TOLIMOJI INTA
TREMTIS, LAGERIAI
Balys Gajauskas
2000 m. lankiausi Rusijoje, Permės gubernijoje ir dalyvavau “Memorialo” muziejininkų konferencijoje. Tarp jų buvo Intos “Memorialo” muziejaus vedėjos pavaduotoja Valentina Adujeva. Konferencijoje ji pasakojo apie buvusius lagerius, politinius kalinius, Intos praeitį ir jos dabartį. Intoje kalėjo daug lietuvių, todėl jos pasakojimas mane sudomino. Norėjau gauti žinių bei dokumentų apie lietuvius kalinius. Gaila, tokiam mano prašymui ji nebuvo pasiruošusi, tačiau vieną nuotrauką turėjo su lietuviška pavarde, o kituose raštuose minimi lietuviai. Vienas dokumentas labai įdomus. Tai Intos politinių kalinių sąrašas pagal tautybes bei jų skaičius. Perskaitęs jį, tuoj prisiminiau šūkį: “Carinė Rusija - tautų kalėjimas”, kurį bolševikiniai propagandistai mėgo dažnai kartoti. Čia, tokiame mažame žemės lopinėlyje, Intoje, tiek tautybių žmonių kalėjo! Kas tą sąrašą sudarė? Spėju, kad tokią informaciją galėjo surinkti lagerio darbuotojai savo reikalams (“tarnybiniam naudojimui”), o jų kontoroje dirbęs kalinys slapta nurašė.
Neseniai Inta šventė miesto teisų suteikimo jubiliejų. Ta proga miesto vadovybė išleido gražiai iliustruotą albumą ir atviručių. Adujeva pasakojo, kad gražiausias statinys mieste yra politinių kalinių pastatytas vandentiekio bokštas. Jį baigė statyti 1954 metais. Ant stogo iškėlė rutulį, į kurį slapta sudėjo dokumentų, vietinių laikraščių komplektą ir nuotraukų. Po keliasdešimt metų valdžia nusprendė nuimti rutulį ir užkelti žvaigždę. Rutulį perdavė muziejui. Po kurio laiko muziejaus darbuotojai aptiko rutulio viduje radinį.