KALVIO SŪNUS
□ Česlovas Kazakevičius
Tėvas jiems sakydavo: „Išmokęs amato, be duonos nebūsi.“ Todėl mokė vaikus kalvystės: to, ką pats gerai išmanė. Ir išmokė savo sūnus visokių kalvio gudrybių: jų rankose atgydavo sugedusi mašina ar labai reikalinga detalė. Tik vieno tada tėvas nežinojo, kad vaikų sumanumo ir auksinių rankų prireiks darbui, apie kurį ilgus metus niekas nieko nežinos.
Kalė vaikinai pasagas arkliams, noragus žemei arti, ratlankius, linges - viską, ko tik ūkininkui prireikė. Netgi juos amato išmokęs tėvas ne viską žinojo, nors nujautė, ką sūnūs skubiai slepia gelžgalių krūvoje, jei į sodybą užsuka svetimas žmogus ar kalvėn užbėga sesės. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro degė žaizdras kalvėje, ir tik namiškiams suprantamu amsėjimu šuo Liūtas pirmasis pranešdavo broliams, kas artinasi: savas ar stribas su kareiviais. Išgirdę įtartiną Liūto lojimą, broliai skubiai slėpdavo nebaigtą taisyti ginklą tarp gelžgalių ir čiupdavo kaustyti atvestą arklį ar kalti akėčių virbą. Dabar įpusėjęs aštuntą dešimtį ginklų meistras Česlovas Kazakevičius gyvena Kaune su žmona Gražina, sūnumi Ramūnu ir vaikaite Agne. Jaučiasi kaip ir daugelis, sutikdamas savo gyvenimo rudenį, tik akys silpsta: nors dar ne visiška tamsa, tačiau svarbiausiu jo ryšiu su pasauliu tapo radijas. Kalvis išklauso visų radijo stočių žinias, džiaugiasi, kai Agnė ar sūnus paskaito laikraštį, knygą.
Kalbuosi su kovotoju už laisvę, kuriam neteko šauti į okupantą. Jis net nežinojo, kuriam partizanui tekdavo jo suremontuotas ginklas. Dėl griežtos konspiracijos, kasdieninio atsargumo ir partizanų ištikimybės priesaikai jo niekas neišdavė, nesusekė: kalvis išvengė lagerių ir kankinimų. Nors matė vargo, nenusivylė nei gyvenimu, nei sutiktais kovos bičiuliais. Gera mintis pabūti šaltkalvio tėviškėje: susipažinti su gausia jo šeima, tėvais ir žmonėmis, kurie atnešdavo taisyti ginklus. Česlovui atrodo, kad jo gyvenimas niekuo neypatingas: žmogus tik dirbo tai, ką mokėjo, ir tarsi žaizdro ugnelę išsaugojo pareigą Tėvynei, visada buvo su tais, kuriems brangi laisvė. Vis tiek manau, jog apie tylius nematomus kovos lauke kovotojus turėtume žinoti ir juos prisiminti.
Marijos ir Juozo šeima turėjo 17ha ūkį Alytaus rajone, Juociškių kaime, ir augino devynis vaikus. Šeši broliai ir trys seserys augo darnioje, darbščioje šeimoje. Tėvas buvo savamokslis kalvis ir šio amato mokė visus savo vaikus. Motina tvarkė, rikiavo, skirstė kiekvienam šeimos nariui dienos darbus ūkyje, rūpinosi gausia šeimyna. Visi paklusdavo jos nurodymams.
Kada ir kaip Česlovas pradėjo slapta veikti ir bendrauti su partizanais?
- Sunku pasakyti, nuo kada rimtai susidomėjau ginklais. Kokio berniūkščio nedomina šautuvas? O mes dar buvome paaugliai, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Atsimenu, kaip iš Alytaus apylinkių skubiai bėgo rusai, palikę ar sudeginę viską, ką nespėjo paimti. Netoli Alytaus, pakeliui į Pivašiūnus, buvo rusų kariuomenės ginklų sandėlis, ką gerai žinojo visų apylinkės kaimų pusberniai. 1941 metais bėgdami nuo vokiečių rusai sandėlį padegė, tačiau ne viskas žuvo per gaisrą. Liko labai daug sprogstamosios medžiagos, šaudmenų ir netgi ginklų. Visų netoliese esančių kaimų vyrai pirmieji išnaršė sandėlio vietą, surinko šovinius ir ginklus. Nors tėvai mums draudė apie tą vietą sukinėtis, tačiau mes su broliu ten nusliūkindavom ir radinius tempėm į namus dar nežinodami, kad jų prireiks. O kai prasidėjo partizaninis karas, šoviniais ir ginklais kaimo vyrai jau buvo apsirūpinę.
Antrosios sovietų okupacijos pradžioje mūsų name buvo įkurta mokykla: klasei paskirtas vienas didelis kambarys ir kitame namo gale mažesnis kambarėlis mokytojai. Čia dirbo jauna graži mokytoja Bronė Dzenkauskaitė, kilusi iš Panemunykų kaimo. Žinau, kad pas ją dažnai užeidavo partizanai. Ar ji buvo ryšininkė, ar tik su kuo nors artimiau draugavo, mes nežinojome, o tėvai auklėjo taip, kad nekištume nosies, kur nedera. Mums mokytoja buvo miela ir draugiška, tačiau jos reikalų nesistengėm aiškintis. Be to, tai buvo metas, kai geriausia būdavo nieko nematyti ir nežinoti, juo labiau -paaugliams.
Mane kalvystės mokė tėvas, o vyresnysis brolis Petras jau spėjo baigti ir amatų mokyklą. Kai Petras sugrįžo namo, mudu jau sugebėjom drauge gana sudėtingus darbus dirbti. Kaimo kalvis privalėjo viską mokėti, o mudu darbo nesibaidėme. Kaustėm arklius, taisėm akėčias, noragus, net prakiurusius puodus šeimininkėms užlydydavom. Už darbą sumokėdavo kas kuo ir kiek galėdamas. Neturėjo pinigų - atnešdavo sūrio ar kiaušinių, o jei bėda žmogų prispaudė, tai ir veltui padirbėdavom. Atvirai kalbant, jau nuo vaikystės padėjom tėvams duoną uždirbti, o paaugę tapom šeimos parama.
Vieną vakarą užėjo pas mus į kalvę partizanas Juozas Šarkus, pasivadinęs slapyvardžiu Vaitkus, ir padejavo, kad jo siuvamoji mašina sugedusi, sudilusi detalė, nebesiuva. Paprašė, gal mums pavyktų sutaisyti. Kaip nesutiksi, juk ir patiems įdomu, ar sugebėsim. Dirbom kartu su broliu, nukalėm naują detalę pagal senosios modelį, išbandėme mašiną - siuva! Štai tada partizanai ir atkreipė į mus dėmesį. Kitą kartą atėję paklausė, ar galėtume jiems pataisyti ginklus. Rimtai apie viską pasišnekėjom. Žinojom, kas laukia, jei būsim neatsargūs ir kas nors sužinos apie slaptą mūsų veiklą. Suprantama, jog buvo malonu, kad mudviejų sugebėjimus vertina ir pasitiki. Šventai sutarėme dirbti su broliu dviese ir saugoti paslaptį. Daugiau niekas apie tai neturėjo žinoti ir jokiu būdu neužklupti taisančių ginklus: nei jaunesni broliai ar seserys, nei draugai. Davėm partizano priesaiką saugoti vienas kitą. Taip prasidėjo mūsų slaptas darbas. Dažniausiai dirbdavome dieną, tačiau retkarčiais tekdavo ir iki vėlumos padirbėti. Dieną būdavo saugiau ir patogiau. Jei kalvėje meistraudavau aš, tai brolis budėdavo, sekė, ar neateina iš toli svetimas arba kaimynas. Vos išvydus ką sukant mūsų sodybos link, slėpdavau savo gaminį didelėje gelžgalių krūvoje ir imdavausi visiems matomo darbo. Prie kalvės beveik kasdien kas nors atvesdavo arklį pakaustyti arba kokį padargą sutaisyti. Darbo netrūko. Kitą dieną dirbdavo brolis, o aš atsisėdęs ant didelės akmenų krūvos budėdavau. Pavojaus ženklas - sutartas dainos posmas ar švilptelėjimas. Taip ir tvarkėmės. Dažniausiai tekdavo taisyti partizanams valterius, mauzerius, naganus ir rusiškus automatus. Šie ypač greit gesdavo: lūždavo surūdijusios spyruoklės, neretai detales tekdavo iškalti ar išpjauti. Automatus ir kulkosvaidžius taisėme nuolat. Partizanai gyveno drėgnuose bunkeriuose, ne visada turėdavo kur išsidžiovinti drabužius, išvalyti ginklus po kautynių. Nuolatinė drėgmė pagrauždavo ne tik ginklus. Pašlijo ne vieno galingo vyro sveikata. Mes nors ir nebuvome saugūs, tačiau gyvenom šilumoje, patogiai išsimiegodavome, o jiems būdavo labai sunku, tačiau nė vieno negirdėjau skundžiantis.
- Kas atnešdavo ginklus? Ryšininkai, partizanai ar kiekvieną kartą vis kiti?
- Visada atnešdavo ir paimdavo sutaisytus ginklus Adolfas Ramanauskas-Vanagas su Juozu Šarkum. Kartais su jais drauge ateidavo dar vienas kitas partizanas, tačiau nei pavardžių, nei slapyvardžių mes nežinojome. Kartą visi išgyvenom lemtingas minutes.
Atėjo jie žiemą keturiese - Vanagas, Vaitkus, Žaibas ir Ąžuolas. Žaibo ir Ąžuolo nepažinojau, o jie pavardėmis neprisistatė. Tuokart atnešė labai daug ginklų sutaisyti. Paprastai jie vengdavo ilgiau užsibūti, nors kiekvieną kartą užsukdavo pas mokytoją Bronę. Išgerdavo arbatos, pailsėdavo. O kaip gražiai keturiese jie tą vakarą dainavo - sutartinai, tyliai, jausmingai... Atrodė, lyg daina atsisveikintų visam laikui. Vanagas nešiojo plačią barzdą, Žaibas puikavosi smailia barzdele, o kiti - bebarzdžiai. Tokius juos ir atmenu, kaip tą vakarą: galingus, balsingus. Buvo 1945-1946 metų žiema, jau po naujametinių švenčių. Jie atidavė sugedusius automatus ir prisėdo. Buvo labai pavargę ir norėjo kiek ilgiau apšilti, pailsėti iki ryto. Besišnekučiuojant staiga kieme įnirtingai ėmė loti Liūtas. Šuo ant partizanų šitaip niekada nelodavo. Sunerimęs išėjau pasižvalgyti. Buvo labai šviesi mėnesiena. Iškart nieko įtartina nepastebėjau, bet įsižiūrėjęs miško pusėn pamačiau, kad ateina būrys vyrų, užsimaskavusių baltais apsiaustais. Jie slinko nuo pamiškės tiesiai mūsų namų kryptimi. Perspėjau vyrus. Partizanai pasiruošė gintis, pasitraukti nebūtų spėję. Vanagas su automatu nuėjo į mokyklos klasę, kiti pasiskirstė prie langų, prieangyje. Sustingome visi. Draskėsi, plėšėsi nuo grandinės šuo. Kareivių būrys ėjo takučiu pro mūsų namus. Laukėme: užsuks ar neužsuks? Tada tėvas ryžtingai -šūktelėjo kareiviams: „Tik nelieskite mūsų sargo šuns, jis pririštas.“ Tėvas norėjo nukreipti dėmesį nuo namų ir jam pavyko. Jis šiek tiek mokėjo rusų kalbos ir prašneko į kareivius. Man tada tėvas pasirodė labai drąsus, ir iš tiesų, kol rusai praslinko pro mūsų namus, perėjo kiemą ir nuėjo tolyn pro kito, netoliese gyvenančio kaimyno sodybą, visi sustingę, įsitempę laukėm, ar neprasidės susišaudymas. Žūtų partizanai, nes keturiese neatsilaikytų prieš būrį kareivių. Aišku, po to būtų nukentėjusi ne tik mūsų šeima, bet ir kaimynai, būtų nukankinta daug žmonių už ryšius su partizanais. Visus išpylė šaltas prakaitas, Matyt, kareiviai turėjo kokią slaptą užduotį ir labai skubėjo, nes ėjo ne plačiu vieškeliu, bet brido šunkeliais, aplenkdami didesnius kelius. Gal paryčiais jie ketino apsupti mišką ar gretimą kaimą. Nesustodami kažką pasakė tėvui, nuramino dėl šuns ir nuėjo tolyn. Jiems nutolus partizanai pasiėmė sutaisytus ginklus ir prieš aušrą išėjo. Tada juos visus drauge mačiau paskutinį kartą.
Sutvarkę ginklus mes su broliu arba aš vienas eidavome išbandyti, ar gerai sutaisėme. Šaudydavom kuo giliau įbridę į miško tankmę. Šovinių turėjom pakankamai prisirinkę iš įgulos sandėlio. Taip ir gyvenome: darbu ir viltimi. Mūsų su broliu paslapties niekas neatskleidė, neišdavė.
1946 metų vasarą gavau šaukimą į sovietų armiją. Iškilo klausimas: tarnauti okupanto kariuomenėje ar išeiti į mišką, pas partizanus. Tėvas pasitarė su Lietuvos karininku kapitonu Dominyku Jėčiumi, kuris tuo metu vadovavo Dainavos apygardos partizanams. Jėčys patarė atlikti privalomą tarnybą. Partizanams aš atrodžiau per jaunas, be to, nepatyręs ir būčiau greitai žuvęs. Partizanai norėjo jauniausius kaimo vyrus išsaugoti gyvus. Galbūt tada jie jau žinojo, kad visi žus miškuose, nes išsilaikyti prieš galingą okupantų kariuomenę buvo neįmanoma. Kovotojai, kuriuos man teko sutikti ankstyvoje jaunystėje, buvo verti didžiausios pagarbos ir amžino atminimo. Jie, pasirinkę beviltišką kovą, mąstė ir apie Lietuvos išlikimą. Tik laikas jiems buvo neteisingas.
1947 metų birželį, kai mes su broliu jau tarnavome sovietų kariuomenėje, atvažiavo enkavedistai išvežti mūsų šeimos į Sibirą. Liepė motinai skubiai susirinkti būtiniausius daiktus ir ruoštis su vaikais į tremtį.
Motiną aš visada prisimenu valdingą, stiprią moterį, kuriai net tėvas negalėdavo nepaklusti. Tai ir enkavedistus ji „atšaldė“ kategoriškai pareiškusi, kad jai nėra reikalo skubėti. „Sugrąžinkit mano vaikus iš armijos, kur jie dabar tarnauja, ir tada važiuosim visi. Be vyresniųjų sūnų niekur nevažiuosiu, galit vietoj sušaudyti“, - pasakė ji, dar pažadėjusi pasiskųsti kur reikia. Enkavedistai ir vietiniai stribai suglumo. Sunku patikėti, bet jie išėjo pasakę: „Pažiūrėsim...“ Nors tuokart jie paliko mūsų namus, tačiau negalėjom tikėtis, jog šeima nebus ištremta per kitą trėmimo akciją. Todėl šeimai pasitarus vaikai pasklido kas kur - vieni į darbus rajonuose, kiti - miestuose. Visa šeima pradėjome slapstytis: broliai ir seserys nuolat kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Grįžęs iš tarnybos armijoje, pradėjau dirbti Alytuje. Jau sugebėjau remontuoti kariškas mašinas, sunkvežimius, tad darbo netrūko. Mūsų gausi šeima išsklido, ilgėjomės vieni kitų. Susirinkdavom tik per tradicines šventes. Daugelis šeimų buvo išdraskytos, silpnėjo artimesni ryšiai tarp giminių ir kaimynų, artimų žmonių. Gaila. Manau, jog Lietuvoje nuo tremčių prasidėjo stiprios šeimos irimas.
- Kaip žiūrite į dabartį, kokią matote Lietuvos ateitį? - klausiu ginklų meistro, nors optimistinio atsakymo sunku tikėtis.
- Ateitimi reikia tikėti, tik mano karta jos jau nesulauks. Būtina tikėti sveiko proto pergale jau vien todėl, kad už mūsų laisvę žuvo tiek daug žmonių.
Česlovas Kazakevičius niekada neskaičiavo, kiek ginklų sutaisė partizanams ir kiek tai kainavo, nereikalavo atlyginti, gal todėl jam taip sunku suprasti mūsų dienų „herojus“, kurie sugeba išreikalauti atlygį net už sužlugdytus darbus. Kas ir kada tą karo kartą supras? Gal tik istorija ir laikas, kuris jiems buvo labai negailestingas.
Deja, didvyrius gimdo ne praeitis ir ne ateitis, o tik ši diena, kuria gyvename. Tikėkim, gal mūsų laikas, mūsų dienos išaugins savus didvyrius, kovotojus už tiesą. Gal...
Atsisveikinu su ginklų meistru. Visada skaudu po susitikimo su žmonėmis, kurie nieko nereikalaudami rizikavo savo gyvenimu, per pavojų kupinas dienas neišdavė Tėvynės ir laisvės idėjos, tačiau liko pamiršti, netgi nežinomi...
