JUOZAPAS FRIČAS IR "JUTIS" KELIAI
Laisvės šauklio nužygiuoti keliai buvo daug ilgesni už jo gyvenimą. Jaunas, karštas, trumpas jo gyvenimas ir neišmatuojamai ilgi kovos keliai baigėsi, nutrūko pačioje Asarės miškų širdyje.
Kai priešas jo neįveikė atvira kova, - pasitelkė išdavystę.
Išdavikas jau seniai pėdino vadui iš paskos, laukdamas patogaus momento. Tik vadas tos lemtingos akimirkos nepastebėjo. Užsimiršo. Atsigėręs šaltinio vandens pačioje Asarės miškų širdyje, stabtelėjo minutėlę: žvilgsniu išmatavo dar nenužygiuotus žalius tolius ir viskas aplinkui išnyko. Liko tik jis ir žalia miško erdvė, liko, kas nerealu, neapčiuopiama, nesuvokiama: miškas kalbėjo ir siuntė medžių viršūnėmis artimųjų žodžius iš gimtų namų. Nepajuto pavojaus vadas, mintimis buvo tarp savų, regėjo jų veidus, - ne vėjas glostė, glamonėjo - artimųjų rankos. Pavojaus akimirką vado čia nebuvo, tik kūnas, pervargęs nuo grumtynių. Stangrus jaunas kūnas, sugaunantis kiekvieną medžio šakelės virptelėjimą, oro gūsį, nepajuto, kada pasidavė palaimintai vizijai laisvam sugrįžti į namus. Būtinai sugrįžti, kada nors... kai ilgesnis už gyvenimą kelias jį, Juozapą Fričą, partizanų vadą, parves namo.
Jei nebūtų pašaukus gimtų namų vizija, jei nebūtų visa siela nuklydęs už mėlynų tolių, už Asarės miškų širdies, tikriausiai būtų išgirdęs automato spragtelėjimą už nugaros. Mirtinai išvargintas nesibaigiančių kautynių, nepajuto išdaviko, esančio šalia, nors išdavystę jau seniai jautė. Kai būryje atsirado šitas nepažįstamas Plepąs, net nugara jautė jo buvimą. Jis vaikščiojo kaip katinas negirdima sėlinančia eisena, o kai praeidavo pro šalį lyg šešėlis, apimdavo keistas nerimas. Tačiau tai buvo tik jausmas, jokių įkalčių prieš atėjūną vadas dar neturėjo. Prisipažinimas, jog šis buvo verbuojamas MGB žudikų jiems dirbti, - dar nerodė išdavystės. Juk būta rizikingų žygių drauge su būrio vyrais: Plepąs elgėsi kaip visi ir niekas nieko neįtarė. Vadas tikėjo arba norėjo tikėti išdaviko nekaltumu, todėl ir neišgirdo automato spragtelėjimo.
Lemtinga klaida. Net mirties dvelksmas neįspėjo vado apie pavojų, nors dažniausiai jaučiame artinantis tą neprašytą viešnią. Šį kartą net mirtis tapo išdaviko bendrininkė.