AR MOKSLAS PANEIGIA RELIGINĖS PASAULĖŽIŪROS PAGRINDUS
MUMS KALBA MOKSLAS
J. Mintautas [Kazimieras Šapalas]
Vadovėlyje „Mokslinis ateizmas“, skirtame aukštųjų mokyklų studentams, yra pasakyta: Mokslinių žinių apie pasaulį visuma įrodo <...> religinės pasaulėžiūros pagrindų klaidingumą, nes nepaneigiamai liudija, jog dėsningai judanti materija yra nesukuriama ir nesunaikinama, jog Visata yra amžina, jog gyvybė ir žmogus atsirado natūraliu keliu. Taigi religinis tikėjimas prieštarauja moksliniam pasaulio supratimui (1, p. 178).
Ateistai, puldami religinę pasaulėžiūrą, dengiasi mokslo skraiste ir kaip neginčijamą tiesą drąsiai skelbia tai, kas yra mokslo neįrodyta, kas yra tik prielaida, tik hipotezė ar teorija. Tai aiškiai rodo ir cituotas teiginys. Religinės pasaulėžiūros pagrindą sudaro tikėjimas į Dievą. Mokslas neįrodė ir negali įrodyti, jog Dievo-nėra, nes Dievas yra antgamtinė Būtybė ir tiesioginiu būdu moksliniam tyrimui neprieinama.
Mokslas Dievo klausimu,- sako mūsų filosofas Juozas Girnius, -negali duoti nei neigiamo, nei teigiamo atsakymo, nes tatai išeina iš jo pažinimo ribų (2).
Mokslas negali išaiškinti daugelio dalykų, -sako garsusis radijo išradėjas Guljelmas Markonis, -ypač didžiausios mūsų būties paslapties. Kiekvienas mokslininkas žino, kad mokslas turi savo ribas, kurios žmogaus pažinimui neperžengiamos. Tik tikėjimas Aukščiausia Esybe, kurios mes turime klausyti, duoda drąsos gilintis į gyvenimo paslaptis (3).
Grynai mokslinis patyrimas negali išeiti iš gamtinės tikrovės ribų, todėl Dievo, kaip antgamtinės Būtybės, negali nei paneigti, nei įrodyti. Ateistai, neigdami Dievo buvimą, remiasi ne mokslo įrodytomis tiesomis, o tik prielaidomis, hipotezėmis ir tikėjimu, kad jos yra teisingos. Ateizmas - ne mokslu, o tikėjimu paremta pasaulėžiūra. Mokyklose dėstomas ir visuomenėje platinamas marksistinis ateizmas. Jis remiasi dialektiniu materializmu, pagal kurį pasaulio prigimtis esanti materiali: jį sudaranti amžinai judanti materija, kuri, keisdama vieną formą kita, sukuria pasaulio daiktus ir yra visų reiškinių pagrindas. Sąmonė, protas yra tik aukščiausias materijos raidos padarinys. Sąmoningos būtybės įsikišimas į pasaulio sukūrimą ir jo veikimo dėsnių nustatymą nesąs reikalingas (žr. Kratkij filosofskij slovar'. 1954).
Bet mokslas nėra įrodęs, jog pasaulio prigimtis esanti tik materiali, jog Visatos daiktus yra sukūrusi amžinai judanti materija, jog sąmonė yra tik aukščiausias materijos raidos padarinys. Garsusis rusų filosofas Vladimiras Solovjovas rašė, kad materialistų tvirtinimas, jog nesą kitų jėgų, išskyrus fizines, nesą kitos materijos, kaip toji, kurią tiria fizika ir chemija, jog mūsų mąstymas tėra smegenų dalelių judėjimo mechaninis procesas - tai tik ginčytinos nuomonės, tik tikėjimas, nes filosofiniu požiūriu nėra pagrindo neigti dvasinių jėgų buvimą (Sobrannyje sočinenija. T. 3, p. 21-23).
Tvirtinimas, kad Dievo nėra, negali būti įrodytas, -sako Ilinojaus universiteto viceprezidentas, fiziologijos daktaras prof. Endriu Aivi.
- Dievo buvimą galima neigti, kaip kad neigė Karolis Marksas ir Vladimiras Leninas, tačiau ateistai nepateikė įrodymų, protingai paremiančių tąją neigimą (3, p. 23).
Visata pradeda atrodyti panašesnė į didelę mintį, negu į didelę mašiną, -sako anglų astrofizikas Dž. Džynsas (J. Jeans), - kad jos sukūrimas turi būti minties aktas, kad naujoji mokslo teorija verčia mus apie Kūrėją galvoti kaip apie veikiantį šalia laiko ir erdvės, kurie yra šios kūrybos dalis, lygiai taip, kaip kad menininkas stovi šalia savo drobės (4).
Prancūzų fiziologas ir chemikas Luji Pasteras sako, jog pasaulio ribų, erdvės, begalybės klausimai žmogaus protu neišsprendžiami ir, norint tatai išsiaiškinti, nebelieka nieko kito, kaip klauptis (3).
Taigi mokslas nepatvirtina, kad Dievo nėra ir kad egzistuoja tik materija. Ateizmas remiasi ne mokslo patirtomis žiniomis, o tikėjimu - tikėjimu visagale akląja jėga. Religinė pasaulėžiūra remiasi tikėjimu Dievu. Bet tai nėra aklas tikėjimas, kaip skelbia ateistai (1, p. 179), o paremtas protu pažinus Dievo buvimo ir Jo Apreiškimo tikrumą ir tiesą (prof. Pr. Dovydaitis).
Yra 2 šaltiniai, kurie atskleidžia mums Dievo esimą: Dievo Apreiškimas ir Dievo kūrinys - pasaulis. Dievo Apreiškimas išdėstytas Šventojo Rašto Senojo ir Naujojo Testamento knygose, kurios vadinamos bendru Biblijos vardu. Biblijoje žmonių kalba paskelbtas Dievo žodis. Bet ją rašė ne pats Dievas, o Dievo įkvėpti autoriai. Kiekvienas jų rašė pagal savo išsilavinimą, literatūrinius gebėjimus, pagal to laiko pasaulio reiškinių sampratą ir kultūrinį lygį. Šventasis Raštas yra religijos knygos, kurių pateiktos religinės žinios tinka visiems laikams, bet pasakojimus apie gamtą ir kitus dalykus reikia vertinti ne pagal sampratą šių dienų, o pagal to meto, kai Biblija buvo surašyta. Todėl ateistų daromi priekaištai, esą Šventasis Raštas nėra suderinamas su šių dienų mokslo duomenimis apie pasaulio sukūrimą ir kitus gamtos reiškinius, visiškai atkrinta. Vatikano 11 Susirinkimo nutarimuose pasakyta:
Kadangi Dievas Šventajame Rašte kalbėjo per žmones žmogišku būdu, tai Šventojo Rašto aiškintojas, norėdamas suvokti, ką Dievas troško pranešti, privalo rūpestingai ištirti, ką hagiogrąfai[šventųjų knygų rašytojai] iš tikrųjų norėjo pasakyti ir ką jų žodžiais troško pareikšti pats Dievas (5, p. 16).
Turbūt nėra pasaulyje kitų knygų, kurios būtų buvusios perleistos per tokią karštą kritikos ugnį, kaip Biblija. Tikintieji ir netikintieji tyrinėtojai įvairiais požiūriais yra išnagrinėję ne tik knygų turinį, bet kiekvieną sakinį ir net žodį. Bet ši kruopšti kritika nepaneigė, jog Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptos religinės knygos ir kartu labai reikšmingas istorinis dokumentas (6). Net įžymusis šviečiamosios filosofijos atstovas Žanas Žakas Ruso (J. J. Rousseau) yra rašęs:
Aš pripažįstu, kad Šventraščio didingumas mane stebina, o evangelijų šventumas jaudina mano širdį. Pažvelkime į filosofų įmantriai parašytas knygas, kokios jos menkutės prieš šią. Ar yra galimas daiktas, kad knyga, tokia didinga, kartu ir tokia paprasta, galėtų būti žmogaus parašyta? Ar galimas daiktas, kad Tas, apie kurį rašoma, būtų tik paprastas žmogus? Ar galima sakyti, kad evangelijos yra išgalvotos? Sokrato gyvenimas yra mažiau paliudytas negu Kristaus(7).
Yra atlikta daug tyrinėjimų tose vietose, kurias mini Senasis ir Naujasis Testamentai. Archeologų tyrinėjimai patvirtina, jog Evangelijos aprašymai tų vietų, kuriomis vaikščiojo Kristus, apaštalas Paulius ir kiti apaštalai, yra tikri. Rasta daiktų, kurie liudija apie asmenis, kuriuos mini Biblija. Pavyzdžiui, archeologinių kasinėjimų metu rasta Poncijaus Piloto akmeninė lentelė (82x68 cm) su užrašu: Pontius Pilatus Praęfectus Judaeae (8). Tacito ir kitų to meto rašytojų liudijimai patvirtina, kaip neparemti, neteisingi ir kokią didelę ignoranciją rodo „Mokslinio ateizmo“ (1) autoriai, Maskvos, Kijevo, Leningrado aukštųjų mokyklų dėstytojai, rašydami: Evangelijų dievažmogis Jėzus Kristus - mitinis paveikslas, kurį vergovinėje visuomeneje sukūrė prislėgtų masių fantazija ir kurį literatūriškai apdorojo krikščionybės ideologai (1, p. 48). Ir apskritai ne tik „Mokslinis ateizmas“, bet ir daugelis ateistinių raštų religijos klausimais nesiskaito nei su istoriniais faktais, nei su mokslo pateiktais duomenimis.
Antras Dievo esimo liudytojas yra didingas ir nuostabiai sutvarkytas pasaulis. Mus žavi neišmatuojamos kosmoso erdvės ir daugybė tose erdvėse skriejančių dangaus kūnų. Ne mažiau mus stebina nuostabia savo sandara ir chromosomos. Pavyzdžiui, kad ir žmogaus kūno ląstelė. Mokslininkai tvirtina, kad joje yra apie šimtas tūkstančių genų: ląstelės branduolyje jie susirišę į ilgą siūlą, susivijusį į spiralės formos kamuolį. Tie siūlai tokie ploni ir taip kietai susiviję, kad visi žmogaus kūno genai gali tilpti antpirštyje. Bet jei tuos visų ląstelių siūlus išvyniotume ir surištume, jie nutįstų nuo Žemės iki Saulės ir atgal pasikartodami 400 kartų (9). Ar galėjo savaime, aklai, be protingos jėgos pagalbos šitokios ląstelės susidaryti?
Amžių patirtį paveldėjęs žmogaus protas toli pažengęs. Jis pagamino sudėtingus, preciziškus ir tiksliai veikiančius įrankius bei aparatus, kurie padėjo jam daug ką pažinti ir išsiaiškinti, bet mikroelementų sandaros iki galo dar nepajėgia suprasti. Amerikiečių mokslininkas Šeldonas Glešonas sako, kad tirdamas daiktų sandaros gilumas žmogus aptiko molekules, sudarytas iš atomų, atomus, sudarytus iš branduolių ir elektronų, branduolius - iš hadronų ir pagaliau hadronus bei kitas elementariąsias daleles - iš kvarkų. Pastaraisiais metais aptiktos keturios kvarkų rūšys, bet, kaip sako Šeldonas Glešonas, vidinė branduolio sandara pasidarė dar paslaptingesnė (10). Jeigu išlavintas ir tobulas žmogaus protas taip ilgai negali visiškai pažinti atomo sandaros, tai kokiu būdu akloji jėga galėjo sukurti atomą? Mokslininkai yra smulkiai ištyrę, iš ko ir kaip sudaryti gyvieji organizmai. Nors prieš akis turi pavyzdžius, laboratorijas ir įrangą, bet patys gyvo organizmo sukurti iki šiol nepajėgia. Ar galėjo toks gyvas organizmas atsirasti savaime? Mokslininkai skaičiuoja, kiek metų gali turėti Visata. Vieni nurodo 4, kiti - 6 milijardus, dar kiti - 20 milijardų metų (11). Jeigu mokslininkai skaičiuoja Visatos metus, tai ar galima sakyti, kad Visata amžina?
Kieno kūrybiniu aktu iš nebūties iškilo pasaulis? Kokiu pagrindu apskritai yra kas nors, o ne niekas? Šiais klausimais visa patirtinė tikrovė liudija Nelygstamąją Būtį,- sako filosofas Juozas Girnius (2).
Kuo giliau mes įsiskverbiame į gamtos pažinimą, tuo nuoširdesnis mūsų įsitikinimas, kad tikėjimas buvimu visagalio ir visažinio Kūrėjo, kuris sukūrė dangų ir žemę, gali išspręsti gamtos ir žmogaus mįslę, -tvirtina šveicarų botanikas O. Heer (3, p. 7).
Pasaulio pradžia, jo sandara ir veikimas nepaaiškinami be begalinės Išminties, visagalio Kūrėjo. Pasaulis liudija Dievo buvimą, jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė, - sako apaštalas Paulius, - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių (Rom 1, 20).
Mokslas nepaneigia Dievo ir religinė pasaulėžiūra neprieštarauja moksliniam pasaulio supratimui, kaip tvirtina ateistai (1, p. 179). Tiesa tiesai negali prieštarauti, - sako prof. Pr. Dovydaitis. - Gamtos tiesa, kurią mums suteikia žmogiško tyrinėjimo išvados, niekuomet negali tikrai prieštarauti Dievo apreikš tajai antgamtinei tiesai, kadangi abi plaukia iš to paties amžinos, dieviškos šviesos šaltinio (12). Tatai patvirtina ir daugelis garsiųjų pasaulio mokslininkų. Lujis Pasteras, švęsdamas savo 70 metų sukaktuves, dalyvaujant įvairių šalių mokslininkams, pasakė:
Ateis laikas, kai pasaulis juoksis iš mūsų moderniosios materialistinės filosofijos. Kuo daugiau studijuoju gamtą, tuo labiau stebiuosi Kūrėjo darbais(3, p. 52).
Kvantų atradėjas Maksas Plankas pareiškė:
Religija ir gamtos mokslai kovoja vieną kovą - nuolatinį, niekada nesibaigiantį kryžiaus karą prieš skepticizmą ir prietarus. To kryžiaus žygio vienijantis šūkis visada buvo ir bus: pirmyn prie Dievo!(3, p. 22). Albertas Einšteinas savo knygoje „Iš mano paskutiniųjų metų" rašė: Nors religijos ir mokslo sritys aiškiai atskirtos viena nuo kitos, tačiau tarp jų yra stiprus abipusis ryšys ir nepriklausomumas. <...> Negaliu suprasti mokslininko, kuris neturėtų gilaus tikėjimo... (3, p. 127). Vokiečių botanikas ir gamtos filosofas prof. J. Reinke pabrėžia, jog gamtos pažinimas neišvengiamai veda į Dievo idėją ir, remdamiesi priežastingumo dėsniu, mes Dievo buvimu esame taip įsitikinę, kaip esame įsitikinę, kad egzistuoja pati gamta (3, p. 7).
Dievo neneigė ir religijai nebuvo abejingas ir garsusis rusų fiziologas Ivanas Pavlovas, kurį dėl jo sąlyginių refleksų mokslo ateistai yra apšaukę materialistinės psichologijos pagrindėju (4, p. 436). Tarybinis chirurgas, Stalino premijos laureatas, prof. Vaino Jaseneckis, sulaukęs vyresnio amžiaus, tapo stačiatikių šventiku, o vėliau - vyskupu. Jis rašė:
Žinau, kad yra daug žmonių, kurie klausia, kaip, pasiekęs mokslininko ir žymaus chirurgo garsą, galėjau palikti mokslą ir chirurgiją ir tapti Kristaus Evangelijos skelbeju. Tie, kurie mano, jog negalima suderinti mokslo su religija, labai apsirinka. Tokia nuomonė visai klaidinga: mokslo istorija rodo, kad net tokie genijai, kaip Galilėjus, Niutonas, Kopernikas, Pasteras ir garsusis rusų fiziologas Pavlovas buvo labai religingi. Aš žinau, kad ir tarp dabartinių mūsų profesorių yra daug tikinčių, jie net prašo mano palaiminimo(3, p. 38). Iš to, kas pasakyta, galima padaryti išvadą, jog Dievo ir religijos neigimas mokslo vardu yra nepagrįstas ir neteisingas. Priešingai, mokslas paremia religiją ir Dievo buvimo įrodymus.
LITERATŪRA
1. Mokslinis ateizmas.Vilnius, 1975.
2. J. Girnius. Žmogus be Dievo.Čikaga, 1964.
3. J. Prunskis. Mokslas ir religija.Los Angeles, 1964.
4. J. Girnius. Pranas Dovydaitis.Čikaga, 1975, p. 643.
5. II Vatikano Susirinkimo nutarimai.Vilnius, 1968.
6. H. Bardtke. Bibel, Spaten und Geschlchte.Leipzig, 1967.
7. A. Hillaire. Religija ir krikščionybė.
8. G. Kroli. Auf den Spuren Jesu.Leipzig, 1966.
9. Rik Gor. Fantastičeskij mir novoj biologiji.Za rubežom. 1977. Nr. 4, p. 19.
10. Šeldon Glešon. Ochota za kvarkami.1976.
11. Skolko let Vseiennoj.Za rubežom. 1976.
12. Draugija.1913. IMr. 82.
