RŪPINTOJĖLIS
Victoria [Margarita Gusak]
Prie vieškelio į ateitį Tėvynės
Parimęs vienas budi Jis liūdnai.
Šventa galva pasvirus ant krūtinės,
Papuošta ne karūna, o spygliais.
Tamsus šešėlis rūpesčių ant veido,
Šventieji bruožai skausmo iškreipti...
Kiek dar naujų kentėjimų įskaito
Jis numylėtos žemės ateity?
O gal prisimena, kaip brangiai apmokėjo
Kiekvieną klaidą mylimų vaikų?
Kokiu saiku Jis meilę jiems seikėjo...
Ir kokiu Jam atseikėta saiku...
Ir rieda ašaros - lietaus lašai - per Veidą,
Ir plaka vėjai sužeistus pečius...
Jis net dabar Tėvynės neapleido,
Žadėdamas jai rytmečius skaisčius.
Ir laukia Dievas pakelėj parimęs,
Kada didvyriai žengs šituo keliu,
Kad laimintų juos ateičiai Tėvynės,
Mažus kūrėjus didelių laikų.
* * *
O ŠVIESA, MANO SIELOS ŠVIESA,
neleiski, kad man darytų įtaką tai, kas yra tamsybė. Leidau tamsai save apimti ir atsidūriau tamsioje naktyje. Nors jos suvystytas, tačiau Tave mylėjau. Klydau, bet atsimindavau Tave. Išgirdau Tavo balsą, kviečiantį mane sugrįžti. <...>
Dėkoju Tau, mano Šviesa ir Išvadavime, nes mane apšvietei ir aš pažinau Tave, amžinoji Tiesa! Tu esi Šviesa, o aš skendėjau tamsybėje, nes nepažinau Tavęs. Aš negaliu prieiti prie Šviesos be Tavęs, nes be Tavęs nėra ryškumo.
(Šv. Aurelijus Augustinas)
