SŪNAUS NEBETURIU
(1945 metai. Eilėraštis iš pavergtos tėvynės)
Ruduo. Po kojom lapai šlama.
Taip liūdna, taip skaudu.
Jau niekas neištars man— mama!
— Sūnaus jau neturiu.
Šią baisią, juodą naktį
Prikėlė su trenksmu.
Enkavedistai sūnų išgabeno
Nežinomu keliu.
Parpuolusi ant kelių
Veltui pasigailėjimo prašiau.
“Sūnus juk nieko pikto nepadarė,
Paleiskit jį, paleiskit”, — maldavau.
Budeliai pasigailėjimo nežino.
Tik trenkė man kumščiu.
Kai atsipeikėjau — sūnaus nebuvo
— Viena gulėjau ant grindų.
Viešpatie, kaip ilgai mindžios jie mūs' žemę?
Kaip ilgai laistys ją krauju?
Kur jieškoti, kur surasti sūnų,
Kaip išplėšti jį iš budelio nagų?
