Iliustruotasis KARYS
LAIVAS PREZIDENTAS SMETONA Nuotrauka iš 1938 m.
PIRMOSIOS LIETUVOS LAIVŲ VELYKOS TREMTYIE
Pirmąsias tremtinio Velykas svetimame krašte išgyveno jau 1939 metais Lietuvos jūrininkai, Liepo-juje. Kaip kovo mėnesio “Karyje” minėjau, lietuviškieji prekybos laivai, pajūrio apsaugos ir mokomasis karo laivas “Prezidentas Smetona” pasitraukė iš Klaipėdos, vos pora valandų prieš Hitleriui su vokiečių karo laivyno eskadra įplaukiant į Klaipėdą 1939 m. kovo mėn. Tęsiant ano liūdnojo ryto pergyvenimus, prisimenu, kaip praplaukę pro didįjį ir uosto angos švyturius, pasukome į šiaurę. Horizonte į pietvakarius matėsi dūmai — spėliojome, jog tai greičiausia vokiečių karo laivai; išaurės vakarų pusėje darb buvo įžiūrimi keli lietuviškieji prekybos laivai, plaukiantys Lietuvos link.
Vairinėje nugirdau laivo vado kapitono Kaškelio ir laivo karininkų pasikalbėjimą, kad mūsų karo laivas negalėtų sutoti Liepojuje ilgiau 24 valandų. Pagal tarptautinius jūrų įstatymus jis galėtų būti internuotas. Tai reikštų laivo užareštavimą ir kitokias komplikacijas. Nutarta taigi nuplaukti į Liepoją, o sustoti jūroje ant inkaro ties Šventosios uostu ir ten laukti tolimesnių nurodymų iš Krašto Apsaugos Ministerijos. Šventosios uostan laivas negalėjo įeiti dėl jo seklumo, — vos mažieji žvejų laiveliai tegalėdavo praplaukti pro uosto angą.
Plaukdami, kiekvienas mūsų su įvairiausių jausmų pilnomis širdimis, stebėjome atimtojo Lietuvos pajūrio gražiuosius pakraščius — Melneragę, Girulius ir kitas vietoves, kur praleisdavome laisvalaikius, kur po audrų ieškodavome gintaro, kur svajojome kartą su savo šeimomis įsikurti, namelius pasistatyti...
Žiūrint iš viršaus žemyn: 1. Palangos parkas, 2. Kulautuva, gulbių tvenkinys, 3. Kauno bendras vaizdas, 4. V. D. Muziejus Ir Laisvės paminklas, 5. Laivai Nidoje, 6. Lietuvos peizažas, 7. Senoji sodiečio pirkia, 8. Pakelės kryžius ir 9. Rugiapiūtė.
GRAŽIOSIOS LIETUVOS VAIZDAI
Ged. Orento montažas 1938 m.
SKAUTAI VYČIAI STOVYKLOJE Nuotrauka G. Peniko
New Yorko skautų vyčių draugovė š. m. rugpiūčio mėnesio viduryje, Pr. Lapienės vasarvietėje, Stony Brook, suruošė trijų dienų stovyklą. Nuotraukoje stovyklautojai ir svečiai pamaldų metu.
PIRMOSIOS LIETUVOS LAIVŲ VELYKOS TREMTYIE
Tas liūdnas mintis greit išblaškė akyratyje pasirodęs Birutės Kalnas: — melsvas, pušynais apaugęs, didingas ir paslaptingas, kaip gražioji Lietuvos praeitis. Jis lyg ir bylojo jauniesiems jūrininkams: "“Nenusiminkite ir rankų nenuleiskite. Aš mačiau daug tokių valandų — ir švedus ir kryžiuočius, ir Kęstučio bei Vytauto kovas, ir sunkius jų pergyvenimus užleidžiant Žemaičius, kad tik Lietuvą išgelbėti... Nenusiminkite, jūs turite dar gintaro pajūrio dalelę ir mane. Jei dirbsite gerai ir prilygsite tikriesiems Birutės ainiams — sugrįš netik atimtasis pajūris, kaip kadaise žemaičiai, bet taip pat ir nesunaikinamosios, nepalaužiamosios, amžinosios Lietuvos garbė ir garsas ... Plaukiokite ir judėkite po pasaulį, kaip tėvynės šaukliai ir jos garbės gynėjai, ieškokite jai draugų, tik manęs ir Gintaro Pakraščio niekados nepamirškite”...
Pasigirdo švilpukas. Laivo priešakyje susirinkusiai įgulai kapitono padėjėjas Labanauskas pranešė, kad nutarta plaukti į Šventąją ir kad gauta per radiją žinia, jog dalis laivo puskarininkių šeimų išvyko į Šventąją sunkvežimiais.
Neužilgo pasiekėme Šventosios žiotis ir išmėtėme inkarą. Uoste matėsi žvejų ir ką tik atplaukusieji pajūrio apsaugos laiveliai — “Partizanas”, “Savanoris”, “Šaulys”, “Vėjas” ir kiti. Žvejai buvo susirinkę aplink juos ir ant molų. Pasklidus laive gandui, kad manoma dalį laiktų iškelti į krantą, nes laivas galįs būti internuotas ar parduotas Latvijoje, kreipėme į kapitoną prašydami, jog ką nors darytų, kad taip neatsitiktų. Tą patį vakarą laiveliu perkėlėme į krantą kapitono padėjėją Labanauską. Jis išvyko į Kauną daryti žygių Šventosios uostui pagilinti, kad karo laivas galėtų į jį įplaukti. Grįžęs po poros dienų, jis karo laivo ties Šventąja neberado. Staigiai audrai užėjus, laivui, mat, teko gelbėtis Liepojoj, kartu nusigabenant su savim net ir keletą pajūrio apsaugos policininkų, valtele į laivą atsikėlusių ir besimaudžiusių laivo pirtyje.
Latviams draugiškai priėmus mus nelaimėje, gavome vėliau pasjuos pasisvečiuoti ir Velykų švenčių proga. Prisimenu, kad Liepoja per tas Velykas atrodė pusiau lietuvišku uostu. Liepojos uoste stovėjo netik vėliavomis pasipuošęs mūsų karo laivas “Prez. Smetona”, netoli to pat tipo latviškojo karo laivo “Viršaičio”, bet taip pat, kiek pamenu, ten buvo prekybos laivai: “Panevėžys”, kapitono Marcinkaus vadovaujamas, “Kaunas” — Krištupaičio, “Mariampolė” — Kaminsko, “Šiauliai” — Monkevičiaus vadovybėje, “Utena”, “Kretinga” ir kiti. Gražų įspūdį lietuviškoje bažnyčioje darė mūsų žaliūkai jūrininkai baltutėlėse uniformose. Bet... kad ir vaišinami ir visų mylimi, deja, mes jautėmės tremtiniai. Bažnyčioje mes meldėmės, kad kitas Velykas švęstume savame uoste, kad ir Šventojoje. Ir ištikrųjų 1940-tais jas šventėme savojo pakraščio uoste, Lietuvoj.
Kita proga prisiminsiu, kaip buvo kasamas uostas, kaip studentija — savanoriai, vedė geležinkelį į Šventąją ir kas ten buvo pergyventa, sovietams įsibrovus į Lietuvą. Jūrų pusk. V.
Dailininkas Č. Janusas, gyvenąs Didžiajame New Yorke, poilsį randa tik prie savo profesinio darbo, nors egzistencijos būtinybė jį verčia griebtis ir kitokio. Šio numerio viršelį puošia jo kūrinys VYTAUTAS DIDYSIS, kurį įsigijo Apreiškimo parapijos kleb. N. Pakalnis. Šios parapijos salę patraukliai dekoravo taip pat dail. Č. Janušas.
