ESTIJOS, LATVIJOS, LIETUVOS KARIŲ ARGENTINOJE DRAUGIŠKUMO SUTARTIS
Pabaltiečių draugiškumo sutartis Argentinoje
ALGIRDAS GUSTAITIS
Viena Pabaltijo valstybių didesnių klaidų, padarytų jų nepriklausomybės laikotarpyje, buvo stoka artimesnio kultūrinio, politinio, ekonominio ir karinio bendravimo.
Apgailėtinai nesistengta buvo plėsti tarpusavio lietuvių ir latvių supratimo. Per maža remtasi istorine praeitimi.
Senovėje būta vienos baltų (ar aisčių) kalbos. Į bendrą lietuvių-latvių kalbą ypač stiprių skirtumų įnešė vokiečių kolonistai, nuo XII a. pradėję įsikurti Padauguvyje, latgalių, žiemgalių, sėlių ir iš dalies kuršių apgyventose žemėse. Jie vyko iš Gotlando salos, Lūbecko, Bremeno ir kitų Vokietijos vietų. Pirmiausia — pirkliai, paskui jų šeimos, paskui dvasininkai, o jau jų visų tariamai apsaugai — ir vokiečių kariai.
1201 m. pradėjus kurti Rygos miestą, ėmėsi organizuotis tų kolonistų kariai, save vadinę Kristaus karių brolija, vėliau praminti kalavininkais.
Prasidėjo sistemingas šiaurinėse aisčių (baltų) žemėse gyvenusių genčių skaldymas ir pavergimas. Vokiečiai veržėsi toliau į šiaurę, paverginėjo estus. Pagaliau buvo dirbtinai sudaryta latvių tauta su skirtinga latviška kalba, o vėliau ir skirtinga religija. Mažai svetimųjų įtakų tepaliesta augo senoji aisčių (baltų) kalba ir tauta tik lietuvių kiltyse.
Lietuviai nepamiršo ir nepamirš savo šiaurinių brolių. 1561 m. Vilniaus sutartimi ir 1566 m. Gardino sutartimi, Lietuvai atiteko geroka giminiškų latvių dalis. Lietuviai davė pilną autonomiją, kultūrinę, religinę ir kitokias laisves Žiemgalai, Kuršui, Vidžemei ir laikinai atitekusioms kai kurioms estų žemėms.
Prievarta įvykdytas lietuvių ir latvių skaldymas — apgailėtinas tiek latviems, tiek lietuviams. Visiems aišku: stiprybė vienybėje, ne ardyme.
Reikia stengtis artinti latvių kalbą prie lietuvių kalbos
Rimti kalbininkai pripažįsta, kad lietuvių kalba yra geriau išlaikiusi senosios baltų (aisčių) prokalbės pobūdį. Mūsų kalbininkai, drauge su latvių kalbininkais, turėtų išdirbti- programą tų dviejų kalbų artėjimui.
Nepriklausomybės metuose Lietuvos ir Latvijos Švietimo ministerijoms reikėjo tokią moksliniai-kalbinę sistemą išdirbti. Reikėjo parengti pirminius vadovėlius, kad beauganti latviukų ir lietuviukų karta pradėtų artėti prie bendros kalbos.
Tačiau, pagrindiniai latvių ir lietuvių kalbininkai nesirūpino tų dviejų kalbų giminėj imu, o yrėsi dažnai atskiruose vandenyse dar toliau, dar labiau piešdami ir taip jau didelio skilimo plyšį.
Bent dabar, gyvenant emigracijoje, lietuvių ir latvių švietimo reikalų tvarkytojai, bendradarbiaujant kalbininkams, turėtų sudaryti komisiją latvių-lietuvių kalbų artėjimui ugdyti.
Skilimas vyko šimtais metų. Savaime aišku, artėjimas tegali eiti irgi lėtai. Tačiau ta kryptimi reikia pradėti veikti neatidėliojant. Tai nepaprastai svarbu abiejų tautų išsilaikymui ir augimui.
Dėl karinio pabaltiečių bendravimo
Tenka apgailestauti, kad nepriklausomybės laikais per mažai kariniai bendradarbiavo tos trys valstybės. Nežinomos yra visos buvusios tuolaikinės sąlygos. Kita vertus, praeitį lengva kritikuoti.
Betgi, dabar kažkaip gaila, jog tasai bendravimas buvo daugiau oficialus: bendri vėliavų pakėlimai, ar kitokios neesminės blizgenos. Reikėjo įgyvendinti pilną karinį sutarimą tarp visų trijų valstybių. Sutarimą, kad užpuolus vieną iš jų, iš kart pradeda veikti estų, latvių ir lietuvių karinės mašinos ir žmonės bendro priešo sulaikymui, atmušimui ir platesnės talkos pasikvietimui.
Apjungti tolygių karinių įsipareigojimų pabaltiečiai jaustųsi tvirčiau. Žinotų, jog priešo grasinimui lygiagreta priešinsis ir kitos dvi valstybės.
Galimas dalykas, tuomet ir Lenkija nebūtų pakišusi ultimatumo Lietuvai. Gal ir Hitlerio Vokietija nemestų ultimatumo Klaipėdos krašto reikalu. Ir Sovietų Rusija gal nebūtų provakuojančiai melavusi ir primetusi ultimatumo, kurį įtaigavo priimti kitos didesnės valstybės, kai Lietuva buvo palikta vienų viena. Tuolaikiniai lietuviai ministeriai būtų griežčiau, gal vienbalsiai, pasisakę gintis ir priešintis. Gal ir mūsų karuomenė būtų buvusi geresnėje parengtyje, nei ją paliko tuometiniai mūsų kariuomenės tvarkytojai.
Lietuvai buvo nedraugiški minėti trys kaimynai (Lenkija, Vokietija, Sovietų Rusija), kurie, iš pradžių, nesutartinai laužė lietuvių tautos karinės gynybos moralę. Bet ne lietuvių tautos moralę. Ji visad liko tikrai augšta, net trukdančios stagnacijos pusėn pasvirus eilei lietuvių augštųjų karininkų
Visų rūšių lietuvių-latvių-estų bendravimai yra pagirtini. Kiekvienas asmuo, kiekviena organizacija plečianti tų tautų ar tautybių draugiškumą verta pagarbos ir paskato. Ta linkme veikiančių organizacijų yra. Deja, daugelis jų per mažai girdimos savuose ar pabaltiečiuose, kitose tautose veik nežinomos.
Garbingasis gen. T. Daukantas
1965 metų pradžioje, lankydamas Venezuelos, Brazilijos, Urugvajaus, Argentinos lietuvius, visur patyriau nuostabaus nuoširdumo. Įvairių pakraipų tenykščiai lietuviai stengėsi visokiausiomis priemonėmis padėti, talkinti.
Beviešint Argentinoje pageidavau apžiūrėti gen. Teodoro Daukanto (1884.IX.20-1960.IV.10 d.) pomirtinį palikimą. Generolą neblogai pažinau. Jis buvo pirmasis “Jūros” korporacijos garbės narys, o aš buvau tos korp. Vilniaus un-te vadas. Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje (Vilniuje) jis pradėjo rašyti knygą apie rytines bei pietines lietuvių tautos etnografines ribas, ir dideliam nustebimui, mane pasikvietė talkon. Jis turėjo nuostabiai gerą atmintį, taikliai protavo, buvo plačiai apsiskaitęs.
Kviečiamas, pas jį praleisdavau visą atliekamą laiką: maždaug pora kartų savaitėje, vis po keletą valandų. Dirbome slaptai, nes tai buvo visiškai priešinga okupantams vokiečiams, kurie neleisdavo užsiminti apie didesnę Lietuvą, išeinančią iš 1920 metų Lietuvos - Sovietų Rusijos sutarties sienų.
Atvykęs, paprastai, rasdavau keletą ar keliolika jo parašytų naujų puslapių. Juos jis man skaitydavo, ar prašydavo, kad aš skaityčiau. Vis prašydavo pastabų, kritikos, papildymų. Daug ką bendrai ištaisydavome.
Tada pradėdavome tolesnį knygos kūrimą: jis sakydavo savo mintis, aš jas užrašydavau.
Buvome sudarę jau gerą glėbį puslapių. Jis nuolat juos peržiūrinėjo, taisė; įrašydavo naujų duomenų ar minčių. Kiek įstengdamas ir aš stengiausi Vilniaus un-to bibliotekoje, bei kitur, susirasti papildomų žinių, bet mano priedėliai tebuvo smulkmenos, lyginant su pagrindiniu gen. T. Daukanto išklostytu žinynu.
Dabar galvoju, kad jis, pasikvietęs tada, labai nelygion talkon studentą, norėjo išmokyti jį drąsiai, savitai, kritiškai galvoti, ne tik apie užsieniečių paskleistas žinias, bet ir apie kai kurių lietuvių mokslo ir rašto žmonių, taip pat klaidingas, net Lietuvai pragaištingas žinias, skelbiamas tariamo mokslo objektyvumo vardu. Jis buvo vienas iš nedaugelio padėjusių jieškoti tiesą painiuose raštuose. Jis visad ragino skelbti, neatsižadėti kuo tiki, nors dėl to dažnai tektų ir nukentėti. Mėgdavo sakyti: “Juo augščiau kilsi, tuo didesni vėjai pūs.”
Būnant Buenos Aires man paaiškino, jog paskutines dienas gen. T. Daukantas gyveno pas lietuvius dvasininkus, kur buvo sudėta jo paskutinieji raštai ir daiktai. Tenai nuvykus, lietuviai kunigai išdėstė visus išlikusius velionio, a.a. gen. T. Daukanto, daiktus ir popierius. Deja, tenai nieko vertingesnio nebuvo. Negi generolas nepaliko jokių vertingesnių raštų, vertų paskelbti? Gal kas juos turi? Kas galėtų suteikti papildomų žinių?
Gražus Argentinoje gyvenančių lietuvių, latvių, estų dokumentas
Tarp negausių atlikusių velionio popierių man atnešė į rutulėlį susuktą trijų lapų dokumentą: Viršuje gražiai įforminti trijų valstybių herbai: Estijos, Latvijos, Lietuvos. Jų apačioje užrašai trijomis kalbomis, pradedant lietuviškai: Sujungtoji Baltija, latviškai — Vienota Baltija, estiškai — Ühine Balti.
Herbų ir šūkių apačioje rūpestingai išvedžiotas lietuvių kalba kaligrafiškas įrašas:
DRAUGIŠKUMO SUTARTIS
Po to tekstas, kurio pirmas sakinys toks: “Pabaltijo kraštų kariai jau nuo 1919-1920 metų, kovodami už savo kraštų išlaisvinimą, yra ginklo broliai.” (žiūr. tos Draugiškos sutarties trijų puslapių foto kopijas, čia spausdinamas.)
Pirmojo lapo antroje skiltyje nurodyti Draugiškumo sutarties pravedėjai:
“Todėl Buvusių Pabaltijo Karių Sąjungos Argentinoje — Buvusių Lietuvos Karių Sąjungos, Estonianos Voitleja ir Daugavas Vanagi, kurie atstovauja buv. Latvijos karius, — savo bendrame susirinkime 1954 m. rugpiūčio 29 d. pasirašo Draugiškumo Sutartį, kuria pasižada”.. .
Betgi antrame Draugiškumo sutarties lape tėra Daugavas Vanagi antspaudas, estų uždėtas ne Estonianos Voitleja antspaudas, bet Sociedad Cultural Estonia. Lietuvių organizacijos antspaudo nėra. Buvo nutarę užantspauduoti rytoj ...
Antrasis lapas baigiamas septintuoju straipsniu: “Visuomet ir visur rodyti savo tautinių didvyrių pavyzdžius, kaip Lačplešis, Kalev ir Margio.”
Trečiame lape tais pačiais herbais papuošta antgalvė. Virš herbų buvo įsmeigtos trijų valstybių tautinės vėliavėlės. Estų — tamsiai mėlyna-juoda-balta, latvių — raudona-balta-raudona, lietuvių — geltona-žalia-raudona. Žemiau herbų, maždaug per tris skiltis eina parašai. Trečios skilties viduryje aiškiai įskaitomas gen. T. Daukanto parašas. Atrodo, viso tenai padėti 53 parašai. Gražus, didokas vieningai galvojančių pabaltiečių vienetas tolimoje Argentinoje.Būtų naudinga, kad šį dokumentą pasirašiusieji, apie patį įvykį ir prie to privedusias sąlygas, ar priežastis ir asmenis parašytų daugiau.
Kaip ir pas ką kilo mintis tokia Draugiškumo sutartimi sujungti Buenos Aires pabaltiečius? Kas parengė ir priėmė tekstą? Ar visos trys tautybės gavo po tolygų dokumentą jų originalia kalba? Kokio tikslo siekė pasirašiusieji? Ar apie Draugiškumo sutartį buvo pranešta tų trijų valstybių diplomatiniams atstovams, klausta jų patarimo ir pritarimo? Kur ir kaip garsinta sutartis? Ar tebeveikia organizacija(-os), pravedusios šią sutartį? Koks jos tikslas, kiek turėjo ir turi narių? Ar yra kur atspausdinta jų parengtų raštų, brošiūrų, gal knygų? Jei taip, tai kokiomis kalbomis? Kokioms bibliotekoms, redakcijoms, žymesniems asmenims pasiųsta? Ar turima visų pasirašiusių bendra nuotrauka? Kiek kurios tautybės? Gal galėtų kas paskelbti visų pasirašiusių vardus, pavardes su jų turėtais kariniais titulais ar visuomeniniais, kultūriniais pasiekimais? Ir t.t.
Būtų naudinga turėti panašių pabaltiečių draugiškumo pasižadėjimus, pasirašytų bendrai sutartais tekstais, ne tik iš Buenos Aires, bet ir iš kitų miestų, valstybių, kur gyvena lietuvių, latvių ir estų.
Kaip toji pabaltiečių Draugiškumo sutartis atsirado ir išliko pas gen. T. Daukantą? Argentinos lietuviai pasakojo, kad pas juos atvykęs generolas (kartais ir taip greitomis jį pavadindavę) iš kart laimėjęs visų lietuvių pagarbą. Jis gerą vardą buvo susidaręs kaip Lietuvos diplomatinis atstovas Pietų Amerikai 1930-1934 metais. Paskutiniaisiais metais jis buvo gerbiamas ne tik lietuvių, ne tik pabaltiečių, bet visų nuo rusiškai-bolševikinio pavergimo pasprukusių įvairių tautybių europiečių. Jis nedviprasmiškai visad pasisakydavo prieš okupantus rusus-komunistus, už laisvą tautų apsisprendimą. Jis buvęs svariausia, įtakingiausia pavergtų tautų asmenybė Argentinoje. Jis ir mirė pavergtų tautų susirinkime, prie garbės stalo kalbėdamas ir tardamas žodžius ... laisvės, laisvės .. .
