PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS ASPEKTAI
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K.[Felicija Kasputytė]
Didžiausias žmogaus skausmas - tai ne skurdas, ne ligos, ne likimo smūgiai, ne širdies nusivylimas, bet nežinojimas, dėl ko jis gimsta, kenčia ir miršta,-sako Etjenas Lami, nuodugniai išnagrinėjęs žmogaus psichologiją ir susiejęs ją su istorijos procesais.
Nūdienos gyvenimo prasmės ieškojimo kelias yra vingiuotas ir sunkus. Neretai juo tenka keliauti sukruvinta širdimi. Daugeliui galėtų būti taikomos poeto Rainerio Marijos Rilkės eilės:
Giliom naktim kasu aš tave, brangenybe...
Bet kelias tavin baisiai tolimas,
Ir kadangi juo seniai kas beėjo, - užneštas.
O rankas savąsias, kruvinas nuo kasimo,
Dažnai keliu į veją taip, kad šakojasi lyg medis.
Kad ir koks būtų sunkus prasmės ieškojimo kelias, vis dėlto daugelis bando juo eiti, nes didžiosios prasmės ieškojimas yra būdingas visoms epochoms. Tikrųjų vertybių ilgesio negali nuslopinti nei mašinų gausmas, nei grėsminga technika, įžūliai niekinanti ir išduodanti sielą. Gyvenimo prasmės klausimas iškyla ir reikalauja surasti atsakymą.
Visiems užeina maudulys,
Kai vietos negali sau rasti,
Be jokios priedangos išlįs
Gyvenimas, praradęs prasmę,
-sako poetas Jevgenijus Jevtušenka.
Kodėl? Kuriam tikslui? Šiuos klausimus dažnai kartoja žmogus, nes jie yra susiję su amžinąja būties problema, kuri sprendžiama nuo pat istorijos pradžios. Prancūzų rašytojas ir sociologas Anri Bergsonas teigia, kad gyvenimo prasmės klausimas yra pats svarbiausias. Daugelis filosofų ir sociologų mano, kad gyvenimo prasmės problemą jie jau yra išsprendę. Tačiau jų teorijos dažnai prieštarauja viena kitai. Jų suderinti negalima. Tiesa yra tik viena, - sako filosofas Lelio. Todėl iš visų teorijų reikia išsirinkti tokią, kuri atskleistų ne tik gyvenimo prasmę, bet taip pat kančios bei mirties prasmę; kad neniekintų nei individualių, nei sociologinių problemų; kad nepaliktų šešėlyje nė vieno pagrindinio mūsų realaus gyvenimo aspekto; kad iškeltų visa, kas žmogaus prigimtyje yra gražaus.
Gyvenimas yra didžiulis slėpinys, -sako A. Bergsonas. Todėl, norint rasti gyvenimo prasmę bei atskleisti jo paslaptį, reikia giliai susimąstyti. Pirmiausia prasibrauti pro dekoratyvines laiko uždangas, praeiti pro mechanizmų ūžesį ir, pasiekus savo širdies tylą, įdėmiu žvilgsniu pažvelgti į didžiulį slėpinį, kuris vadinamas gyvenimu.
Prieš išeidamas iš šio pasaulio, aš norėčiau sužinoti, kodėl čia buvau pakviestas, kodėl naktų tyla žadino mano mintis, -sako Rabindranatas Tagorė.
Ką aš reiškiu pasauliui? -susirūpinęs klausia rašytojas Alberas Kamiu. Ir bando į tą klausimą atsakyti žmogaus egzistencijos plotmėje. Deja, jam nepavyko rasti atsakymo: visus jo herojus slegia sunki beprasmybės našta.
Jeigu atidžiau pažvelgsime į savo aplinką, pamatysime, kiek daug čia nereikalingo bruzdesio, kiek daug beprasmiško nuovargio. Turbūt nėra didesnio už tą skausmą, kai matai, jog beprasmiškai bėga gyvenimo dienos; nėra dramatiškesnės būsenos už tą, kai pamatai, kad visi tavo siekimai ir darbai yra beverčiai.
Kai prieš mane iškyla praeitis, imu suprasti, melagingasis pasauli, visas žmonijos klaidas ir ydas. Tas, kuris leidžiasi meilikavimų ir tuščių džiaugsmų suvedžiojamas, rengia savo sielai skaudų nusivylimą (Mikelandželas Buonarotis).
Tą patį teigia ir Julijus Cezaris (iš Ibseno dramos „Cezaris ir Galilėjietis“) savo graudžiame skunde: Žeme, žeme, kodėl tu mane apgavai? Viso gyvenimo siekiai ir darbai, - ir saulės spindulių žaismas, ir laurais papuošta žemės garbė, - pasirodė esą beverčiai, nes jie neturėjo atramos taško. Galingasis Cezaris mirties akivaizdoje lieka vienas. Tai finalas kiekvieno žmogaus. Tačiau dramatiškas jis tampa tik tada, kai tenka skųstis, kad žemė nuvylė visus troškimus, kol gyvenimo keliu ėjai nesuvokdamas, jog čia esi trumpalaikis svečias. Kai kas mano, kad senatvėje galės pasiguosti, jog linksmai praleido jaunystę, naudojosi visais malonumais. Tai baisi klaida. Pražudytas gyvenimas niekada neatneša džiaugsmo.
Rašytojas Frydrichas Diurenmatas savo pjesėje „Vienos planetos portretas“ parodo, kad nūdienio žmogaus veikla yra chaotiška ir beprasmė, nes ji gina vien asmeniškus interesus. Pasaulis, kuriame mes gyvename, nėra sveikas nei prasmingas. Jis paskendęs pražūtingoje banalybėje, -sako Diurenmatas pjesės pratarmėje. Pasaulis kaip paklaikęs šoka mirties šokį. Jis trypia viską, kas žmogui turėtų būti šventa. Toks pagrindinis visos pjesės akordas. Pjesės herojai renkasi skirtingus kelius, tačiau finalas visų vienodas: jis kupinas skausmo ir graudesio.
Carpe diem! -naudokis prabėgančia diena. Šis Horacijaus lozungas skelbia, kad reikia naudotis proga, negaišti laiko, stengtis patenkinti savo įnorius, geismus, pomėgius. Tačiau tai labai apgaulingas lozungas. Kas eina gyvenimo keliu ieškodamas vien malonumų ir paviršutiniško džiaugsmo, tas neabejotinai prieina žiojėjančią bedugnę.
Taip aš gyvenau: ėjau ir ėjau savo keliu, kol priėjau bedugnę ir aiškiai pamačiau, kad prieš mane daugiau nieko nebuvo, tik sugedimas, -sako Levas Tolstojus, kalbėdamas apie savo jaunystės kelią.
Jurgis Baltrušaitis įspėja tuos, kurie alkdami gaudo tik mirksnio gerovę, kad jie neišgirs dieviškos psalmės skambesio. Didžiausioji šios gadynės nelaimė - tai siekimas visą gyvenimą pajungti žemei. Tasai siekimas susijęs su prakticizmu, su materialinėmis gėrybėmis. Todėl visas gyvenimas yra tarsi dehumanizuotas. Jis įspraustas tik į materijos rėmus. Dvasiai čia nėra vietos. Mes mokame duoklę vien ciesoriui, nieko nepasilikdami savo sielai. Mes nežvelgiame nei aukščiau, nei giliau. Mes visur ieškome tik praktiškų sprendimų, kurie padėtų tvarkyti mūsų buitį. Mes esame paskendę kasdienybėje. Pasinėręs į kasdienybę žmogus praranda savo substanciją. Kasdienybės realijos užtemdo žvilgsnį ir visas gyvenimas eina beprasmybės ir nevisavertiškumo keliais. Kol laiko sukaustę smulkūs kasdieniai rūpesčiai, tol visi darbai ir visokia veikla - vien tarpinė fazė.
Prasmės problema yra susijusi su laimės problema. Laimę sąlygoja ne darbai, ne garbė, ne turtas, bet suprastos prasmės džiaugsmas. Daug kas įsivaizduoja, kad žmogaus vertė matuojama pagal jo darbus. Tačiau tai klaidinga samprata. Darbas yra tiek vertingas, kiek jame yra sukaupta didžiųjų idėjų ir prasmės.
Kai žmogus nekvailas, sėkmė jam atrodo dar beprasmiškesnė negu nesėkmė(Romenas Rolanas).
Iš tiesų sėkmė lemia tik išorinį gyvenimą. Dvasios ji negali pakelti. Ir kai žmogus nuodugniai pažvelgia į savo laimėjimus ir garbę, pamato, jog visa tai tėra muilo burbulas. Atidus žvilgsnis į gyvenimą padeda suprasti, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau už slegiančią mikroskopinių rūpesčių buitį, už pagyrimo ir garbės raštus, už trumpalaikę šlovę. Atidus žvilgsnis sužadina didžiosios prasmės ilgesį, kuris prasiveržia pro kasdienybės vijokliais apraizgytus vartus.
Gyvenimo prasmės negalima apskaičiuoti. Jos negalima gauti jėga. Jos negalima nusipirkti. Rašytojas Fransua Moriakas sako, kad didžioji prasmė dangaus suteikiama kaip dovana.Toji dovana - tai malonė. Jis teigia, kad nė vienas žmogus negali surasti tikrojo gyvenimo kelio, jeigu nesiveržia prie dieviškumo. Pats rašytojas kryžiaus papėdėje sudėjo savo talentą ir rašytojo pašaukimą, ir tik tada sukūrė nemirštamus kūrinius, kurie kviečia žmogų į tobulesnį ir turiningesnį gyvenimą. Gyvenimas gali būti didis, šviesus ir prasmingas. Kiekviena diena gali tapti brangi, kaip reta dovana. Tam reikalinga viena sąlyga - pagrindinę gyvenimo liniją reikia nužymėti amžinosios tiesos, gėrio ir grožio aspektais.
Kai skaitome garsiųjų mokslininkų biografijas, matome, kad jie nesiriboja sausais fizikos ir chemijos dėsniais, bet ieško tiesos.
Aš ieškau to, kas tikrai pateisintų gyvenimą, kad jis nebūtų beprasmis. Man reikia tikrumo, šviesos, gyvenimo taisyklės, pagrįstos neabejotina tiesa, -tai didžiosios mokslininkės Raisos Mariten žodžiai.
Visi, kurie veržiasi prie tiesos ir jąja nužymi savo kelio gaires, - suranda gyvenimo prasmę. Paskaitykime kovotojų dėl tiesos biografijas ir laiškus. Juose skamba galingo ir veržlaus džiaugsmo gaida, skelbianti, kad gyvenimas turi prasmę, kad jis gali išsiplėsti iki begalybės. Norint įprasminti savo darbus, reikia juos sudvasinti. Norint įprasminti savo siekius, reikia juos nuspalvinti gėrio, grožio ir humaniškumo idealais.
Vokiečių filosofas Maksas Šeleris sako, kad žmogus, kuris jautriai supranta grožį, sąmoningai ar nesąmoningai ilgisi ne vieno kurio jo fragmento, bet visos grožio pilnatvės, kurios paunksnėje nyksta vidinis troškulys. Kai žmogaus siela susijungia su absoliučiu Grožiu, - tada jis stabteli prie žemės grožio, bet visada visa siela kyla į aukštumas.
Kai aš bent valandėlę pastoviu prie gražaus paveikslo- pasidarau geresnis, -sako rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.
Grožis padeda įprasminti gyvenimą, kai visa esme gali teigti savo tikrojo gyvenimo būtį. Kas nemoka pajusti grožio, tas neturi kilnumo, - sako prancūzų kompozitorius Žakas Iberas. Jeigu žmogus, išgirdęs švelnius žmogaus balso garsus, nepradžiunga, nesusijaudina, nesuvirpa ir nepasijunta pakilęs virš savo žemiškos būties, tai ženklas, kad jo siela yra luoša, ydinga, sugedusi. Gėrio ir grožio aspektai veda prie giliosios prasmės. Būti gerai, išlikti gerai tarp žmonių neteisybių ir likimo žiaurumų, pereiti išbandymus taip, kad jie nepaliestų vidinių lobių! -tai Žanos d’Ark žodžiai, kuriuos ji visiškai įvykdė.
Būti gerai tarp žmonių neteisybių ir likimo žiaurumų, - tai didžiausioji prasmė. Netgi pats menkiausias, jeigu rūpinasi didžiais dalykais, tampa didis. Tačiau ne žodžiais žmogus veikia kitus, o visa savo būtybe. Yra žmonių, kurių žvilgsnis, gestas, nebylus giedros sielos prisilytėjimas spinduliuoja aplinkui kažkokią raminamą šviesą. Kokia didelė sielų įtaka sieloms! Toji įtaka turi savyje slėpiningą galią.
Egoistas gimdo egoizmą ir menkystę. Gerasis spinduliuoja palaimą ir džiaugsmą. Kas yra geras ir kilnus, tas ir kitus daro kilnesnius ir geresnius. Kas pats kyla, tas kelia ir kitus. Ir turbūt niekas nedrįstų prieštarauti, jog nėra nieko prasmingesnio ir kilnesnio, kaip tyrinti savo paties gyvenimą ir tuo būdu - gyvenimo versmes.
* * *
Neatiduoki savo valandų tamsybėms, uždeki meilės žiburį savu gyvenimu.
(Rabindranatas Tagorė)
