su partizanais, sakydamas, kad dirbęs savo ūkyje ir nenorėjęs eiti į sovietinę kariuomenę. Todėl kaip dezertyrą jį nuteisė septyneriems metams pataisos darbų. Bausmę atliko Pravieniškėse. Kol jis buvo Panevėžio kalėjime, perduodavome maisto, bet išvežus iš ten daugiau žinių negavome. Kadangi vyko karas, į kalinių gyvenimą niekas nekreipė dėmesio.

Taip netekau brolio. Gal dėl to ir aš buvau kaltas? Jei ne šautuvai, jis į Kupiškį būtų nevažiavęs. Brolio netektį išgyvenau labai sunkiai...

SAUSIO DEVINTOJI

1945 m. sausio 9 d. jau pati gamta nieko gero nežadėjo, nes nuo ryto snigo, pustė, šėlo vėjas. Mūsų apylinkėse buvo daug vyrų, kuriems grėsė tarnyba sovietinėje armijoje, bet nė vienas savo noru neišėjo tarnauti okupantams. Organizuota partizaninė kova dar nevyko. Vyrai laikėsi savo namuose, nes kol kas jų niekas nešaudė ir negaudė.

Sausio 9 d. visur pasirodė labai gerai ginkluotų čekistų būriai ir pradėjo gaudynes. Vyrai veikė atskirai, kaip kas sugalvojo: vieni atsišaudydami su ginklais bėgo į mišką, kiti - beginkliai, o šaudyti buvo įsakyta į visus, kas tik nesustojo.

Joną Lukošiūną nušovė viduryje lauko, netoli miško. Jo kūnas rytojaus dieną buvo parvežtas į namus ir palaidotas Obonių kaimo kapinėse. Stasio Aiduko ir Antano Aiduko kūnus rado tik nutirpus sniegui, nes juos nušovė griovyje netoli miško, ir niekas nematė. Aidukus palaidojo Obonių kaimo kapinaitėse.

Tą pačią dieną paimti gyvi neginkluoti: Vederiškių kaimo gyventojas Pranas Mažylis, studentas Petras Magyla iš Puknių kaimo ir mano pusbrolis kupiškėnas Kazys Biškauskas.

Pranas Mažylis ir Kazys Biškauskas, karui pasibaigus, grįžo namo, o Petras Magyla, tarnavęs viename dalinyje su mano pusbroliu K.Biškausku, mirė iš bado. Pusbrolis jį palaidojo.

ANTANO STARKAUS SUGRĮŽIMAS

Frontui artėjant, A.Starkus atsidūrė Vokietijoje, kur praėjo apmokymus, kaip veikti priešo užnugaryje, ir su 12 žmonių grupe 1945 m. sausio mėn. parašiutu buvo numestas į Lietuvą. Juos turėjo numesti kažkur apie Panevėžį, miškingoje vietoje, bet numetė Kupiškio rajone, kur miškų nebuvo, tik krūmokšniai. Visą amuniciją išmetė į laukus, kol ją surinko, išaušo rytas. Žmonės, gyvenę aplinkui, juos pastebėjo. Matyt, atsirado išdavikų, kurie pranešė stribams ir įgulai.

□Antanas Starkus-Montė, Herkus, Blinda, g.1919 m. Desantininkas, Šimonių girios partizanų organizatorius, kuopos vadas, Algimanto apygardos štabo viršininkas, vadas. Žuvo 1949 10 31

Sulaukę vakaro ir sukrovę amuniciją į kelis vežimus, patraukė gimtinės link, į žinomas vietoves ir žmones.

Kariuomenė, matyt, gavusi informacijos, traukė į nurodytą vietą, o Starkaus žmonės važiavo keliu į kalniuką, kur kaktomuša susidūrė su čekistų kariuomene.

Užvirė mūšis. Jų buvo 12, o rusų daug. Jėgos nelygios ir teko trauktis, o visi ginklai, šoviniai, radijo siųstuvai liko priešui.

Mūšyje žuvo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas iš Obonių kaimo Zabulis-Gogelis.

A.Starkaus sugrįžimas buvo nesėkmingas, nes jų liko tik 11 vyrų.

Tai buvo vyrai iš visos Lietuvos, daugiausia Lietuvos kariuomenės karininkai.

Išsiaiškinę esamą padėtį ir užmezgę ryšį su gimtine, vieną dieną mūsų namuose organizavo susitikimą su visais krašto vyrais. Tai įvyko po kruvinosios sausio 9-osios. Vyrai suprato, kad toliau taip gyventi ir slapstytis kaip kas išmano nebegalima, kad reikia burtis į vieną būrį ir ginklu kovoti su okupantais ir savais padlaižiais. Vyrų prisirinko gana daug. Atėjo ir A.Starkaus desantininkų grupė. Apsvarstę padėtį, nusprendė sukurti būrį, vadovauti pasiūlė A.Starkui. Šiam sutikus, būrys buvo suformuotas ir pradėjo veikti.

Atvykusieji su A.Starkum iškeliavo į savo gimtąsias vietas, matyt, toks buvo uždavinys: kiekvienam veikti gimtosiose apylinkėse. Apie jų likimą nieko nežinau, nes sutikti neteko.

MOKYTOJŲ AREŠTAI

Tai įvyko 1945 m. sausio ar vasario mėnesį. Prie Kupiškio vidurinės mokyklos, į kurią buvome perkelti dar vokiečių okupacijos metais, buvo karininkų Ramovė, kurioje įsikūrė mokytojų kolektyvas. Mokykla buvo išmėtyta per tris pastatus, buvusius netoli vienas kito. Mokytojai į Ramovę susirinkdavo iš ryto, o vėliau išsiskirstydavo po klases.

Vieną rytą atėję į mokyklą pastebėjome, kad į mokytojų pastato kiemą įvažiavo sunkvežimis su keletu Kupiškio stribų. Stribai skubiai iššoko iš atviro sunkvežimio ir apstojo namą. Į vidų įėjo dviese, matyt, viršininkai. Kurį laiką nieko nesimatė. Pamokos nevyko, nes visi mokytojai buvo ten. Mes, prilipę prie langų, stebėjome kas bus.

Po kurio laiko pamatėme, kaip į sunkvežimį sulipo penki, o gal šeši mokytojai. Deja, laikas ištrynė iš atminties jų pavardes. Prisimenu tik muzikos mokytoją Visockį, nedidelio ūgio stambaus kūno sudėjimo...

Visus juos susodino kėbule ant grindų, iš šonų stojo Kupiškio stribukų sargyba.

Buvo žiema, šalta, daug sniego, o mokytojai lengvai apsirengę, kiti be kepurių... Taip ir išvežė į Panevėžį.

Mes, moksleiviai, kas kieme, kas klasėse stebėjome šį susidorojimą su mokytojais, o jie, pravažiuodami pro šalį, mums mojavo, kol sunkvežimis dingo už posūkio. Daugiau jų matyti nebeteko...

IŠVARYMAS IŠ KUPIŠKIO

Po brolio Antano mirties stribo J.Baltrūno žvilgsnis nukrypo į mane. Matyt, jam nepatiko, kad mes su pusbroliu Romu šeštadieniais vykstame į mano tėviškę.

1945 m. vasario pabaigoje, parėjęs iš mokyklos, radau apsiverkusį dėdę A.Biškauską. Jis papasakojo, kad buvo atėjęs stribas J.Baltrūnas ir pasakė, kad jeigu mane laikys savo bute ir dar pamatys Kupiškyje - abiems baigsis liūdnai.

Dėdei paklausus kodėl, šis atsakė, kad aš nešąs žinias partizanams. Nesupratau, kokias žinias, nes jie jokių įtvirtinimų neturėjo, o kiek jų buvo, partizanai puikiai žinojo. Nenorėdamas apsunkinti dėdės ir suprasdamas, kad vis tiek būsiu persekiojamas, nusprendžiau

palikti mokyklą ir Kupiškį. Labai nesinorėjo dėl parsidavėlio mesti mokslą, bet kitos išeities nebuvo.

Dėl suniokoto gyvenimo, dėl to, kad taip ir nebaigiau mokslo, kaltė tenka stribui J.Baltrūnui.

VĖL TĖVIŠKĖJE

Grįžęs į namus, su skausmu viską papasakojau sesutei Bronei. Ji gyveno namuose viena - buvo ir gaspadorius, ir gaspadinė. Sesutei teko didžiausia našta. Brolis Antanas suimtas, brolis Jonas nebegalėjo būti namuose, aš mokiausi, o jai teko nudirbti visus darbus. Svarbiausia tai, kad už viską kentėjo ji.

Stribai, važiuodami pro šalį, būtinai aplankydavo mūsų namus ir, padarę kratą, ją sumušdavo. Kratą darydavo norėdami ką nors pavogti, nes stribai puikiai žinojo, jog nei brolis Jonas, nei kiti partizanai mūsų namuose nesislėps, ypač spintoje ar dėžėje su drobėmis, kurių sesuo buvo priaudusi. Po kiekvienos kratos sesuo ko nors pasigesdavo. Aš kankinimų išvengdavau, nes pamatęs juos ateinant ar atvažiuojant prisidengęs trobomis pabėgdavau į raistą. Vienų namų palikti negalima, nes stribai viską išvogs, todėl sesuo likdavo ir nukentėdavo. Man grįžus, jos gyvenimas šiek tiek pagerėjo, nes buvau šešioliktų metų ir galėjau padėti ūkyje.

Vieną dieną buvau išėjęs iš namų, o grįžęs radau nušautą savo šunelį Tuziką. Sesuo papasakojo, kad pro šalį važiavę Kupiškio stribai į mūsų namus neužsuko, bet sustojo kieme, o J.Baltrūnas nušovė šunelį. Mano neapykanta jam augo...

DABOKLĖJE

Mudviem su sesute triūsiant namuose, atėjo pavasaris. Prieš pat 1945 m. šv. Velykas nusprendžiau aplankyti savo dėdę ir pusbrolį Kupiškyje. Labai rūpėjo šautuvai, kurių po brolio Antano arešto niekas taip ir neparvežė. Nuvykęs sužinojau, kad šautuvai tebėra. Pasisvečiavęs gal porą dienų, Didįjį penktadienį su pusbroliu Romu ruošiausi važiuoti namo. Nuėjome į geležinkelio stotį ir laukėme kokio nors traukinio, važiuojančio Panevėžio pusėn. Su juo važiuosime iki Subačiaus, nes Subačiuj stodavo visi traukiniai, kadangi ten buvo vandentiekis ir mašinistai užpildydavo garvežių talpas vandeniu. Netrukus toks traukinys pasitaikė. Mudu sulipome į tuščią prekinį vagoną ir išvažiavome į Subačių. Subačiaus stotyje traukinys sustojo. Išlipę pamatėme stovintį ilgą sąstatą, pasiruošusį važiuoti į Kupiškio pusę, o garvežio mašinistas pylėsi vandenį. Pamatę sąstato viduryje platformą su gelžgaliais, užsiropštėme ant jos ir iš nuostabos netekome žado: beveik iki platformos bortų priversta įvairiausių ginklų. Tiesa, jie nebe nauji, truputį apgadinti, bet ko tik ten nebuvo! Vokiški, rusiški kulkosvaidžiai, šautuvai, automatai... Matyt, juos vežė kaip metalo laužą. Traukiniui pajudėjus Kupiškio link, į platformą įsiropštė kokių 25 metų vyras. Jis turėjo krepšį ir, keliui įpusėjus tarp Subačiaus ir Kupiškio, pastebėjome, kaip jis išmontuoja automatų, kulkosvaidžių ir šautuvų spynas ir kraunasi į terbą. Buvome skirtinguose platformos galuose, todėl nesišnekėjome, bet, pamatę ką jis daro, supratome, ką reikia daryti mums. Turėjau mokyklinį portfelį, į kurį abu su Romu pradėjome ardyti ir dėti visokių ginklų spynas. Matydavau, kaip ginklus ardė partizanai, brolis Jonas, ir man tas neblogai sekėsi. Netrukus kišenės ir portfelis buvo pilnutėliai.

Nelaimei, traukinys sustojo Kupiškyje. Mums buvo baisu, kad kas nors neįtartų ir nepatikrintų, o dar tas vyras iššokęs nubėgo kažkur į kitą stoties pusę už vagonų. Jo nebijojome - matėsi, kad jis darė tam pačiam reikalui, kaip ir mes, bet... traukinys pajudėjo. Liko tik vienas klausimas - ar sustos Skapiškio geležinkelio stotyje, nes jei Kupiškyje stojo, čia gali nestoti, o su tokia manta iššokti sunku, kišenės pilnos geležų...

Pavažiavus kokius du kilometrus nuo Kupiškio ir pervažiavus vieškelio, vedusio į mano tėviškę, pervažą, kilo mintis tuos daiktus mėtyti į šonus: žmonės juos suras ir atiduos partizanams. Tuo metu beveik niekas neturėjo reikalų su stribais, visi talkino partizanams.

Todėl mes pradėjome mėtyti viską, ką turėjome portfelyje ir kišenėse, į abi puses. Taip bedirbant netruko priartėti ir Skapiškio stotis. Stos traukinys ar nestos? Laimei, sustojo, ir mes, nieko nelaukę, nukūrėme į mišką. Keliu, vedusiu tėviškės link, patraukėme į namus. Likusios geležys traukė prie žemės.

Sukandę dantis yrėmės į priekį. Buvo prietema, todėl meldėme Dievą, kad nesusitiktume stribų. Pusiaukelyje visai sutemo, o kelias šlapias... Šlapi iki kelių, išvargę, nevalgę vakare pasiekėme namus.

Namuose radome keletą partizanų, kurie apsidžiaugė mūsų do-variomis. Papasakojus, kad nuo Kupiškio iki Skapiškio mėtėme ginklus palei geležinkelį, jie nutarė rytojaus vakarą eiti ieškoti. Sakė paimsią ir mudu su Romu, nes mes maždaug žinojome, kur išmėtėme. Mums tokia mintis, aišku, patiko, nes buvome tokio amžiaus, kai norėjosi padaryti ką nors gero ir... buvome nuotykių ieškotojai, kaip ir visi paaugliai.

Išmiegoję po visų vargų išsikūrenome pirtį ir gerai išsimaudę vakare gal dešimt žmonių patraukėme geležinkelio link ieškoti ginklų. Kelias buvo nelengvas. Ėjome daugiausia per laukus, kad ko nors nesutiktume. Šlapia, kojos klimpo iki kulniukų. Šiaip taip priėjome geležinkelį, o ten buvo lengviau, nes geležinkelio zona buvo apsėta žole, purvyno nebebuvo.

Naktis pasitaikė graži - giedra, švietė mėnulis, ieškoti nebuvo sunku, tik traukiniai trukdė, be perstojo zuję tai į vieną, tai į kitą pusę. Šviesos apšviesdavo visą geležinkelio zonos ruožą, todėl reikėdavo pasislėpti, kad nepastebėtų.

Ginklai buvo aprinkti, nes nuo išmetimo praėjo visa para ir, matyt, dieną kažkas pasidarbavo. Ginklai vis viena pateko partizanams, tik gal į kitą būrį. Radome ir mes, tik jau nedaug. Rodos, vieną kulkosvaidį, automatą ir dar kažką.

Taip atėjome iki tos pevaržos, nuo kurios pradėjome mėtyti, ir reikėjo grįžti atgal. Mudu su pusbroliu taip išvargome, kad vos kojas tempėme. Partizanai pažadėjo paimti arklį su vežimu ir pavežti mus, nes iki namų buvo apie 20 km, o kadangi vyko karas, miestuose galiojo komendanto valanda. Tuo metu budėdavo tik kariškiai arba stribai ir visus vesdavo į stribyną.

Dėdės dukra Stasė Perkūnienė gyveno Kupiškio miesto pradžioje, todėl su pusbroliu nusprendėme pernakvoti pas ją ir vėl važiuoti traukiniu. Pasakėme partizanams. Sutiko! Partizanai bijojo įvelti mus į kautynes, nes einant galėjo visko atsitikti.

Patraukėme vieškeliu Kupiškio link. Priėję pusseserės kiemo vartelius, iš kitos gatvės pusės išgirdome: “Stot! Rankas aukštyn!” Sustojome, pakėlėme rankas. Priėję prie mūsų ir pamatę vaikigalius, nesakė nieko, tik liepė sudėti rankas užpakalin ir eiti į priekį. Prašėme paleisti, bet jie nesutiko. Sako: “Kur jūs tąsotės naktimis?!” Pasirodo, buvo trečia valanda nakties!

Mus nuvedė į stribyną, iškratė ir nuvedė į rūsį po namu. Patamsyje apčiupinėjome visas sienas, bet jokių langų ar durų neradome.

Apsirengę buvome lengvai, kelionėje sukaitę, o rūsio grindys betoninės, visur pilna žemių... Pasidarė labai šalta. Nors buvome labai išvargę, apie miegą net svajoti nedrįsome. Pradėjus aušti, pastebėjome boluojančią šviesą. Pasirodo, yra durys į kitą rūsio kambarį, prigūstą popierių, o pusė lango į šaligatvio pusę. Sulindę į popierius šiek tiek apšilome. Netrukus suskambo bažnyčios varpai, kviesdami žmones į Velykų pamaldas, o mes kaip didžiausi nusikaltėliai sėdėjome rūsyje. Tai buvo pirmas mano areštas ir labai įsimintinas 1945 m. šv. Velykų rytas.

Būdami rūsyje sugalvojome, ką sakysime, kai pašauks tardyti. Juk tikrai paklaus, kur buvome ir ką veikėme tokiu metu! Sugalvojome meluoti, jog važiavome į mano tėviškę ir, traukiniui nesustojus Skapiškio geležinkelio stotyje, buvome nuvežti į Pandėlio stotį, kur vėl laukėme traukinio atgal, o jo ilgai nebuvo, tai labai susivėlinome. Traukiniui atvažiavus į Skapiškio pusę, įsėdome ir, nestojus Skapiškyje, vėl buvome atvežti į Kupiškį. Dėdė gyveno kitame miesto krašte nuo geležinkelio stoties, tai neva bijojome per miestą eiti, kad nesuimtų, todėl aplinkiniu keliu pasukome pas pusseserę, gyvenančią miesto pakraštyje.

Išaušus pakvietė į viršų pas tuometinį stribų viršininką kapitoną Drąsutį. Jis mus pradėjo tardyti po vieną. Pirmutinį apklausė mane, o pusbrolį uždarė į kažkokį tuščią kabinetą. Išklausęs liepė mane išvesti į tuščią kabinetą, o pusbrolį atvesti. Mumis, rodos, patikėjo, bet nepaleido. Nemušė, tik gąsdino, kad bus blogai, jei nepasakysime teisybės. Uždaryti prabuvome iki pietų. Koridoriuje užgirdau dėdės A.Biškausko šneką. Buvo aišku, jog stribai pranešė, kad čia yra jo sūnus Romas. Girdėjome, kaip jis užėjo į Drąsučio kabinetą. Po kurio laiko atėjo prie kabineto, kuriame buvo uždarytas jo sūnus Romas. Drąsutis, atrakinęs duris, liepė sūnų vestis namo ir dar perspėjo: “Tegul daugiau naktimis nesitąso kur nereikia!”

Dėdė sūnų išsivedė, o aš likau. Darėsi neramu, kodėl manęs nepaleidžia. Palaukęs apie pusvalandį, pradėjau belsti į duris. Atrakino pats Drąsutis ir paklausė, ko noriu. Aš paklausiau, kodėl paleido pusbrolį, o manęs ne. O jis ir sako:

-    Gali eiti, kas čia tave laiko?!

Aš jo klausiu:

-    O kas atiduos mano dokumentus?!

-    Gerai, atiduosiu. Ne kokie čia tavo dokumentai, - ir iš stalčiaus

ištraukė gimimo liudijimą, nes 16-os dar neturėjau.

Jo kabinete buvęs kažkoks viršininkas atiduodant gimimo liudijimą pasakė:

- Kažin, ar tik jie nepadeda banditams!

Atgavęs dokumentus nubildėjau laiptais žemyn ir patraukiau tiesiai į namus, nes bijojau gauti nuo dėdės barti ir norėjau bėgti kuo toliau nuo to baisaus pastato.

Buvau alkanas, murzinas, todėl į namus patraukiau pėsčias. Nuo Kupiškio buvo 22 km... Pavakare atsiradau namuose. Sugrįžtant jau laukė. Papasakojau partizanams, kaip viskas įvyko ir kuo baigėsi. Sesuo pamaitino velykiniais margučiais ir kritau išvargęs miegoti.

AŠ VĖL NAMUOSE

Po šv. Velykų reikėjo ruoštis pavasario sėjai. Darbų daug, tik spėk suktis. Brolis Jonas į namus sugrįždavo labai retai, nes buvo pavojinga, todėl visi ūkio darbai griuvo ant mudviejų su sesute. Nors aš tuomet buvau dar labai skystas vyras, bet dirbau ką sugebėjau.

Jau paruošėme dirvą sėjai, kai netikėtai vieną dieną vėl apsilankė Šimonių valsčiaus stribai. Aš spėjau pabėgti į raistą, o sesuo liko namuose. Stribai tą dieną buvo kažko labai įsiutę. Seserį taip primušė, kad visa buvo mėlyna.

Po kelių dienų užėjęs brolis Jonas su vadu A.Starkumi nutarė, kad mums namuose gyventi nebegalima. Nusprendėme, kad reikia namus palikti, tik niekas negalvojo, kad visam laikui...

Per keletą dienų išdalijome kaimynams visą turtą, kurie prižadėjo saugoti iki mūsų su grįžimo. Aplinkui gyveno geri kaimynai. Arčiausiai mūsų - J.Lukošienė su dukra Emilija, sūnus žuvo sausio 9-ąją. Petro Kvietkausko šeima iš Vizbarų k., Antano Kavoliūno ir Juozo Šaulinsko šeimos iš Vėderiškių k. ir daugelis kitų, kurie kaip galėdami stengėsi mums padėti. Išdaliję visą turtą, pabučiavę gimtinės namo duris, išėjome pas geruosius žmones, kurie mus rengė ir maitino. Jiems iki šiol labai dėkingi. Daugelio nebėra tarp gyvųjų, bet tegul žino jų vaikai ir vaikaičiai, kaip gerbė ir mylėjo kaimynas kaimyną, kaip vienas kitam padėjo sunkią valandą.

NELEGALUS GYVENIMAS

Šis gyvenimo laikotarpis buvo nelengvas. Sesuo Bronė prisiglaudė kažkur prie Skapiškio, aš - savose apylinkėse. Vengdavau susidūrimų su stribais, nes jie galėjo mane pažinti.

Daugiausia laikydavausi Vėderiškių kaime pas J.Šaulinską, nes ten buvo penki vaikai, tarp kurių įsimaišęs likdavau nepastebėtas. Labai daug dienų praleista Meilūnų kaime pas našlę Oną Kavoliūnienę. Ji turėjo septynis vaikus, tarp kurių buvo ir jaunesnių, ir vyresnių už mane, todėl jausdavausi gana saugiai, nes niekas negalėjo manęs atskirti.

Šeima buvo didelė, gyveno gana vargingai, todėl niekas nelepino - valgėme, ką turėjome.

Karas su Vokietija pasibaigė, todėl vokiečių sugrįžtant nebelaukėme. Daugelis tikėjo Lietuvos išlaisvinimu, ateisiančiu iš Vakarų sąjungininkų, tikėjau ir aš. Taip laukdavome prasidedant karo nuo pirmos mėnesio dienos iki 15-os, o paskui nuo 15-os iki kito mėnesio pirmos. Kadangi karas buvo pasibaigęs, kiekviename miestelyje buvęs reguliariosios NKVD kariuomenės būrys pastoviai krėsdavo visus kaimus. Partizanų, o tuo pačiu ir mano, padėtis tapo daug sunkesnė, nors turėjau gimimo liudijimą ir kariuomenės beveik nebijojau, nes jiems svarbiausia buvo dokumentai.

Atėjo 1945 m. birželio 15-oji...

PARTIZANŲ NETEKTIS

Iš vakaro pas kaimynę Juzę Lukošiūnienę, pas kurią aukojo šv. Mišias už jos sūnų Joną, žuvusį sausio 9-ąją, susitikau su partizanais. Giminėms išsiskirsčius, mes su Broniumi Šaulinsku likome padėti moterims susitvarkyti. Besitvarkant vežimu atvažiavo keletas partizanų, tarp jų ir mano brolis Jonas, Pranas Samuolis ir pas kaimyną A.Vizbarą tarnavęs Vladas Rimkus, kartu su šeimininku išėjęs partizanauti. Po mišių buvo likę maisto, tai juos dar pavaišino ir įdėjo kelionei. Išvažiavome kartu su partizanais, nes jie važiavo į mums reikiamą pusę. Atvažiavę iki Broniaus Šaulinsko sodybos, atsiskyrėme ir nuėjome į svirną miegoti. Atsisveikinimas buvo labai savotiškas. Nuojauta tarsi sakė, kad nebesusitiksime...

Grįžę į svirną sugulėme ir greitai užmigome. Tikras karas mus prikėlė 5-ą valandą ryto. Kažkur visai netoliese vyko susišaudymas, girdėjosi šaukiant “Valio! Valio!”, prakirtusi sieną nukrito kulka... Pasidarė nesaugu, bet iš svirno bėgti bijojome. Iš lėto prasidarę svirno duris, nubėgome į trobą, kurioje buvo visa Šaulinsko šeima. Šaudė visai netoli nuo gyvenamojo namo, todėl sėdėjome užlindę už mūrinės krosnies ir laukėme kas bus. Šaudė ir toliau - kažkur už Puknių kaimo prie Šetekšnos upės, o gal buvusiame Rapacko dvare. Pro langus prabėgo Jonas Mažylis ir nubėgo tolyn. Kodėl bėgo - neaišku. Jis, kaip nesveikas, buvo atleistas nuo armijos...

O buvo taip... Jis gyveno už Šaulinsko, o už jų kluono buvo didelis kalnas. Iš vienos kalno pusės ėjo rusų kariuomenė, o iš kitos iš kažkur išdygo raitas partizanas, kurį pastebėję kareiviai pradėjo šaudyti. Partizanas, nušokęs nuo arklio, ėmė atsišaudyti, nes jis užsiėmė gerą padėtį - ant kalno buvusiose žvyrduobėse. Kareiviai išsidėstė plyname lauke, todėl keletą jų nušovė. Jono Mažylio namai pateko į patį ugnies epicentrą, todėl jis ir bėgo iš namų. Kareiviai, pamatę bėgantįjį, pradėjo šaudyti ir sužeidė į koją.

Pabėgėjęs gal puskilometrį, užsuko pas ūkininką Julių Šilinį apsirišti kojos, nes toliau bėgti nebegalėjo. Aprišęs koją, atsigulė į lovą.

Susišaudymas nutrūko. Raitasis partizanas, prisidengdamas Kazio Magylos sodyba, pabėgo į mišką. Kareiviai matė, kad žmogus dingo už Magylos sodybos, todėl sugriuvę į sodybą pradėjo krėsti. Kluone pradėję versti šiaudus, rado atsitiktinai ten miegantį išgėrusį partizano Juozo Dapšio brolį Jurgį, kuris jau nebetiko armijai. Nieko nesakę Jurgį nušovė ir paliko. Viskam aprimus, su Broniumi Šaulinsku nuėjome pažiūrėti. Visas kruvinas gulėjo šiauduose, o prie jo mėtėsi dokumentai...

Kareiviai, baigę savo juodą darbą, atėjo prie Šaulinsko namų. Aptikę kraujo pėdsakus, nusekė iki Šilinio sodybos, kurioje rado gulintį sužeista koja J.Mažylį. Liepė keltis ir eiti su jais. Šeimininką Julių Šilinį taip pat išsivarė kartu.

Mūšis vyko toliau už Puknių kaimo. Matėsi, kad kažkas dega... Degė iki pietų. Po pietų viskas aprimo.

Partizanai, o su jais ir brolis Jonas iš vakaro išvažiavo į tą pusę. Man buvo labai neramu.

Po kurio laiko, kai jau niekas nebešaudė, mudu su Broniumi Šaulinsku nuėjome į Rapackio dvarą pažiūrėti, nes žmonės sakė, kad susišaudymas vyko dvare ir kitoje upės pusėje, kur matėsi smilks-

tantys ūkininko trobesiai. Priėję medžiais apaugusį dvarą, nieko nepamatėme, o artyn eiti bijojome. Apsidairydami artėjome prie dvaro pastato, kuriame tuo metu niekas negyveno. Įėję tarp medžių radome gulintį aukštielninką kaimyno samdinį Vladą. Jis buvo visai jaunas, į kariuomenę jam dar nereikėjo. Kulka pataikiusi tiesiai į krūtinę... Paėję toliau, prie pastato kampo radome peršauta galva Praną Samuolį. Pastate daugiau nieko nebuvo, o kitoje pusėje gulėjo kulkų suvarpytas Jonas Mažylis. Apvaikščioję dvaro kiemą daugiau nieko neradome ir grįžome atgal. Netrukus atvažiavo sunkvežimis, surinko visus nušautuosius ir išvežė į Šimonių miestelį. Nuo to laiko jau guldydavo gatvėse...

J.Šilinis grįžęs pasakojo, kad juos su Jonu Mažyliu nusivarę į dvarą pareikalavo dokumentų, kurių tas neturėjęs. Todėl jį išstūmė ir iš automato sušaudė. Julių paleido, nes turėjo dokumentus.

Žuvusiuosius - Jurgį Dapšį, Joną Mažylį, Praną Samuolį ir Vladą Rimkų - nuvežė į Šimonis ir numetė gatvėje, o po kelių dienų užkasė žvyrduobėse (dabar šioje vietoje pastatytas paminklas).

Kitoje Šetekšnos upės pusėje žuvo aštuoni partizanai, bet jie buvo iš kito būrio ir jų pavardžių nežinau. Apie tai pasakojo ūkininkas Grabauskas.

Rapacko dvare, kaip vėliau paaiškėjo, turėjo įvykti partizanų susirinkimas. Apie tai kažkas pranešė kariuomenei, nes dvarą apsupo naktį. Kariuomenė išsidėstė abiejose upės pusėse, nes žinojo, kad partizanai iš dvaro trauksis tik paupiu: ten aukšta žolė ir krūmokšniai. Partizanai, atėję nuo kalno, pataikė kareiviams tiesiai į rankas ir atsišaudydami traukėsi. Už ūkininko sodybos, gal už kokio kilometro, buvo miškas. Partizanai, patekę į apsupimą, sulindo į molinį tvartą ir iš ten atsišaudė. Pagal Grabausko pasakojimą, jie išsilaikė ilgai, nes juos dengė tvartas, kuris niekaip neužsidegė, nors visos trobos degė. Pagaliau tvartą uždegė ir mūšis užvirė lauke. Jėgos buvo nelygios. Žuvo visi. Grabauskas, stebėjęs mūšį, matė, kaip vienas partizanas pakėlė rankas aukštyn. Priėjo prišokęs rusų kareivis, matyt, norėjo paimti gyvą, bet tą pačią minutę nuaidėjo sprogimas ir abu krito rugių lauke... Po mūšio Grabauskas rado sudraskytomis galvomis partizaną ir rusų leitenantą...

Kiek buvo nukauta rusų kareivių, tiksliai pasakyti negalima, bet sunkvežimiu atvažiavę kareiviai ilgai rinko lavonus. Žuvę partizanai buvo nuvežti į Kamajus ir sumesti gatvėje.

SAMUOLIŲ ŠEIMOS TRAGEDIJA

Samuolių šeimoje buvo tik tėvas ir sūnus Pranas. Motina mirė anksčiau. Gyveno jie pačiame Mėliūnų kaimo gale. Sodyba buvo kalno papėdėje, labai graži, apaugusi klevais...

Į Lietuvą grįžus sovietinei armijai, Pranas slapstėsi slėptuvėje. Ginklo neturėjo, partizanų būriui nepriklausė. Nežinia, ar kam pranešus, ar atsitiktinai, stribai slėptuvę rado ir Praną areštavo. Į armiją nesiuntė, nes karas buvo ką tik pasibaigęs.

Žmonės šnekėjo, kad tėvas turįs aukso. Gal tuo galima patikėti, nes sūnų paleido ir jis tapo stribu, bet jo mintys, matyt, buvo kitos. Svarbiausia - atgauti laisvę. Pranas susišaudymo metu iš stribų pabėgo ir įstojo į A.Starkaus partizanų būrį, kuriame buvo ir mano brolis. Tuo baisiai pasipiktino tie, per kuriuos jis buvo išpirktas. Kitą dieną atvažiavę su būriu stribų tėvą kieme iš kulkosvaidžio sušaudė, namus sudegino ir, prisiplėšę visokio turto, išsinešdino.

Tėvą žmonės palaidojo, o pabuvęs partizanų būryje gal dvi savaites Rapacko dvare žuvo ir sūnus Pranas...

Per mėnesį okupantų pakalikų stribų buvo sunaikinti tėvas ir sūnus, nuo žemės paviršiaus nušluota jų gimtinė. Apie tai, kad čia gyventa žmonių, priminė tik degėsių krūvos ir apdegę klevai...

KLAIDA

Vederiškių kaime gyveno keturi vyrai Mažyliai. Iš jų du Pranai ir du Jonai. Vienas Jonas Mažylis sušaudytas Rapacko dvare, kitas Jonas Mažylis, vyresnio amžiaus, vedęs, turėjo du vaikus - sūnų ir dukrą. Jis - mano krikštamotės vyras, atėjęs į tuos namus žentu. Jo brolis gyveno kitame kaimo krašte, netoli miško. Anksčiau buvo priimta, kad jei kuris iš vaikų išeina iš namų, jam priklauso turto dalis. Todėl brolis Pranas davė keletą hektarų žemės, kurią jis dirbo, nes buvo visai netoli nuo dabartinių jo namų.

Tą vakarą, pjaudamas dobilus, Jonas Mažylis rado kažkieno numestą šautuvą ir pakišo po pradalgiu. Dobilams išdžiūvus, dėdamas į kūgius šautuvą įkišo į kūgį, kur ir liko. Niekas apie šautuvą neklausė. Taip kūgyje ir liko.

Vieną dieną pasirodę rusų kareiviai užėję pas Kručą paklausė, kur gyvena Jonas Mažylis. Tas, nieko blogo negalvodamas, kadangi kitas Jonas Mažylis buvo žuvęs, parodė. Kareiviai, suradę jį kieme, taip sumušė lazdomis, kad klyksmas girdėjosi visame kaime. Kaip vėliau papasakojo krikšto motina, reikalavo atiduoti šautuvą. Jis pagalvojęs, kad kažkas specialiai šautuvą numetė ir paskundė, liepė kareiviams eiti su juo ir ginklą atidavė.

Sumuštą Joną Mažylį išsivarė į Šimonis ir į namus jis nebegrįžo. Po kurio laiko be teismo išvežė į šiaurės lagerius.

1947 m. vasarą jį, išsekusį, paliegusį, parvežė į Panevėžį nuteisti ir tada išsiaiškino, kad reikėjo kito Jono Mažylio. Joną Mažylį išteisinę paleido...

BROLIO GRĮŽIMAS

Tai buvo 1945-ų metų liepos mėnesį. Sutikau savo kaimynę Pranutę Kavoliūnaitę, kuri pasakė, kad pas juos yra mano brolis Antanas.

Kadangi mes jau trys mėnesiai negyvenome namuose, tai jis parėjęs rado tik tuščias sienas ir atlapotas duris, kurias pastoviai mūsų ieškodami varstydavo stribai. Todėl Antanas nuėjo pas kaimyną A.Kavoliūną paklausti apie mus su sesute.

Sužinojęs nulėkiau strimgalviais pas A.Kavoliūną ir, kieme sutikęs brolį Antaną, apstulbau: jis buvo toks išsekęs, kad vos galėjo paeiti. Veidas pajuodęs, panašus į žemę, sulysęs, iškankintas.

Apsikabinę pasibučiavome ir pravirkome. Buvo skaudu žiūrėti į brolį. Per septynis mėnesius atėjūnai jį suluošino...

Brolis Antanas iki suėmimo draugavo su Pranute Kavoliūnaitę ir, jei ne toks laikas, būtų atšokę vestuves, todėl laikinai pas juos prisiglaudė. Broliui valgyti duodavo ne po daug ir neriebiai, kadangi buvo labai išsibadavęs. Po kurio laiko brolis atsigavo, sustiprėjo ir pradėjo galvoti apie gyvenimą.

Nuvažiavęs pas Šimonių valsčiaus stribų viršininką paklausti, ar gali gyventi namuose, sužinojo, kad gyventi negali, bet darbą surasią. Gal po dviejų savaičių gavo pranešimą, kad reikia važiuoti dirbti į Baltarusiją. Tada, prisimenu, taip pasakė:

- Bado aš jau mačiau, iš Lietuvos niekur nevažiuosiu. Brolis Jonas kovoja už Lietuvą, kaimynai kovoja, kovosiu ir aš.

Po keleto dienų, užsikabinęs ant kaklo automatą ir atsisveikinęs su manimi ir sesute Brone, išėjo į pavojus ir vargą. Jo nepalaužė nei kalėjimas, nei Pravieniškių lagerio kančios - iki mirties liko ištikimas Tėvynei Lietuvai. Aš juo labai didžiuojuosi.

BAUDĖJAI

Frontui nuslinkus į vakarus, kiekviename miestelyje pradėjo burtis stribų gaujos. Tai buvo žmonės, tingėję dirbti, nusikaltėliai, vagys, praradę sąžinę ir gailestį, bet save vadinę visagaliais. Ne kartą teko su jais susitikti, daugybę kartų mačiau, kaip atėję pas žmogų reikalaudavo maisto ir degtinės. Kaimo žmonės duoda lašinių, o jie šaukia, kad duotų ką nors geriau. “Jei ne - patys pasiimsim!” Arba pradeda gąsdinti areštu. Žmogus ir suneša dešras, naminę, kad tik greičiau atsikratytų.

Stribai nusivesdavo žmogų į valsčių, uždarydavo į daboklę ir, kelias dienas pakankinę ir nieko nepešę, paleisdavo namo. Ir jokios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus - būk patenkintas, kad paleido, ir bėk namo neatsigręždamas. Kol karas nesibaigė, jiems gyvenimas buvo nesaldus. Buvo toks metas, kai Šimonių miestelyje liko tik keletas stribų - niekas nebenorėjo jais būti. Karui su Vokietija pasibaigus, kiekviename miestelyje stovėjo kariuomenės įgula, štai tada atsigavo ir stribai, tada jie vėl tapo drąsiais. Tai jie tapo okupantų užmačių įrankiais, nes kur eidavo kariuomenė, būtinai vedliais eidavo vienas ar du stribai, kadangi jie žinojo vietoves, žinojo žmones ir jų nuotaikas.

Partizaniniam judėjimui pasibaigus, stribai tapo niekam nebereikalingi ir jie buvo atleisti iš darbo. Nieko kito nebeliko, kaip ieškoti darbo gamyklose...

DARBAI NAMUOSE

Mes, išeidami iš namų, viską apsėjome ir apsodinome, kad nedirvonuotų žemė. Todėl per vasarą, kai aplinkui būdavo ramu, nebuvo girdėti stribų ar kariuomenės, eidavome pažiūrėti pasėlių, daržų ir namų. Uždarydavome, sutvarkydavome ir vėl išeidavome. Tas labai siutino stribus. Užplūdę namus, išdaužydavo langus, duris... Laikui bėgant nebeteko prasmės tvarkyti. Taip ir stovėjo namai atidarinėtais langais ir durimis, o po vidų vaikščiojo tik vėjas...

Noras mokytis nedavė ramybės. Netoliese, Salų miestelyje, tuo metu veikė dvimetė Žemės ūkio mokykla, ir aš nusprendžiau ją baigti. Mokykla buvo Rokiškio rajone, kur manęs niekas nepažino, todėl buvo šiek tiek saugiau. Be to, nereikėjo laikyti egzaminų, tik parašyti pareiškimą. Mane priėmė, todėl laukiau rudens ir svajojau apie mokslus. Vasara ėjo į pabaigą, teko rūpintis javapjūte ir kitais ūkio darbais. Su kaimynų pagalba javus sutvarkėme ir suvežėme į savo kluoną. Deja, tai buvo klaida. Reikėjo atiduoti kaimynams, nes iškulti neteko - pradėjo labai sekti. Javus iškūlė pelės...

Netoli namų broliai buvo įsirengę bunkerį, apie kurį aš nežinojau. Rugpjūčio pabaigoje mūsų namuose apsistojo kariuomenė ir išgyveno apie dvi savaites.

Kareiviai vaikščiojo po visą apylinkę, darė kratas, šniukštinėjo. Tuo metu namo parėjo sesuo. Kuriam laikui nutarėme pasitraukti į Zarasų rajoną pas gimines, nes čia jau buvo pavojinga.

Nieko nelaukę sėdome ant dviračių ir išvažiavome į Zarasų rajoną netoli, Antalieptės, kur pabuvę porą savaičių grįžome į savas apylinkes. Kareivių namuose jau nebebuvo. Partizanai, tarp jų abu mano broliai, buvę bunkeryje, esant įgulos kareiviams, negalėjo išlįsti, todėl teko badauti.

Mokslai Žemės ūkio mokykloje jau buvo prasidėję, o aš laiku neatvykau, bet sumelavus direktorius mokytis man leido.

KERŠTAS

Po sesers arešto mano neapykanta stribui J.Baltrūnui dar padidėjo. Nusprendžiau jam atkeršyti. Važinėjau į Kauną. Teko nupirkti vieną kitą pistoletą. Taip buvo ir tą kartą. Viskas vyko dabartinio Valstybinio banko rūsyje, nes tas žmogus dirbo banke. Buvome sutarę, kad ateisiu prie to pastato. Padaviau į ranką pinigus, kiek buvome sutarę, jis į kišenę man įkišo pistoletą ir greitai išsiskyrėme.

Pistoletas buvo vokiškas, nestandartinis-jame apkaba su aštuoniais šoviniais, nedidelio kalibro, patogus, dailus. Parsivežiau į tėviškę, ir tada man kilo mintis atsiskaityti su stribu J.Baltrūnu. Pasiėmęs pistoletą paslapčia nuvykau pas dėdę A.Biškauską į Kupiškį, kur gyvenau besimokydamas.

Su Romu buvome ne tik pusbroliai, bet ir labai geri draugai. Aš, per dieną pasisvečiavęs pas juos, vakare išėjau prie stribo J.Baltrūno namų, buvusių beveik toje pačioje gatvėje kaip dėdės. Dėdei ir visiems kitiems sumelavau, kur einu, ir ėmiau laukti. Laukiau dvi naktis, pasislėpęs prie namuko, kuriame jis gyveno, bet taip ir nesulaukiau. Matyt, buvo išvykęs. Vieta labai pavojinga, nes už kelių namų stribų būstinė. Tada jis liko gyvas.

STARKAUS SODYBA

Partizanų būrio vado Antano Starkaus sodyba, kaip ir daugelio, buvo tuščia. Brolis Feliksas pasitraukė su vokiečiais, o motina dėl kratų ir mušimų negalėjo namuose gyventi.

Trobą nuolat lankydavo stribai ir viską išversdavo, atidarinėdavo ir palikdavo. A.Starkui, matyt, nusibodo stribų darbeliai. Jis nusprendė atkeršyti. Viską sutvarkęs, uždarinėjęs langus, duris stipriai užrišo, kad niekas negalėtų atidaryti, ir padėjo sprogstamąjį įtaisą, kuris turėjo sprogti, jei kas laužtųsi.

Ilgai laukti neteko. Sodyba buvo prie pagrindinio kelio, ir stribai ten dažnai užsukdavo.

Vieną dieną užėję niekaip negalėjo atidaryti durų ir įniršę pradėjo jas pečiais stumti. Virvė neatlaikė ir stribai suvirto į vidų. Įtaisas sprogo, bet matyt, buvo nestiprus, nes užmušė tik vieną stribą ir keletą sužeidė. Iš pykčio sodybą sudegino... Šiuo metu toje vietoje nėra nė ženklo, o reikėtų visiems žinoti, kad čia gimė ir gyveno kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę Antanas Starkus.

JUOZO DAPŠIO ŽUVIMAS

Juozas žuvo 1946 metų vidurvasaryje Rokiškio r., Kamajų vls., Naujasodės ar Gučiūnų kaime. Jį miegantį užtiko NKVD įgula. Tai buvo stipraus ūkininko stipri šeima, kurioje augo 8 vaikai: penki vyrai ir trys merginos. Vyriausias Jurgis žuvo anksčiau. Jauniausias Vladas, vienmetis su manimi, todėl kariuomenė dar nelietė. Jis mokėsi vidurinėje mokykloje.

Tėvas gyveno ūkyje, turėjo 40 ha žemės, kurios dirbti nebuvo kam, nes žmona ir dukros paliko namus, o jis pasakė iš namų niekur neisiąs. Nors buvo mušamas ir kankinamas dėl sūnų, bet ištvėrė. Negalėdami rasti kaltės, stribai rado kitą išeitį: uždėjo didelę duoklę, nes buvo daug žemės. Senukas vienas krutėjo namuose ir jos įvykdyti negalėjo. Už tai jį areštavo. Mirė atlikdamas bausmę.

DĖDĖS TRAGEDIJA

Mano dėdė Julius Aidukas gyvenoKupiškio rajone, Šimonių valsčiuje, Malinauskų kaime. Tai buvo Šimonių girios pats vidurys. Ši giria vokiečių okupacijos metais glaudė rusų partizanus, o užėjus rusams - Lietuvos partizanus.

Rusų diversantai sušaudė dėdės žentą Rimkų, o karui pasibaigus, 1946 m. žiemą, rusų kareiviai norėjo sušaudyti ne tik dėdės šeimą, bet ir viso kaimelio žmones. O atsitiko taip.

Vieną žiemos dieną į jų kaimelį atėjo labai daug partizanų. Apsistoję pas visus tris ūkininkus kūreno pirtį, maudėsi ir liko dar kitai dienai. Kaimelio sodybos išsidėsčiusios trikampiu, trobos -- ant kalniuko, o keliukas, vedęs į kaimelį, ėjo dauba.

Partizanai pastebėjo, kad iš miško išniro dvejos rogės, pilnos stribų. Trauktis per vėlu: vis tiek pastebės. Prisileidę stribus kiek galima arčiau, iš visų pusių atidengė ugnį. Visi stribai krito. Partizanai, juos nuginklavę, pasitraukė, o žmonės, pas kuriuos buvo apsistoję, liko.

Po susišaudymo iš Svėdasų atskubėjo NKVD įgula. Pamatę tokį vaizdą, išrikiavo visus kaimelio gyventojus sušaudyti. Net sargybą, stovėjusią už nugarų, nuėmė. Trūko tik kelių minučių ir būtų sušaudę visus, bet, laimei, iš Šimonių į pagalbą NKVD įgulai atskubėjo stribai. Daugelis “raudonųjų partizanų” dabar buvo stribuose, ir jie ėmė prašyti įgulos viršininko nešaudyti, sakydami, kad jie čia užeidavo ir žmonės padėdavo. Viršininkas įsakė palikti visus gyvus, tik nuo tos dienos visus kaimelio gyventojus iškėlė ir apgyvendino netoli Šimonių išvežtųjų namuose.

Taip ir gyveno keletą metų. Vėliau nusipirko namus kitur. TUČIAUS ŽŪTIS

Tai buvo Kupiškio r., Šimonių vls., Mėliūnų k. gyventojas. Turėjo žmoną ir dvi dukras, su kuriomis mokiausi vienoje mokykloje. Žmogus buvo neprigirdintis.

Mėliūnų kaimo ūkininkai turėjo pievų už kaimo. Per kaimą ėjo vieškelis, vedęs pievų link, o Tučiaus sodyba buvo netoli kaimo.

Tą ankstyvą rytą jis išėjo į pievas perkelti gyvulių, o grįžtant namo, tik išėjus iš kaimo, buvo nušautas. O įvyko taip. Tą naktį pas ūkininką

J.Blaževičių kluone nakvojo keletas partizanų. Ryte pastebėjo, kad kluono link eina NKVD įgula. Partizanų buvo nedaug. Priešintis beprasmiška, todėl atsišaudydami traukėsi. Pasitaikė momentas, kai partizanai perbėgo vieškelį tuo metu, kai iš už medžių išėjo Tučius. Jį palaikė partizanu ir nušovė, nes buvo kurčias: negirdėjo nei šūvių, nei komandos “Stok!” Jo sodyba buvo čia pat, todėl visa tai matė šeima. Verkdamos atbėgo dukros, žmona ir paaiškino, kad tai jų tėvas ir vyras. Kareiviai nekreipė jokio dėmesio ir, nuvežę lavoną į Šimonis, numetė ant grindinio. Nors žmona prašė atiduoti - neatidavė. Po kelių dienų užkasė žvyrduobėse, ten, kur užkasdavo visus partizanus. Prie žvyrduobių gyveno žmogus, kuris, artimųjų paprašytas, atkasdavo ir pavogdavo partizanų kūnus. Taip padarė ir su Tučiaus kūnu, kurį žmona pargabeno į Adomynės kapines. Jose iškasėme duobę ir be jokių apeigų palaidojome.

Tas žmogus daug partizanų kūnų pavogė iš žvyrduobių, taip pat ir abiejų mano brolių, kurie tik šio žmogaus dėka ramiai ilsisi Kupiškio r., Obonių k. kapinaitėse. Tas žmogus, kurio pavardės neprisimenu, jau seniai miręs. Tebūnie Jam lengva Lietuvos žemė.

STARKAUS BIČIULIO IŠDAVYSTĖ

Partizanų vado A.Starkaus tėviškėje Zubiškių kaime gyveno smulkus ūkininkas A.Inčiūra. Žemės buvo nedaug, bet turėjo gausią šeimą. Su A.Starkaus šeima šis ūkininkas artimai bendravo, nes buvo netolimi kaimynai. Sodyba prie pat miško, iš kitų dviejų pusių plytėjo laukai, dirbamos žemės. A.Starkaus motinai pasitraukus iš namų, didžioji turto dalis buvo perduota saugoti geram bičiuliui A.Inčiūrai. Šią istoriją man papasakojo pats A.Starkus. Tai buvo 1945-1946 m. žiemą. A.Inčiūra žinojo, kad tą naktį pas jį ateis A.Starkus ir slapta pranešė apie tai įgulai. Vakare, jau sutemus, kareiviai apsupo A.Inčiūros namus ir laukė A.Starkaus.

A.Starkus, nešinas “Bruno” kulkosvaidžiu, vidurnaktį ėjo pas A.Inčiūrą. Buvo labai šalta naktis, daug sniego, mėnesiena. Partizanas už namo kampo prie durų pamatė stovintį kareivį ir nuspaudė gaiduką, bet šūvio neišgirdo, nes nuo šalčio užšalo spynos tepalas ir kulkosvaidis nesuveikė. Tada jis šoko už namo kampo, ir nors kareivis į jį šovė, bet jau buvo per vėlu. Iš visų pusių pasipylė šūviai, bet... mirti turbūt nebuvo lemta. A.Starkus spėjo pabėgti net nesužeistas.

Po šios išdavystės A.Inčiūra su visa šeima išsikraustė į Šimonių miestelį, kartu išsiveždamas ir pas jį buvusį A.Starkaus turtą. Šimonyse pagyvenęs labai trumpai, dingo nežinoma kryptimi, nes A.Starkus mėgo vaikščioti vienas arba dviese ir rengti pasalas stribams.

DVIEJŲ PARTIZANŲ ŽŪTIS

Tai buvo tą pačią šaltą 1946 m. žiemą. Du partizanai iš kito būrio Paškevičius ir jo draugas, slapyvardžiu Erodas, atvažiavo pas O.Kavoliūnienę į Mėliūnų kaimą. Pasėdėję, pašnekėję apie visokius reikalus, vidurnaktį išvažiavo.

Naktis tamsi, sniego daug. Netoli nuo O.Kavoliūnienės namų buvo kryžkelė. Vienas vieškelis vedė į Adomynę, kitas - iš Salų į Šimonis. Toje kryžkelėje NKVD įgula naktį surengė pasalą. Vos tik išvažiavus į vieškelį ir pavažiavus iki kryžkelės, viena po kitos ėmė kilti raketos.

Aiškiai matėsi, kaip partizanai pasuko arklį su rogėmis iš kelio ir ragindami lėkė Tučiaus sodybos link. Raketos švietė viena po kitos. Matyt, norėjo paimti gyvus, nes vijosi ir nešaudė. Partizanai taip pat nešaudė. Tučiaus sodybos kieme arklys pateko į pusnį ir užklimpo, o kareiviai čia pat. Tada partizanai, palikę roges, pradėjo bėgti į žvyrduobių pusę. Ten irgi laukė kareiviai. Partizanai buvo apsupti iš visų pusių, išsigelbėti neįmanoma. Pasigirdo du šūviai. Jie nenorėjo patekti gyvi...

Nuvežus į Kamajus, kažkas atpažino, kad tai - būrio vadas Paškevičius. Sušalusius partizanų kūnus vežiojo iš vieno miestelio į kitą, rodydami, kad “banditų” vadas jau nušautas.

Didžiausią siaubą stribams ir kareiviams kėlė A.Starkaus-Blindos partizanų būrys.

DAR VIENA NETEKTIS

Buvo 1946 m. vasaris. Turėjo vykti rinkimai į Aukščiausiąją tarybą. Netoli Svėdasų, už ežero, buvo agitpunktas, kuriame, partizanų duomenis, turėjo būti ginklų.

Vieną žiemos dieną prieš pat rinkimus partizanai suorganizavo agitpunkto, buvusio pas ūkininką, NKVD talkininką, užpuolimą.

Partizanai atidengė ugnį į namą. Po kurio laiko mano brolis Antanas Aidukas-Katinas ir partizanas, slapyvardžiu Markuška, įsiveržė į vidų ir atidengė ugnį į kambarį, iš kurio šaudė. Po kurio laiko pasigirdo šauksmas: “Nešaudykite! Pasiduodame!” Partizanui Markuškai atidarius duris, NKVD karininkas stovėjo iškėlęs rankas, o buvęs stribas, šovęs į Markušką, pats šoko per langą ir pasileido bėgti per užšalusį ežerą miestelio link.

Partizanas Markuška žuvo vietoje. Kulka pataikė į krūtinę. Karininką irgi nukovė. Į stribą, bėgantį ledu per ežerą, šaudė visi penkiolika partizanų. Nuo kulkų šokinėjo atskilę ledų gabalai, o stribas kaip bėgo, taip ir nubėgo į miestelį...

Susišaudymui prasidėjus, kažkas pasakė, kad namo šeimininkas nulėkė į Svėdasus pranešti, todėl vienas partizanas jį nusivijo. Besivydamas šeimininką išlėkė iš už kalno, o prieš kalną traukė visa Svėdasų įgula - apie 30 kareivių, kurie, matyt, išgirdę šaudymą, skubėjo į pagalbą. Partizanas atsidūrė labai keblioje situacijoje: jis buvo vienas, be to, miškas gana toli. Neliko nieko kito, kaip bėgti per plyną lauką miško pusėn. Įgulos kareiviai į jį atidengė uraganinę ugnį, o partizanas kaip bėgo, taip ir nubėgo... Rytojaus dieną teko čiupinėti kulkų sudraskytus milinės skvernus, o jam pačiam - nė mažiausio įdrėskimo! Tą dieną du laimingieji - stribas ir partizanas - išvengė kulkų...

Kažkas kaime mirė, todėl mes buvome iškasę duobę Adomynės kapinėse. Naktį atvažiavę partizanai pasakė, kad ryte kuo anksčiau atsikeltume ir iškastume kitą duobę, nes į mūsų iškastą palaidojo žuvusį partizaną Markušką.

Partizanai paėmė visus ginklus, buvusius tame punkte, bet... sumokėjo gyvybe.

NETIKĖTAS ĮVYKIS

Tai buvo 1946-ųjų vasarą. Mes su Broniumi Šaulinsku iš Vėderiškių kaimo gavome partizanų vado A.Starkaus nurodymą mano tėviškės kluone suorganizuoti pavalgyti ir atsigerti 35-40 žmonių. Kas ten bus, nežinojome. Nurodė dieną, kada tai įvyks, bet su sąlyga, jei bus ramu. Buvo galima spręsti, jog vyks partizanų sueiga. Vieta parinkta neatsitiktinai. Mano tėviškę iš visų pusių supo krūmai bei pelkė, todėl nieko iš niekur nesimatė. Sutartą dieną viskas iš mūsų pusės buvo paruošta. Kartu su B.Šaulinsku nuvykome į kluoną ir jau radome keletą partizanų. Vėliau susirinko visas A.Starkaus būrys ir dar keletas nepažįstamų. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo kitų partizanų būrių vadai, veikę Kupiškio rajone. A.Starkus atėjo paskutinis kartu su barzdotu, ilgais moteriškais plaukais vyru. Po kurio laiko A.Starkus barzdotą partizaną visiems pristatė - Algimanto rinktinės vadas. Kalbėjo svečias. Jis apibūdino esamą padėtį. Kalbėjo labai daug ir išsamiai. Iš jo kalbos supratau, kad vyksta partizanų vadų susirinkimas.

Vėliau jis pareiškė, kad A.Starkus skiriamas kuopos vadu, todėl jų būriui reikia išsirinkti naują vadą. Atėjus pietų metui, paprašė atvežti maistą. Liepė nieko nebijoti, nes saugo sargyba. Seimininkės pareigas užėmė mano sesuo Bronė, kurią taip pat pakvietė į sueigą.

Pavalgius pietus, susirinkimas tęsėsi toliau. Vėl kalbėjo partizanų būrio vadas A.Starkus. Jis sakė, kad du broliai Aidukai yra jo būrio partizanai, o sesuo ir jaunesnysis brolis (vadinasi, aš) gyvena nelegaliai. Jie daug žino apie partizanų veiklą bei jiems prijaučiančius žmones. Yra didelis pavojus, kad juos gali areštuoti. O tardymo metu jie gali neišlaikyti kankinimų ir išduoti susitikimo vietas bei prijaučiančius žmones ir jų pagalbininkus. Į tai rinktinės vadas atsakė:

- Nuo šios dienos įtraukti į būrio sudėtį, ir jokio nelegalaus gyvenimo!

Tokio atsakymo tikrai nesitikėjau. Tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Klausimą paliko balsavimui, kurio rezultatai tokie: mudu su seserimi Brone vienbalsiai priimti į partizanų būrį! Širdies gilumoje džiaugiausi, kad tapau partizanu, bet buvo liūdna, kad nebegalėsiu laisvai vaikščioti. Ką darysi - taip nuspręsta...

Po to vyko būrio vado rinkimai. Balsavome ir mudu su sesute Brone, kaip partizanų būrio nariai. Balsavimas slaptas. Biuleteniuose - trys partizanų pavardės, iš kurių vienas turėjo būti išrinktas būrio vadu. Sąraše radau ir mano kaimyno Kazio Dapšio pavardę. Tai buvo sumanus, protingas vyras, prieškario ir tarpukario metu geras muzikantas, todėl jaunimo ypač gerbiamas. Balsavimo rezultatai nulėmė, kad jis tapo būrio vadu. Susirinkimas užsitęsė visą dieną, nes svarstė įvairius reikalus. Broliai, priėję prie mūsų pavakare, pasakė, kad eisime kartu su jais. Atsisveikinau su geru savo draugu Broniumi Šaulinsku. Širdyje buvo liūdna, kad nebegalėsim abu laisvai vaikščioti, kad jaunystė pakrypo į kitą pusę, kad draugausime tik tamsiu paros metu. Su šiomis mintimis ir išsiskyrėme.

Aš, sesuo, broliai ir dar kažkas iš partizanų patraukėme per tėviškės lauką, kur mūsų žemė ribojosi su dabartinio partizanų būrio vado Kazio Dapšio tėvo žeme. Ties ta vieta, kur mūsų žemė jungės su jo žeme, buvo didžiulis alksnynas, prieš kurį ėjo griovys, apaugęs žole ir krūmais. Mūsų žemė, buvusi aukščiau alksnyno, buvo dirbama. Ten ir buvo įrengta slėptuvė.

BUNKERIS

Kol buvo dar šviesu, pabuvome alksnyne. Pradėjus temti pajudėjome. Paėjus keliasdešimt metrų, brolis nusileido į griovį, atidengė dangtį, įlindo į angą ir liepė lįsti man. Labai nustebau, nes tokių dalykų nebuvau matęs. Tai buvo žemas, lentomis iškaltas bunkeris. Išsitiesti jame nebuvo galima - viską darydavome sėdėdami. Atsiguldavome penki, daugiausia šeši žmonės.

Dangtis užsidarydavo taip, kad žolės paslėpdavo jo rėmą ir nežinant tikrai nieko nebuvo galima įtarti. Kitoje vietoje į griovį tarp žolių išvestas kanaliukas, pro kurį į bunkerį patekdavo grynas oras.

Bunkeris įrengtas 1945 metais, kai žemė dar buvo dirbama. Iškastas naktį, užpiltas, užlygintas, todėl ryte jokios žymės nebuvo.

Kadangi priėmė į partizanų būrį, parinko ginklą pagal mano ūgį ir sveikatą: gavau mažą lengvą rusišką desantinį automatą. Nors buvau ginkluotas, į jokias operacijas ar naktinius žygius manęs neimdavo. Tik vėliau sužinojau, kad taip buvo daroma kuopos vado A.Starkaus įsakymu.

Dienos metu, kai aplinkui būdavo ramu, bunkeryje nesėdėdavome. Neprašytiems svečiams užklydus, sulįsdavome į bunkerį. Naktį nakvodavome dažniausiai su sesute Brone, kiti partizanai eidavo į operacijas ir apsirūpinti maistu.

Bunkerį žinojo ir mūsų kaimynė Pranutė Kavoliūnaitė ir visa jų šeima, aprūpindavusi mus karštu maistu.

Vieną dieną atlėkusi P.Kavoliūnaitė pranešė, kad kaime pilna NKVD kariuomenės. Greitai sulindome į bunkerį. Netrukus virš bunkerio pasigirdo kareivių žingsniai. Savijauta buvo nekokia. Vėliau panašūs atvejai pasikartojo keletą kartų, bet jau buvome pripratę -nebuvo taip baisu.

Bunkeryje išbuvome nuo birželio iki spalio mėnesio.

Kartą bunkeryje nakvojo ir pats kuopos vadas A.Starkus. Šis protingas žmogus, matyt, buvo numatęs, kad partizaninė kova greitai nesibaigs, o gal kad visiems teks žūti, todėl man pasakė:

- Tu esi labai jaunas ir man labai gaila, kad be laiko teks žūti. Jei turi kokią galimybę pasidaryti pasą, stenkis iš čia išvažiuoti. Nuo šios dienos tave išleidžiu.

Taip tapau laisvu, nelegaliai gyvenančiu piliečiu.

Po kurio laiko tokiu pat būdu išleido ir seserį. Už tai, kad mes abu dabar esame gyvi, turėtume būti dėkingi kuopos vadui A.Starkui. Deja, jo nebėra...

ŠIMONIŲ VALDŽIOS SUNAIKINIMAS

Tai buvo 1946 m. rudenį, kaip tik prieš man išeinant iš bunkerio. Vieną dieną į bunkerį, kuriame buvome likę tik su sesute, po pietų atėjo kuopos vadas A.Starkus ir mano vyresnysis brolis Jonas. Jie papasakojo sunaikinę visą vežimą stribų, nes sužinojo, kad Adomynėje vyks kažkoks susirinkimas, kuriame dalyvaus Šimonių valdžios atstovai.

Partizanai pasirinko patogią vietą netoli Bugailiškių kaimo, miškelyje. Stribams važiuojant į Adomynę jų nelietė, o tik apsižiūrėjo kiek ir kaip ginkluoti. Grįžtant atgal juos pasitiko taikli kuopos vado A.Starkaus ir mano brolio Jono automatų ugnis. Iš šešių važiavusių vežime gyvas liko tik vienas stribas. Buvo nušautas stribų viršininkas, partijos sekretorius ir pora stribų. Kadangi miškelis visai nedidelis, operaciją atlikti reikėjo skubiai ir pasitraukti į didelį mišką. Broliui Jonui ir A.Starkui pradėjus trauktis į mišką per plyną lauką, juos užpuolė iš kažkur atsiradęs rusų kariuomenės būrys. Matyt, išgirdę šaudymą, skubėjo į tą vietą. Vėl užvirė kautynės, bet partizanai atsišaudydami laimingai pasiekė mišką.

VĖL LAISVAS

Prasidėjo nelegalus gyvenimas. Reikėjo būtinai gauti pasą, o kaip tai padaryti - nežinojau, bet... nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Taip buvo ir man.

Nusprendžiau važiuoti į Kupiškį ir bandyti priduoti dokumentus pasui gauti. Stribai, išskyrus J.Baltrūną, manęs nepažinojo. Slapčiomis nuvykau pas dėdę A.Biškauką ir papasakojau jam, kad reikėtų pasidaryti pasą. Dėdė, aišku, nieko patarti negalėjo. Mat tuo metu norint priduoti dokumentus paso gavimui reikėjo pastovėti eilėje gerą pusdienį arba ir visą dieną. Tai buvo labai pavojinga.

Dėdė vertėsi pardavinėdamas naminę, nes valdiškos degtinės dar nebuvo. Vakare pas dėdę atėjo išgerti milicijos majoras rusas, pasų stalo viršininkas. Mano dėdė gerai mokėjo rusiškai, todėl susišnekėti buvo visai nesunku. Majorui gerokai įkaušus, dėdė sako:

-    Va, mano anūkas nori pasidaryti pasą, bet labai daug žmonių ir negali priduoti dokumentų.

Majoras, pažiūrėjęs į mane, paklausė, ar turiu su savimi reikiamus dokumentus. Atsakiau, kad turiu. Tada jis sako:

-    Duok man tuos dokumentus ir rytoj ateik pasiimti paso. Eilėje nestovėk, o ateik tiesiai pas mane.

Aš atidaviau dokumentus, o rytojaus dieną nuėjau tiesiai pas pasų stalo viršininką ir atsiėmiau pasą. Dabar jau galėjau drąsiau jaustis.

Pradėjau važinėti į Kauną. Ryšiai su partizanais nenutrūko: buvau pagrindinis fotoaparatų, elektros baterijų bei filmavimo juostų tiekėjas. Fotonuotraukas darydavome dviese su gerokai vyresniu už mane vyru iš Mėliūnų kaimo Vladu Zaluba. Jis jau prieš karą buvo fotografas. Juostas partizanai perduodavo man, o aš eidavau pas V.Zalubą ir abu darydavome nuotraukas. Žinoma, pirmiausia įsitikindavome, ar aplinkiniuose kaimuose nėra kareivių ar stribų. Vladas Zaluba buvo jau atitarnavęs armijoje. Jis gyveno su senyvo amžiaus tėvu. Mums darant nuotraukas senukas eidavo sargybą, kad netikėtai nepasirodytų stribai. Padarę nuotraukas, juostelę sudegindavome.

Nuotraukose buvo užfiksuoti įvairūs susitikimai, taip pat išniekinti partizanų kūnai, sumesti ant gatvės grindinio. Niekaip nesupratau, kaip jie nufotografuodavo, nes kūnai būdavo sumetami prie stribų būstinės. Matyt, ir ten turėjo savų žmonių.

Taip ir slinko diena po dienos, nieko gera nežadėdamos. Partizanų gretos retėjo, kasdien darėsi vis sunkiau, nes be perstojo persekiojo čekistų kariuomenė ir savi stribai. Tarp gyventojų irgi atsirasdavo tokių, kurie pranešdavo stribams. Aišku, jeigu partizanai sužinodavo apie tai - sunaikindavo. KGB mašina dirbo ir visokiais būdais stengėsi užverbuoti savo naudai. O silpnavalių atsirasdavo. Todėl partizanams kovoti su okupantais darėsi vis sunkiau. Iš Vakarų žadamos pagalbos nesimatė. Partizanai buvo palikti likimo valiai...

NENUMATYTAS ĮVYKIS

Laikas bėgo greitai. Atėjo 1947 m. rugpjūčio mėnuo. Vieną sekmadienį su draugu nuvažiavome į Kamajų miestelį. Buvo gal turgaus diena, gal bažnytinė šventė, nes vyko didelė prekyba įvairiais menkniekiais. Aš irgi kažką pirkau.

Piniginę laikiau užpakalinėje kišenėje. Pinigų turėjau labai mažai, bet vagis, matyt, stebėjo, kaip įsidėjau atgal, ir pritaikęs momentą ištraukė. Nebuvo gaila nei piniginės, nei pinigų, bet vėl likau be paso, nes jis buvo piniginėje. Po kelių dienų žmonės kalbėjo, kad prie tualeto miestelio centre rasta pasas ir piniginė, bet į miliciją eiti bijojau, nes mane galėjo išaiškinti.

Vėl likau be jokio dokumento, o tuo metu tikrindavo visur ir visada. Gavęs pasą, mokinio pažymėjimą išmečiau. Taigi vėl teko sukti galvą, kaip gauti kokį nors dokumentą, įrodantį mano gimimo metus.

Į Adomynės parapiją neseniai buvo atkeltas jaunas kunigas. Kažkas man patarė nueiti pas jį ir papasakoti visas bėdas. Taip ir padariau. Pagalvojęs kunigas ir sako: “Gerai, išrašysiu tau bažnytinius metrikus”. Taip ir padarė. Paklausė mano gimimo metų. Atsakiau, kad 1931 metais. Tada kunigas išrašė metrikus, uždėjo bažnytinį antspaudą ir aš padėkojęs su džiaugsmu išėjau.

Vėliau paaiškėjo, jog kunigas taip pat dirbo pogrindinį darbą, buvo areštuotas ir nuteistas...

Mano gyvenimas slinko į priekį jau su bažnytiniais metrikais...

INCIDENTAS

Tai įvyko visai nelauktai ir netikėtai. Vieną 1947 m. rugpjūčio sekmadienio popietę su draugu Stasiu Šakaliu buvome pas vienos merginos tėvus netoli Salų bažnytkaimio. Mudu sėdėjome ant suoliuko, kiti - stovėjo aplinkui. Visi dainavome. Staiga iš kažkur atsirado du stribai: Alfonsas Biriukas, ginkluotas vokišku pusautomačiu, ir kitas, nepažįstamas, su naganu rankoje. Iš jų elgesio matėsi, kad gerai išgėrę.

Stasys Šakalys buvo pora metų už mane vyresnis ir žymiai aukštesnis, tikriausiai todėl ir sukėlė stribams įtarimą, nes jie pradėjo rėkti, kad šis keltų rankas aukštyn. Aš labai supykau ir, griebęs pusplytę, šveičiau tam stribui per nugarą ir leidausi bėgti. Balsai girdėjosi, bet niekas nešaudė.

Bėgdamas aplenkiau dvi merginas, kurios vėliau papasakojo, kodėl į mane nešaudė. Pasirodo, jog vienas buvo iššaudęs visus nagano šovinius, o kito pusautomatis užspringo, todėl aš laimingai pasprukau į beržyną.

Už pusplytę stribas Biriukas labai greitai man atsilygino su kaupu...

BROLIŲ ŽŪTIS

1947 m. rugsėjo 25-osios rytą sodiečiai ruošėsi kulti javus. Kuliamųjų mašinų apylinkėje buvo tik viena, todėl kūlė ir dieną, ir naktį. Kuliamajai aptarnauti reikėjo apie 20 žmonių.

Visi prašydavo pagalbos, o man buvo gerai, nes įsimaišęs tarp daugelio tapdavau nepastebimas ir... sotus.

Iš vakaro prasidėjęs kūlimas pas kaimynę J.Lukošiūnienę truko iki ryto. Mudu su Broniumi Šaulinsku vežiojome grūdus į kluoną ir svirną. Paryčiais iš kažkur eidami pavalgyti užėjo abu mano broliai ir buvęs kaimynas Jonas Grižas. Maisto talkai buvo priruošta daug, tai pavaišino ir juos. Pavalgę jie išėjo į bunkerį, o aš likau prie kūlimo. Bunkeris buvo prie pat krūmų. Jame vienas likęs partizanas Petras Čiriūnas, matyt, užsidegęs lempą skaitė, o tuo metu pėsčiųjų takeliu, vedami stribo Vaičiaus, ėjo apie 30 NKVD kareivių. Eidami tuo takeliu, pastebėjo žolėse žibant šviesą ir suprato esant bunkerį... Naktį nieko nedarė. Laukė ryto. Paryčiais parėjo mano broliai. Praleido. Partizanai, sulindę į bunkerį, paliko atidengtą angą, kad įeitų gryno oro. Prišliaužęs kareivis pavogė angos dangtį. Pradėjus aušti, brolis Antanas išlindo uždengti dangčio ir, jo neradęs, sušuko:

- Vyrai, pavojus!

Šoko iš bunkerio ir krito nušautas griovyje. Jam iš paskos iššokęs J.Grižas, pamatęs nukautą Antaną, leidosi bėgti, bet ne į krūmus, o palei krūmus. Sakė: “Kulkos zvimbė pro ausis, o aš kaip bėgau, taip nubėgau!” Kas darėsi toliau, jau neaišku, nes ten buvęs vyresnysis brolis Jonas ir Petras Čiriūnas žuvo. Vėliau kareiviai atėjo nusivesti vyrų bunkeriui atkasti. Grįžę vyrai pasakojo, kad prie pat angos gulėjo mano jaunesnysis brolis Antanas, o toliau krūmuose, už kokių 10 metrų nuo bunkerio - vyresnysis brolis Jonas ir Petras Čiriūnas.

Šaudymui prasidėjus, pasiėmęs benzino bakelį, patraukiau takeliu per pelkę į priešingą pusę nuo bunkerio Obonių kaimo link. Būčiau sakęs, jog einu benzino, bet nors šaudymas baigėsi, dar driokstelėjo keli galingi sprogimai, matyt, metė granatas į vidų.

Niekieno nepastebėtas per Obonių kaimą atsidūriau net Mėliūnų kaime, ir tik tada supratau, kas atsitiko, nes tame įkarštyje nesusigaudžiau, kas vyksta.

Gyventojų, pas kuriuos nuėjau, sūnus taip pat dalyvavo kūlime. Todėl laukiau jo grįžtant. Parėjęs pasakė, kad žuvo abu mano broliai ir Petras Čiriūnas. Taip netekau brolių, kurie man atstojo ir tėvą, ir motiną...

Aplink tą vietą, kur buvo bunkeris, sudarydamas dirbamos žemės kvadratą, ėjo nedidelis griovelis. Šiame žemės lopinėlyje grėbdamas dobilus mirė mano tėvas, o po šešerių metų žuvo jo sūnūs...

KAZIO DAPŠIO IR JONO GRIŽO ŽŪTIS

1947 m. lapkričio pabaigoje gal už dviejų kilometrų nuo tos vietos, kur žuvo mano broliai, buvo surastas kitas bunkeris.

Čekistai išgudrėjo ir žinojo, kokiose vietose partizanai gali būti įsirengę bunkerius, ir ten ieškodavo.

Šiame bunkeryje buvo tiktai dviese. Kazį Dapšį nušovė bėgantį, o Jonas Grižas, sužeistas bėgantis iš mano brolių bunkerio, buvo rastas negyvas kitame bunkeryje.

Visa tai įvyko netoli Vederiškių kaimo, Totorių giraitėje...

PARTIZANŲ PAGALBININKAI

Tokiais buvo beveik visi žmonės, tuo metu gyvenę kaime. Prieš partizanus buvo tik labai maža dalis. Jie greičiausiai pabėgdavo į miestelį, nes kaime bijojo gyventi.

Dar viena kaimo žmonių dalis kiekvieną dieną rizikavo savo šeimų likimu, buvo glaudžiai susiję su partizanais. Tai Antano Kavoliūno, Juozo Šaulinsko, Jono Pečkaus, Prano Mažylio, Antano Karoso šeimos iš Vederiškių k.; Juzefos Lukošiūnienės iš Ažusienių kaimo, Petro Kvietkausko, Antano Vizbaro iš Vizbarų k.; Onos Kavoliūnienės, Vlado Zalubos, Starkaus, Barono šeimos iš Mėliūnų k.; Povilo Aiduko, Adomo Aiduko, Juozo Aiduko, Jono Aiduko ir

Gogelių šeimos iš Obonių k. Tai - patriotiškai nusiteikusios šeimos, visokeriopai rėmusios partizanus.

Reikia paminėti ir pavienius asmenis: partizanų ryšininkus, rėmėjus bei šelpėjus, išgyvenusius lagerių baisumus. Tai Anelė Šaulinskaitė, Pranutė Kavoliūnaitė, Alfonsas Kavoliūnas, Albinas Kavoliūnas, Paulina Kavoliūnaitė, Bronė Pečkutė, Bronė Aidukaitė, Vanda Starkutė, Zosė Aidukaitė, Elenutė Aidukaitė, Elenutė Mažylytė ir daugelis kitų.

Elenutė Mažylytė iš lagerių negrįžo, nes buvo silpnos sveikatos ir, matyt, neišlaikė kankinimų. Amžina jai šlovė.

Šie žmonės padėjo partizanams: vieni rūpinosi maistu, kiti jį virdavo, treti siūdavo bei lopydavo drabužius, ketvirti palaikydavo ryšį su kitų būrių partizanais. Jie dirbo visus darbus, kokių tik partizanai paprašydavo. Šie žmonės - tikri Lietuvos patriotai, nebijoję kančių, Sibiro, ėję koja kojon su partizanais, siekę priartinti Lietuvos Nepriklausomybę. Tegul juos prisimins kartų kartos...

SUSIŠAUDYMAS

(Papasakojo lageryje buvęs partizanas Albertas Apšega)

Kuo ilgiau tęsėsi bolševikinė okupacija, tuo sunkiau darėsi partizanams: trūko ginklų, šovinių, todėl buvo nuspręsta suruošti Šimonių stribams pasalą. Vieną dieną, kai jie kažkur važiavo, partizanai juos užpuolė ir sunaikino. Buvo paimta daug ginklų ir šovinių.

Atrodė, stribai visi sunaikinti, bet einant paimti ginklų pasigirdo šūviai ir Algimanto apygardos vadui Antanui Starkui peršovė abi kojas. Pasirodo, dar liko gyvas vienas stribas, kuris ir paleido automato seriją. Žinoma, jį nukovė, o ginklus paėmė.

1949 m. lapkričio 1 d. buvo sunaikintas išduotas bunkeris. Išdavikas smulkiai nurodė bunkerių įėjimus ir išėjimus, kuriuos kariuomenė apsupo taip staiga, kad iš 33 partizanų, tarp kurių buvo 8 moterys, nė vienas nepabėgo. Per šį užpuolimą žuvo ir mokytoja Vladislava Vizbarienė.

Tą dieną vyko partizanų suvažiavimas, todėl žuvo ne tik mūsų apylinkės, bet ir kitų rajonų partizanai. Čekistai susprogdino kai kuriuos bunkerius, todėl ne visų žuvusiųjų partizanų kūnai buvo išvežti į Svėdasus.

Algimanto apygardos vado Antano Starkaus-Blindos, Montės palaikai kartu su kitų partizanų palaikais perlaidoti į Adomynės kapines.

A.Starkaus partizanų būrio, veikusio Kupiškio r., Šimonių-Ado-mynės apylinkėse, sąrašas:

             Gimė                                Žuvo

1.    Starkus Antanas    1918    Zubiškių k.    1949

2.    Gogelis Gintaras    1916    Obonių k.    1944

3.    Lukošiūnas Jonas    1922    Ažusienių k.    1945

4.    Aidukas Antanas, Juozo    1922    Obonių k.    1945

5.    Aidukas Stasys, Povilo    1921    Obonių k.    1945

6.    Vizbaras Antanas, Jono    1914    Apribų k.    1945

7.    Dapšys Jurgis, Kazio    1915    Vėderiškių k.    1945

8.    Samuolis Pranas    1919    Mėliūnų k.    1945

9.    Mažylis Jonas, Juozo    1918 Vėderiškių k.    1945

10.    Dapšys Juozas, Kazio    1921    Vėderiškių k.    1946

11.    Čiriūnas Petras    1917    Jurkupių k.    1947

12.    Aidukas Jonas, Petro    1917    Ažusienių k.    1947

13.    Aidukas Antanas, Petrol921    Ažusienių k.    1947

14.    Inčiūra Antanas   1919    Zubiškių k.

15.    Dapšys Kazys, Kazio    1919    Vėderiškių k.    1947

16.    Dapšys Jonas, Kazio    1919    Vėderiškių k.

17.    Dapšys Vladas, Kazio    1929    Vėderiškių k.

18.    Grižas Jonas    1916    Obonių k.    1947

19.    Vizbarienė Vladislava 1918    Apribų k.    1949

20.    Aidukas Vytautas, Jono 1916    Obonių k.    1948

21.    Grižas Bronius    1921 Naujasodės k.

22.    Burneika Julius    1917    Skapiškis    1949

23.    Rimkus Vladas    1926    iš Vilniaus kr.    1945

24.    Rimkus Petras    iš Vilniaus kr.    1946

25.    Markuška (slap.)    1946

26.    Boržas (slap.) paimtas gyvas

MANO AREŠTO DIENA

Ryte grįžau iš Panevėžio. Kadangi gyventi be jokio dokumento buvo beveik neįmanoma - už pinigus tvarkiausi pasą svetima pavarde ir ruošiausi važiuoti į Kauną, kur turėjau daug pažįstamų. Deja, likimas lėmė kitą gyvenimo kelią - saugumo rūsius, kalėjimą, lagerius...

Miegojau iki pietų, o po pietų su Pelionių Antanu aptarėme, kur ir ką veiksime vakare. Man būtinai reikėjo nueiti į Salas pas siuvėją prisimatuoti kelnių. Norėjau kuo greičiau susitvarkyti asmeninius reikalus ir, gavęs pasą, iš šių apylinkių išvažiuoti. Siuvėja, pamatavusi kelnes, pasakė, kad po dviejų dienų galėsiu atsiimti.

Pas siuvėją buvo atėjusi kaimynų dukra Kazimiera Grabauskaitė ir siuvėjos sesuo Stefa, todėl prasėdėjome visą vakarą. Kadangi gyvenau nelegaliai, reikėjo pasirūpinti nakvyne. Pasiprašiau pas K.Grabauskaitės tėvus, nes ji buvo sakiusi, kad ant aukšto yra dar viena lova, o kitoje mieganti ji pati.

Netrukus mes išėjome. A.Palionis buvo nusprendęs nakvoti pas siuvėją, bet mums išėjus sprendimą pakeitė, o gal jo nepriėmė nakvoti siuvėjos tėvai. Išėjęs iš siuvėjos, jis niekam nežinant nuėjo nakvoti į kluoną ir, įlindęs į šieną, pernakvojo. Naktis buvo bjauri: lijo lietus, visur purvynas.

Mes su Kazimiera parėję į namus, niekam nieko nesakę, užlipome ant aukšto ir atsigulėm miegoti. Už kokio pusvalandžio pradėjo labai loti šuo, kurį nakčiai paleisdavo nuo grandinės. Lojimas prasidėjo nuo siuvėjos namų ir ėjo į tą pusę, kur aš nakvojau. Netrukus pasigirdo lengvas beldimas į duris. Beldė taip, kaip belsdavo partizanai, nes stribų beldimas būdavo visai kitoks: jie belsdavo stipriai, šaukdami: “Atidarykite!” Seimininkė, išėjusi į prieangį, paklausė: “Kas čia?” Jai atsakė: “Savi!” Tai reiškė, kad partizanai. Seimininkė atidarė duris ir suleido į trobą. Partizanai šioje sodyboje lankydavosi retai, nes ji buvo netoli Salų miestelio.

Vyrams suėjus į trobą, Kazimieros motina, palypėjus laiptais, paklausė, ar aš esu. Atsakė, kad esu. Tada motina pasakė, kad partizanai nori su manimi pasišnekėti ir liepė nulipti. Kazimiera nulipo pirmoji, o aš paskui ją. Pradaręs duris, už stalo pamačiau du nepažįstamus ginkluotus vyrus. Po stalu, kad mažiau matytųsi šviesa, stovėjo lempa. Taip darydavo partizanai. Šeimininkė su dukra šnekėjosi apie partizanus.

Atėjusieji pradėjo prašyti, kad juos suvestume su partizanais, nes jie esą nuo Rokiškio, patekę į enkavedistų pasalą, keletas žuvę, o jie pabėgę ir šiose apylinkėse nieko nepažįsta. Mes jais patikėjome, gal būt dėl to, kad iki tol provokacijų nepasitaikė.

Mums sėdint kambaryje kažkas pasibeldė į langą. Šeimininkė labai išsigando. Ją nuramino, sakydami, jog tai jų sargybinis. Vienas išėjo į lauką ir tuojau pat grįžo sakydamas, kad vieškeliu pravažiavo sunkvežimis, o tai reiškė, kad NKVD įgula, nes tuo laiku daugiau niekas nevažinėjo sunkvežimiais.

Man išėjus per duris, šeimininko dukrai Kazimierai pasakė, kad aš eisiu su jais, todėl jokio įtarimo nekilo ir apie mano areštą niekas nežinojo. Sužinojo tik tada, kai suėmė juos pačius ir pamatė mane, paguldytą Rokiškio MGB koridoriuje. Sesuo apie mano suėmimą sužinojo tik po mėnesio.

Taip baigėsi mano nelegalus gyvenimas...

II

AREŠTAS

Jie man vėl liepė eiti gulti, ir aš nuėjau, bet širdyje kažko buvo neramu ir todėl nusprendžiau, kai tik jie nueis, sprukti iš čia. Deja, mano sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. Po kelių minučių vėl pabarbeno į duris ir užlipusi laiptais į viršų Kazimiera Grabauskaitė pasakė, kad kviečia į lauką pasišnekėti. Aš apsivilkau savąją geležinkeliečio milinę ir nulipau laiptais žemyn.

Tarp durų stovėjo tie patys du “partizanai” ir Kazimiera. Man išėjus už durų, jie pasakė Kazimierai, kad aš eisiu su jais ir čia jau negrįšiu, ir staigiai uždarė duris. Mane mandagiai paėmė už parankių ir nusivedė už namo kampo, kur tamsoje išvydau dar keletą siluetų, besiartinančių prie manęs. Tuo metu jau pasidarė aišku, kas įvyko. Jie buvo šešiese, neskaitant tų dviejų, buvusių kambaryje. Priėjęs arčiau pažinau Kamajų miestelio stribą Alfonsą Biriuką, kuris įrėmė man į krūtinę pistoletą ir pareikalavo kelti rankas aukštyn. Tiedu, buvę kambaryje, pasakė jam, kad, atrodo, aš ginklo neturiu, bet vis tiek iškratė. Nieko neradę, surišo virve už nugaros rankas. Pirmiausiai manęs paklausė, kur Antanas Palionis. Iš karto pasidarė aišku, kad jie yra arba gerai informuoti, arba mus sekė. Atsakiau, kad nežinau, nes pirmas išėjau iš siuvėjos.

Stribai nuėjo pas Maceikus, viską iškrėtė ir, nieko neradę, nusivarė mane į Kamajus. O naktis buvo bjauri: purvas iki kulniukų, lietus, tamsu, nors akį durk. Iš karto dar galvojau, kad tokioje tamsoje gal pavyks pabėgti, bet paskui įsitikinau, kad mano viltys tuščios,nes visi aštuoni ėjo visai šalia manęs, iš visų pusių apsupę.

Taip pasiekėme Salų bažnytkaimį, kurio viename name buvo stribų poilsio kambarys.

Mano manymu, stribai labai bijojo vidurnaktį varyti mane į Kamajus, nes naktimis vaikščiodavo partizanai, o jie labai nenorėjo su jais susitikti.

Užėjus į poilsio kambarį, vyresnysis stribas A.Biriukas liepė visiems gulti poilsiui. Bet vos tik atsiguliau, vyresnysis stribas atsikėlė, išsitraukė iš savo šautuvo šampalą (kokių 5 mm storio vielą) ir ėmė mušti kur papuolė. Matyt, labai jau norėjosi atsikeršyti man už tą pusplytę. Kai pats pailso, liepė mušti savo sėbrams. Iš eilės kiekvienas kėlėsi ir mušė, kaip kas sugalvojo: kas kumščiais daužė, kas spardė, o vienas pradėjo kaip katinas draskytis nagais. Apdraskė visą veidą, bet tuo egzekucija ir baigėsi, nes vyresnysis įsakė liautis -paskui nebenueisiu iki Kamajų.

Vieną pastatė sargyboje prie durų, o kiti sugulė, bet man atrodo, kad nemiegojo, tik apsimetė miegančiais, nes bijojo, kad nepabėgčiau.

Pagulėjus kokias 4 valandas, liepė keltis ir išsivedė į Kamajus. Nuo Salų bažnytkaimio iki Kamajų vedė žvyrkeliu, o tas nuo lietaus ištižęs, lietus pliaupia be perstojo, naktis tamsiausia, todėl vedė viduriu vieškelio, neduodami niekur nė pasisukti, ėjo apstoję iš visų pusių.

Tuo metu pasitaikydavo bandų ir pavienių asmenų, kurie prisidengdami partizanų vardu apiplėšinėjo žmones. Tokių bandų buvo ir iš pačių stribų. Kažkur netoli Kamajų buvo apiplėštas ūkininkas, todėl beeidami sugalvojo užvesti mane pas tą ūkininką, neva šeimininkė sakiusi, kad vienas buvęs geležinkeliečio miline, jaunas, lieso sudėjimo. O aš atitikau tą šeimininkės pasakojimą.

Dėl to labai sunerimau, nes nežinia, kas gali šauti į galvą tai nukentėjusiai moteriškei. Pasakys, kad buvo šitas, ir viskas, ir pabandyk įrodyti, kad nedalyvavai apiplėšime. O tais laikais pakako vieno liudininko, pats galėjai ir neprisipažinti, tai jokios reikšmės neturėjo.

Netoli Kamajų pasukę iš vieškelio, per dirvas, pažliugusiais šunkeliais bridome pas tą ūkininką. Visa laimė, kad prieš rytą nustojo lyti ir ėmė švisti. Užvedę pas ūkininką, pastatė mane į kampą, o patys liepė šeimininkei duoti valgyti ir degtinės. Išgėrę ir užvalgę liepė man atsisukti veidu į kambario pusę, o šeimininkei liepė apžiūrėti mane - ar ne tas, kuris plėšikavo.

Aš labai jaudinausi, laukdamas šeimininkės atsakymo. Tačiau šeimininkė, apžiūrėjusi mane iš visų pusių, stribams pasakė, kad ne tas, anas buvęs didesnis ir vyresnis. Man pasidarė šiek tiek lengviau - nors šituo nešvariu darbu manęs neapkaltins.

Vėl leidomės į kelionę- o nuo čia Kamajų miestelis jau buvo nebetoli, gal už kokių 3 km. Išaušo ūkanotas rytas. Nors šlapias, permirkęs iki gyvo kaulo, o batai pilni vandens, bet eiti jau buvo žymiai geriau, nes matėsi kur koją pastatyti. Baisiai skaudėjo atidaužytus šonus, bet tai buvo niekis, pagalvojus, apie tai, kas laukia ateityje-

Gerokai išaušus pasiekėme Kamajus. Pirmiausia užvedė į Kamajų valsčiaus stribyną, kur buvo visa jų šunauja. Čia praėjau dar vieną išbandymą. Jie mane pradėjo terorizuoti. Kaip kuris išmanė, taip kankino: vienas eidamas pro šalį apspardydavo, kitas kumščiu užvoždavo, trečias dar ką nors sugalvodavo.

Kiek vėliau sužinoję stribų žmonos susirinko pažiūrėti, kas aš per vienas. Jos, žinoma, nemušė, bet tyčiojosi kaip įmanydamos, o kai kurios bent apspjaudavo. Taip pasityčiojimo objektu išbuvau gal kokias dvi valandas.

Paskui mane nuvedė į MGB pastatą, kuriame jau laukė majoras, kapitonas bei vertėjas. Kaip vėliau sužinojau, tai buvo Rokiškio MGB viršininkas ir jo pavaduotojas Serebriakovas.

Iš karto paklausė, kur mano broliai. Kadangi mano broliai neseniai buvo žuvę, tai jie, matyt, dar šito nežinojo, nes buvo iš kito rajono. Kai atsakiau, kad abu žuvę, pareikalavo pasakyti, kur aš susitikdavau su partizanais. Atsakydamas nurodžiau beržyną, kuriame niekados neteko matyti jokio partizano. Ir majoras, ir kapitonas buvo be galo žiaurūs, o nuo jų nė kiek neatsiliko ir jų vertėjas, Lietuvos rusas.

Kamajuose jie mane kankino dvi dienas, o po to naktį pasodino į sunkvežimį su kareiviais ir išvežė į Rokiškio MGB.

Rokiškio MGB buvo viena maža kamarėlė, kurioje tilpo 14 žmonių. Mane paguldė už durų vieną kryžminiame koridoriuje pirmame aukšte. Koridoriaus viduryje sėdėjo sargybinis. Jis matydavo mus visus, nes visuose keturiuose kampuose buvo priguldyta areštuotų, o mes vienas kito matyti negalėjome. Pamatydavau, kas guli kituose koridoriaus galuose, tik tada, kai vesdavo tardyti, tuomet ir galėdavau maždaug suskaičiuoti, kiek jų ten yra.

Mane paguldė ant grindų koridoriuje, prie pat budinčiųjų stribų, priimdavusių areštuotiems iš namų atneštą maistą. Iš budinčiosios dalies buvo durys į tą mažą kamarėlę, kurioje vėliau ir man teko pabūti.

Tame koridoriuje išgulėjau maždaug mėnesį - nei pasikloti, nei užsikloti niekas nieko nedavė. Tie, kurie gulėjo koridoriuose, negalėjo nei atsisėsti, nei atsistoti. Visą laiką reikėjo gulėti, nes budintis stribas visus matydavo, ir vos sujudėjus tuojau pradėdavo rėkti.

Valdiško maisto ten neduodavo, todėl valgėme tik tą maistą, ką atnešdavo namiškiai, žinoma, jei kas juos turėjo. Man niekas atnešti negalėjo, nes sesuo gyveno nelegaliai ir jos pasirodymas su maistu būtų pasibaigęs areštu. Todėl iš pradžių kokias 6 ar 7 dienas išbuvau visai nevalgęs. Pamačiau, kad tuoj visai nusilpsiu, ir tardytojo pradėjau reikalauti, kad duotų valgyti. Tada tardytojas, atėjęs į budinčiųjų kambarį, jiems pasakė, kad kai atneš kam nors iš namų maisto, truputį paimti ir duoti man. Todėl po to kartais į antrą, kartais į trečią, o kartais ir į ketvirtą dieną gaudavau kokią duonos riekę ir ką nors prie jos. Taip ir pragyvenau tame koridoriuje apie mėnesį.

Gulėjau už durų, todėl jei kuriam iš stribų parūpdavo ką nors pakankinti, tai su durimis patrankydavo mano šonus ir patenkintas nueidavo.

Dieną MGB tardytojai būdavo kažkuo užimti ar išvykę, o gal buvo tokia darbo tvarka, kad tardymus pradėdavo dažniausiai apie 16-17 val. ir tardydavo iki 24 val. Po 24 val. tardymai baigdavosi, nes išjungdavo elektrą.

Tame koridoriuje mus gal specialiai suguldė, nes aplink buvo tardymo kabinetai ir juose vakarais vykdavo tardymai. Iš kiekvieno kabineto sklido baisūs riksmai ir kankinamų žmonių dejonės. Ne taip buvo baisu, kai veda patį tardyti, kaip tada, kai girdi kitų riksmus. Ypač kai pamatai, kad atsivedė tardyti jauną mergaitę arba senyvą moterį, paskui išgirsti dejones ir riksmus ir matai, kaip už parankių išveda arba ir nešte išneša nukankintą. Prie pat manęs buvo kabinetas, kuriame tardydavo kažkoks lyg ir žydelis prokuroro uniforma. Jis buvo nedidelio ūgio, bet, matyt, labai žiaurus, nes tik įsivedės auką po pirmųjų klausimų tuoj su vertėju puldavo mušti - ir mušdavo labai žiauriai.

Per duris girdėdavau visus jo klausimus, todėl susidarė įspūdis, kad muša už menkniekius, kad įbaugintų. Buvo daug tokių, kuriuos paleisdavo nieko neišgavę, bet žmogus, ten pabuvojęs, antrą kartą pakliūti nenorėdavo. Todėl žmones tiesiog priversdavo atsisakyti bendrauti su partizanais, o kitą kartą gal net tapti išdavikais. Prisimenu, per tą laikotarpį, kol gulėjau koridoriuje prie to prokuroro durų, vieną dieną į kabinetą atvedė pagyvenusį žmogų, gal kokių 55 - 60 metų, ir pradėjo reikalauti, kad šis dirbtų MGB naudai, tada neva jį paleis į laisvę. Žmogus, matyt, nekaltas, todėl trumpai pareiškė, kad MGB jis nedirbs. Tada tas prokuroras ir jo vertėjas taip pradėjo jį mušti, kad žmogus rėkė gyvulio balsu, bet dirbti vis tiek nesutiko. Kankinimai truko gal kokią valandą, bet tardomasis buvo užsispyręs ir jiems dirbti nesutiko. Tada prokuroras su vertėju, paėmę už parankių vos bepaeinantį žmogelį, išvedė pro kabineto duris, nuvedė į budinčiųjų kambarį, iš kurio buvo durys į laisvę, ir pro jas išstūmę laukan paliko.

Prieš pat Naujuosius 1948 metus buvau perkeltas į tą mažą kamaraitę, kurioje tilpo 14 žmonių ir kuri pastoviai būdavo pilna. Joje buvo dveji gultai. Gulėjome ant kiekvienų gultų po 7 žmones, pasivertę ant šono. Kai reikėdavo apsiversti ant kito šono, versdavomės visi kartu, nes vienas negalėjai apsiversti - labai susispaudę buvome.

Jau gulint koridoriuje nuo nešvarumo ir kankinimų užpuolė utėlės, bet dar buvo galima kęsti, o patekęs į tą kamarėlę visai išsigandau - gyvenime tiek parazitų nebuvau matęs. Tą pačią dieną, kai perkėlė į kamerą, 24 valandą elektros lemputė triskart sumirksėjo -ženklas, kad už 15 minučių užges šviesa, tuomet mūsų kameros vyrai išsirengė iki nuogumo ir ėmė mušti parazitus. Aš tuo labai nusistebėjau, nes pas mane jų tiek dar nebuvo. O vyrai pasakė, palauk, pažiūrėsime, ką rytoj sakysi.

Iš tiesų kitą dieną ir pas mane buvo lygiai tiek pat, kaip ir pas juos. Visa bėda, kad mano plaukų dar nespėjo nukirpti, o buvo labai tankūs ir nuo mušimo sulipę krauju, be to, nesišukavęs, nes šukos atimtos. Taigi mano galvoje užsiveisė tikras parazitų štabas.

Gal po savaitės plaukus man nukirpo. Nukirpus ne tik pats, bet ir visa kamera stebėjomės: mano plaukai, nukritę ant žemės, vaikščiojo kaip gyvi. O kodėl man taip ilgai nenukirpo plaukų, paaiškėjo vėliau.

Į tą kamerą irgi perkėlė neatsitiktinai. Tarp senyvo amžiaus vyrų, buvusių toje kameroje, aš buvau pats jauniausias. Be manęs, buvo vienas kokių 32-35 metų vyras, taip pat su plaukais. Jis mums pradėjo kelti įtarimą, nes buvo labai smalsus, norėjo viską žinoti, kas už ką sėdi, ir labai jau norėjo įlįsti kiekvienam į sielą ir kuo daugiau sužinoti.

Kartais vyrai, atėję iš tardymo, pasipasakodavo ko klausinėjo, ko neprisipažino ir panašiai. Pagaliau tą vyrą išvedė ir daugiau į kamerą jis negrįžo. Paaiškėjo, kad jis buvo provokatorius, nes po kurio laiko stojo akistaton vyrams iš mūsų kameros. Vieną vyrą iš mūsų kameros vedė tardyti kažkur į kitą pastatą, tai jis matė jį laisvą besišnekučiuojant su stribais. Mano perkėlimas į tą kamerą irgi buvo susijęs su juo. Bet iš manęs jis nieko nesužinojo.

TARDYMO METODAI

Pirmiausiai mane tardė pats Rokiškio r. MGB viršininko pavaduotojas kapitonas Serebriakovas, kuris faktiškai bylos nevedė, kadangi jis net neužrašinėjo mano atsakymų. Turėjo savo vertėją, pagyvenusį žmogų Lietuvos rusą. Gaila, jo pavardės jau neprisimenu. (Rokiškio r. gyveno nemažai Lietuvos rusų, visas jų jaunimas ir pagyvenę buvo stribuose, taip pat dirbo vertėjais.)

Būdavo, nusiveda į kabinetą, užduoda klausimą ir, jei neatsakai teigiamai, tuoj puola abu kaip žvėrys, apspardo, apkumščiuoja, o paskui jau pradeda tardyti savo metodais.

Seriabriakovas buvo mažo ūgio ir jis nepajėgdavo manęs pakelti aukštyn, bet jei kartais užeidavo pats MGB viršininkas majoras (pavardės irgi neatsimenu), tai šis stambus, labai aukštas vyras, pagriebęs už mano ilgų plaukų, pakeldavo aukštyn, o pavaduotojas arba vertėjas su tokia plona lazdele imdavo daužyti per įtemptą sprandą. Mušdavo tol, kol netekdavau sąmonės, paskui duodavo atsikvėpti ir vėl tęsia egzekucijas. Liepia atsigulti ant grindų aukštielninkam ir kojas padėti ant taburetės, tada vienas kuris atsisėda ant kojų, prispaudžia prie taburetės, o kitas, pagriebęs pagalį, duoda į padus, rodos, visos smegenys išlįs per galvą. Dar vienas mėgiamas metodas buvo sodinimas ant taburetės. Jei į užduotą klausimą atsakai ne taip, kaip jie nori, tuomet paima taburetę, pastato kampu ir liepia atsisėsti ant pačio taburetės kampo. Tada užduoda klausimą iš naujo ir, sako, dabar sėdėk ir galvok, kai apsigalvosi - pasakyk.

Na, o jei to negali sakyti, tai ir sėdi tol, kol nuvirsti apalpęs, nes išsėdėti ilgai negali. Tada apipila šaltu vandeniu, kurį laiką duoda atsikvėpti, ir vėl viskas iš naujo.

Prideda į tarpupirščius šovinių ar tuščių gilzių, užduoda klausimą ir - jei neatsakai ar atsakai ne taip - pradeda spausti. Taip ir kankina - tai suspaudžia, tai atleidžia. Teko gyvenime sutikti žmonių, kuriems nuo tokių kankinimų taip ir liko išsukioti pirštai.

Arba sugriebę žandikaulius ranka pradeda trinti į dantis. Iš burnos greitai pasipila kraujas. Man dabar galvoje niekaip netelpa, kaip žmonės galėdavo iškęsti tokius kankinimus. Turbūt ne veltui sena lietuvių patarlė byloja: žmogus ir už katę gajesnis.

Kitas mano tardytojas buvo vyr. leitenantas Kazlovskij, jis ir vadovavo mano bylos tyrimui. Šis buvo padoresnis ir nors retkarčiais ir apkuldavo abu su vertėju, bet tai jau buvo visai kitas reikalas.

Buvo ir dar vienas tardytojas - vyr. leitenantas Raskuriakovas. Jis užbaigė mano bylą. Buvo visai mandagus žmogus: nė karto nemušė, net neužrėkė smarkiau. Šis gerumas, man regis, ne be priežasties, nes kai nuveža į kalėjimą, tai priimdami paklausia, ar tardant nemušė. Jei pasakysi, kad tardant mušė, siunčia atgal pertardymui. O tas jau ne visai gerai tardytojui.

Tuo baigėsi mano kančios Rokiškio r. MGB. Netrukus buvau perkeltas į Vidaus reikalų valdybos požemį, kur jau duodavo pietus - kokią lėkštę prarūgusių kopūstų.

Bet didžiausia laimė buvo, kad nurengė nuogai ir kažkur nunešę drabužius išdegino parazitus. Kai grąžino, neatpažinau savo apatinių baltinių: kadangi visi gyviai susproginėjo nuo karščio, mano apatiniai baltiniai iš baltų pasidarė rudi.

Kai atnešė baltinius, buvo kokia 15-16 val. po pietų, tai aš persirengęs kaip atsiguliau, tai išmiegojau per naktį, kitą visą dieną ir vėl per naktį ir pabudau tik kitą rytą. Vyrai, su kuriais buvau tame rūsyje, paskui net sakė, kad jie jau galvojo, kad nebegyvas, bet paskui paklausė, kad dar kvėpuoju ir šiltas, tai ir nežadino.

Po keleto dienų vieną vakarą iškvietė mus visus pavardėmis, liepė pasiimti savo daiktus, jei kas turėjo, ir išvedę į kiemą surikiavo. Buvo matyti, kad ruošia vežti į kalėjimą. Paskui dar atvedė visą būrį kriminalinių nusikaltėlių, tarp kurių buvo labai daug rusų. Tame kriminalinių būryje išvydau ir mano paskutiniojo tardytojo vertėją. Priėjęs prie jo ir sakau:

“Na, “brangusis”, ir už ką gi tu sėdai?” O jis nuleido akis ir sako: “Su draugais nuvažiavome į kaimą ir pavogėme avį. Mus sugavo ir areštavo”.

Surikiavę visus išvarė į Rokiškio geležinkelio stotį, kur ant atsarginių bėgių mūsų jau laukė “Stolypino” vagonas. (Tai buvo specialūs grotuoti, su spec.užtvaromis vagonai kaliniams vežioti.) Juose buvo įrengtas atskiras kupė, žinoma, tik be suolų. Sugrūsdavo stačius, kiek telpa, dar keliu įrėmęs pastumdavo ir duris uždarydavo su užraktu. Tvanku, ypač vasaros metu. Karšta, gerti norisi, o net negalvok - niekas nepaduos, gali nors numirti.

Kupiškyje vagoną papildė iš Kupiškio atvarytų kalinių, tarp kurių daugumą sudarė kriminaliniai nusikaltėliai.

Atvykus į Panevėžio geležinkelio stotį, išlaipino ir nuvarė į kalėjimą. Uždarė visus į vieną kamerą, talpinusią gal kokį šimtą žmonių. Iš Kupiškio su mumis atvežė ir vieną paimtą gyvą partizaną, kuris buvo taip sumuštas, kad jį jau reikėjo nešti. Kameroje jį su neštuvais pastatėme prie lango, kad būtų daugiau oro. Sveikata jo buvo visai beviltiška. Prašėme, kad pakviestų gydytoją, bet prižiūrėtojai tik pasišaipė.

Mūsų atvežė maždaug apie 80 žmonių, iš kurių gal 20, o gal dar mažiau buvo politinių kalinių, o visi kiti - kriminaliniai nusikaltėliai. Tuo laiku vagys ir visokio plauko nusikaltėliai daugiausia būdavo Rusijos piliečiai, nes lietuviai nemokėjo vogti ir plėšikauti.

Mūsų kameroje iš kriminalinių nusilkaltėlių atsirado nemažai rusų tautybės “blatnų” vyrų, kurie pradėjo iš politinių kalinių atiminėti maisto produktus. Kadangi jų buvo dauguma ir dar ginkluoti savos gamybos peiliais, o mūsų mažuma, be to, visi pagyvenę, todėl priešintis nebuvo jokios prasmės. Kas turėjo maisto - viską atėmė, kas nenorėjo duoti, primušė ir vis tiek atėmė.

Kaip vėliau sužinojau, karas tarp politinių ir kriminalinių kalinių vyko pastoviai. Jei veždavo į etapą, kentėdavo tada kriminaliniai, o jei jų būdavo daugiau, tai atvirkščiai.

Visa laimė, kad mums su jais toje pereinamoje kameroje neilgai teko būti. Gal po kokių 2 valandų išvedė visus į koridorių, iškratė, nurengė beveik nuogai ir mus, politinius kalinius, suvarė į 15 kamerą, o juos išvedė į kitą korpusą, kur buvo jiems skirtos kameros.

Nuo to laiko daugiau neteko kalėti su kriminaliniais nusikaltėliais, nes 1948 m. kalėjimų bei lagerių vadovybė nusprendė, kad reikia vienus nuo kitų atskirti, kad daugiau nebūtų baisių muštynių ir nežūtų kaliniai.

15-A KAMERA

Atėję į kamerą, radome labai daug žmonių. Buvo naktis, visi miegojo. Gultai užimti, todėl teko įsitaisyti ant grindų. Partizaną iš Kupiškio nuo mūsų atskyrę paguldė į ligoninę. Kaip vėliau sužinojome, jis tą pačią dieną mirė ligoninėje. Rytą pažadino prižiūrėtojas, raktais belsdamas į metalines duris. Buvo 5 valanda ryto -laikas keltis. Ir taip nuo tos dienos mus mokė, kad 21 val. kameroje turi visi gulėti, o ryte 5 val. keltis ir visą dieną nei miegoti, nei gulėti nebuvo leidžiama. Atsikėlę gaudavome duonos davinį - žibalinės lempos šviesoje duodavo 500 g, o paskui iki 8 val. galima buvo gulėti, nes nebuvo elektros. Matyt, naktį būdavo didesnė apkrova ir ją išjungdavo.

Žmonės čia buvo suvežti iš visų aplinkinių rajonų, pažįstamų nebuvo. Be to, kamera buvo pereinama, į ją pastoviai atvesdavo naujokus, o kitus išvesdavo į kameras, kuriose įkalintieji turėjo laukti teismo. Tokiu būdu šioje kameroje kaliniai neužsibūdavo ilgiau kaip dvi savaites. Kameroje visi buvome naujokai, nemokėjome per sieną susišnekėti Morzės abėcėle, nemokėjome per langą pasiimti pašto maišelio, kitaip tariant, visai nepažinome kalėjimo gyvenimo. Šioje kameroje teko susipažinti ir su kalėjimo maisto daviniu. Tai buvo forminės pusžalės duonos gabalėlis, iš ryto dar duodavo samtį sriubos, kurioje plaukiodavo kelios kruopos, pietums dažniausiai būdavo baisiai rūgštūs, kopūstai su plaukiojančiomis baltomis kirmėlėmis. Žinoma, jas išrinkus tekdavo valgyti. Vakarienės vėl sriuba su keliomis kruopomis, bet tai tik paprastas vandenėlis, be jokio riebalo.

Kameroje šeimininkavo daugybė pelių, kurios pragrauždavo krepšius su maistu, jei kas dar jo turėjo. Taip susipažinęs su kalėjimo gyvenimu, už kelių dienų buvau perkeltas berods į antrą aukštą 28 kamerą.

28-A KAMERA

Į ją mane atkėlė 1948 m. sausio pabaigoje, čia išbuvau iki gegužės mėnesio.

Štai čia jau ir aš įsijungiau į tikrąjį kalėjimo gyvenimą. Kameroje radau vyrus, kurie jau sėdėjo pusę metų ir daugiau ir kurie jau buvo užgrūdinti kalėjimo gyvenimo. Nors iš namų jokios paramos negaudavau, bet pagal nerašytą įstatymą - kuris gauna iš namų maisto, turi duoti ir tam, kuris negauna. Kameroje turbūt tik dviese negaudavome siuntinių, o jei gaudavome, tai labai retai. Per 8 mėnesius gavau tik du siuntinius, bet mūsų niekas neskriaudė, aišku, sotūs nebuvome, bet labai ir nebadavome.

Čia buvo visai kitas gyvenimas, paštas veikė visame kalėjime. Laiškučius rašydavome ant rūkomojo popieriaus, pieštukų širdeles gaudavo vyrai su maistu iš namų, paprastai jų būdavo prilaužyta ir sumaišyta su supjaustytu tabaku, todėl kratos metu nepastebėdavo. Matyt, ir laisvėje buvo žmonių, sėdėjusių kalėjime ir žinojusių, kaip visa tai padaryti.

Laiškai keliaudavo įvairiais būdais: siūlu parištą maišiuką nuleisdavome į apatinę kamerą arba perduodavome į viršutinę kamerą. Ryte ir vakare vesdavo visas kameras į bendrą tualetą, žinoma, atskirai, bet ten būdavo sutarta, kur bus paslėpti laiškai, ir juos atsirinkdavo pagal slapyvardžius. Kiekvienas kalinys turėjo savo slapyvardį, todėl prižiūrėtojui sugavus laiškelius, nebūdavo aišku, kam jie adresuoti. Pasitaikydavo atvejų, kai leidžiant iš antro aukšto į pirmą patykoję ir pasistatę kopėčias prie lango nupjaudavo maišelį su laiškais. Pro langą matyti negalėjai, nes ant kiekvieno lango uždėti skardiniai vadinamieji “amarnykai” buvo taip pritvirtinti prie lango, kad nei žemyn, nei į šonus, nei į priekį nieko nesimatė. Galėjai matyti tik dangų. Į apačią buvome pralankstę skardas, kad būtų galima iškišti maišelį su laiškučiais ir įsitraukti atgal.

Nuo vaikystės mokėjau gerai šaudyti laidyne, todėl radęs tualete gumos, o paskui kažkur pasivaikščiojimo metu gabalą storos vielos, pasigaminau laidynę.

Mums leisdavo 15 minučių užtvertame garde pasivaikščioti. Taip pasivaikščiojimo metu prisirinkdavau akmenukų bandymams. Kai išvesdavo į tualetą, ten išbūdavome apie 15-20 minučių, kol visi susitvarkydavo. Aš tuo metu bandydavau laimę, nes iš tualeto lango buvo matyti antro korpuso, kurio antrame aukšte buvo ligoninė, o pirmame - kameros langai. Antras korpusas stovėjo prie pat aukštos tvoros, todėl ant jo langų nebuvo “amarnykų”, o kita pusė korpuso buvo tiesiai į mūsų korpusą, todėl aš galėjau taikyti į jo langus.

Kadangi kamerose žmonių buvo pastoviai per daug, visada būdavo atidaryti langai. Iš karto mėginau šaudyti tik akmenukais ir beveik visi atšokdavo, pataikę į grotų virbą. Vėliau, po ilgų bandymų, dariau taip: ant akmenuko apvynioji laiškelį, paskui juos abu skuduriuku apsiuvi antru. O tada uždavinys pataikyti į langą. Taip užmezgėme ryšį su antru korpusu. Iš jų laiškus gaudavome rečiau, nes jie mums palikdavo paštą tik tada, kai ką nors vesdavo tardyti ar šiaip dėl ko nors uždarydavo į mūsų korpuso vienutę. Išėjus pasivaikščioti žinios buvo perduodamos rankų pirštais, nes pastoviai prasiplėšę kraštą “amarnyko” stebėdavome išėjusius pasivaikščioti. Labai geras ryšys buvo Morzės abėcėlė, kurią ir aš greitai išmokau. Jei žinią reikėdavo perduoti kur nors toliau, ne į gretimą kamerą, tai gretimos kameros kaliniai persiųsdavo kam reikia. Išmokome daryti sages moterims, jos atsiųsdavo mums įvairių spalvų šukų, mes pasigamindavome grąžtus iš gabalėlio vielos, galąstuvus - iš plytos gabalo, peilius - iš amerikietiškų kariškų batų, kurių lenkimuose būdavo labai gero plieno. Žinoma, visus tuos įrankius reikėjo slėpti, kad kratos metu nerastų. Kratas darydavo maždaug kartą per mėnesį arba vos pastebėjus ką nors įtartino.

Tokiu būdu trumpindavome laiką. Būdavo net nepastebi kaip praeina diena, dirbdamas viską užmiršti - alkį, laisvę...

Kai dabar pagalvoji, su tokiais įrankiais tokių gražių dalykų padarydavome, jei kas lieptų dabar, net ir su gerais įrankiais neturėčiau tokios kantrybės.

Šioje kameroje žmonės irgi keitėsi, nes daugumą per 2-3 mėnesius nuteisę išveždavo, o mano byla kažkodėl apkeliavo visas instancijas, kol galų gale pateko Maskvos trijulei.

“Ypatingasis pasitarimas” Maskvoje, mano manymu, buvo sukurtas todėl, kad kariniai tribunolai nebepajėgė visų nuteisti -teisme visi pradėjo sakyti, kad tardymo metu buvo mušami, ir reikėdavo vėl viską iš naujo pradėti.

Antra vertus, iš Šiaurės lagerių parveždavo perteisimui kalinius, išvežtus į lagerius be teismo 194-1945 metais. Jie jau buvo kalėję 2-3 metus, o kartais pasitaikydavo, kad juos tekdavo paleisti į laisvę trūkstant įrodymų. Juk jie lageriuose jau būdavo išmokę, ką reikia šnekėti teisme, kokius įrodymus pateikti ir panašiai. Tas pats būdavo ir su mūsų kalėjimo kaliniais, kurie čia įgydavo žinių, kaip reikia elgtis teismo metu. Juk tarp mūsų buvo visokių specialybių žmonių - pradedant kaimo berneliu ir baigiant inžinieriais, teisėjais, prokurorais ir pan. Todėl kiekvieną dieną mūsų žinios pasipildydavo ir su mumis susidoroti būdavo sunkiau.

Todėl, matyt, ir buvo imtasi tokių niekšiškų priemonių: pasirašei, jog tavo byla išsiųsta į “Ypatingąjį pasitarimą” Maskvoje, ir po kurio laiko sužinai, kad jau gavai 10 ar 25 metus, ir gali važiuoti kur baltosios meškos gyvena.

Tuo metu mums atrodė nesvarbu kiek gausi: 10 ar 25 metus - vis tiek neiškęsi bado, šalčio, vis tiek teks mirti. Mus tuo įtikino iš Šiaurės perteisimui grįžę kaliniai. Jie tvirtino, kad tokiomis sąlygomis, kaip jie gyveno, tokį bausmės laiką išgyventi neįmanoma. O mes, aišku, žinojome, kad dar ir kitose šalies vietose yra lagerių, kur klimatas ir darbo sąlygos žymiai geresnės.

Kalėjimo administracija kartais surengdavo komediją. Iškviečia po keletą beveik pusę kameros pas kokį nors viršininką, tada jau šaukiasi po vieną ir žada visokias gėrybes: tai su namiškiais pasimatymą, tai bausmę sušvelninti. Tada jau žinok, kad tave verbuos šnipinėti, kas dedasi kameroje, kas ką veikia, ar turi peilių, ar nesiruošia bėgti ir pan.

Mane pasikvietę žadėjo sušvelninti bausmę, bet aš trumpai atsakiau, kad nežadu jiems dirbti. Tada prigrasino, kad kameroje niekam neprasitarčiau, dėl ko ir kur buvau šauktas. Nežinau, ar ne visų prašydavo dirbti jiems, ar tik sugrįžę ne visi pasisakydavo, kad juos verbavo, nes daugelis sakydavo, kad klausinėjo apie bylą arba šiaip apie ką nors. O gal tai buvo tokia taktika. Beje, dėl to Rokiškio MGB plaukų nekirpo. Tardytojas Raskuriakovas per tardymą pasiūlė jiems dirbti, o jie savo ruožtu inscenizuotų pabėgimą. Už tai aš vėliau turėčiau teikti jiems žinias. Tada atsakiau, kad nesutinku, o jis man daugiau nieko ir nesakė, tik po dienos ar dviejų nukirpo plaukus.

Kalėjime kalėjo ir stribai, kurie patekdavo į kalėjimą už padarytus nusikaltimus. Jų nemėgo tiek politiniai, tiek kriminaliniai kaliniai, kadangi jie būdavo vienodai nusidėję vieniems ir kitiems.

Kartą išgirdome baisų triukšmą gretimoje kameroje, todėl aš tuoj pat susistuksenau su jais Morzės abėcėle ir paklausiau, kas ten pas juos darosi. Jie atsakė, kad į kamerą įmetė buvusį stribą, tai, sako, mes jį auklėjame. Pasirodo, taikomos priemonės buvusiems stribams visame kalėjime buvo vienodos - tiek pas politinius, tiek pas kriminalinius kalinius. Tos priemonės, žinoma, ne visiems stribams buvotaikomos. Stribai, padėję įsigyti ginklų ar šovinių, arba teikdavę žinias partizanams, buvo laikomi politiniais kaliniais kaip ir visi. Bet jei patekdavo atsitiktinai dėl kokių nors kitų priežasčių, tiems tekdavo kentėti. O išvežti į lagerius daugiausia iš ten negrįždavo.

Kiekvienoje kameroje prie durų stovėdavo pusė nupjautos statinės gamtiniams reikalams. Aišku, pastoviai į ją atlikinėti tuos reikalus nebuvo galima, nes rytą ir vakarą vesdavo į tualetą, bet jei prisieidavo dienos ar nakties metu, tai tekdavo pasinaudoti ja. Prie tos statinės labai dvokdavo. O kadangi kameros pastoviai būdavo perpildytos, tai gultų užtekdavo gal tik pusei žmonių, esančių kameroje. Visi kiti suguldavo ant grindų ir užimdavo visas grindis. Jei kameroje būdavo stribas, jam vieta likdavo tik prie statinės. Per dieną jie turėdavo gulėti po gultais ant grindų, išlįsti iš ten galėdavo tik leidus kameros kaliniams.

Šiaip kas dieną paeiliui kameroje budėdavo du žmonės: jie plaudavo kamerą, eidami į tualetą ryte ir vakare turėdavo išnešti išpilti statinę ir atlikti visus tvarkymo darbus kameroje. Bet jeigu tik kameroje pasitaikydavo stribas, tai tuos darbus tekdavo pastoviai atlikti jam. Ir šiaip, jei kas norėdavo, galėdavo su juo daryti ką tik nori.

SUSITIKIMAS KALĖJIMO PIRTYJE

Kai atvežė į Panevėžio kalėjimą, prieš išskirstydami į kameras nuvedė į kalėjimo pirtį. Pirtyje išvydau tą patį A.Inčiūrą, kuris mėgino sunaikinti partizanų vadą A.Starkų, o nepavykus pabėgo su visa šeima, ir niekas nežinojo, kur jis yra. Pasirodo, jis apsigyveno Panevėžio kalėjimo pirtyje ir dirbo joje kūriku. Mane pažinęs jis labai sutriko, nes žinojo, kad apie įvykį su A.Starkumi puikiai žinau. Tačiau aš buvau jau kalinys ir galėjau tik paklausti:

- Kaip tau negėda į akis žiūrėti, išdavike!

Nieko neatsakęs apsisuko ir nuėjo į kitą patalpą.

Pirtyje liepė nusirengti ir drabužius sukabinti ant kablių į metalinę krosnį, kad išdegtų parazitai. Kai atėjo žmogus, irgi kalinys, paimti tų drabužių, iš nuostabos vos neišgriuvau - tai buvo tas pats Kupiškio stribų viršininkas vyr. ltn. enkavedistas Drąsutis, tardęs mane 1945 m. per šv. Velykas. Žinoma, per savo rankas jis buvo praleidęs daug žmonių, todėl manęs neprisiminė. Tik paskui, kai aš jam priminiau, kada tai buvo, kažką prisiminė. O jis pateko į kalėjimą už tai, kad, kaip jis pats man pasakė, “šiek tiek per daug paėmė”.

Vėliau kalėjime sutikau daugiau kupiškėnų, kurie plačiau papasakojo apie tą įvykį. Pasirodo, kai buožino stambius ūkininkus, t. y. iš ūkininko atimdavo dalį turto, jis per tą laikotarpį to turto pasiėmė sau labai daug, todėl buvo areštuotas ir nuteistas, rodos, trejiems metams.

Tokie mano pirmieji įspūdžiai kalėjime.

Baigiantis 1948 m. gegužei nežinia kokiais sumetimais buvau perkeltas į II korpusą, į tą patį, į kurį šaudžiau per langą laiškelius. Tame korpuse, pasirodo, buvo viena nedidelė politinių kalinių kamera, o visose kitose kalėjo kriminaliniai.

II KORPUSAS

Kameroje, į kurią patekau, buvo gal 30 žmonių. Pažįstamų iš savo apylinkių neradau. Daugelis buvo pagyvenę žmonės. Ten sutikau du jaunus vyrus, už mane kokiais 6-7 metais vyresnius, su kuriais labai susidraugavau. Tai buvęs vokiečių laikais studentas Petras Valinevičius nuo Šeduvos ir kaimo vaikinas Vladas Pukenis nuo Svėdasų. Su jais kartu išbuvau beveik visą įkalinimo laiką: nors retkarčiais išsiskirdavome, bet paskui vėl susitikdavome. Petrą Valinevičių dar pirma savęs teko išlydėti į laisvę.

Kamera buvo labai niūri, kadangi langas išėjo tiesiai prieš tvorą, todėl nieko nesimatė, tik už tvoros žaliuojantys medžiai - Panevėžio miesto sodas. Ant langų “amarnykų” nebuvo. Kadangi langai nuo pagrindinės tvoros buvo gal už kokių 5 metrų, o ir pati tvora ne žemesnė negu 5 metrai, todėl į tolį matyti nieko negalėjai.

Korpusas stovėjo pačiame kalėjimo teritorijos kampe. Virš tvoros ant kampo budėjo sargybinis su automatu arba kulkosvaidžiu.

Langai tarp kamerų buvo šalia vienas kito, todėl atsisėdus ant lango pro grotas iškišę rankas gali net pasisveikinti su kaimyninės kameros kaliniu. Šalia mūsų kameros buvo karceris, kuriame pastoviai kas nors atlikdavo bausmę už administracinius pažeidimus.

Karceryje valgyti duodavo tik kas trečia diena - gabaliuką duonos ir nesaldintos arbatos. O mes per langą be problemų galėjome perduoti maisto. Tik reikėjo sekti, kas stovi sargyboje, nes jiems gerai matėsi ir mūsų, ir kareerio kameros langai. Būdavo tokių sargybinių, kurie pastebėję, jog arčiau prikišai galvą prie grotų, tuoj imdavo šaukti gyvulio balsu, o kiti visai nekreipdavo dėmesio. Todėl mums reikėdavo nustatyti, koks sargybinis stovi, ar galima rizikuoti iškišti ranką ir perduoti maistą.

Mano pareiga ir buvo palaikyti ryšį su karceryje esančiais kaliniais. Beje, tame karceryje bausmę atlikdavo tik politiniai kaliniai. Aš per sieną Morzės abėcėle susistuksendavau su jais, ir jie prisistatydavo, iš kokios kameros ir kas tokie.

Į karcerį sodindavo už įvairius nusižengimus: už miegojimą dienos metu, už laiškelių perdavimą, už adatų ir peiliukų laikymą, už laiškelių rašymą, už stuksenimą per sieną Morzės abėcėle ir panašiai. Priežasčių buvo daug arba tiesiog išprovokuodavo, kad tik daugiau kalinį iškankintų. Kalėjime dauguma gaudavo iš namų maisto produktų, todėl sušelpti esančius karceryje buvo ne taip jau sunku. Po truputį sudėdavo visi ir pamaitindavo.

Teko patirti ir nesėkmių. Vieną dieną palindęs po gultais per sieną su karceryje kalinamu kaliniu šnekėjausi Morzės abėcėle ir nepastebėjau, kaip į kamerą įėjo prižiūrėtojas ir visus išrikiavęs pradėjo skaičiuoti. Vieną kartą perskaičiavo - vieno žmogaus trūksta, antrą kartą perskaičiavo - taip pat trūksta, tada ėmė ir suriko, kad dingo žmogus.

Kai prižiūrėtojas užriko, tada išgirdau ir aš ir iš po gultų pamačiau, kad visi stovi išsirikiavę. Išlindęs atsistojau rikiuotės gale, o prižiūrėtojas, tuo metu buvęs kitame rikiuotės gale, manęs nematė. Vėl suskaičiavo ir, pažiūrėjęs į mane, pasakė:

- Aš tau parodysiu daryti tuk-tuk-tuk!

Ir apsisukęs išėjo. Pasirodo, mano ausis ir skruostas buvo balti nuo kalkių, todėl jis iškart suprato, kad buvau po gultais ir stuksenau Morzės abėcėlę. Manęs nenubaudė, nes tas rusas prižiūrėtojas buvo labai geras - jis niekada nebausdavo, tik aprėkdavo.

Antra nesėkmė ištiko perduodant maistą per langą į karcerį. Ir šįsyk viskas baigėsi laimingai, o galėjau likti be rankos.

O buvo taip. Tą dieną bokštelyje stovėjo kažkoks kaukazietis su prapjautomis akimis, rodės, visai negrėsmingas. Nužiūrėjęs duryse pro vilkelį, kad prižiūrėtojas nuėjo į kitą koridoriaus galą, daviau ženklą (triskart sudaviau į sieną) į karcerį, kad šoktų ant palangės ir paimtų maistą. Iškišus ranką pro langą, iš karcerio pusės rankos dar nebuvo, bet, žinoma, ji tuoj atsirado ir pagriebė paketą su maistu, bet tuo pačiu pasigirdo ir serija automato šūvių, ir ant mano rankos pasipylė plytų nuotrupos. Kulkos pataikė virš mano rankos, todėl ranka nenukentėjo...

Kilo šurmulys. Kareivis paaiškino, kas įvyko. Prižiūrėtojas pas karceryje buvusius kalinius tuoj pat surado mano perduotą maistą ir atėmė. Atėjęs į mūsų kamerą korpuso vyresnysis rusas seržantas pareikalavo prisipažinti, kas tai padarė. Kitokio kelio nebuvo - teko prisipažinti, kad tai padariau aš. Jei būčiau neprisipažinęs, būtų nubausta visa kamera - dvi-tris savaites nebūtų gavę siuntinių nuo namiškių. O tai skaudi bausmė ne tik mums. Mes be to maisto pragyventi galėjome, bet svarbiausia, kad namiškiams nepaaiškindavo, kas atsitiko, o paprasčiausiai grąžindavo atgal, ir namiškiai galvodavo, kad jų artimas žmogus jau išvežtas į Rusiją arba miręs. Todėl po tokios nuobaudos daugelis nustodavo gauti maistą. Todėl nenorėdamas rizikuoti visos kameros vyrais, prisipažinau iš karto, nors žinojau, kas manęs laukia. Už tai buvau nubaustas septyniomis paromis karcerio.

Maisto perdavimas mūsų kamerai jau buvo vieną kartą uždraustas. O atsitiko taip. Kartą vyrai pasigaminę peilį visi nusiskuto barzdas. Išėjus į 15 minučių pasivaikščiojimą prižiūrėtojas pastebėjo, kad visi nusiskutę, nes paprastai barzdas apkirpdavo mašinėle plaukams kirpti, todėl vis tiek visi likdavo apšepę.

O tądien vyrai visi atrodė švarūs, apsiskutę. Vos tik grįžome iš pasivaikščiojimo, prižiūrėtojas pradėjo reikalauti atiduoti skutimosi priemonę. Vyrai, aišku, peiliuko negrąžino, nes būtų išduota paslaptis, iš ko jis gaminamas ir kur reikia ieškoti medžiagos, todėl kitą dieną atėjo korpuso vyresnysis ir perskaitė kalėjimo viršininko įsakymą, kad mūsų kamerai uždrausta gauti maisto produktus iš namiškių dviems ar trims savaitėms. Aš užprotestavau tokią nuobaudą, sakydamas, kad man dar barzda neauga ir todėl bausmė paskirta neteisingai (man ta bausmė nė kiek netrukdė, kadangi maistą iš sesers gavau gal du kartus per visus 8 mėnesius, praleistus kalėjime). O jis atsakė taip: “Kentėsi kartu su visais už tai, kad matei, kaip jie skutosi, ir nepranešei, kur jie tą skustuvą padėjo”. Teko su tuo sutikti.

Grįžęs iš karcerio netrukus buvau perkeltas atgal į 1 korpuso berods 48 kamerą.

48-A KAMERA

Kamera buvo trečiame ar ketvirtame aukšte. Pro “amarnyko” plyšį matėsi miesto sodas. Jame buvo įtaisyta nemažai suoliukų poilsiui, todėl vakarais susirinkdavo daug žmonių, ypač jaunimo, kurie sėdėdavo su merginomis, o kartais ir bučiuodavosi, todėl žiūrint į juos darydavosi labai liūdna - kodėl mes atskirti nuo pasaulio, kodėl atimta laisvė, kodėl negalime džiaugtis gyvenimu?

Bet tai buvo tik svajonės - mes žinojome, kad mūsų laukia lageriai, sunkus, alinantis darbas, badas, šaltis. Todėl jaunesnieji stengėmės kuo nors užsiimti, ką nors daryti, kad tik mažiau liktų laiko toms liūdnoms mintims, kurios pastoviai lįsdavo į galvą. O minties, kad išgyvensime ir kada nors grįšime į laisvę, net neturėjome. Svajojome tik apie tai, kad netektų ilgai vargti ir kaip lengviau numirti.

Mūsų koridoriuje budėjo prižiūrėtojas Jonas, o mūsų kameroje sėdėjo pagyvenęs žmogus nuo Biržų - to prižiūrėtojo kaimynas. Tas prižiūrėtojas per jį mums perduodavo, kas dedasi laisvėje. 1948 m. gegužės mėn. ryte mes žinojome, kad naktį daug žmonių ištrėmė į Sibirą ir kitokių naujienų.

Būdavo, į miesto sodą ateidavo moteriškių, kurios atsisėdę ant suoliuko kaip tik priešais mūsų langus įdėmiai stebėdavo, kas dedasi už tvoros. Bet ką galėjo jos pamatyti? Viskas, ką jos galėjo pamatyti - tai pro praplėštus “amarnykus” iškištos rankos pamojavimą, bylojantį, kad ten, už grotų, yra gyvų žmonių.

Šioje kameroje vėl pravertė mano sugebėjimai šaudyti iš laidynės į antro korpuso langus, o vėliau sugalvojau pabandyti iššauti ir į laisvę. Kai pamačiau ant suolo sėdinčias moteriškes, laidyne pabandžiau perduoti raštelį, aprašęs mūsų bėdas ir vargus. Iš pradžių keli šūviai nepavyko, nes labai trukdė “amarnykas” - plyšys buvo per mažas, kad galėčiau gerai nusitaikyti. Akmenukai, apsiūti medžiaga, nukrisdavo kažkur į žolę netoli moteriškės, bet ji nesuprato, kas čia darosi. Bet kartą, kai pataikiau akmenuku tiesiai į pilvą ir jis nukrito ant žemės, ji viską suprato ir, pagriebusi jį, skubiai pasišalino. O kitą dieną ji vėl buvo čia. Rankos gestais bei galvos linktelėjimu davė suprasti, kad viskas tvarkoj ir žaidimą galima žaisti toliau. Jei akmenukas nuskrisdavo į šalį, ji vis vien girdėdavo, kur jis nukrenta, ir surasdavo. Taip tęsėsi keletą savaičių. Laiškelius daugiausia rašydavo tie kaliniai, kurie neturėjo ryšio su namais - atvežti iš lagerių perteisti, todėl namiškiai negalėjo žinoti, kad jie čia. Ta moteriškė, matyt, buvo didelė patriotė, nes atsilankydavo beveik kiekvieną dieną ir, kaip paskui paaiškėjo, tuos laiškelius pasiųsdavo adresatams ar pati nuveždavo, nes kai kurie rašę kaliniai pradėjo gauti maisto iš namiškių.

Gaila, kad niekas taip ir nesužinojo, kas ji buvo, nes reikėtų jai žemai nusilenkus padėkoti. Juk vaikščioti netoli kalėjimo buvo rizikinga, nes netoli, tvoros bokštelyje, stovėdavo sargybinis ir jis galėjo pastebėti ją ir jos veiklą. O už tai grėsė kalėjimas, bet ji šito, matyt, nebijojo.

Deja, neilgai man teko su ja bendrauti, nes netrukus mane nuteisė ir perkėlė į 49-ą kamerą, kurios langai buvo kitoje pusėje.

O teismas įvyko labai paprastai. Mane iškvietė iš kameros, nuvedė pas kalėjimo viršininką, kuris perskaitė, kad esu nubaustas pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius 10-iai metų pataisos darbų.

49-A KAMERA

Ši kamera įspūdžio nepaliko, kadangi joje išbuvau gal savaitę ar pusantros, kol sudarė grupę vežti į Vilnių. Čia jokia veikla nebeužsiėmiau, nes žinojau, kad netrukus manęs čia nebus.

O laukti ilgai nereikėjo. 1948 m. rugpjūčio vakarą, apie 23 val. iškvietė pavardėmis beveik visus mūsų kameros kalinius, liepė pasiimti daiktus ir rikiuotis koridoriuje. Pasitaikė stovėti prie 48-os kameros durų. Prasidaręs “vilkelį” sušukau:

-    Sudiev, vyrai, mes jau išvažiuojame!

Atsigręžęs pamačiau stovintį korpuso vyresnįjį, tą patį ruselį, kuris vedė mane į karcerį iš II korpuso už maisto perdavimą. Jis nieko nesakė, tik piktai pažiūrėjo, o aš atsistojau į rikiuotę. Jaunų buvome tik trys: aš, Albinas Kavoliūnas ir Šidlauskas nuo Biržų. Tą vakarą mūsų aukšte budėjo tas pats gerasis prižiūrėtojas Jonas. Jis mums atrakino duris. Praeidamas pro šalį Šidlauskas Jonui pasakė:

-    Tu, brolau, nenusimink, kai mes sugrįšime ir bus mūsų valdžia, kaip buvai prižiūrėtoju, taip ir būsi, o kitiems bus labai liūdna.

Mus visus nuvedė į pirmą aukštą ir labai gerai iškratę koridoriuje uždarė į mažytę kamerą. Mes, jaunesni, įsitaisėme ant viršutinių gultų prie pat lango. Kamera langu į kiemo pusę, langas atidarytas, nes vakaras pasitaikė labai šiltas.

Mes žinojome, kad tuos, kuriuos išvežė anksčiau, iššaukdavo rytą, apie 4 val., todėl nebūdavo laiko ką nors daryti su režimo pažeidėjais. Dėl to mes labai apsirikome, nes mus išvežė tik kitą dieną 16 val. po pietų, ir prižiūrėtojai turėjo laiko.

Mes, jaunimas, sugulę prie lango, nemiegojome, todėl sugalvojome padainuoti. Žinoma, mes puikiai žinojome, kas mums už tai gali būti, bet nebijojome, nes galvojome, kad jie neturės laiko mūsų bausti. Pažiūrėję į miesto sodo medžius už kalėjimo tvoros, nusprendėme, kad reikia parodyti panevėžiečiams, kad ir kaip mums sunku, kad ir kaip esame suvaržyti, vis tiek - mes gyvi, nepalaužiami ir dainuojame.

Turėjau neblogą balsą, galėjau dainuoti pirmu balsu, na, ir dainų mokėjau nemažai, todėl, nieko nelaukęs, užtraukiau: “Kur lygūs laukai šiapus Nėrio”. Man pritarė A.Kavoliūnas su Šidlausku. Staiga pasigirdo beldimas, paskui atsidarė durys ir jose pasirodė prižiūrėtojas ir korpuso vyresnysis seržantas rusas, kuris pareikalavo, kad išeitume į koridorių. Mes jų neklausėme ir į koridorių nėjome. Tada durys užsidarė ir turbūt nuėjo pasišaukti pagalbos.

Pažiūrėję per langą į antrą korpusą, kur buvo moterų ligoninė, pamatėme, kad jos visos žiūri, pripuolusios prie lango. Jas pažadino mūsų daina, todėl dar užtraukėme: “Sudiev, sesutės lietuvaitės, sudiev, darželio žolynai”.

Tokią tykią, ramią rugpjūčio naktį mūsų daina aidėjo visame kalėjime, įsiveržė į miesto sodą... Po šios dainos, matyt, gavo pastiprinimui kareivių, kurie ėmė į mus mėtyti pusplytėmis pro grotas. Mes palindome po gultais ir į mus nepataikė.

Po kurio laiko jie apsiramino, ir mes daugiau nebedainavome, todėl išlindome iš po gultų ir sulipę vėl sugulėme prie lango. Viskas aprimo, stojo tyla, bet ta tyla buvo prieš audrą.

Gal po kokių 10—15 minučių staiga atsidarė kameros durys ir į vidų suvirto 10 kareivių. Jie griebė mus tris už galvų, už kojų ir išmetė į koridorių. O ten jau laukė tas korpuso vyresnysis, kuriam vis prasikalsdavau. Dabar jis priėjo prie manęs, po pažastimi laikydamas kažkokį suvyniotą brezentą, ir darkyta lietuvių kalba pašaipiai paklausė: “Važuojam, važuojam, dainosim?” Nors tada rusiškai labai menkai supratau, jis pradėjo kartoti: “Rubaška, rubaška”. Supratome, kad mums ruošiasi apvilkti tramdomuosius marškinius.

Kiek pasitarę su kitais buvusiais čekistais, išsivedė į kalėjimo administracijos kiemą, kuriame prie sienos buvo sumūrytos vienutės, į kurias laikinai uždarydavo vesdami tardyti ar šiaip kur į administracinį pastatą. Ir mus uždarė į tas vienutes. Iš mano vienutės pro durų plyšį buvo matyti kalėjimo raštinės langas, o pro jį - kas dedasi raštinėje, mačiau plačius kalėjimo vartus ir mažus vartelius, kurie vedė į gatvę, į laisvę.

Mus palikęs vienutėse, kurpuso vyresnysis nuėjo į raštinę ir tą brezentą numetė ant ten esančios lentynos. Po to kažkam paskambino ir atsisėdęs su kitu pradėjo kalbėtis, o mes laukėme ir nežinojome, ko iš tikrųjų laukiame.

Po kurio laiko budintysis nuėjo ir atrakino mažus vartelius, pro kuriuos įėjo kalėjimo gydytoja žydė, apie kurią negaliu pasakyti nieko bloga. Mums pasidarė aišku, kad mus apvilks tramdomaisiais marškiniais, kadangi be gydytojo jų nebuvo galima vilkti.

Įėjus į raštinę gydytojai, korpuso vyresnysis kažką jai pasakė ir paėmęs brezentą parodė gydytojai. Gydytoja, paėmusi tą brezentą iš vyresniojo rankų, staigiai apsisuko ir nuėjo prie siaurųjų vartelių. Tačiau budintis durų jai neatrakino, o iš paskos išėjęs korpuso vyresnysis ilgai su ja kalbėjo ir, matyt, įtikino, kad reikia mus pakankinti. Jiedu sugrįžo atgal į administracinį pastatą. Netrukus atėjęs kareivis nusivedė vyriausią iš mūsų - Šidlauską, jam buvo gal kokie 25 metai, o mums su A.Kavoliūnu - tik po 19. Nepraėjo nė 10 minučių ir pasigirdo baisus riksmas, tačiau netrukus viskas nutilo. Taip kartojosi apie 15 minučių. Po kurio laiko žiūrime - mūsų Šidlauską išveda už parankių - pats jau nebepaeina. Jį nuvedė tiesiai į kamerą.

Paskui vyresnysis, išėjęs ant laiptų, budinčiajam liepė atvesti aukštesnįjį, t. y. mane, nes aš už A.Kavoliūną buvau aukštesnis. Budintysis mane nuvedė į kalėjimo administracinio pastato salę, kurioje buvo gal 10 kareivių, korpuso vyresnysis ir gydytoja, kuri įkalbinėjo korpuso vyresnįjį, kad man netaikytų šitos priemonės, nes aš dar per jaunas, bet jis nesileido į kalbas. Gydytoja paklausė mane, ar sveikos mano kojos. Sumelavau, kad kairė koja buvo lūžusi, bet korpuso vyresnysis pasakė, kad jis kankins mane tik už vienos kojos. Ant grindų gulėjo kažkas panašaus į karišką palaidinę, tik rankovės ilgesnės ir prie jų prisiūti ilgi brezentiniai diržai. Vyresnysis man liepė rengtis, o aš net nežinojau, kaip pradėti rengtis. Todėl kareivis, pagriebęs mane, užmovė tuos baltinius ir liepė kišti rankas į rankoves ir sugniaužti kumščius. Tada kareiviai, paėmę vienas vieną, o kitas kitą ranką, susuko tuos laisvus rankogalius iki mano kumščio ir prakišę diržus padarė kilpą ir užveržė. Po to paėmę už diržų pradėjo tempti vienas į vieną pusę, o kitas į kitą, norėdami labiau užveržti kilpas prie kumščių.

Aš niekada iki tol nebuvau matęs tramdomųjų baltinių ir neįsivaizdavau, ką man darys. Kai pradėjo tempti už rankų į priešingas puses, pradėjo labai skaudėti ir galvojau, kad taip ir kankins, kol pradėsiu rėkti. Pasirodė, ne nuo to reikia rėkti. Kiek patampę ir įsitikinę, kad kilpos užsiveržė gerai, liepė sudėti abi rankas už nugaros ir jas viena su kita surišo.

Po to vėl sekė komanda gultis kniūpsčiam ant grindų. Kadangi rankos buvo surištos užpakalyje, aš atsiklaupiau ant kelių ir galvojau, kaip čia geriau nugriūti kniūpsčiam, kad į grindis nenusibrozdinčiau veido. Tuo metu iš nugaros kareivis kad spirs batu į nugarą, ir aš veidu trenkiausi į grindis, nusibrozdindamas visą veidą. Ir tuoj griebė statyti ant krūtinės, diržus permetė per kojų pėdas ir pradėjo veržti, riesdami į priešingą pusę. Skausmas nenusakomas, rėki, kiek tik gerklė gali. Bet rėki neilgai.

Kai labai stipriai išriečia, matyt, užspaudžia plaučius ir užima kvapą taip, kad visai negali nei rėkti, nei kvėpuoti. Taip po truputį silpsti, silpsti ir visai nustoji rėkęs. Tada atleidžia diržus, vėl įkvepi oro į plaučius, ir pradeda viską iš naujo. Korpuso vyresnysis, pritūpęs prie mano galvos, ciniškai kartojo žodžius: “Važojam, važojam, dainosim, dainosim!” Praėjus gal kokiai 10 minučių, jau būtų nutraukę tą egzekuciją, nes to reikalavo gydytoja, bet man išsprūdo, kad dainuosiu. Tada vėl kad griebė iš naujo laužti, dabar jau už abiejų kojų, ir taip kankino kokias 5 minutes, nes jau gydytoja pradėjo šaukti balsu:

“Ką jūs darote?!”

Kodėl pasakiau, kad dainuosiu - nei tada, nei dabar negaliu pasakyti. Gal kokiai akimirkai netekau sąmonės, o gal iš pykčio -nežinau. Tik tas žodis man brangiai kainavo.

Baigęs niekšišką darbą korpuso vyresnysis liepė stotis. Atsistoti negalėjau, todėl gulinčiam atrišo rankas, per tą laiką atsikvošėjau ir pamažu atsistojau. Tada numovė brezentą ir liepė eiti. Paeiti negalėjau, nes vos pastovėjau, todėl abu kareiviai, paėmę už parankių, nuvedė į kamerą, kur radau gulintį savo likimo draugą A.Kavoliūną, kuris mažiau nukentėjo.

Po kurio laiko atsidarė kameros durys. Vyresnysis, švytintis džiaugsmu, kad pavyko įgyvendinti kankinimo būdą, stovėjo tarpduryje. Dar su pašaipa paklausęs, kaip jaučiamės, uždarė duris. Galvojome, kaip reikės nueiti į geležinkelio stotį, bet, laimei, vedė dieną, apie 14 val. Buvome šiek tiek atsigavę, skaudėjo visą kūną, bet į stotį nuėjome be kitų pagalbos.

Atrodžiau “šauniai”: veidas visas suraižytas, sukrešėjęs kraujas, kurio nei nuplauti, nei nuvalyti negalėjai.

Buvo graži, saulėta sekmadienio popietė. Miestas pilnas žmonių, kuriuos sargybiniai vaikė į šonus nuo šaligatvio, nes mus varė gatvės viduriu, o šaligatviu ėjo daug gerai ginkluotų sargybinių. Žmonės, sustoję šaligatvio šone, žiūrėjo į mus nusiminę, viena kita moteriškė braukė ašarą, bet buvo ir džiūgaujančių.

Taip atsisveikinome su Panevėžiu.

"STOLYPINO" VAGONAS

Priėję geležinkelio stotį pastebėjome ant bėgių stovintį “Stolypino” vagoną, į kurį tokią gražią dieną lipti nesinorėjo. Tą skonį buvau išbandęs žiemą, o dabar vasara. Vadinasi, vagone bus labai tvanku, trakšime be vandens. Spėlionės pasitvirtino: mus sugrūdo į kupė kaip silkes ir nekreipdami dėmesio. Ilgai išbuvome stotyje, matyt, nebuvo traukinio, prie kurio būtų galima prikabinti mūsų vagoną. Tik sutemus pajudėjome iš Panevėžio. Vežė ne į Daugpilio, bet į Radviliškio pusę, todėl pagerėjo nuotaika: toje pusėje buvo Šilutės lageris ir nusprendėme, kad veža ten. Pasirodė, kad apsirikome -Radviliškyje mūsų vagoną vėl atkabino.

Taip išbuvome iki ryto, o rytą prikabino prie kito traukinio. Traukiniui pradėjus judėti pastebėjome, jog veža atgal, į Kauno pusę, todėl vėl tapo neaišku, ar veža į Vilnių, ar kur kitur. Vieni spėliojo, kad į Pravieniškes, bet kai traukinys pravažiavo Kaišiadoris, tapo aišku, kad važiuojame Vilniaus link. Tik neaišku viena - ar į Vilniaus persiuntimo punktą, ar į Rasų lagerį, kuriame tuo metu dar buvo politinių kalinių.

Taip trokšdami, be oro ir vandens maždaug už paros pasiekėme Vilnių. Netrukus per langą pamatėme ateinant būrį kareivių, kurie išsidėstė į dvi puses, o viduryje išrikiavo mus.

Perskaičiavę davė komandą: “žingsnis į kairę arba žingsnis į dešinę- laikome pabėgimu ir ginklą naudojame be perspėjimo”.

Paėję prieš kalną gal kokį puskilometrį nuo geležinkelio stoties , priėjome keletą pastatų, aptvertų tvora, ir pro vartus buvome suvaryti į naują, nežinomą kalėjimą.

Įėjus pro vartus į vidų buvo galima galvoti, jog režimas šiame kalėjime lengvesnis, nes tai vienur, tai kitur matėsi dirbantys kaliniai, kuriuos prižiūrėjo prižiūrėtojai.

VILNIAUS PERSIUNTIMO PUNKTAS

Prie vartų mus pasitikęs prižiūrėtojas nuvedė į didžiulę kamerą, kurioje jau buvo nemažai kalinių iš Kauno, Klaipėdos, Marijampolės. Jie mums papasakojo, kad kiekvieną dieną paima po kelis žmones darbams. Todėl mes, jaunesni, taikydavomės ištrūkti iš kameros pakvėpuoti grynu oru. Kameroje galėjo tilpti apie 150 žmonių. Joje buvo didžiuliai dviejų aukštų gultai, pilni blakių. Kai kurie mėgindavo nuo jų apsisaugoti: atsiguldavo ant grindų ir apsipildavo vandeniu - blakės per vandenį neprieina, tačiau nuropoja per sieną ant lubų, lubomis ateina iki tos vietos, kur guli žmogus, ir nukrenta ant jo.

Senbuviai mums papasakojo, jog buvęs toks nenuorama kalinys, kurį naktį prižiūrėtojai uždarė į rūsį. Prižiūrėtojas girdėjo jį rėkiant, bet nekreipė dėmesio. Rytą, kai atėjo išvesti iš rūsio, rado tik kaulus, apgraužtus žiurkių.

Vieną dieną atėjęs į kamerą prižiūrėtojas užsiprašė darbams tris žmones. Prisistatėme mes - trijulė, buvusi tramdomuosiuose marškiniuose. Nusivedė už pirties, netoli seno tualeto, ir liepė kasti naują duobę, o pats kažkur pasišalino. Tada Šidlauskas sako: “Jūs kąskite, o aš einu pažiūrėti į pirtį”. Pirtyje buvo skalbykla, kurioje dirbo politinės kalinės - jis norėjo su jomis pasišnekėti, pasidairyti, gal ras pažįstamų. Padarėme sutartį: dirbsime mes už jį, o kai jis grįš, eisime mes.

Padirbome beveik valandą, o jo kaip nėra, taip nėra. Einame į skalbyklą ieškoti. Sutikę keletą merginų, pradėjome klausinėti apie pažįstamus. Staiga priešais išdygo prižiūrėtojas, atvedęs mus dirbti, ir ėmė rėkti. Mes išsibėgiojome į priešingas puses. Prižiūrėtojas manęs nusivijo, o mano draugą A.Kavoliūną pagavo. Grįžęs į darbo vietą, vėl kasu duobę.

Po kurio laiko ateina tas pats prižiūrėtojas ir, nieko neklausęs, liepia eiti su juo. Kadangi nemačiau, kaip sugavo mano draugą, ėjau galvodamas, kad man nesiseka, nes už tokius nusižengimus grąžindavo atgal į kamerą.

Korpusas su mūsų kamera buvo iškeltas ant aukštų pamatų, todėl į pirmą aukštą reikėdavo lipti laiptais aukštyn. Su prižiūrėtoju palipome aukštyn, ir aš pasukau savo kameros link, bet jis liepė man ateiti arčiau, o pats, paėjęs prie sienos, grindyse atidarė dangtį ir liepė kopėčiomis leistis į rūsį. Kažkur šone žibėjo maža lemputė, buvo prieblanda, o atėjęs iš kiemo, kur švietė saulė, nieko nemačiau. Lipdamas kopėčiomis galvojau: “Viskas! Išmušė mano valanda! Juk dabar mane suės žiurkės!” Dar pamačiau, kad kažkas šmėstelėjo, ir pagalvojau, kad mane įmetė pas kriminalinius, kurie dabar gerokai primuš, o po to savo darbą atliks žiurkės. Taip darydavo su politiniais kaliniais, kuriuos įmesdavo į kriminalinių kamerą, kurioje daugiausia buvo rusai, ir liepdavo paauklėti. Paauklėjimas kartais baigdavosi mirtimi.

Nusileidęs kopėčiomis ir kojomis pasiekęs cementines grindis, atsistojau. Išgirdau linksmą juoką iš balso supratau, kad tai mano draugai Šidlauskas su Kavoliūnu ir dar vienas iš kitos kameros. Širdyje pasidarė lengva, praėjo išgąstis, baimė būti užmuštam ir žiurkių suėstam. Draugams atsitiko tas pat: Šidlauską rado skalbykloje, o Kavoliūną pagavo bėgant.

Mus palaikė iki vakaro ir paleido. Nukentėjomc tik tiek, kad negavome vakarienės ir... daugiau į darbą nebevesdavo.

Toje kameroje sutikau senus pažįstamus iš Panevėžio kalėjimo -P.Valinevičių ir V.Puknį. Be to, joje buvo įkalinti du žymūs Lietuvos žmonės - poetas Antanas Miškinis ir solistas Antanas Kučingis, su kuriais man teko išvažiuoti į Mordovijos lagerius ir praleisti visą kalinimo laiką. Kameroje buvo du jauni vyrukai: žemaitukas Bronius Kantautas ir Algis Geniušas, dabar žymus mokslininkas. Su šiais žmonėmis taip pat teko išbūti visą kalinimo laiką.

Vilniuje išbuvome apie mėnesį. Prisirinko pilna kamera kalinių. Daugiau nei pusę iš mūsų kvietė pas režimo viršininką ir bandė verbuoti dirbti jų labui.

Prižiūrėtojas, nuvedęs mane į kitą pastatą, įvedė į kabinetą, kuriame sėdėjo kapitonas čekisto uniforma, ir labai mandagiai pakvietė sėstis kitoje stalo pusėje. Ant stalo gulėjo “Kazbek” papirosų pakelis. Pasiūlė užsirūkyti. Jutau, kad mane verbuos, bet buvo įdomu kaip.

Pirmiausia pradėjo klausinėti, kiek baigęs klasių, ar turiu tėvus ir t.t. Kalbėjo lietuviškai ir gana ilgai. Po visų šnekų mandagiai paaiškino, kad ruošiamas etapas, todėl jis norįs sužinoti, gal kas nors ruošiasi bėgti ar rašyti laiškus ir išmesti pro vagono langą, ar neturi pasigaminę peilių ir pan. Labai įdėmiai išklausiau. Po to jis paklausė, kokiam laikui aš nubaustas. Atsakiau, kad 10-iai metų. Tada jis pasiūlė jiems dirbti, kad per pusę sumažintų bausmę. Į tai atsakiau: “Atsėdėsiu, kiek priklauso, ir pats išeisiu į laisvę, o jums nedirbsiu!” Tada jis padarė rūsčią fizionomiją ir kad sušuks: “Eik lauk tu, banditų išpera!” Iškeikęs nešvankiais žodžiais išvarė iš kabineto.

Grįžus į kamerą, Kontrimas su Geniušu ir ėmė klausinėti, ko iš manęs norėjo. Aš paaiškinau ir buvau pagirtas, nes kiti slėpė.

Tai buvo paskutinės mūsų dienos Vilniuje. Pro kameros langus gerai matėsi geležinkelio stotis ir pravažiuojantys traukiniai.

Vieną rytą atsikėlę pamatėme penkis gyvulinius vagonus su grotomis ant langų bei galuose pritvirtintas sargybinių būdeles. Apie pietus buvome iššaukti pavardėmis su daiktais į kiemą, kur jau buvo susodintos moterys bei merginos. Po kiek laiko atsivėrė vartai ir buvome išvesti į gatvę, kur stovėjo daugybė kareivių su šunimis. Po komandos “Pirmyn!” pradėjome žygiuoti geležinkelio stoties link. 88 vyrus susodino į tris vagonus, o moteris - į du likusius. Abiejuose vagono galuose buvo gultai, o ant langų - metalinės grotos. Per duris pravestas lovys, vadinamas tualetu.

Į kiekvieną vagoną sugrūdo po 30 žmonių, nes vagonai buvo mažiukai, pusvagoniai, vietos nedaug, o dar reikėjo susidėti daiktus ir patiems atsigulti.

EKSPRESAS Į RYTUS

Pajudėjome pradėjus temti. Buvo neramu, nes nežinojome, kur važiuojame. Labiausiai bijojome šiaurės lagerių: Vorkutos, Pečioros ir t.t. Per tą laiką buvome susitikę kalinių iš įvairių lagerių ir žinojome, kur šiek tiek geriau. Norėjosi patekti kur nors daugiau į pietus arba nors į rytus. Su šiomis mintimis ir pradėjome kelionę, kuri su pertraukomis tęsėsi kam 7-erius, kam 8-erius, o kam ir visus 25-erius metus.

Pirmą kartą traukinys sustojo Baltarusijoje ir tuojau pasigirdo komanda patikrinimui. Atsidarius durims į vagoną įlipo sargybos vyresnysis ir liepė visus daiktus sudėti viename vagono gale. Rankoje jis turėjo didelį medinį plaktuką ant ilgo koto. Mums subėgus į kitą vagono galą, jis išstukseno tuo plaktuku visas vagono sienas bei grindų lentas ir, įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, pradėjo skaičiuoti mus. O skaičiavo taip: liepė mums bėgti į tuščiąjį vagono galą ir ilguoju plaktuku duodamas kaliniui kur pakliuvo skaičiavo: “Raz, dva, tri...” Priklausė, kaip pro jį prabėgsi: jei esi jaunas ir neturi daug daiktų - prabėgi greitai ir gauni plaktuku kartą kitą, bet jei senesnis ir daugiau daiktų - gausi keletą kartų. Man pasisekė, nes buvau jaunas, daiktų turėjau mažai.

Patikrinimai buvo dažni - visur, kur sustodavo traukinys. Ešelone buvo penki vagonai kalinių ir vienas sargybos, kitame vagone buvo virtuvė, o dar viename važiavo mus aptarnaujantis personalas: virtuvės darbininkai ir pan. Jie buvo taip pat kaliniai, tik kriminaliniai, bausti iki vienerių metų. Šių kalinių sargyba nesaugojo.

Maistas buvo labai menkas, nes mūsų porcijomis pasigerindavo davinį aptarnaujantys kaliniai ir kareiviai, todėl sriuboje plaukiodavo tik kelios kruopos, vienas šaukštas košės ir pusžalės duonos gabaliukas.

Iki Molodečno nuvažiavome greitai, bet iš ten pajudėjome tik po paros. Paskui vėl stovėjome. Maskvą pasiekėme ketvirtą dieną po išvykimo iš Vilniaus. Vagone atidaryti tik du langeliai su grotomis, pro juos žiūrėti draudžiama. Aplinką stebėjome iš vagono vidurio. Visą parą važinėjome Maskvos pakraščiais. Sostinė atrodė niūriai: pastatai tamsūs, nešvarūs, stotyse taip pat labai nešvaru: kiekvienas tamsesnis kampas paverstas tualetu.

Kitą dieną pajudėjome iš Maskvos nežinoma kryptimi. Žinojome, kad traukinys turi pasukti į šiaurę, deja, rytas buvo apsiniaukęs ir nesimatė kur važiuojame. Saulutei sušvitus, nusprendėme, kad važiuojame į rytus. Jeigu nuo Vilniaus iki Maskvos 1000 km važiavome 4 paras, tai 500 km iki Potmos irgi 4 paras. Kareiviai ir mus aptarnaujantys kaliniai nesakė, kur mus veža, sakydavo, kad nežino. Matyt, jiems buvo griežtai uždrausta sakyti. Kelionėje užtrukome 8 paras, todėl jau šeštą parą nebegavome maisto ir tris paras važiavome nevalgę. Sargybiniai ramino, kad tuoj turime pasiekti kelionės galą, tik nesakė, kur tai baigsis. Į 8-ą parą privažiavome Potmos geležinkelio stotį, kur atkabino mūsų vagonus ir paliko, o traukinys nuvažiavo tolyn.

Bėgiais, vedusiais į šiaurę, atbildėjo garvežys ir prisikabinęs mus nutempė šiaurės link. Atokiau nuo stoties matėsi didžiuliai miškų masyvai, į kuriuos bėgo mūsų kelias. Nuotaika kuriam laikui sugedo, nes supratome: mus veža į šiaurės lagerius. Bet... nuogąstavimai greitai išsisklaidė. Pavažiavus keletą kilometrų, dešinėje geležinkelio pusėje matėsi aukštos medinės tvoros su sargybos bokšteliais kampuose ir per vidurį tvoros, bet mus vežė vis tolyn. Privažiavome kitą lagerį kairėje pusėje, paskui dar vieną. Šiuose lageriuose vėliau teko pabuvoti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai speciali geležinkelio atšaka, palei kurią išdėstyti lageriai.

Galų gale garvežys sustojo. Atsidarius durims, komanda lipti su daiktais lauk. Nei vienoje, nei kitoje pusėje jokio lagerio nesimatė. Į kairę nuo geležinkelio toliau tęsėsi bėgiai į šiaurę. Vėliau paaiškėjo, jog jie vedė į 1-ąjį moterų lagerį, kuriame buvo siuvimo fabrikas.

Prieš mus buvo nedidelė aikštelė, kurioje išsidėstė sargyba. Beveik visi sargybiniai... moterys. Išlipę pamatėme, kad vagono, kuriame važiavo moterys, nebėra. Matyt, jį atkabino anksčiau. Mus surikiavo po keturis ir liepė traukti miško keliu, vedusiu nuo stoties į pietų pusę. Moterų sargyba labai griežta: visą kelią iki lagerio šaukė, kad eitume tvarkingai, nesiskirstytume.

Gamta panaši į Lietuvos: miškas mišrus, vietomis spygliuočiai, vietomis lapuočiai - ąžuolai, beržai, labai daug liepų. Visai kaip Lietuvoje. Rudenėjo. Buvo rugsėjo 6 ar 7 d....

Paėję kokius du kilometrus, išvydome lagerio tvoras su sargybos bokšteliais, namukus ir žemines. Prie pat lagerio sutikome kalinių koloną. Jie mums šaukė:

-    Vyrai! Čia labai stori ąžuolai!

Supratome: darbas bus miške. Kol priėjome lagerį, saulė jau buvo nusileidusi. Pritemo. Visus privedė prie lagerio vartų ir liepė laukti. Netoliese stovėjo dvi žeminės: sienos žemėje, o stogas kaip namo, tik vietoj šiaudų uždengtas velėna. Pro stogą kyšo kaminas. Mums bestovint kažkas subliovė - iš už kamino pamačiau išlindusią juodą raguotą galvą, o prietemoje blizgėjo dvi raudonos akys. Išsigandau ir, griebęs šalia manęs stovėjusį vyrą už pečių, surikau:

-    Matai, kur mus atvežė! Čia velnių yra!

Vyras pradėjo kvatotis: “Juk čia paprasčiausias ožys!”

Po to atėjo kažkoks viršininkas ir pradėjo šaukti pavardėmis, o jam turėjai atsakyti vardą, tėvavardį, gimimo metus ir pagal kokį straipsnį nuteistas. Jei viskas sutapdavo - eidavai į vidų pro atidarytus vartus. Ten pasitikdavo prižiūrėtojai ir iškratę rikiavo lagerio zonoje.

LAGERIS NR. 2

Stovėdami ir laukdami, kol visus iškratys, pastebėjome, kad lageris turbūt tuščias, nes nesimatė nė vieno kalinio. Iškratę visus nuvedė į vieną baraką ir apgyvendino. Netrukus nuvedė į valgyklą. Valgykla nedidelė, todėl mes, 88 žmonės, užėmėme gal ketvirtadalį ar penktadalį valgyklos. Suėjo prižiūrėtojai, mus priėmęs viršininkas. Vėliau sužinojome, kad tai buvo režimo viršininkas. Kadangi mes vėlavome trimis paromis, mūsų produktai liko neišnaudoti. Iš jų buvo pagaminta visai gera vakarienė. Suvalgius po vieną porciją, pasiūlė papildomai. Kadangi buvome tris paras nevalgę, su malonumu sušveitėme ir po antrą porciją. Lageris buvo visai tuščias, todėl iš karto paskirstė, kas kur turės dirbti ir nuo kokios valandos. Darbas - aptarnauti valgyklą, virtuvę, pirtį ir duonos pjaustyklą. Po paskirstymo liepė eiti gulti, nes keltis reikėjo anksti.

Virtuvėje buvo tik keli virėjai, ar likę iš senų kalinių, ar atvežti anksčiau. Aš ir dar keletas vyrų patekome dirbti į virtuvę, skutome bulves, valėme žuvį, nes, kaip paskui įsitikinome, sriuba su žuvimi buvo pagrindinis maistas. Todėl dirbome sąžiningai, nes gavome valgyti kiek tik norėjome. Maistą ruošėme dideliam būriui žmonių. Virėjai sakė nežiną, kodėl tiek daug reikia gaminti - taip nurodę viršininkai. Todėl sprendė, kad dar turi atvežti daugiau kalinių. O kodėl tas lageris buvo tuščias, sužinojome iš virėjų. 1948 m. lageriai buvo perskirstyti. Tai metai, kai buvo atskirti politinių ir kriminalinių kalinių lageriai, nes, matyt, vidaus pjautynės atsibodo ir patiems lagerių viršininkams. Ta kolona, kurią sutikome prie lagerio išvedant, buvo paskutinė kriminalinių kalinių kolona, išvesta iš šio lagerio. Juos susodino į mūsų vagonus ir išvežė į paskirtus lagerius.

Tą pačią dieną po pietų pamatėme, kaip per vartus pradėjo vesti kalinius. Kitą dieną jų atvežė labai daug-gal 1000 ar daugiau. Žmonės labai išvargę, sudriskę, išbadėję. Jiems buvo paruoštas prastesnis maistas, negu gavome mes.

Kitą dieną atvežė dar daugiau tokių pat išbadėjusių žmonių ir per tris dienas lageris užsipildė. Maždaug 2500 žmonių.

Trečios dienos vakare į baraką atėjo kažkokie vyresni iš tų pačių kalinių ir suskirstė pagal pavardes į brigadas po 21 žmogų. Perspėjo, kad 7 val. ryto po pusryčių eisime į darbą ir reikės, išgirdus skambutį, rinktis prie vartų. Paskirti brigadininkai surinkdavo savo žmones į vieną sekciją barakuose, nes barakai buvo suskirstyti sekcijomis, o sekcijoje gyveno maždaug po vieną brigadą, kartais po dvi ar net tris brigadas, priklausomai nuo sekcijos dydžio.

Mums pasitaikė brigadininkas ukrainietis, vidutinio amžiaus žmogus, buvęs emigrantas iš Prancūzijos. Jį prišnekino grįžti į tėvynę, o kai sugrįžo, suėmė ir įkalino už tai, kad buvo kapitalistinio pasaulio valstybės pilietis. Į brigadą patekome mes, keletas lietuvių. Vienas, prisimenu, suvalkietis A.Mavruča, vėliau nuo sunkaus darbo gavęs išvaržą, todėl negalėjęs dirbti ir kažkur išvežtas.

Kitą rytą pažadino komanda keltis. Buvo 5 valanda. Paskui brigadomis pagal eilę ėjome valgyti, bet nuėję į valgyklą labai nusivylėme. Lėkštėje buvo gal du šaukštai sorų košės, be jokio riebalo. Ir viskas.

Sugrįžus į baraką dar atnešė po 200 gramų pusžalės duonos.

Po tokio pusryčio eiti į darbą visai nesinorėjo, bet čia jau niekas mūsų neklausė.

Mano batai per ilgą laiką, praleistą kalėjime, suplyšo, todėl pasakiau, kad į darbą eiti negaliu, nes neturiu batų. Man atsakė, kad į darbą eiti reikia, kas neturi batų - gaus prie vartų. O prie vartų mums išdavė autkojus ir vyžas iš liepos žievės.

Į darbą vedė sunkiai praeinamais miško keliais. Pasitaikyti ar kur nors pasukti į šalį - negalima, sargybinės neleido. Sargybinės - labai žiaurios moterys, buvusios karo dalyvės su ordinais ir medaliais, kurios mus vadino banditais.

Nuo lagerio iki darbo vietos - 8 kilometrai. Nuėjus į darbo vietą, surikiavo didžiulėje miško laukymėje, kur neseniai buvo iškirstas miškas. Toje laukymėje rietuvėmis sukrauta mediena. Čia buvo ir malkinės medienos 1 m ilgio, ir “zonos stulpai” po 4,5 m, ir lagerių tvorų medžiaga, ir statybinės medžiagos 6,5 m ilgio. Į šią laukymę su mūsų brigada atvedė dar kelias brigadas - gal 120-150 žmonių.

Atėjo du civiliai apsirengę vyrai. Vienas pagyvenęs, kitas - jaunas, matyt, ką tik grįžęs iš armijos, nes apsivilkęs kariška apranga, tik be antpečių ir kepurėje nebuvo žvaigždės. Tas vyresnis prisistatė darbų vykdytoju, o jaunesnis - gamybos viršininku. Sargyba apsmaigė dalį teritorijos baltais kuoliukais ir perspėjo, kad už tų kuoliukų draudžiama zona, kurios peržengti negalima. Jei peržengsi -bus šaunama be perspėjimo.

Į tą teritoriją pateko ir siauro geležinkelio atšaka, specialiai nutiesta medienai nuvežti iki pagrindinio geležinkelio. Mums liepė visą tą medieną ant pečių nešti prie siaurojo geležinkelio bėgių ir krauti į rietuves pagal ilgį. Vienos brigados nešė prie geležinkelio, kitos eidavo į geležinkelio stotį ir kraudavo į didžiuosius vagonus. Darbas sunkus ir alinantis. Niekas nekreipė dėmesio, ar lyja, ar šlapia - turėjai dirbti, ilsėtis neleisdavo. Nešdavome kaip kas sugebėdavome. Metro ilgio malkas nešdavo vienas, o ilgesnius - ir dviese, ir keturiese, o kartais net aštuoniese. Per dieną taip pavargdavome, kad į lagerį eiti nesinorėjo.

Sugrįžti vėl tekdavo 8 km. Sargyba, per dieną išsėdėjusi, norėdavo kuo greičiau pasiekti namus, tai mus pastoviai ragindavo, kad greičiau eitume. Taip mes dirbome gal mėnesį, o gal ir daugiau. Visa laimė, pasikeitė mūsų sargyba. Mus perėmė saugoti kariškas dalinys, kitaip tariant, NKVD kariuomenė. Kareiviai, gimę 1925-1926 m., ragavę frontininko duonos, todėl vadovavosi patarle: “kareivis miega, o tarnyba vis vien eina”.

Didžiausia bėda buvo su tomis vyžomis: rytą eidamas prie vartų gauni naujas, o dieną padirbęs miške pareini į lagerį beveik basas, o jau spalio mėnuo ir kojoms šalta. Batų į lagerį neatveždavo, nors žadėjo beveik kas dieną. Grįždavome iš darbo šlapi, purvini. Drabužius išnešdavo nakčiai į džiovyklą, o ryte atnešdavo atgal, bet jie būdavo sustirę nuo purvo, todėl pratrynę žemes vėl apsirengdavome.

Mūsų brigadoje buvo 21 žmogus. Gyvenome atskiroje sekcijoje. Brigada mišri: keli lietuviai, ukrainiečiai, keletas rusų, latvių ir kt. Brigadoje buvo rusas Borisas Petuchovas, kokių 35 metų amžiaus, labai išsekintas darbo ir bado, nes atvežtas iš kažkokio šiaurės lagerio. Iš kalinių jis nevogė nieko, o šiaip buvo labai gabus ir miklus. Į darbą vesdavo per kopūstų lauką. Keliukas kaip tik ėjo viduriu daržo. Sargybiniai labai saugodavo, kad kas nenusirautų kopūsto, o Petuchovas pavogdavo labai dažnai ir sargyba nespėdavo pamatyti. Svarbiausia, kaip jis tą kopūstą dalydavo. Kopūstą jis perpjaudavo pusiau ir vieną pusę pasilikdavo sau, o kitą pusę atiduodavo kam nors iš brigados. Aš buvau jauniausias, tai, jo manymu, man priklausė daugiausia. Sakydavo, kad esu dar vaikas ir mano organizmas turi augti ir vystytis. Todėl skirdavo didžiausią kopūsto dalį man. Jis buvo kilnios širdies žmogus, ir jį labai dažnai prisimenu. Anksčiau neturėjau galimybės jo ieškoti, o dabar jau per vėlu, nes greičiausiai nebėra tarpe gyvųjų...

Taip bėgo dienos, o mūsų jėgos silpnėjo, badas alino sveikatą. Artėjo 1948-1949 metų žiema. Kiekvieną dieną darėsi šalčiau, o tai mūsų sveikatai kėlė dar didesnį pavojų.

Areštuojant pajauninau save dvejais metais, užsirašiau 1931 m. gimimo, todėl 1948 m. lapkričio mėn. man jau buvo 19 metų, o pagal dokumentus - tik 17. Pagal amžių buvau nepilnametis. Kažkas man patarė kreiptis į spec. dalies viršininką, tvarkiusį visus tuos reikalus, kad esu nepilnametis ir toks darbas man per sunkus. Taip ir padariau. Viršininkas nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, o kadangi buvau mažo ūgio ir smulkaus sudėjimo, o dar nualintas darbo, atrodžiau labai apgailėtinai. Patikrinęs kažkokius sąrašus, paklausė manęs, ar moku pakinkyti arklį ir su juo dirbti. Kadangi buvau kaimo vaikinas, tai tikrai mokėjau ir pakinkyti arklį, ir dirbti su juo. Taip ir pasakiau. Tada jis man liepė susirasti Stankevič brigadą ir nuo rytojaus pradėti dirbti ten. Išėjęs iš karto susiradau tą brigadą ir prisistačiau brigadininkui. Jis apsidžiaugė: kaip tik trūko vieno žmogaus. Tą patį vakarą su daiktais persikrausčiau į jų baraką.

KITOJE BRIGADOJE

Ši brigada turėjo 10 arklių ir joje dirbo 10 juos aptarnavusių kalinių. Mūsų brigada aprūpindavo lagerio gyventojus maistu, kuru ir kt. Daugiausia tekdavo važiuoti prie geležinkelio, kur nešiodavome medieną. Ten buvo malkų rietuvės lagerio reikalams. Rytą išvažiuodavome į mišką, pasikraudavome ir iki pietų sugrįždavome. Tada eidavome pietauti, o po pietų vėl veždavome malkas į lagerį: į virtuvę, pirtį, įgulos virtuvę, ten gyvenusiems viršininkams, priklausiusiems lagerio administracijai. Jei ateidavo vagonai su maisto produktais, mūsų brigadai reikėdavo juos iškrauti ir suvežti į sandėlius. Tekdavo atvežti šieno arba beržinių šluotų, kurių miške buvo sukrauti kūgiai. Kas jas surišdavo?

Atėjus vagonui su maisto produktais, mūsų brigadai būdavo didžiulė šventė. Kai atveždavo raudonus burokėlius, susikurdavome laužą prie vagono ir kepdavome, nes žiemą jie buvo sušalę, o iškepti labai skanūs.

Kai atveždavo vagoną miltų, kruopų ar cukraus, ieškodavome praplyšusio maišo arba stengdavomės praplėšti, užkliudę su vežimu už medžio šakos, nes nuo stoties iki lagerio kelias ėjo per mišką.

Tuo metu brigadoje buvo 9 arkliai ir 10 žmonių, todėl vienas iš eilės likdavo lageryje. Vieną dieną į mano roges pateko praplyšęs miltų maišas, todėl nusprendžiau pasinaudoti proga. Deja, neturėjau į ką susipilti. Buvau su vatinėmis kelnėmis, užrišamomis apačioje, todėl nusprendžiau prisipilti miltų už kelnių. Pasisekė! Nesugavo ir laimingai grįžau į lagerį su miltais. Nuėjęs į prausyklą, miltus iškračiau į maišelį ir apsiprausiau kojas, nes buvau visas miltuotas, ir patenkintas laukiau rytdienos.

Kadangi vienas iš brigados turėjome likti namuose, tai paprašiau brigadininko, kad paliktų mane. Likęs lageryje, sprendžiau kaip ir kur iš miltų išsivirti košės, nes nežinojau nei kur, nei kame virti. Prisiminiau, kad džiovykloje dirba lietuvis P.Kuzmickas, ir pasakiau, kad turiu miltų. Jis liepė atsinešti miltus, nes turėjo trijų litrų talpos aliuminį bidonėlį. Pusę miltų atidaviau jam už tai, kad davė kur išsivirti.

Iš prastų ruginių miltų išsiviriau trijų litrų bidonėlį košės. P.Kuzmickas davė druskos, todėl košė išėjo nebloga, tik trūko riebalų, bet buvo labai skanu ir be jų. Valgant kilo mintis, kad jeigu kada nors grįšiu į laisvę, tai prisivirsiu tokios košės, pridėsiu riebalų ir bus pasakiškas maistas...

Tvarte, kuriame stovėjo arkliai, buvo vištų. Ne kartą kilo mintis pavogti vištą, bet bijojau, nes už tai galėjai gauti 10 parų izoliatoriaus arba galėjo pervesti į sunkų darbą. Kartą surizikavau. Nuvedęs arklį į tvartą, griebiau vištą nuo tvoros, nusukau jai sprandą ir už-sikišau užpakalyje už kelnių juosmens. Prie vartų grįžtant iš darbo visada kratydavo, bet daugiausia perbraukdavo rankomis per priekį ir per šonus, o vištelė kabojo užpakalyje po bušlatu, todėl laimingai praėjau kratą. Rytojaus dieną likęs lageryje bėgau pas lietuvį į džiovyklą. Vištą nupešėme, plunksnas sudeginome, kad neliktų pėdsakų, o mėsytę suvalgėme. Tai buvo pati gražiausia diena lagerio gyvenime. Kadangi nuo brigados narių nuslėpti nepavyko, tai mano pavyzdžiu pasekė ir kiti. Praėjus kuriam laikui mūsų į arklidę pradėjo nebeleisti. Arklius išvesdavo juos šėręs laisvas žmogus. Kai paklausėme, kodėl nebeleidžia į arklidę, atsakė, kad pradėjo dingti vištos, tai, sako, yra įtarimas, jog tai jūsų darbas. Todėl daugiau vištienos nebeteko skanauti.

Šioje brigadoje į darbą važiuodavau, be to, per dieną pakraudavau ir iškraudavau du vežimus malkų, tai ir visas mano darbas. O jei važiuodavome šieno arba šluotų, tai važiuodavome net už 15 km, todėl ryte išvažiuodavome, o vakare sugrįždavome. Suvežus malkas į įgulos virtuvę, sargybos vyrai liepdavo virėjui duoti mums košės, o užvežus kuriam nors viršininkui į namus, kur rasdavome jų žmonas, kartais irgi gaudavome ko nors pavalgyti.

Kartą nepramintais miško keliukais važiavome 15 km parvežti šieno. Kelią rodė ten jau buvęs sargybinis. Miško viduryje privažiavome didžiulę sodybą, prie kurios buvo daugybė bičių avilių. Bitėms vieta buvo labai palanki, nes miške augo daugybė liepų. Galų gale privažiavome šieno kupetas. Buvo jau žiemos vidurys, sniego iki juosmens. Nuvalę sniegą nuo kūgių, pradėjome krauti vežimus. Staiga kažkur toli pradėjo loti šunys. Sargybiniai sukluso. Netrukus pasišaukė brigadininką ir perspėjo, kad čia, matyt, netoliese kaimas ir paskyrę už tvarką ir žmones atsakingu brigadininką išvažiavo, palikę mums savo sausą maisto davinį. Likome tik kaliniai.

Prisikrovėme vežimus šieno, o jų vis nėra. Tada suvalgėme paliktus jų pietus ir laukėme sugrįžtant. Jau ir saulė užslinko už medžių, o jų vis nėra.

Pradėjus temti, pasirodė mūsų sargybiniai - su daina, girtutėliai. Suskaičiavo ar visi. Visus radę buvo labai patenkinti.

Gavome komandą judėti į priekį. Privažiavus sodybą, kurioje buvo daug bičių avilių, vyresnysis paklausė, ar norime medaus. Nuėjo į namą ir, matyt, susitaręs su šeimininku, pakvietė į vidų. Mums suėjus, šeimininkė atnešė kepalą duonos, o šeimininkas visiems po lėkštę medaus. Matyt, būta gerų žmonių, nes jie į mus žiūrėjo su gailesčiu. Šeimininkas buvo eigulys.

Sočiai privalgę medaus, išvažiavome lagerio link ir pasiekėme jį jau vėlyvą vakarą. Iškrovus prie arklidės šieną, mus “pridavė” prie vartų esančiam sargybiniui. Kodėl jie delsė kelyje, maitino medumi ir liepė iškrauti vežimus, pasidarė aišku tik kitą dieną. Sargybiniai mus lydėdavo tie patys, todėl buvome susipažinę ir pasišnekėdavome. Paklausus, kaip jie nebijojo palikti mūsų vienų, trumpai atsakė: “Kur jūs galite nubėgti per tokį sniegą ir dar be kelio”. Medaus vedė valgyti ir iškrauti vežimus norėdami prasiblaivyti. Kartą paklausiau, kaip jie nebijo taip neatsargiai elgtis su mumis. Sargybinis man atsakė, kad mes visai ne tokie žmonės, kaip jiems aiškinę viršininkai, todėl jie mūsų ir nebijo. Per visą lageryje buvimo laiką, kur tik teko dirbti su laisvais žmonėmis, politinius kalinius labai gerbė.

Greitai mus perėmė saugoti kriminaliniai kaliniai. Tai buvo milicijos ar kariuomenės karininkai, gavę bausmę iki vienerių metų. Jais pasitikima, jiems duodamas ginklas ir saugo jie tik politinius kalinius. Darbas liko tas pats. Važinėjome į mišką malkų, vežėme produktus.

Netoli dykvietės, kurioje buvo sukrautos malkos, aptvertas tvora nemažas dirbamos žemės laukas. Tvora buvo iš karčių, kaip ir pas mus Lietuvoje. Žiemą kažkas išėmė tarpą karčių iš vienos ir kitos pusės tvoros ir padarė pravažiavimą per lauką, nes taip buvo daug arčiau. Kelias ėjo lauko viduriu. Vienoje vietoje iš tvoros išlindęs karties pagalys, bet jis buvo toliau nuo mūsų išvažinėto keliuko. Sniegas kelią užpustė ir važiuodami pasikrauti malkų pasidarėme vėžes arčiau išlindusios karties. Grįžtant į lagerį aš važiavau paskutinis, o paskui mano vežimą ėjo sargybinis. Sėdėdamas ant vežimo nepamačiau, kaip karties galas užsikabino už vežimo ir smarkiai išsilenkė. Išsprūdusi iš vežimo kartis trenkė tiesiai į kaktą sargybiniui. Tas suriko ir krito aukštielninkas į sniegą. Iš burnos pasipylė kraujas. Aš labai išsigandau. Galvojau, kad jį užmušiau. Šautuvas gulėjo sniege prie jo. Išgirdę riksmą ir pamatę, kas atsitiko, visi sustojo, o du sargybiniai pradėjo bėgti mūsų link. Praėjus kelioms sekundėms visas kruvinas sargybinis pašoko, griebė šautuvą ir šovė į mane. Gerai, kad iš pykčio šovė neprisitaikęs, tai kulka manęs nekliudė. Tuo momentu prie jo prišoko kiti du sargybiniai ir daugiau šauti nebeleido. Stovėjau nei gyvas, nei miręs. Buvau labai išsigandęs. Sargybiniai pradėjo mane kamantinėti, kaip čia viskas įvyko, kadangi niekas nematė, kaip viskas buvo. Įsitikinę, kad tai atsitiktinumas, draugą aprišę ir apraminę patraukėme lagerio link.

Nukentėjusysis labai pyko ant manęs, sakė, kad vis vien ras momentą nušauti. Todėl nuo tos dienos pasidariau labai atsargus. Praėjus nuo to įvykio kokiai dešimčiai dienų, sargybinius vėl pakeitė kariuomenė.

Tai buvo ne tie kareiviai, kaip anksčiau. Labai jauni, ką tik apmokyti, matyt, prigąsdinti, nes ėjo pasiruošę automatus, prie savęs prisiartinti neleido. Mūsų gyvenimas tapo labai suvaržytas.

Rudeniui gavome batus, pasiūtus iš labai plonos medžiagos, su guminiais padais. Aplink batą prie pado buvo apvedžiota gal dviejų centimetrų pločio odinė juosta. Jeigu kurią dieną būdavo šlapia -kojos šlapios, o jei šąla - labai šalta. Vaikščiojant dar nieko, bet sėdint ant vežimo kojos taip atšąla, kad negali paeiti. Vieną rytą pasnigo. Kol pasikinkėme arklius, kojos jau peršlapo, o važiuojant taip atšalo, kad iš karto susikūrėme laužą ir, uždėję kojas ant laužo su batais, šildėme. Rytojaus dieną po komandos keltis nusprendėme į darbą neiti, kol neduos veltinių. Brigadininkai žinojo, kad sandėlyje veltinių yra. Todėl buvo duota komanda savo brigadoms paimti veltinius. Atnešus veltinius, šokau nuo viršaus ir griebiau pačius didžiausius, kad galima būtų prisiauti kuo daugiau autų. Kojoms buvo šilta, rodos, ir gyventi pasidarė geriau. Vakare, grįžus iš darbo, nunešdavo į džiovyklą, o ryte parnešdavo sausus. Labai trūko maisto. Taigi visos mintys sukosi, kur nugriebus ką suvalgyti.

Nuosavų drabužių nešioti neleido, todėl jie mums buvo nereikalingi. Turėjau gerą odinę kepurę ir gerus kailinius, todėl su darbų vykdytojo “dėdės Mišos” pagalba juos pardaviau, o už gautus pinigus jis atnešdavo duonos, nes laisvėje daugiau nieko gero nebuvo. Taip pravalgiau kailinius, kepurę, o pilvui vis maža, jis ir toliau reikalavo duoklės. Keldavausi ir guldavau galvodamas apie maistą. Taip atėjo žiemos vidurys. Juodos bado dienos slinko į priekį.

Keletą dieną mūsų nevedė į darbą ir nežinojome kodėl. Nuėję prie arklidžių radome išrikiuotas roges, bet pakinktai prie jų buvo visai nepanašūs į arklių. Šėrikas paaiškino, kad arklius kažkur išvežė, o mes turėsime dirbti su jaučiais. Su jaučiais niekas nebuvome dirbę, todėl nežinojome nei kaip juos pakinkyti, nei kaip su jais važiuoti, nes prie pakinktų vadelių nebuvo. Šėrikas mus pamokė pasikinkyti ir reguliuoti. Visiems davė po ilgą rykštę ir, jeigu nori pasukti į kairę - muši jautį per dešinį šoną, o jeigu į dešinę - į kairį.

Dabar tuos 8 kilometrus įveikdavome tik per dieną, o kartais grįždavome labai vėlai. Jaučiai, traukdami roges, pavargsta ir atsigula ant kelio pailsėti. Tada gali mušti kiek nori - neatsikels, kol nepailsės. Vienam pailsėjus, užsimano kitas... Pykstame mes, pyksta sargybiniai. Visi keikiame tuos nelaimingus gyvulius.

Mūsų darbai ėjo į pabaigą, nes malkos baigėsi, o daugiau ten nebuvo ką veikti. Pagaliau vieną dieną sukrovę visas malkas į vežimus,išvažiavome į lagerį, galvodami, ką likimas mums nulems rytoj.

Rytojaus dieną patraukėme visai kitu keliu, išvažinėtu mašinų. Supratome: važiuojame ten, kur pjaunamas miškas. Tai buvo už 15 km ir galvojome, jeigu iš čia reikės malkas vežti į lagerį, grįšime apie vidurnaktį.

Šiaip taip nuvažiavome iki miško, kur jau buvo išpjauta didelė teritorija. Visur stovi rąstų bei malkų rietuvės. Laukymės viduryje stovėjo pastatas, panašus į tvartą, ir dar vienas mažas naujai pastatytas namelis. Iš tikrųjų tai buvo tvartas, kuriame vėliau stovėjo mūsų jaučiai, o tas mažas namelis - šėrikų būstas. Ten dirbo trys merginos, kriminalinės kalinės, kurių sargyba nesaugojo, nes jų bausmės buvo nedidelės. Miško medžiagą vežė mašinomis, nes geležinkelis nebuvo privestas. Mašinoms pakrauti paskyrė dvi brigadas. Mūsų darbas - vežti medieną prie aikštelės, į kurią atvažiuodavo mašinos.

Savo jaučius palikome tvarte merginoms prižiūrėti, o mus mašina parvežė atgal į lagerį. Ir taip buvo kiekvieną dieną. Darbas ne iš lengvųjų. Miškas senas, rąstai stori, todėl ir pasikrauti, ir išsikrauti labai sunku. Labai vargino ir jaučiai, kurie sveikatos turėjo daugiau už arklius. Reikėdavo žiūrėti, kad rogės neužsikabintų už kelmų, nes užkliuvus jautis nesustos - temps, kol sulaužys roges.

Dirbantiems miške išdavė naujus drabužius - vatinukus ir vatines kelnes, nes iki šiol nešiojome senus, sudėvėtus drabužius. Ryte nuėjus pas jaučius į tvartą, prie manęs prisistatė mergina iš šėrikių ir pasiūlė keistis su ja vatinukais, nes jos skverno apačioje buvo išdeginta skylė. Sako: “Tu ją per vieną dieną sutepliosi, o man - išeiginis rūbas!” Na, žinoma, priedo ji man pažadėjo ką nors valgomo, o kadangi mano pilvas reikalavo duoklės, aš sutikau. Persirengėme tvarte niekam nepastebint ir ėmiau laukti rytdienos, tikėdamas ką nors įdėti į skrandį.

Rytojaus dieną atėjus į darbą, kai visi nuėjo kinkyti jaučių, ta mergina pašaukė mane į trobelę ir padavė pilną dubenį košės, o kitą - virtų bulvių. Laiko nebuvo, todėl pradėjau ne valgyti, o ryti, kad tik greičiau, bet du dubenis suryti reikia laiko. Baigdamas valgyti antrąjį dubenį, išgirdau, kad lauke kilo kažkoks triukšmas. Pasirodo, niekas nematė, kad aš užėjau į trobelę. Visi pasikinkė jaučius, o mano jautis liko nekinkytas ir manęs nėra.

Staiga atsidaro trobelės durys ir įlekia sargybinis, pasiutęs kaip žvėris, su atkištu automatu ir rėkia: “Kas tave čia leido!? Nudėsiu vietoje tu, kalės vaike! ” Liko nebaigtos valgyti bulvės, o mane išgrūdo kinkyti jaučio. Labai išsigandau, bet pilvas jau buvo pilnas!

Taip bedirbant baigėsi žiema. Atėjo pavasaris, nutirpo sniegas, pradėjo sprogti medžiai. Roges pakeitėme į ratus, kuriuose jaučius suvaldyti buvo dar sunkiau.

Su pavasariu atėjo netektis. Vieną rytą į darbą nebevedė. Praėjus kelioms dienoms mūsų brigadą išformavo, išskirstė po kitas brigadas, dirbusias prie miško pjovimo. Jaučius irgi kažkur išgabeno. Vėl patekau į sunkų darbą, nes, kaip mus perspėjo kriminaliniai kaliniai, sutikti prie lagerio, ąžuolai buvo tikrai stori. Dviese susikibę nelabai apimdavome kamieną. Elektrinių pjūklų nebuvo, tik rankiniai, vadinamieji “bajanai”. Patekau pas brigadininką Guščiną pjauti miško.

MIŠKO PJOVĖJŲ BRIGADA

Šioje brigadoje radau lietuvį Zenoną Stankevičių nuo Pilviškių. Taip pat jaunas vyras, todėl buvo smagiau - galėjome lietuviškai šnekėtis.

Į darbą veždavo su mašinomis. Kėbule prie kabinos buvo uždėtas medinis skydas, kur sustodavo trys sargybiniai, atitverti nuo mūsų. Kalinius surikiuodavo po penketą keturias eiles ir pagal komandą turėdavome sėstis taip, kad vienas kitam atsisėstume į tarpkojį, o iš šono kitas prispausdavo tavo koją, todėl kol neatsistodavo pirmoji eilė, gale esantis atsistoti negalėdavo. Pabėgti neįmanoma, nes užspaustos kojos.

Prieš pradedant pjauti mišką, pirmiausia būdavo išpjaunamos linijos. Pervedę į linijas dirbti kalinius, jose išstatydavo sargybinius. Užėjus lietui ar nusitaikius, kai sargybinis sėdi, pabėgti buvo galima, ir tai mes su Z.Stankevičiumi numatėme.

Pirmomis dienomis šioje brigadoje dirbome naujai atmatuotame mūsų brigadai priskirtame miško plote. Dirbome kokias dvi savaites, kol išvalėme mišką nuo privirtusių sausuolių. Ąžuolai buvo storiausi ir, nors pjūklai -’’bajanai” buvo pusantro metro ilgio, darbui likdavo tik penki ar dešimt centimetrų. Visa brigada pasikeisdami per dieną ąžuolą nupjaudavo, o dar reikėdavo supjaustyti ir (jeigu labai storas) perskelti pusiau bei sutvarkyti šakas, sukrauti į rietuves. Taigi praeidavo kelios dienos, kol mes sutvarkydavome vieną ąžuolą. Eglės taip pat buvo storos, bet jų mediena minkštesnė, tai dirbti lengviau.

Atėjo vasara. Klimatas buvo panašus į Lietuvos. Miškas žemose vietose, daug kur šlapia, veisėsi žalčiai ir gyvatės, o aš jų nežmoniškai bijojau. Per dieną tekdavo pamatyti keletą kartų. Kiti kaliniai jas mušdavo, kareiviai šaudydavo. Tie, kurie žalčius skirdavo nuo gyvačių, sugaudavo žaltį, įsidėdavo į kišenę ir nešiodavosi. Paprašius rūkyti, sakydavo: “Imk iš kišenės, pasisemk”. O ten sugriebi šaltą, besiraitantį daiktą ir... daugiau rūkyti nebeprašai.

Uodų buvo begalės. Dieną puldavo ne taip, bet vakare... Nespėdavai vaikyti medžio šaka. Kareiviams gerai: jie turėjo tinklelius, kuriuos užsidėdavo ant kepurės kaip bitininkai, o mus sugeldavo taip, kad pūliuodavo.

Dienos metu patikrinimo nebūdavo. Nebent užeidavo labai smarkus lietus, tai po jo suskaičiuodavo. Mums su Zenonu Stankevičiumi šovė mintis bėgti. Buvome įsigiję civilių drabužių, pasitaupę truputį maisto, nes Zenonas gavo siuntinį, todėl visko nesuvalgėme - pasilikome kelionei. Maisto produktams buvo specialus sandėlis ir galėjai laikyti produktus. Mes kažko delsėme, bet tai išėjo į naudą. Vieną vasaros naktį iš bokštelio prie kampo tvoros pasigirdo šūviai. Po to pradėjo šaudyti iš bokštelio per vidurį tvoros. Po kurio laiko pasigirdo šaudymas jau toliau už tvoros miške. Kas atsitiko, niekas nežinojome, tik buvo galima suprasti iš prižiūrėtojų, kurie subėgę liepė rikiuotis patikrinimui.

Buvo gal kokia antra valanda nakties iš šeštadienio į sekmadienį, mes ramiai po darbo miegojome ir tikėjomės sekmadienį dar pailsėti, bet... mus surikiavo, perskaičiavo ir galvojome, kad paleis. Matyt, trūko žmonių ir nežinojo, ko trūksta. Atsinešė stalus, mūsų asmens bylas ir pradėjo po vieną pavardėmis šaukti, bet tai buvo jau paryčiais. Mes išbėgome iš miegų patikrinimui kas su baltiniais, kas su plonu švarkeliu. Nors vasaros naktis, bet gana šalta, o į baraką grįžti neleido, buvome prižiūrėtojų apsupti. Ceremonija užsitęsė iki 14 val.  Praaušus supratome, kad bėgta iš kitos pusės lagerio pro praėjimo vartus. Atvedė du pagyvenusius vyrus. Vienam buvo peršauta galva, o kitas apdraskytas šuns. Juos pravedė pro stovinčią koloną ir nuvedė į izoliatorių. Vyrai buvo kruvini, matyt, primušti, nes vos ėjo. Pasibaigus patikrinimui, nuėjome pažiūrėti prie to barako, kur viskas vyko.

Senukas, budėjęs tą vakarą barake, papasakojo, jog atėję trys vyrai, pasiėmė kopėčias ir pasistatę prie tvoros perlipo. Sargyba, matyt, kietai miegojo. Po kokių penkių minučių atėjo vėl trys. Du perlipo per tvorą, o trečias užlipo kopėčiomis iki viršaus ir buvo nušautas. Ties ta vieta buvo kareivinės, todėl, kilus aliarmui, greitai įsijungė kiti kareiviai ir šunys. Paskutiniesiems pabėgti nepavyko. Nesugavo tik bėgusių pirmųjų trijų.

Vieną sugavo po savaitės ir, atsivedę prie lagerio vartų, mušė, kol užmušė. Kitus du, su kuriais buvo ir lietuvis V.Miknevičius, sugavo vėliau. Mums noras bėgti praėjo. Vienas barakas stovėjo prie pat vielų tvoros. Pagrindinė tvora medinė, kokių 4,5 m aukščio ir 10-15 cm storio. Prieš ją iš vienos ir kitos pusės 4,5-5 m tanki 2 metrų aukščio vielos tvora. Tarpas tarp tvorų buvo suakėjamas, kad matytųsi pėdos, jei kas nors praeitų. Prižiūrėtojai juostą iš ryto apžiūrėdavo. Kadangi barakas buvo prie pat tvoros, kažkas sugalvojo prasikasti pro tvoros apačią. Žemes pildavo po barako grindimis. Viskas atlikta puikiai. Jau buvo prasikasę į kitą spygliuotos tvoros pusę, bet per daug pakilo į viršų. Prižiūrėtojas, rytą eidamas tikrinti zonos, įlūžo. Darbas nuėjo veltui, o tą pačią dieną kaliniai iš barako buvo išskirstyti. Po to tardė tame barake gyvenusius kalinius, bet viskas baigėsi laimingai: taip ir nesužinojo, kas sumanymo autorius. Po kurio laiko izoliatorių visai nugriovė.

Vidurvasaryje baigėme pjauti paskirtąjį miško plotą, o naujasis atrodė visai prastas, nes buvo didžiulėje pelkėje. Augo aukšti be šakų juodalksniai. Nupjovus nuvirsdavo į pelkę, o juk paskui dar reikėdavo juos supjaustyti ir sukrauti į rietuves. Iš darbo grįžti visas purvinas, batai šlapi, ištižę. Viską nešė džiauti į džiovyklą, kur rūbai ir avalynė taip sudžiūdavo, kad apsirengti ir apsiauti būdavo labai sunku. Toje baloje maudėmės apie 1,5 mėnesio. Mano sveikata visai išseko. Brigadininkas matė, kad aš jau bejėgis ir nevertė dirbti -dirbau, kiek sugebėjau.

Gyvenimas buvo toks: su rėkiančiu pilvu guldavomės ir su rėkiančiu keldavomės. Visos svajonės - apie maistą, o iš kur jo gauti, nežinia. Iš namų siuntinius retai kas gaudavo. Lageriai buvo sustiprinto režimo. Paprasto režimo lageriuose laiškų leisdavo rašyti kiek nori, o mes - tik du į metus. Laiškus tikrindavo ir, jei ką nors netinkamo parašei - nepraleidžia, o tu ir nežinai, ar tavo laiškas pasiekė adresatą. Buvo leidžiama parašyti tokį juokingą atviruką, lyg įsakymą namiškiams: “Esu gyvas ir sveikas, prašau atsiųsti siuntinį”. Nors sirgai, turėjai rašyti, kad esi sveikas.

Iš ryto keldavo 5 valandą. Iki 7 val. turėjome pavalgyti pusryčius ir rinktis prie vartų išėjimui į darbą. Pusryčiai: du geri šaukštai sorų arba avižinės košės, keletas apgedusių kilkių ir gabaliukas duonos. Pietums gaudavome sriubos, kurioje plaukiodavo kelios kruopos arba kopūsto lapai ir vėl pora šaukštų košės. Tai buvo lygiai vienas šaukštas, nes viską matavo pagal kaloringumą. Vakarienei būdavo tik sriuba ir duona, o jei gaudavai dar ir košės, tai turėdavai ją uždirbti - turėjo būti išdirbio procentai. Atrodo, kad tai buvo tik gudri apgaulė kaliniams privilioti. Aišku, čia buvo žymiai geriau, kaip šiaurės lageriuose: nebuvo šachtų, darbas buvo lengvesnis, klimatas geresnis, bet persekiojo alkis.

Kažkas pasakė, kad iš manęs darbininko nebėra. Lagerio gydytojas apžiūrėjęs davė III nedarbo grupę. Tapau nedarbingu.

Lageryje pagal darbo kategorijas buvo skirstoma taip. Pirmiausia - aukščiausia darbo kategorija, paskui I darbo kategorija, II darbo kategorija, III darbo kategorija (dar kalinys laikomas darbingu). O III nedarbo kategorija - darbui nebetinkamas. Nepraėjus nei savaitei, 1949 m. rugsėjo pradžioje mane išvežė į kitą lagerį, kuriame kalėjo jau darbui netinkami kaliniai. Nežinau, kodėl ten vežė -ar kad pasitaisyčiau, ar greičiau numirčiau.

Dauguma jaunų lietuvių vargo kaip ir aš. Senesni dirbo pačiame lageryje: tvarkydavo teritoriją, valydavo barakus, dirbo pirtyje ir pan. Iš visų mūsų kartu atvykusių mirė tik vienas lietuvis, kupiškėnas, Juodupėnų kaimo gyventojas Antanas Kanišauskas. Jį tardant labai mušė. Todėl, neišlaikęs kankinimų, griebė taburetę ir užmušė tardytoją ir vertėją. Išgirdę triukšmą, subėgo kiti tardytojai ir jį taip sumušė, kad žmogus išprotėjo. Po kurio laiko protą atgavo, bet sveikatos nebebuvo. Todėl atvažiavęs į šį lagerį greitai susirgo ir mirė. Kiti lietuviai nešė toliau lagerio jungą.

Aš ir dar keletas kalinių, tarp jų ir poetas A.Miškinis, buvome iškviesti su daiktais prie vartų ir išvesti į geležinkelio stotį, kur laukėme vagono. Atvažiavo garvežys su vienu vagonu, labai panašiu į “Stolypino”. Nuvažiavome ta kryptimi, iš kur atvežė. Pravažiavome pro kelis lagerius ir nesustoję važiavome tolyn. Pagaliau sustojome stotelėje su keliais pastatais, bet lagerio nebuvo. Visiems dešimčiai žmonių liepė išlipti ir žygiuoti gilyn į mišką. Vėl sukosi mintis, kad laukia dar storesnį ąžuolai. Aš juk nežinojau, kad esu komisuotas - nebetinkamas darbui. Vedė tolyn į mišką gal kokius 3 kilometrus, kol pasirodė lagerio tvoros.

Aplink lagerį taip pat buvo visur miškas. Prie vartų patikrino dokumentus ir nuvedė į nedidelį baraką, kuriame buvo keletas tuščių gultų.

LAGERIS NR. 8

Pirmas įspūdis buvo, jog tai senų, nedarbingų žmonių lageris, nes vaikščiojo seneliai, o jaunų nesimatė.

Sekcijoje, kurioje apsigyvenome, gyveno viena brigada, dirbusi prie kelmų rovimo. Todėl iš karto buvo neramu, kad gali į tą brigadą paskirti, bet vėliau įsitikinome, kad mes niekam nereikalingi. Vieną iš mūsų paskyrė brigadininku, kuris vesdavo mus į valgyklą pavalgyti ir rūpinosi visais mūsų reikalais. Maitino blogiau negu senajame lageryje, nes buvome nedarbingi. Gal kokią savaitę negavome nei pasikloti, nei užsikloti. Turėjau vatinuką ir “bušlatą”, kuriuos pasiklodavau, o poetas A.Miškinis turėjo ilgus, medžiaga aptrauktus kailinius, kuriais apsiklodavome abu. Vėliau davė šiokią tokią patalynę. Čiužiniai prikišti medžiagų atraižų, joms susigulėjus jis tapdavo kietas kaip lenta.

Bendravome su A.Miškiniu, nes lietuvių buvo labai mažai. Lageryje Nr. 8 kalėjo Lietuvos kariuomenės generolas M.Pečiulionis, Lietuvos teisingumo ministras Šilingas, buvęs labai silpnos sveikatos.

Buvo rugsėjo mėnuo, pats bulviakasis. Toliau nuo lagerio, laukymėje, kur kažkada buvo miškas, pilna kelmų, kurių tarpuose prisodinta bulvių. Todėl vieną dieną visus, kas tik galėjo krutėti, išvarė kasti bulvių. Kasėme kokias dvi savaites su kastuvu ir kauptuku. Bulvės miško žemėje buvo pasakiškai didelės, jų labai daug ir švarios, nes augo medžių lapų puvinyje. Prie bulvių buvo laukas morkų, bet jų rauti mūsų nevedė. Tik kasdami bulves prisitaikę pasivogdavome kokią morką, bet jeigu sugaudavo, tai išrinkdavo ploną kelmą, kur galima stovėti tik viena koja ir pastatydavo kokiai valandai.

Atvežė didžiulį katilą, kuriame virdavo mums bulves. Į katilą bulves supildavo su lupenomis, neplautas, o išvirusias dar sugrūsdavo basliu ir tik tada duodavo po porciją. Košėje buvo pilna lupenų, žemių ir kramtyti nebuvo galima. Taip ir prarydavome su žemėmis.

Žmogaus vardas iš mūsų atimtas. Buvome paversti darbo gyvuliais.

Baigėsi bulvių kasimas, o su juo ir mūsų darbas. Vėl sėdėjome “namuose” ir nieko nedirbome. Lageris, matyt, senas, nes jo viduriu ėjo kelias, o šone pasodinta beržų, kurie jau spėjo suaugti. Išeidavome į kelią ir vaikštinėdavome, kad tik laikas greičiau slinktų.

Tuo laiku aš neblogai žaidžiau šaškėmis, o tame pačiame barake, už sienos, kitoje sekcijoje gyveno lagerio “pridurkai”. Vienas vyras, pagal išvaizdą kaukazietis, pradėjo ateidinėti pas mane kiekvieną dieną žaisti šaškėmis. Išsikalbėjome. Jis paklausė, iš kur aš, ar gaunu siuntinius. Atsakiau, kad beveik negaunu. Paklausė, kur dirbu. Atsakiau, kad niekur. Tada paklausiau, kur jis dirba. Jis atsakė, jog dirba virtuvėje - išduoda brigadoms maistą. Vyras gal kokių 30-ies metų, bet pilnas, raudonas, žvalus. Supratau, kad valgio jam netrūksta. Jis pasakė man: “Ateik į valgyklą, pasirodyk man per langelį ir nieko nesakyk. Aš suprasiu ir įpilsiu tau valgyti”. Taip ir padariau. Taip tęsėsi apie mėnesį. Vieną rytą pasirodęs paėmiau lėkštę ir pradėjau valgyti, o jis, matyt, manęs nepastebėjo ir brigadai, kuri tuo metu ėmė maistą, neįpylė vienos lėkštės. Brigadininkas matė, kad aš paėmiau tą lėkštę. Jis pasikvietė valgyklos vedėją, priėjo prie manęs ir ėmė klausinėti, iš kur aš tą sriubą paėmęs. Negalėjau sakyti, kad man davė, todėl pasakiau, kad labai norėjau valgyti ir pasiėmiau. Tada jis užsirašė mano pavardę, brigadą ir žadėjo perduoti į komendantūrą. Laukiau kuo baigsis. Už tokį darbą galėjau gauti kelias paras izoliatoriaus.

Vos tik parėjau į baraką, iškvietė į komendantūrą, kur radau kaukazietį ir režimo viršininką. Pirmiausia manęs paklausė, ar man davė, ar pats pasiėmiau. Pasakiau, kad pats pasiėmiau. Jam liepė eiti dirbti, o mane pradėjo gąsdinti visokiomis bausmėmis, bet aš atsiprašiau režimo viršininką, kad daugiau taip nedarysiu ir mane paleido. Keliai į valgyklą nutrūko. Tada kaukazietis pradėjo nešti maistą į baraką. Jis turėjo karišką vokišką katiliuką, kuriame tilpo apie pusantro litro. Sumesdavo į katiliuką viską: duoną, košę, sriubą. Man tai buvo didelė parama. Nesupratau, kodėl jis manimi rūpinosi. Vėliau priėjau išvados, kad tai būta gero žmogaus. Pradėjau po truputį taisytis. Į darbą eiti nereikėjo, papildomai valgyti gaudavau, bet viskam ateina galas.

Kaukazietis pasikviesdavo pasivaikščioti keliu, apsodintu beržais. Žmonių ten visada būdavo pilna. Vieną vakarą užėjęs pasikvietė

pasivaikščioti. Praėjus kelis kartus tuo keliu, jis pasiūlė pereiti į šalutinį keliuką, vedusį pirties link, kur buvo tamsu. Nieko blogo negalvodamas pasukau ir atsidūrėme prie pirties. Tada jis griebė mane į glėbį ir pradėjo bučiuoti... Ištrūkau ir pradėjau bėgti savo barako pusėn. Jis nesivijo, nes buvo pilna žmonių. Nuo tos dienos mūsų draugystė baigėsi. Daugiau maisto jis man nunešdavo ir vengdavo susitikti.

Mane pradėjo pykinti ir A.Miškinis per prievartą nuvedė pas gydytoją. Susirgau geltlige ir buvau paguldytas į ligoninę, kurios vyr.gydytoja - buvusi kalinė, tačiau jau laisva rusė. Skyriaus gydytojai - vengrai. Vienas apie 30 metų, kitas vyresnis. Valgyti negalėjau nieko, o vaistų nebuvo. Palatoje gulėjome keletas įvairių tautybių kalinių. Visi sirgome geltlige. Belaukiant vaistų, vienas vyras mirė. Buvau ligos nukamuotas, eidavau sienų pasilaikydamas, bet vieną dieną atėjo jaunesnysis gydytojas ir pasakė, kad gavo vaistus. Man dar niekada nebuvo leisti vaistai į veną, bet... labai norėjosi gyventi. Pradėjus leisti gliukozę, po kelių dienų pasijutau, jog sveikstu. Pradėjau valgyti, atsirado viltis išlikti gyvam. Diena po dienos sveikata ėjo geryn. Perpylė kraują, ir aš vėl atsistojau ant kojų.

Mūsų palatą aptarnavo ukrainietis sanitaras. Jis ateidavo pas mane beveik kiekvieną dieną ir prievarta liepdavo man valgyti. “Tu, vyruti, pamirsi, jei nevalgysi”. Stepanas tvarkė, plovė mūsų palatą, išnešiodavo maistą. Pasveikus pradėjo mane globoti: tai kokią lėkštę sriubos ar košės atnešdavo, sakydamas: “Na, dabar, vyruti, taisykis!” Po truputėlį atsigavau. Atėjo laikas išrašyti iš ligoninės. Vieną dieną mane pasikvietė į kabinetą vyr. gydytoja ir paaiškino, kad esu jau sveikas, bet kalba tuo nesibaigė. “Tu esi labai jaunas, man tavęs gaila. Aš, - sako, - išrašysiu, o tu vėl tąsysies po lagerį alkanas. Eik dirbti sanitaru. Sanitarai gauna daugiau maisto, švaresnis darbas, arčiau gydytojų”. Aš tuo metu mažai ką žinojau apie sanitaro darbą. Tiesa, mačiau, ką dirba Stepanas. Gydytojai pasakiau, jog sutinku. Lageryje kalėjo daug senų žmonių, todėl ligoninės buvo du barakai.

Vienam jų vadovavo mano minima gydytoja, kitam - jos vyras. Ji liepė eiti pas jos vyrą ir pasakyti, kad liepusi priimti mane dirbti sanitaru. Aš taip ir padariau. Tada pasišaukė ligoninės komendantą, irgi kalinį, ir liepė parodyti, ką reikės dirbti. Taip gerosios gydytojos dėka tapau sanitaru.

Nusivedęs į vieną palatą, paaiškino, kad aš dirbsiu čia, ir radęs vieną tuščią lovą apgyvendino toje pačioje palatoje su ligoniais. Taip pat supažindino su kitų palatų sanitarais, kurių buvo apie dešimt. Mano darbas - išplauti palatą, iškūrenti krosnį, išnešioti maistą ligoniams atsinešus jį iš virtuvės, buvusios kitame zonos krašte. Taip pat reikėjo visiems sanitarams paeiliui susipjauti malkas. Mano palatoje gulėjo nevaikščiojantys ligoniai, todėl reikėjo juos nunešti į tualetą. Darbo užteko visai dienai. Tik spėk suktis, bet gyvenimo sąlygos buvo visai kitos.

Kai kurie ligoniai gaudavo iš namų siuntinius, pavaišindavo ir mane. Be to, visi sanitarai buvo ukrainiečiai, tik aš vienas lietuvis. Lagerio virtuvėje taip pat dirbo daug ukrainiečių, todėl savo tėvynainiams įpildavo daugiau maisto. Išdalinus ligoniams maistą, likdavo ir mums. Vėl pradėjau taisytis ir atsigauti fiziškai.

Supratau, kad čia greitai nenumirsi ir reikės tuos 10 metų, atseikėtus “Ypatingojo pasitarimo”, atbūti. Iki to dar labai toli, nes nelaisvėje praėjo tik dveji su trupučiu.

Dirbdamas sanitaru sulaukiau 1950-ųjų. Darbas buvo neblogas. Nesitikėjau, kad vėl kas gali sudrumsti mano gyvenimą.

Lageriuose viešpatavo baudžiavos laikų sistema. Tik vietoje dvarininko, kuris pirkdavo baudžiauninkus ir mokėdavo pinigus, atvažiuodavo komisija, kuri ieškojo darbo jėgos. Užeini. Tave apžiūri gydytojas ir, jei esi tinkamas, užsirašo pavardę. Žinok, po kelių dienų važiuosi tarnauti kitam “ponui”. Tik tie “ponai” už mus nemokėjo pinigų...

Pakliuvę pirmieji pasakė, kad didžiausias dėmesys skiriamas akims. Man labai nesinorėjo iš čia išvažiuoti, nes žinojau, kad geriau nerasiu. Todėl eidamas į komisiją sugalvojau tokią istoriją.

Kai man buvo 9 ar 10 metų, kaimyno vaikas, su kuriuo draugavau, sirgo trachoma. Aš puikiai žinojau tos ligos požymius ir nusprendžiau meluoti. Buvusi komisijoje akių gydytoja buvo apie 70-ies, o gal ir daugiau metų. Man užėjus į tą komisiją, apžiūrinėjo mane visą, paskui patikrino regėjimą. Pradėjus su padidinamuoju stiklu žiūrėti akis, ėmiau pasakoti, kad rytais akys būna užtraiškanoję ir negaliu prasimerkti, labai bijo šviesos. Gydytoja pasakė už stalo sėdėjusiam kariškiui, kad esu netinkamas, o man - kad reikės važiuoti į centrinę ligoninę gydytis. Buvau beveik patenkintas, nes žinojau, kad nuvežus į centrinę ligoninę nieko neradę grąžins atgal. Buvau tikras, kad mane grąžins, todėl prašiau ligoninės komendantą, kad nepriimtų

naujo žmogaus į mano vietą, nes tikėjausi greitai grįžti. Komisija prisirinko nemažai jai tinkamų žmonių. Daugiausia tai buvo valgyklos darbuotojai, sanitarai. Visi neblogos sveikatos, sustiprėję ir galėjo toliau nešti lagerio jungą. Mano draugus sanitarus visus “nupirko”.

Po trijų dienų visus paruošė kelionei. Liepė su daiktais rinktis prie vartų. Mane taip pat pakvietė. Pagalvojau, kad važiuoju kartu.

Geležinkelio stotyje vėl stovėjo vagonas, panašus į “Stolypino”, į kurį mus susodino. Mane iškvietę nuvedė į atskirą kupė. Garvežiui pajudėjus, pamačiau, kad veža į ten, iš kur atvažiavau - į 2-ą lagerį. Pavažiavus keliolika kilometrų, garvežys sustojo. Visus “nupirktuosius” išlaipino. Iš abiejų geležinkelio pusių 300 m atstumu matėsi barakai, aptverti tvora.

Mane vežė toliau. Pravažiavome stotį, kurioje kraudavome iš vagonų maisto produktus. Tai buvo 2-ojo lagerio sustojimas. Aš bildėjau į priekį. Pavažiavus dar keletą kilometrų prie pat stoties išvydau didžiulį lagerį. Garvežys sustojo ir man liepė išlipti. Tai ir buvo centrinė ligoninė, 9-asis lageris.

LAGERIS NR. 9

Tai buvo didelis lageris-ligoninė, kurią sudarė 12 barakų. Kituose barakuose gyveno darbininkai. Be to, keliuose naujesniuose korpusuose gyveno vaikai.

Kaip vaikai atsirasdavo lageriuose? Areštuota nėščia moteris, lageryje pagimdo kūdikį, jį maitina pusę metų. Paskui motiną atskiria nuo vaiko. Jeigu ji kali tame pačiame lageryje - leidžia lankyti, o jeigu išveža kitur-vaiką gali atsiimti tik išėjus į laisvę arba jos namiškiai. Buvo ir lagerinių vaikų, nes anksčiau lageriai buvo bendri, t. y. vienas lageris, tik pertvertas vielų tvora.

Dvylika korpusų-barakų - kiekvienai ligai atskiras. Ligoninėje gydėsi ir laisvieji, ir kaliniai. Todėl joje gulėjo ir lagerius aptarnaujantys karininkai bei civiliai. Tuo metu kalėjo labai daug mokslo žmonių, tarp jų ir gydytojų.

Mane nuvedė į nedidelį baraką prie pat vartų - priimamąjį. Pasikvietė gražus, kokių 50 metų gydytojas. Apžiūrėjęs, paklausinėjęs pasakė, kad jokios trachomos nėra ir gydyti nėra nuo ko, kad išrašo atgal, o kol išveš, apgyvendino netoli vartų buvusiame korpuse. Ten išbuvau kokias keturias dienas. Sužinojau, kad mane priėmęs gydytojas profesorius baltarusis, irgi kalinys.

Ketvirtą dieną vėl iššaukė prie vartų su daiktais. Ten jau laukė būrelis kalinių, apie 20 žmonių, taip pat paruoštų išvežimui. Po kurio laiko išvedė pro vartus, susodino į tą patį vagoną ir pradėjome važiuoti atgal. Pasirodo, už lagerio-ligoninės geležinkelio nebuvo, nes toliau lagerių nebebuvo. Vagone išsikalbėjome. Visi buvome iš skirtingų lagerių, todėl galvojome, kad veža į savus lagerius. Privažiavus 2-ąjį lagerį, garvežys nesustojo. Visus vežė tolyn. Mano lageris buvo dar priekyje. Įtarimą kėlė ir tai, kad buvome jauni, darbingi vyrai, baiminomės, kad vėl teks pjauti mišką.

Ilgai laukti neteko. Garvežys sustojo ir visiems liepė išlipti. Nuvedė prie vartų, iškratė ir suleido į zoną.

LAGERIS NR. 10

Tai, ką išvydome suėję į lagerį, buvo daugiau negu baisu. Buvo laikas, kai vieni ėjo į valgyklą, kiti - iš valgyklos. Visi invalidai - kas be rankos, kas be kojos, kas be abiejų kojų, tik šliaužė ant pagalvėlės, kiti buvo be abiejų rankų. Vienas kitas nusenęs ar darbo išvargintas. Nusprendėme, kad tai yra kokio nors pavojingo darbo lageris, kad netrukus ir mes taip vaikščiosime. Mus nuvedė į vieną baraką, kuriame radome to lagerio kalinių. Greitai sužinojome, kad tai -invalidų ir senų žmonių lageris. Visi jie - Stalino aukos, kovoję fronte su vokiečiais, netekę kojų bei rankų, bet pabuvoję vokiečių nelaisvėje. Beveik visi nuteisti 25 metams. Tik vienas kitas 10 metų.

Darbų paskirstytojas, atėjęs vakare, liepė vieną išsirinkti brigadininku ir rytojaus dieną ateiti prie vartų. Nuėjome. Į darbą tą dieną mūsų nevedė, nes buvo sausio pabaiga, vidurys žiemos, o mes apsivilkę vasariniais drabužiais. Nuvedę į sandėlį išdavė naujus žieminius drabužius. Buvo aišku - eisime į darbą, tik nežinojome, kur ir ką dirbsime.

Kitą dieną prie vartų pasakė, kad būsime vežikų brigada, bet be arklių. Vietoje arklių būsime mes! Patys vežėme iš miško malkas, iš sandėlio maistą virtuvei, kasėme įnirusiems duobes, valėme kaminus lagerio viršininkams ir t.t. Maistas buvo labai blogas. Visa laimė, kad mane pasivijo siuntinys (nuostabu, nes per mėnesį pakeičiau tris lagerius).

Teko būti ir kalinių kapinėse. Tai - miško kvartalas, kuriame laidojami kaliniai. Prie kapo įkaltas kuolas su lentele, ant kurios užrašytas numeris. Pavardės nėra. Taigi surasti artimą žmogų beveik neįmanoma. Pagal lenteles galima spręsti, kad lageriai seni, nes užrašai 1925-1927 ir vėlesnių metų. Numeriai, išdeginti lentelėse, neblogai išsilaikę.

Iš ryto važiuodavome į sandėlį parvežti maisto produktų visai dienai. Kalinių lageryje buvo apie 2500-3000, o maisto visai dienai parveždavome ant galo rogių. Taigi iš to galima spręsti, kaip maitino.

Sandėlininku dirbo piktas kariškis, kuris labai saugodavo, kad tik ko nors valgomo nepavogtume. Brigadoje buvo kalinys moldavas, kuris valgydavo viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Vieną dieną sandėlyje kapojome sušalusią mėsą. Sandėlininkas nuėjo į šalį, nes nepagalvojo, kad valgysime žalią mėsą. Kertant atitrūko nedidelis mėsos gabaliukas, o nuo jo tęsėsi gal pusės metro gysla. Moldavas, pamatęs, kad sandėlininko nėra, čiupo tą mėsos gabaliuką ir greitai prarijo, o gysla kabo iš burnos nutįsusi. Jis pirštais ėmė tą gyslą kišti į burną. Tai pastebėjo sandėlininkas ir pribėgęs griebė ir su visa mėsa ištraukė atgal. Moldavui net akys iššoko ant kaktos, nes gabalas jau buvo nurytas...

Aplinkui lagerį nedideliuose mediniuose nameliuose gyveno lagerio valdžia. Namelius kūreno malkomis. Porą dienų valėme viršininkų namelių kaminus. Dirbome dviese: vienas viršuje ant stogo, kitas - apačioje. Mus saugojo sargybinis su automatu...

Kaip ir 2-ame lageryje, už malkų atvežimą, kamino išvalymą duodavo pavalgyti. Viename namelyje valant kaminą atėjusi šeimininkė ėmė klausinėti, kas aš toks ir iš kur, o kai pasakiau, kad esu lietuvis, ji net apsiverkė. Pasirodo, kad ji lietuvė, ištekėjusi už ruso karininko. Prieš tai gyvenusi prie Maskvos, vėliau atkėlė čia. Ji pamaitino tą dieną mus kaip reikiant.

Brigadoje turėjome dvejas roges, o žmonių gal 16 ar 18. Dažnai važiuodavome į mišką 4-5 km vežti į lagerį malkų. Pravažinėjus kelią, traukti ir stumti roges būdavo lengviau. Sunkiausia, kai pustydavo. Rogės užklimpdavo sniege, kelio nesimatydavo. Kartais vežimas apvirsdavo ir reikėdavo perkrauti. Į tai niekas nekreipė dėmesio, nes mes buvome darbiniai arkliai, be jokių teisių. Nežinojome, kas dedasi pasaulyje, kas už lagerio tvoros - buvome visai atskirti nuo nuo pasaulio. Laiškus kontroliuodavo ir, jeigu kas būdavo daugiau parašyta - išbraukydavo arba negaudavai visai.

Lietuvių šiame lageryje buvo mažai - tik keletas senukų. Mūsų barako vyresnysis - rusas kalinys Volodia. Linksmas, gero būdo, kokių 30-ies metų. Jis man papasakojo, kaip kariavo su suomiais, kad tai karinga tauta, kad žuvo labai daug rusų kareivių. Pasakojo ir apie karą su vokiečiais, apie jo baisumus. Gavęs daug medalių ir ordinų, bet kai sugrįžo iš fronto, pradėjo kažko kibti saugumas ir neatlaikė nervai. Sako: “Griebiau visus apdovanojimus nuo krūtinės, nusiplėšiau ir trenkiau po kojų tam saugumiečiui”. Už apdovanojimų išniekinimą gavo 10 metų.

Bedirbant visokius darbus prabėgo mėnuo. Buvo pats žiemos vidurys, vasario mėnuo. Vieną dieną po pietų eidamas iš valgyklos pamačiau kapitoną gydytoją ir senąją gydytoją, kuri mane pasiuntė į centrinę ligoninę iš lagerio Nr. 8. Supratau, kad vėl bus komisija Buvau girdėjęs, jog ta komisija iš didelės siuvyklos, tai beveik su džiaugsmu nusprendžiau, kad reikia iš čia bėgti. Taip ir atsitiko: netrukus pradėjo šaukti į komisiją, bet tik nedirbančias brigadas, o mūsų brigada dirbo. Tada nuėjau pats. Prie durų, kur vyko komisijos posėdis, stovėjo prižiūrėtojas su naujais drabužiais, o tai reiškė, kad darbininkų brigados į komisiją neleido, nes tie žmonės čia reikalingi. Nusprendžiau vis tiek į komisiją patekti. Nuėjau pas senuką lietuvį ir pasikeičiau savo rūbus į jo suplyšusius. Prižiūrėtojas manęs nepažino, todėl laisvai patekau, bet komisijoje mane atpažino kapitonas. Jam pasakiau, kad ligoninėje nieko nedarė, kad akys mano sveikos, ir jis užrašė mane į sąrašą, t.y. “nupirko”. Išvažiavimo dienai atėjus mus išbarė, kad apgavome komisiją, bet turbūt nieko negalėjo padaryti, nes, susirinkę prie vartų, jau laukėme, kada atvyks specialusis vagonas. Netrukus sulaukėme.

Kiek pavažiavus vagonas sustojo prie dviejų lagerių, išsidėsčiusių abipus geležinkelio. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas lageris - gyvenamoji zona, kitas - siuvykla. Mus išlaipino ir nuvedė į gyvenamąją zoną. Tai buvo 14-asis lageris.

LAGERIS NR. 14

Įėjus į lagerį, kelias vedė į didžiulį pastatą-valgyklą. Vienoje kelio pusėje stovėjo seni sukrypę barakai. Iš to buvo galima spręsti,kad tai seni lageriai. Kitoje kelio pusėje augo krūmai ir matėsi kažkokie gėlynai. Tai, pasirodo, mūsų tautiečio, buvusio Švietimo ministro Tamkūno valdos. Jis lageryje kalėjo nuo 1940 metų ir kiek įmanydamas puoselėjo grožį.

Už senų barakų statė naujus. Mus nuvedė į didžiulį baraką, kuriame gyveno labai daug žmonių. Čia suradau visus senus pažįstamus iš 2-o ir 8-o lagerio. Buvo ir lietuviai, kuriuos palikau 2-ame lageryje. Vėl sutikau poetą A.Miškinį, P.Valinevičių, A.Geniušą ir B.Kontrimą.

Mus suskirstė brigadomis ir jau kitą dieną turėjome eiti į darbą. Patekau į sukirpimo cecho brigadą. Nuo gyvenamosios lagerio zonos iki darbo zonos buvo maždaug pusė kilometro. Vesdavo kolonomis po 100 kalinių. Nuėję į darbo zoną, patekome į sukirpimo cechą, kuriame stovėjo didžiuliai, ilgi stalai. Ant tų stalo vieną ant kitos tiesdavo medžiagas, o viršuje - medžiaga su nubraižytomis kariško puspalčio detalėmis. Tada elektriniu pjūklu supjaustydavo mažesniais gabalais. Po to jau rankomis ilgais peiliais reikėdavo išpjaustyti detales. Mane pastatė mokytis prie vieno seniai dirbusio vyro. Pradėjau mokytis. Nesisekė. Susipjausčiau pirštus. Aš norėjau siūti mašina, o ne sukirpinėti. Apie tai pasakiau cecho viršininkui, laisvam žmogui, kuris sukeitė mane su ukrainiečiu, nenorėjusiu siūti.

Praėjus porai dienų, atsidūriau kitame ceche pas kitą viršininką, irgi laisvą, ir sėdau prie siuvamosios mašinos. Šis darbas man patiko, nes laisvėje mėgau šį tą siūti. Trečią dieną jau įvykdžiau nustatytą normą.

Į konvejerį buvo sujungtos 42 mašinos, jo gale išeidavo jau baigtas siūti kariškas puspaltis. Kiekvienas atlikdavome savo operaciją. Norma buvo 160 vienetų, o aš darydavau po 300 vienetų, nes už išdirbtus procentus didindavo duonos ir košės normą. Viskas siejosi su pilvu: daugiau dirbi - daugiau gauni, esi šiek tiek storesnis!

Dirbome 10 valandų dviem pamainomis. Ceche - du konvejeriai, o cechų buvo du. Prie konvejerio disko maždaug 60-70 žmonių su visais pagalbiniais, mechanikais ir pan. Darbas nesunkus, tik varginantis. Ypač naktį. Dieną negalėdavai gerai išsimiegoti, tai naktį užsnausdavai ir pirštai patekdavo po adata. Siuvimo mašinų apsisukimai labai dideli. Nuspaudi pedalą ir griebte griebia iš rankų medžiagą.

Siūdavome viską: kariškus puspalčius, darbo kostiumus, o keletą dienų į mėnesį iš atliekų tekdavo siūti darbo pirštines. Darbo sąlygos pakenčiamos, tik maisto trūkdavo, bet ir tai nepalyginamai su ankstesniais lageriais. Metams bėgant, gerėjo ir maistas. Darbas nebuvo sunkus, todėl pastoviai viršydavome užduotis. Užtai atlygindavo duona ir koše, todėl bado nejutome, o kai pilvas pilnas, pajutome laisvės ilgesį. Tai sunkiau negu būti alkanam, nes tada galvoji tik apie valgymą, o laisvės ilgesys užmirštas, rodos, laisvės visai net nėra.

Atėjo 1950 m. pavasaris ir vasara. Tuo metu kažkodėl nepristatydavo medžiagos ir tekdavo nedirbti savaitę, kartais dvi. Niekur kitur į darbą nevarydavo, todėl būdavome namuose ir kaitindavomės saulėje.

Kažkuriam lietuviui kilo mintis įrengti krepšinio aikštelę. Gavę lagerio valdžios sutikimą, pradėjome ruošti aikštelę ir krepšius. Į darbą kibome visi, padedant latviams bei estams. Netrukus aikštelė buvo įrengta. Prasidėjo treniruotės. Krepšinį žaisti mokėjo ne visi. Buvo ir gerai žaidžiančių: A.Geniušas, A.Mačinskas, P.Kulikauskas, J.Diržys - šio žaidimo iniciatoriai. Visi labai susižavėjo šiuo žaidimu ir, radę laisvo laiko, praleisdavo jį aikštelėje. Vėliau susikūrė estų ir ukrainiečių komandos. Ypač stipri susibūrė ukrainiečių komanda, nes jų jaunimo lageryje buvo labai daug.

Taip lageryje gimė krepšinis. Žaidžiant arba stebint kaip kiti žaidžia, užmiršdavai laisvės ilgesį, užmiršdavai alkaną pilvą ir net... kad esi kalinys.

Lietuvių komandoje žaidė A.Geniušas, A.Mačinskas, A.Kulikauskas, J.Diržys, A.Slanina ir keletas kitų. Teko žaisti ir man, bet kadangi buvau žemesnio ūgio, buvau atsarginiu.

Krepšinis įaugo į mūsų lagerišką gyvenimą ir tapo dvasine paguoda nuvejant į šalį visas blogas mintis.

Šiame lageryje buvo senyvo amžiaus ir invalidų žmonių, kurie nedirbo. Jie gyveno atskiruose barakuose ir maistas jų buvo blogesnis negu dirbančių. Kartą atvežė 30 išbadėjusių ir išvargusių kalinių. Beveik visi neturėjo dešinės rankos iki riešo. Tarp jų buvo ir vienas lietuvis, kuris papasakojo, kodėl visi be dešinės rankos. Pasirodo, juos atvežė iš Kolymos aukso kasyklų, kur gyvenimo ir darbo sąlygos ypač sunkios. Ten reiškė: jei eisi į darbą - žinok, tikrai neišgyvensi, todėl kaliniai nusikirsdavo dešinę plaštaką, kad tik nereikėtų eiti į darbą.

Lietuvis pasakojo, kad plaštaką nusikirsti žmogus turėjo pats. Pasiėmęs kirvį, padėdavo dešinės rankos plaštaką ant kaladės, o kaire kirsdavo. Vienas kalinys stebėdavo. Kertančiojo ranka drebėdavo ir būdavo taip, kad nukirsdavo tik pirštų galiukus. Tada stebėtojas sako: “Dar dirbsi!” Tada kerta antrą kartą - gerai, jei pavyksta nukirsti visą plaštaką, o jei ne - kerta trečią kartą, kol nukerta visai...

Laivai ten ne visada priplaukia. Pritrūksta maisto, o maistas džiovintas arba sūdytas. Jokių daržovių bei žalumynų negauna. Pas mus, jeigu neturėdavo kopūstų, vasarą virdavo dilgėles, o ten ir tokių “daržovių” neturėjo.

Kartą į metus tikrindavo regėjimą, nes tai svarbu darbe. Vidurvasaryje vėl atvažiavo ta senutė gydytoja ir ėmė pagal brigadas šaukti ir tikrinti akis. Kažkam iš lietuvių pajuokavau, kad jei tik norėčiau, vėl atsidurčiau centrinėje ligoninėje. Jis nepatikėjo.

Tada aš komisijai vėl papasakojau susikurtą legendą ir buvau išvežtas į centrinę ligoninę. Ir vėl lageris Nr. 9.

Nuvažiavus į centrinę ligoninę, priimamajame mane vėl sutiko tas pats kalinys profesorius ir, apžiūrėjęs mane ir asmens bylą, kurioje įrašyta, kad lankiausi vos prieš kelis mėnesius, paklausė: “Jaunuoli, sakyk teisybę, ar tu tikrai sergi trachoma, ar tik nori pailsėti?” Patikėjęs jo švelniais žodžiais, prisipažinau, kad mano akys sveikos, kad noriu pailsėti. Tada jis man sako: “Reikėjo žiemą tą pasakyti, būčiau davęs kurį laiką pailsėti”. Ten buvo įvairių darbų, jei kas rasdavo pažįstamų - galėdavo pasilikti. Kadangi ten kartu gydėsi ir laisvieji, tai ir maistas buvo geresnis negu kitur.

Profesorius tėviškai patarė: “Žiūrėk, gal susirasi darbą. Tada pasakyk, aš tave išrašysiu ir galėsi likti čia dirbti”. Tada nežinojau, jog ligoninėje išbūsiu lygiai tris mėnesius. Šį profesorių prisimenu kaip labai kilnų žmogų.

Mane paguldė į akių ligų skyrių. Profesorius įspėjo, kad ateičiau kiekvieną dieną įsilašinti vaistų. Aišku, jis turėjo tą daryti, kad kiti matytų. Taip patekau į tuščią palatą ir gulėjau išvirtęs su ligonio rūbais. Palatos durys atidarytos, koridoriuje girdėjosi pažįstamas balsas, bet neprisiminiau kieno. Priėję prie mano palatos durų, sako vyr. gydytojui: “Štai guli jaunas vyras, galintis dirbti”. Aš tuo metu pasikėliau ir pažinau: tai buvo tas pats barako vyresnysis Volodia, kuriam kažkada atidaviau savo cigaretes ir gabaliuką lašinių. Man pasikėlus, jis mane irgi pažino ir sušukęs “synok” (sūneli) puolė bučiuotis. Vyr. gydytojas stovėjo ir žiūrėjo stebėdamasis. Volodia manęs paklausė, ar aš sveikas, ar galiu dirbti virtuvėje. Atsakiau, kad galiu, ir jis išsivedė mane į virtuvę. Eidamas papasakojo, kad dirba vyresniuoju virėju. Nežinau, kaip jis ten pateko, bet laisviesiems ligoniams gamino labai skanų maistą ir, žinoma, įpildavo ir man. Sakė: “Valgyk daugiau, dirbk mažiau! Aš, - sako, - turiu iš tavęs padaryti vyrą kaip reikiant!” Ir jo žodžiai tapo realybe.

Kiekvieną dieną keičiausi - augau į ūgį ir į storį. Kai mane areštavo, neturėjau aštuoniolikos, buvau žemo ūgio, liesas, o dar nualino lageris. Volodia džiaugėsi, kad pilnėju. Į virtuvę imdavo dirbti tik sveikesnius ligonius, bet ne darbininkus, todėl kiekvieną rytą, grįžęs iš virtuvės, nueidavau pas profesorių, suleisdavo į akis kažkokio vandenėlio ir miegodavau per dieną, o vakare vėl eidavau į virtuvę pas Volodią, kad duotų ką nors parnešti profesoriui. Jis man duodavo bandelę ar svogūnų, kurie lageryje buvo labai vertinami, nes nuo vitaminų stokos pradėdavo klibėti, o kartais ir iškrisdavo dantys.

Taip draugaudamas su profesoriumi ir Volodia nepamačiau, kaip prabėgo trys mėnesiai. Per tą laiką tapau tikru vyru, išaugau, sustambėjau ir buvau pilnas energijos. Virtuvės vedėjas buvo manimi patenkintas, nes dirbau sąžiningai ką tik paliepdavo. Todėl kartą paklausiau, ar galėsiu pasilikti dirbti, kai išrašys iš ligoninės. Jis atsakė, kad mielai pasiliktų, bet prieš tai buvusi komisija man davė aukštą darbo kategoriją.

Sutaręs su virtuvės vedėju, paprašiau profesorių, kad mane išrašytų. Taip jis ir padarė. Tada paprašiau vedėjo, kad sutvarkytų mano reikalus, nes reikėdavo nueiti į specialiąją dalį sutvarkyti dokumentų. Vedėjui nuėjus, atsakė, kad manęs palikti negali, nes turiu aukščiausią darbo kategoriją, su kuria virtuvėje dirbti nepalikdavo.

Su liūdesiu turėjau palikti virtuvę ir ligoninę. Svarbiausia, kad nenuvežtų į sunkų darbą. Vėl tame specialiame vagone važiuoju atgal. Laimei, garvežys sustojo tame pačiame lageryje, iš kurio išvažiavau.

VĖL LAGERIS NR. 14

Grįžau dienos viduryje. Mūsų brigada miegojo po naktinės pamainos. Mano gultai buvo užimti, todėl lagaminą su daiktais padėjau po savo draugo Broniaus Banio lova, o pats išėjau pasivaikščioti. Išvažiuodamas iš ligoninės valdiškų drabužių neturėjau, todėl buvau apsirengęs žalios spalvos palaidine su antpečiais, kurią atsiuntė sesuo.

Pavaikščiojęs po lagerio teritoriją ir nieko pažįstamo neradęs, nes vieni miegojo, o kiti dirbo, nuėjęs gale barako atsiguliau ant laiptelių. Buvo rugsėjo mėnuo, švietė saulė ir aš užmigau, o pabudęs radau šalia sėdintį B.Banį. Jis, radęs po savo lova daiktus, pradėjo manęs ieškoti, o radęs nedrįso kelti, nes nebuvo tikras, ar tai aš.

Atsibudęs sušukau: “Sveikas, Broniau!” Nusispjovęs jis pasakė: “Niekaip negalvojau, kad tai tu!” Buvau labai subrendęs ir tas organizmo atsistatymas labai padėjo tolesniam mano gyvenimui lageryje.

Brigadoje trūko darbininkų ir mane tą patį vakarą išvedė į darbą. Nuėjęs į cechą, dar radau pirmąją pamainą, kurioje buvo daug lietuvių. Šie, pamatę mane, aiktelėjo - buvau išaugęs ir sustiprėjęs, o dar su žalia palaidine ir su antpečiais! Jie pavadino mane “generolu”. Taip ir likau “generolu” visam laikui, kol buvau lageryje.

Bėgo laikas. Dirbome, žaidėme krepšinį. Darbas pakenčiamas. Apsistojome vienoje vietoje, todėl turėjome ryšį su Lietuva. Sesuo retkarčiais atsiųsdavo siuntinuką. Laikas slinko susitaikius su mintimi, kad 10 metų reikės kalėti...

Kartą į mūsų lagerį atvežė iš šiaurinių lagerių labai išbadėjusių ir nuvargintų kalinių, kuriuos išskirstė po brigadas. Keletas papuolė pas mus. Vieną pasodino prie konvejerio prieš mane. Tai buvo labai išvargęs, nusilpęs ir alkanas ukrainietis Stepanas Dalonskis. Aš tuo metu kaip tik buvau gavęs siuntinį iš namų. Prisiminęs, kaip 2-ame lageryje mane maitino kopūstu rusas Petuchovas, kaip 8-ame lageryje gelbėjo ukrainietis Stepanas, nusprendžiau atstatyti Stepanui jėgas. Tuo metu jau nebuvau toks alkanas, todėl stengiausi kiek galėdamas jam padėti: pietums atnešdavau lašinių ar šiaip ko nors. Vyras pradėjo atsigauti, o laikui bėgant ir visai sustiprėjo. Dėl to man buvo labai dėkingas ir mes likome ištikimais draugais iki tragiškos jo mirties.

Po kurio laiko jis pradėjo gauti siuntinius iš savo artimųjų, nes turėjo motiną, seserį ir du brolius, kurie jį rėmė. Stepanas stengėsi man atsilyginti, jeigu neimdavau, tai miegant įdėdavo ką nors į spintelę.

Mūsų brigadoje buvo daug lietuvių: Viktoras Navickas, ZenonasStankevičius, Karolis Šmigelskas, Vladas Žičius, Bronius Banys ir Juozas, kurio pavardės neprisimenu. Tai buvęs partizanas iš Nemakščių, nuteistas 25-eriems metams. Pagal kokį straipsnį teistas -nežinau, bet 1955-1956 metais visus paleido, o jis liko kalėti. Tolimesnio jo likimo nežinau.

Suminėsiu kiek atsimenu visus lietuvius, kalėjusius šiame lageryje: Antanas Miškinis, Petras Valinevičius, Karolis Šmigelskas, Vladas Žičius, Zenonas Stankevičius, Viktoras Navickas, Petras Vasiliauskas, Juozas Diržys, Bronius Kontrimas, Algis Geniušas, Andrius Ulevičius, Antanas Mačinskas, Petras Piluckas, Vytautas Miknevičius, Alfonsas Slanina, Antanas Kulikauskas, Antanas Gudžiūnas, Kazys Daujotis, Gintautas Buzeliauskas, Alfonsas Staleriūnas, Bronius Šalaševičius, Virgilijus Pažemeckas, Antanas Keršulis, Vytautas Jakelaitis, Martinaitis, Sprindys, Šmirgelis, Valentą, Tamkūnas, Valys.

Atėjo 1951 metų vasara. Mūsų pamaina buvo darbe. Baigę pamainą laukėme, kol išves namo, o mus pakeičiančios pamainos dar nebuvo. Pagaliau atsidaro zonos vartai ir ateina pamaina, bet visi kažkokie išmarginti. Jiems priėjus arčiau, pamatėme chlorkalkėmis ant drabužių nupieštus didžiulius numerius. Pirmiausia - raidė, toliau - numeris iš trijų skaičių. Pasirodo, išeinant prie vartų visus žymėjo, todėl vėlavo. Ir mus prie vartų nukreipė į šalia esančią komendantūrą ir visus sunumeravo.

Nuo tos dienos tapau kaliniu A-192. Numeriai buvo ant kepurės, ant kelnių iš priekio, ant švarkelio ir vatinuko iš priekio ir iš užpakalio. Prasižengus pavardės niekas nebeklausė, reikėjo pasakyti tik numerį, pagal kurį surasdavo pavardę. Anksčiau dar galėdavai pavardę sumeluoti, o nuo šiol ne. Jeigu fiziškai gyvenimas šiek tiek pagerėjo, tai morališkai buvo dar sunkiau.

Lagerio jaunimas daugiausia buvo rezistencinės kovos dalyviai, o senesnio amžiaus žmonės - tai okupacijos pradžios aukos, nuteistos pagal sufalsifikuotas bylas. Buvo labai daug mokslo žmonių, buvusių gydytojų, politinių veikėjų, ministrų, profesorių.

Tautybių atžvilgiu lageris - tikras “internacionalas”. Man teko kalėti su visais SSRS piliečiai, taip pat vokiečiais, lenkais, rumunais, bulgarais, vengrais, čekoslovakais, korėjiečiu ir japonu.

Po „numeravimo“ daugiau įdomesnių dalykų nebuvo iki 1952 metų pavasario, kada kaliniams pradėjo mokėti pinigus. Mokėjimas buvo toks: pusę pinigų iš karto atskaitydavo valstybei už maistą, drabužius ir... apsaugą. Vienu žodžiu, privalėjome save išlaikanti. Mums likdavo 100-200 rublių. Pinigų į rankas negaudavome, juos pervesdavo į lageryje buvusį kioską, kuriame prekiaudavo machorke ar kokia uogiene. Todėl rūkantiems šiuo atžvilgiu pagerėjo sąlygos, o mums, valgytojams, irgi būdavo šiokia tokia nauda - kartais gaudavome ir duonos nusipirkti. Lagerinis gyvenimas maisto atžvilgiu gerėjo. Aišku, nebuvome sotūs, bet nebuvome ir visai alkani. Ne taip, kaip 1948-1950 metais. Laikas slinko lėtai, praėjo tik pusė bausmės laiko - dar penkeri metai atrodė didelis laiko tarpas.

1952 m. atsitiko nenumatyti dalykai. Vieną dieną sušaukė visus vokiečių pilietybės kalinius, liepė pasiimti daiktus ir apgyvendino į viename barake. Jiems pranešė, kad važiuoja į tėvynę. Vokiečiams, kurie sudarė visą lagerio dūdų orkestrą, tai buvo džiaugsmo valanda. Jie lageryje praleido dar tris dienas, per kurias skambėjo muzika, džiaugsmui nebuvo ribų!

Netoli manęs, kitoje pusėje konvejerio, dirbo vokietukas Hari Barkovskij, gimęs vakarų Berlyne. Jo dokumentuose įrašyta tėvo tautybė - lenkas, todėl į laimingųjų skaičių nepateko. Gaila žiūrėti į žmogų, kuris nerado sau vietos: pyko, keikėsi ir verkė.

Išleistuvės buvo labai iškilmingos. Mes tą dieną nedirbome, nebuvo medžiagos, todėl viską matėme. Buvo smagu, kad vokiečiai išvažiuoja, ir liūdna, kad mes liekame ir nežinia koks mūsų laukia likimas. Vokiečiai išsirikiavę sugriežė maršą ir, padėję instrumentus, nuėjo vartų link ir netrukus dingo už jų.

Po kurio laiko sužinojome, kad iš visų lagerių juos surinko į 7-ąjį ir išsiuntė į tėvynę. Po vokiečių išvyko vengrai, lenkai, su kuriais išvyko ir Hari Barkovskij, bet dabar jis nesidžiaugė, nes vyko ne į savo gimtinę. Per 1952 m. vasarą išvyko visi tuo metu buvusių socialistinių respublikų piliečiai.

Lagerio administracijos klausėme, kada paleis lietuvius, latvius ir estus. Buvo atsakyta, kad į SSRS sudėtį įėjome gera valia ir mūsų šios taisyklės neliečia. Likome toliau kentėti dvasios skurdą ir patyčias.

Sugalvojau pagal savo seną versiją išvažiuoti į centrinę ligoninę pailsėti. Rugpjūčio pabaigoje vėl atvažiavo senutė gydytoja tikrinti akių, aš vėl suvaidinau sergantį ir buvau pasiųstas į centrinę ligoninę.

Nuvykęs į ligoninę, priimamajame vėl sutikau tą patį profesorių akių gydytoją, kuriam drąsiai pasakiau, kad noriu pailsėti. Jis neprieštaravo ir paguldė į tą patį korpusą. Tačiau netrukus savo sumanymu nusivyliau: virtuvėje mano draugas Volodia nebedirbo, buvo kažkur išvežtas. Korpusai, kiekvienas atskirai, buvo aptverti aukščiausia vielų tvora. Moterys ir merginos atskirtos į atskirus barakus, kurie taip pat aptverti tvoromis ir ten patekti beveik neįmanoma. Gyvenimas nuobodesnis negu savame lageryje, todėl labai gailėjausi, kad atvažiavau be reikalo. Būčiau kad ir po kelių dienų grįžęs atgal, bet nedrįsau prašyti profesoriaus, kad išrašytų, be to, nedavė ramybės mintis: o jeigu nuveš į kitą lagerį ir reikės žymiai sunkiau alkanam dirbti.

Šiaip taip iškentęs mėnesį, pasakiau profesoriui, kad pailsėjau ir padėkojęs paprašiau išrašyti iš ligoninės. Jis mano prašymą patenkino ir jau rytojaus dieną spec. vagonu bildėjau atgal. Laimei, garvežys sustojo prie mūsų lagerio. Mano pamaina dieną dirbo, todėl namuose nieko nebuvo, susitikome tik vakare. Visi buvo tie patys, labai džiaugiausi, kad sugrįžau atgal, o labiausiai džiaugėsi mano draugas ukrainietis Stepanas Dalonskis.

Rudenį susirgau gripu ir teko atsigulti į vietinę ligoninę. Temperatūra labai aukšta. Maitino neblogai, todėl norėjosi ilgiau pagulėti. Rytais, kai atnešdavo termometrą, aš, gulėdamas po apklotu, suduodavau sprigtu į galą termometro, tokiu būdu padidindamas temperatūrą, bet vieną rytą nepasisekė: matyt, per daug sudaviau ir gyvsidabris pašoko iki 40 laipsnių. Susirinko visi gydytojai ir, jiems stebint, turėjau matuoti temperatūrą, kurios kelinta diena nebuvo. Taip pakartojo kelis kartus ir išrašė iš ligoninės.

Vėl prasidėjo darbas prie konvejerio - vienodas ir nuobodus. Slinko pilkos, niūrios kalinio dienos. Sulaukėme 1953-ųjų, kurie nieko gero nežadėjo. Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje per radijo tašką, esantį mūsų sekcijoje, pradėjo šnekėti apie Stalino ligą. Iš pranešimų galima suprasti, kad liga rimta. Pradėjome laukti Stalino mirties, tikėdami, kad kas nors pasikeis į geresnę pusę. Kiekvieną rytą visi klausydavomės pranešimų, nes pirmiausia pranešdavo apie Stalino sveikatą. Kovo 5-osios rytą išgirdome, kad jau mirė. Visi vienu balsu sušuko: “Ura-a-a!” Lietuviai šaukėme: “Valio-o-o!”

Tokiais atvejais būna amnestijos, todėl laukėme ir mes. Sulaukėme, bet išstudijavę labai nuliūdome, nes amnestija lietė tik kriminalinius ir politinius, kurie buvo teisti 5-eriems metams. Tokių politinių kalinių buvo labai mažai. Iš mūsų lagerio tik vienas lietuvis pagal amnestiją išvažiavo namo, o mes visi likome nešti jungą toliau.

Stalino laidotuvių dieną nedirbome, nes nebuvo medžiagos, bet mus, kelis kalinius, vedė už zonos kažką dirbti. Visa gyvenvietė aplink lagerį inscenizavo laidotuves: ėjo kolona civilių ir kariškių, daugiausia moterys, kurios labai verkė dėl “didžiojo vado ir mokytojo” mirties. Kaukė sirenos. Mes nedirbome - turėjome stovėti.

1953-ieji buvo pilni įvykių: sušaudytas Berija, demaskuota daug įvairių viršininkų. Lagerio viršininkai pasidarė švelnesni, žmoniškesni, nes nežinojo savo ateities. Kadangi keitėsi ir aukšti viršininkai Maskvoje, mes vis dar tikėjome, kad kas nors pasikeis ir mums.

Belaukdami pasikeitimų, sulaukėme 1953-ųjų rugsėjo pabaigos ir... prižiūrėtojo. Jis perskaitė brigados žmonių sąrašą, kuriems rytojaus dieną buvo įsakyta susirinkti savo daiktus, priduoti valdiškus ir būti pasiruošusiems išvykti. Į sąrašą patekau ir aš kartu su kitais fiziškai sveikais lietuviais. Iš karto kilo įtarimas, kad vėl veš kur nors dirbti. Kitą dieną buvome susodinti į gyvulinius vagonus ir pajudėjome. Nuvežė iki Potmos stoties, kur geležinkelis vedė į rytus ir į vakarus. Jei į vakarus, tai aišku, kad nuo Maskvos pasuks į šiaurę, o jei į rytus - neaišku, nes į tą pusę buvo labai daug lagerių.

Laimei, pradėjo vežti į rytus, todėl šiek tiek apsiraminome, nors kas galėjo žinoti, kur pateksime...

IR VĖL Į RYTUS

Važiavome tokia pačia tvarka kaip į Mordoviją: tokie pat vagonai, taip pat įrengti, tik sargybinių elgesys buvo visai kitoks. Nekankino patikrinimais kiekviename sustojime, nebebuvo medinių plaktukų, kuriais vežant į Mordoviją tikrino mūsų šonkaulius. Patikrinimai buvo kartą per dieną, bet procedūrą atlikdavo žmoniškai. Daug priklausė nuo sargybos pamainos viršininko. Bjauriausi buvo kaukazietiškos kilmės azijatai, kurie bijojo savo šešėlio, o gal jiems patiko įsakinėti? Tai buvo kvailiausi prižiūrėtojai iš visų, kuriuos man teko sutikti per visą kalinimo laiką.

Siuvykloje liko mano draugas Vladas Žičius, nes buvo nesveikas, ukrainietis Stepanas Dalonskis, kuriam liko vieneri metai bausmės, nes devynerius jau praleido lageryje.

Pro vagono langus leido žiūrėti, jau nebadė durtuvais kaip važiuojant į Mordoviją, bet langeliai gyvuliniuose vagonuose maži, du užkalti. Viename vagono gale buvo atviras langelis į vieną pusę, kitame - į kitą. Žiūrėjome pasikeisdami. Buvo labai gražių vietų, plačių lygumų, upių, ežerų, bet pastatai skurdūs, ypač kolūkių gyvenvietėse: bakūžės sukrypę, skurdžios. Besigėrėdami “išvaduotojos” gamta, riedėjome toliau rytų kryptimi. Pasiekėme Kuibyševą, pervažiavome didžiulį tiltą per Volgą ir traukėme tolyn. Pravažiavome Baškiriją su įdomios formos nameliais, privažiavome Ufą, kur mus ilgai stumdė, o tai buvo, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinė stotis prieš Uralą. Taip jau sutapo, kad iš Ufos mus išvežė rytą ir visą dieną raitėmės po Uralo kalnus, kur daug sunkiosios pramonės įmonių. Visur, kur tik sustodavo mūsų traukinys, buvo daug gamyklų ir kalnuose išsidėstę maži nameliai. Į šonus matėsi didžiuliai skardžiai, o iš kitos pusės - uolos, kabančios virš mūsų traukinio. Kadangi geležinkelis labai vingiuotas, kartais matėme mūsų sąstato garvežį kitoje skardžio pusėje. Vakare pasiekėme kitoje pusėje Uralo esantį Čeliabinską, kirtome Europos-Azijos sieną, pasakėme “sudiev” Europai, o garvežys negailestingai traukė rytų link. Jau 4 ar 5 para kaip kelionėje. Maitino pusėtinai, kentėti galima.

Pravažiavome Kurganą, Petropavlovską ir aštuntą parą pasiekėme Omską. Šioje stotyje vėl tampė į visas puses, kol pagaliau pradėjo traukti šiaurės kryptimi visai kitu geležinkeliu. Nuotaikos iš karto pablogėjo. Ilgai nuogąstauti neteko, nes už 6-7 km prasidėjo didžiulių statybų objektai, aptverti aukštomis vielų tvoromis su bokšteliais sargybiniams. Už tvorų matėsi dirbantys kaliniai, tik jie buvo dar keistesni negu mes: mūsų numeriai dideli, o ant jų - kažkokie balti lopai. Netrukus privažiavome du lagerius. Mūsų jau laukė būrys čekistų, kurie apsupo žiedu ir pradėjo laipinti iš vagonų. Surikiavę atskiromis kolonomis nuvedė į toliau esantį lagerį. Vėliau sužinojome, kad tai Komišlago valdybos lageriai. Patekome į 122-ąjį...

OMSKO LAGERIS NR. 2 (122)

Po Stalino mirties amnestija palietė visus kriminalinius kalinius. Juos paleido, o mus paliko. Lageryje buvo apie 2500-3000 žmonių. Tie, kuriuos radome, buvo neseniai atvykę iš Kemerovo srities la-gerių. Tai tie patys kaliniai, kuriuos išvežė iš Mordovijos 14-ojo lagerio. Sutikome vėl tuos pačius lietuvius: A.Geniušą, B.Kontrimą, A.Miškinį ir kt.

Rytojaus dieną suskirstė brigadomis, uždėjo naujus numerius. Tapau kaliniu Nr. 875. Numerių tvarka čia buvo visai kita. Iš švarkelio ar vatinuko, taip pat kelnių reikėjo išpjauti lopą, o į jo vietą įsiūti baltą lopą su juodai atspaustu numeriu. Medžiaga, ant kurio spausdavo numerius, būdavo iš sudėvėtų baltinių ar paklodžių, todėl greitai plyšdavo. Jei grįžtant vakare iš darbo numeris suplyšęs, tai einant per vartus sargybinis jį visai nuplėšia, o rytojaus dieną turi ateiti prie vartų su tvarkingais numeriais. Todėl beveik kiekvieną dieną po darbo tekdavo eiti į komendantūrą atsispausti savo numerį, o grįžus į baraką prisiūti.

Nuo lagerio iki darbo zonos buvo kokie 2 km, iki vietos, kur mes dirbome, reikėdavo nueiti. Visa darbo zona buvo labai didelė, suskirstyta į mažesnes.

Mūsų brigada kasė griovius. Iki 2-2,5 m gylio iškasdavo mašinos, o griovys turėjo būti 3,5 m, todėl metrą tekdavo kasti rankomis. Darbas labai sunkus, nes tokiame gylyje beveik visur molis, o be to, reikėdavo jį išmesti į viršų. Pasidarydavome stelažus ir mesdavome per du kartus. Buvome atpratę nuo fizinio darbo, o čia dar grynas oras, tai fiziškai padirbėjęs, grįžęs galėjai puskilogramį lašinių sušveisti, o gaudavai tik sriubos ir šaukštą košės. Buvome alkani. Išvažiuojant iš Mordovijos uždirbtų pinigų neišmokėjo, sakė, kad persiųs, bet persiuntė tik už pusantro mėnesio.

Netrukus pradėjo šalti. Atsikėlus rytą jau buvo 33 laipsniai šalčio. Taip tęsėsi visą žiemą: mažiau 30 nebuvo, o daugiausia 40-42 laipsniai šalčio. Kol nueidavome ir grįždavome, mūsų veidai ir nosys apšaldavo. Sulipus į gilų griovį, nebūdavo labai šalta, o pradėję kirsti sušalusią žemę metaliniais kyliais, sušildavome. Vienas laikydavome kylį, o kitas kūju kirsdavome. Prie šių darbų išdirbome visą žiemą. Darydavome dar ir taip: vakare išeidami prikraudavome visokių lentgalių (statyba milžiniška, buvo visko), sunešame į griovį ir sukuriame laužą, o viršų uždengiame skardomis. Rytą atėję į darbą randame per kastuvą, o kartais ir daugiau atšilusios žemės ir greitai iškasame, kad vėl nesušaltų.

Kaip tada mums aiškino viršininkai, čia vyko naftos valymo gamyklos statyba. Laisvieji - aikštelių viršininkai, darbų vykdytojai, kranininkai, suvirintojai, vairuotojai, traktorininkai - aiškino, jog tai pati didžiausia statyba visoje Sąjungoje. Čia kaliniai jau galėjo rašyti laiškus, kuriuos laisvieji įmesdavo į pašto dėžutę, be to, pinigus mokėjo į rankas, todėl jei nebūdavo ko nors nusipirkti zonoje -atnešdavo laisvieji. Lageryje organizuodavo įvairius kursus. Pradėjau lankyti elektros suvirintojų kursus, kuriuos po trijų mėnesių sėkmingai baigiau.

1945 m. žiemai baigiantis vieną vakarą visus sušaukė į lagerio valgyklą ir pranešė, jog bus skaitomas įsakymas, kad nuimami numeriai. Tai išgirdę visi, nieko nelaukę, nudraskė numerius. Grįžę į barakus, užtaisėme skyles drabužiuose ir vienas klausimas buvo užmirštas.

Brigadoje buvome trys lietuviai: šeduviškis Petras Valinevičius, su kuriuo susipažinau dar kalėjime, kaišiadorietis Alfonsas Slanina iš siuvyklos ir aš. Visi kartu gyvenome, kartu valgėme ir viską dalijomės.

Pavasarį su A.Slanina likome dviese, nes P.Valinevičius išėjo dirbti geodezininku. Sueidavome valgyti, nes mus siejo stipri draugystė. Pavasarį pervedė mūryti kanalizacijos šulinių, todėl darbas jau buvo pakenčiamas. Dirbome pasiskirstę grandimis. Mūsų grandį sudarėme trys: baltarusis mūrininkas ir mes su A.Slanina, pagalbiniai darbininkai. Mes padavinėjome plytas, o baltarusis mūrijo. Taip dirbome iki vasaros vidurio.

Vasara buvo karšta ir nelietinga, o jei lydavo, tai labai trumpai. Guldavome ir keldavome su mintimis apie laisvę. Prasidėjus pasikeitimams valdžios viršūnėse, sušvelnino režimą ir kaliniai pradėjo rašyti skundus, nes beveik visi buvo nuteisti neteisingai, bylos sufalsifikuotos. Pradėjo grįžti teigiami atsakymai. Mano draugo A.Valinevičiaus šeima buvo išvežta į Krasnojarsko kraštą. Tėvai parašė skundą. Po kurio laiko mano draugą iškvietė ir pranešė, kad bausmė sušvelninama iki faktiškai atsėdėto laiko, ir jis paleidžiamas pas tėvus į Krasnojarską. Taip iš trijų draugų likome du.

1954 m. balandžio 24 d. išėjo įsakymas, jog areštuoti nepilnamečiai, atbuvę trečdalį bausmės ir gerai dirbę, bus perteisiami ir išleidžiami į laisvę. Man šis įstatymas tiko, nes buvau suimtas neturėdamas aštuoniolikos, o dar pasijauninęs 2 metais, tai arešto metu nebuvo nei šešiolikos metų. Prasižengimų lageryje neturėjau, dirbau neblogai, todėl galėjau tikėtis laisvės.

Lagerio vadovybei kilo idėja: kurti atskiras brigadas iš nepilnamečių ir pažiūrėti, kaip jie dirba, ar nesidangsto kitų brigados narių darbu. Brigada, dirbusi prie metalo konstrukcijų paruošimo, buvo sudaryta iš teistų 25 metams ir tik mes su ukrainiečiu Nikolajumi Vorona 10-iai.

Brigadininkas buvo laisvas žmogus. Jis paaiškindavo mums, kaip geriau atlikti vieną ar kitą darbą. Kartą grįžęs iš administracinio pastato brigadininkas pasakė, kad išsiuntė mano charakteristiką į teismą. Prasidėjo ilgos laukimo dienos, užsitęsusios pusę mėnesio. Šiame lageryje susirinko ta pati krepšinio komanda, kuri buvo Mordovijoje, o prie jos dar prisidėjo naujų narių.

1944-1956 m. kaliniai atliko visus didžiuosius darbus: kasė anglis ir auksą, tiesė geležinkelius, kasė kanalus, dirbo didžiosiose statybose ir daugybę kitų darbų. Tai buvo pigiausia darbo jėga, nes dirbome už šaukštą košės.

Laukiant laisvės atsitiko dar vienas nenumatytas dalykas. Kitoje zonoje matėsi didžiulis baigiamas statyti pastatas. Aikštelės viršininkas rugsėjo mėnesį pranešė, kad ten yra cechas, kuriame dirbsime. Tik reikės persikelti į šalia esantį lagerį...

Mano draugui A.Slaninai buvo nuimta sargyba ir už zonos dirbti ėjo vienas. Jis padėdavo ūkio darbuose kolūkio moterims, kurių vyrai žuvo kare.

Netrukus gavome komandą susirinkti daiktus ir mus pervedė į šalia esantį lagerį Nr. 121.

LAGERIS NR. 1 (ARBA 211)

Šio lagerio kontingentas kaip ir visų. Buvo daug lietuvių, bet aš nespėjau susipažinti, nes praleidau jame gal kokias tris savaites.

Šiame lageryje kai kuriems kaliniams taip pat nuėmė sargybą. Abiejų lagerių kaliniai susitikinėjo ir paštas veikė per juos. Mes su A.Slanina irgi susirašinėjome, todėl vieną vakarą gavęs iš jo laiškelį sužinojau, kad senajame lageryje iškabintas sąrašas kalinių, kuriuos rytojaus dieną paleis. Sąraše įrašytos mano ir ukrainiečio N. Voronos pavardės. Abu labai džiaugėmės ir laukėme, kad kas nors perspės, kad neišeitume į darbą, bet... rytojaus dieną vėl išvedė į darbą. Grįžus taip pat niekas nieko neklausė. Tai tęsėsi kelias dienas, kurios nežmoniškai prailgo. Pasirodo, mus perteisė be mūsų. Vieną vakarą abu su N.Vorona iškvietė fotografuotis ir pasakė, kad paleidžia namo. Džiaugsmui nebuvo ribų. Nelaisvėje praėjo visa jaunystė, nes areštavo 18-os, o į laisvę išėjau 1954 m. lapkričio 4 d. - jau 25-erių.

Rytojaus dieną darbe pasigyrėme brigadininkui, kad važiuosime namo. Jis apsidžiaugė ir liepė nieko nedirbti, o eiti į būdelę kūrenti krosnies.

Tik praėjus savaitei mus išleido į laisvę. Per tą laiką pašaukė į komendantūrą ir paklausė, kur važiuosiu. Sesuo buvo ištekėjusi ir Šiauliuose nuomavo kambarį, todėl daviau jos adresą. Paskutiniajame laiške ji rašė, kad persikėlusi į Radviliškį. Adreso neperrašiau, dėl ko turėjau daug bėdos.

Gimtinės jau nebuvo, mūsų šeima ten negyveno, be to, buvome “banditų” šeima, tai trobesius nugriovė. Taigi liko vienas kelias -pas seserį.

Po to dar keletą dienų ėjome į darbą ir kūrenome krosnį. Brigadininkas davė mums savo namų adresą ir labai kvietė užvažiuoti. Sako: “Nueisime į statybos valdybą ir išduos pažymėjimus, kad baigę elektros suvirintojų kursus”. Deja, nenuėjome, todėl grįžęs į Lietuvą negalėjau dirbti, nes neturėjau pažymėjimo.

Vieną vakarą buvome perspėti, kad rytojaus dieną neišeitume į darbą, o susirinkę daiktus lauktume nurodymo. Mūsų buvo 14 ar 15 ukrainiečių ir aš, lietuvis. Rytojaus dieną apie pietus visus iškvietė prie vartų į komendantūrą ir išdavė pažymas, kad esame laisvi, buhalterijoje išmokėjo uždirbtus pinigus ir dar davė pinigų bilietui nusipirkti. Grįžus prie vartų mus vedžiojęs viršininkas paaiškino, kaip nuvažiuoti į Omsko geležinkelio stotį ir, padavęs visiems ranką, perspėjo ukrainiečius nesusitikti su Bandera, nes teks grįžti atgal.

Man nepasakė nieko, todėl galėjau suprasti, kad partizaninio judėjimo Lietuvoje jau nebėra.

KELIONĖ NAMO

Sėdę į autobusiuką, kursavusį iš Omsko į statybas, išvykome. Nuvažiavę į Omsko geležinkelio stotį, išsigandome: ji buvo pilnutėlė žmonių. Minioje radome lietuvių, kurie iš lagerio paleisti prieš tris dienas ir šioje kamšatyje niekaip negalėjo gauti bilietų. Ukrainiečiai nusprendė, kad reikia eiti į miliciją ir prašyti, kad padėtų išvažiuoti. Taip ir padarė. Milicijoje liepė surašyti, kiek ir į kur bilietų reikia. Tada ištraukėme iš minios ir tuos lietuvius, kurie laukė anksčiau. Sudėjome pinigus ir vyrai atnešė bilietus.

21-ą valandą turėjome sėsti į traukinį. Koks jis, mes nežinojome. Paaiškėjo, kad tai specialus traukinys, vežęs mechanizatorius iš Kazachstano plėšininių žemių po pirmo plėšinių užkariavimo vajaus. Jie neturėjo nei maisto, nei atsigerti. Traukinys važiavo be jokio grafiko: jei kelias laisvas - leidžia, jei ne - stovi stotyje. Svarbiausia nežinai, kiek stovės. Taip vargome iki Maskvos. Traukiniui sustojus visi lekiame kas sau ir perkame kas pakliuvo, nes stotyje buvo bobučių, prekiavusių tai kokia pajuodusia višta, tai mėsos gabaliuku ar paplotėliu, virtomis bulvėmis. Sugrįžę darome bendrus pusryčius, pietus ar vakarienę. Už Uralo stočių labai mažai. Traukinys sustoja tik didesnėse stotyse. Iki Maskvos važiavome septynias paras. Visi mechanizatoriai buvo maskviečiai. Važiavo uždirbę daug pinigų, todėl pirko viską, kas tiktai pakliuvo. Revoliucijos švenčių dienomis prisipirko tiek degtinės ir taip prisigėrė, kad atrodė nebe tie žmonės.

Šiapus Uralo jau buvo tankiau gyvenamos vietos, todėl traukinys stotyse sustodavo dažniau. Taip pasiekėme Maskvą. Traukinys sustojo Kazanės geležinkelio stotyje, kur atsisveikinome su maskviečiais ir savo draugais ukrainiečiais, nes mūsų keliai turėjo išsiskirti. Jiems reikėjo tęsti kelionę į Ukrainą iš Kijevo geležinkelio stoties, o mums į Lietuvą - iš Baltarusijos geležinkelio stoties. Važiavome penki lietuviai: trys dzūkai, vienas žemaitis ir aš. Pasisamdėme taksi, kuris atvežė mus į Baltarusijos geležinkelio stotį. Buvo dienos vidurys. Sužinoję, kad traukinys į Vilnių išvyksta tik naktį, vieni saugojome daiktus, kiti ėjome apsipirkti ir pasižvalgyti po Maskvą. Nusipirkome maisto ir pavalgėme.

Vėlai vakare sėdome į traukinį Maskva-Kaliningradas ir išbildėjome į Lietuvą. Šiame traukinyje buvo visai kas kita: davė pasikloti ir užsikloti, atnešė arbatos. Išsimiegoję pasiekėme Vilnių, kur turėjome skirtytis į dvi grupes: trys dzūkai išvažiavo tuojau, mes su žemaituku pasilikome, nes traukinys Vilnius-Klaipėda turėjo išvykti vėlai vakare. Pavaikščioję po Vilnių, grįžome į stotį, nes vaikščiojant su kalinio drabužiais visi atkreipdavo dėmesį.

Sulaukėme savo traukinio ir sėdę į jį laukėme pagrindinio tikslo: aš - Radviliškio, žemaitukas - Telšių. Radviliškį privažiavome antrą valandą nakties ir aš, atsisveikinęs su bendrakeleiviu, išlipau. Ši stotis man buvo pažįstama iš tų laikų, kai važinėdavau į Kauną su reikalais. Čia reikėjo persėsti į kitą traukinį. Nieko nelaukęs užėjau į geležinkelio stoties pastatą, suradau laukimo salę ir nusprendžiau palaukti iki ryto, o tada eiti ieškoti sesers. Laukimo salėje žmonių nebuvo, vaikščiojo tik vienas vyras geležinkelininko drabužiais, kurio paprašiau leisti sulaukti ryto. Jam leidus, išsiaiškinau, kaip surasti gatvę, kurioje gyveno sesuo.

Rytą suradau gatvę. Tiesa, namą sekėsi rasti kur kas sunkiau, nes buvo dar neprašvitę ir didžiulis rūkas. Namo, kurio man reikėjo, kieme stovėjo vyras. Užėjęs paklausiau, ar čia gyvena Bronė Samulienė. Vyras patvirtino, bet pasakė, kad ji išvykusi į Rygą, o jos vyras - darbe. Tai buvo namo, kuriame apsigyveno sesuo, šeimininkas, kuris įleido mane į labai mažą sesers kambarį. Jo žmona davė nusiprausti, pusryčių ir liepė pailsėti, kol svainis grįš iš darbo.

Taip grįžau į laisvę, deja, ne į gimtuosius Ažusienius, o į Radviliškį.

SUSITIKIMAS UKRAINOJE, O VĖLIAU LIETUVOJE

Ėjo 1963-ieji metai. Laisvėje buvau praleidęs aštuonerius su puse metų. Vedžiau, auginome 5 metukų sūnų Rimantą ir vos 8 mėnesių dukrelę Vidą. Gyvenome Kauno HES gyvenvietėje Petrašiūnuose.

Per tuos laisvės metus buvo daug sunkumų su gyvenamuoju plotu ir registracija. 1957 m. buvau atleistas iš Kauno popieriaus fabriko, nes Kaunas buvo režiminis miestas ir tokiems, kaip aš, dirbti buvo draudžiama. Gerų žmonių dėka pasisekė įsidarbinti Kauno HES, įsimaišyti tarp ten dirbusių perėjūnų ir likti nepastebėtam.

Vėliau režimą Kaunui nuėmė, ir aš likau čia dirbti ir gyventi. 1963 m. pradžioje prisiminiau draugystę su ukrainiečiu Stepanu Dolonskiu, kurio motinos adreso nebuvau užmiršęs. Todėl kilo mintis parašyti laišką motinai ir sužinoti apie jį. Taip ir padariau.

Netrukus gavau atsakymą nuo jo paties. Stepanas gyveno nedideliame Senkečiovkos miestelyje. Jis rašė, kad lagerio dar buvo pasiųstas į tremtį į Jakutiją, kur dirbo šachtoje, susipažino su tremtine ukrainiete Nina ir susituokė, o kai leido grįžti į Ukrainą tuoj pat ir sugrįžo. Kadangi buvo susitaupęs pinigų, nusipirko namelį. Laiško pagrindas - didžiulis džiaugsmas, kad pagaliau suradome vienas kitą. Jis primygtinai kvietė atvažiuoti per šv.Velykas.

Abu su žmona dirbome Petrašiūnų gelžbetoninių atramų gamyk-loje. Aš jau galėjau gauti atostogas, nes dirbau metus, o žmona negalėjo, be to, dukra buvo per maža tolimoms kelionėms. Žmona neprieštaravo, kad važiuočiau, ir mes abu su penkiamečiu sūnumi išsiruošėme į kelionę. Kiek buvo džiaugsmo, kai susitikome!

Pirmąją šv.Velykų dieną susirinko visa Stepano giminė: broliai ir sesuo su šeimomis, motina ir kiti giminės. Prasidėjusi pažintis su Ukrainos žmonėmis paliko įspūdj visam gyvenimui. Tai - be galo linksmi ir malonūs žmonės. Prasidėjus vaišėms, Stepanas atsistojo ir pasakė:

- Aš jus visus labai myliu ir gerbiu, bet štai šis žmogus yra visų brangiausias, nes jis mane gelbėjo nuo bado, todėl gerbkite jį ir mylėkite!

Sutiktuvės vyko abi šv.Velykų dienas. Kaip jie gražiai giedojo ir dainavo! Skirstantis į namus kiekvienas prašė aplankyti.

Ukraina ir jos žmonės man paliko labai gražius prisiminimus. Mes su sūneliu išbuvome lygiai savaitę, o kai susiruošėme namo, tai iš vakaro vėl susirinkę visi broliai ir sesuo prinešė visokių gėrybių, kurias vos panešiau.

Mano draugui Stepanui nebuvo lemta gyventi Ukrainoje, nes ir ten kažkam trukdė. Jis pardavė namelį ir išvažiavo su žmona į Jakutiją dirbti šachtose, kur buvo kenksmingos darbo sąlygos ir anksčiau išleisdavo į pensiją.

1956 m. atvažiavęs trumpam į Ukrainą, sugalvojo aplankyti mane, bet turėjo labai mažai laiko. Per dieną parodžiau jam Kauno įžymybes, vakare ilgai sėdėjome ir dalijomės prisiminimais, o ryte išleidau, nenujausdamas, kad daugiau susitikti nebus lemta. Stepanas grįžo į Ukrainą, o iš ten - į Jakutiją.

1974 m. Stepanas išėjo į pensiją. Buvo susitaupęs pinigų, todėl nusipirko namą, bet ne Ukrainoje, o prie Rostovo, ant jūros kranto. Rašė, kad labai graži vieta ir kad kai galutinai įsikurs, pakvies mus. Jau buvo beveik sutartas susitikimo laikas, bet ryšys staiga nutrūko. Nutariau parašyti vienam iš brolių ir paklausti, kas atsitiko. Brolis atrašė, jog 1975 m. Stepanas su žmona kažkur važiavo autobusu. Įvyko avarija ir abu žuvo...