KUNIGAIKŠČIO M. K. RADVILO (NAŠLAITĖLIO) 1613 METŲ ŽEMĖLAPIS AMŽIŲ PERSPEKTYVOJE
ALGIRDAS GUSTAITIS
RADVILAI IR NESVYŽIUS
Kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvilas (Našlaitėlis), kaip ir daugumas kitų kunigaikščių Radvilų, pagrindinę savo būstinę turėjo Nesvyžiaus pilyje. Ji buvo išpuošta meniškais turtais. Pilį sudarė tvirtovė ir pilies rūmai su gausybe kambarių ir dvylika didelių salių. Kambariai ir salės buvo išpuoštos įvairių rūšių marmuru, alebastru, meniškais baldais, žinomų dailininkų paveikslais, vertingomis skulptūromis. Pilis pasižymėjo gausia biblioteka ir archyvu. 1560 m. Nesvyžiuje buvo įsteigta popieriaus dirbtuvė. XVII a. ten veikė teatras.
Nesvyžiaus rūmų archyve buvo laikoma beveik visų to laikotarpio Europos karalių ir valdovų raštų, adresuotų kunigaikščiams Radvilams. Ten buvo saugomi Horodlės aktai1, Liublino unijos originalai2 ir kiti svarbūs dokumentai. Nesvyžiuje buvo apie 250,000 laiškų, adresuotų kunigaikščiams Radvilams, apie 1,900,000 kitokių dokumentų, 1212 pergamente rašytų karališkų, popiežiškų ir kitokių sutarčių, laiškų ir kita. 1772 m. Nesvyžiaus rūmų biblioteka turėjo apie 20,000 knygų, tais laikais tai būta didelės bibliotekos. Tarp kitko, 1779 m. biblioteka turėjo 984 originalius paveikslus, įskaitytinai Radvilų portretus, Vytauto Didžiojo ir Jogailos, pieštus drobėje ar medyje. Toji Radvilų paveikslų galerija Nesvyžiaus pilyje susidėjo iš skaitlingų kūrinių, tapytų italų, flamų, lietuvių, prancūzų, lenkų ir vokiečių dailininkų. Prie pilies buvo garsios ginklų kalyklos, gamyklos, liedinusios net labai augštos kokybės patrankas. XVIII a. kunigaikščiai Radvilai Nesvyžiuje įsteigė karininkų (kadetų) karo mokyklą-akademiją. Pilyje buvo dvi koplyčios, kurių antrą pastatė kng. M. K. Radvilas.
Tie milžiniški lietuvių tautos turtai, kruopščiai surinkti, saugoti, vėliau buvo okupantų rusų ir dar kitų, išplėšti, išvogti, išvežti į Petrapilį (dabartinį Leningradą), paslėpti Ermitažo ir kt. muzėjuose, kur jie įgijo pasaulinio garso. Beveik visos tos didžiulės lietuvių tautos meniškos vertybės tebėra neištirtos, neaprašytos, neišnagrinėtos. Jomis tebesinaudoja rusai, lenkai, gudai ir kt. kaip “savomis”. Teisybės vardan, viską turėtų atgauti lietuviai.
Mikalojus Kristupas Radvilas, Našlaitėlis (gyv. 1549.II.8 - 1616.II.28) buvo Lietuvos kunigaikščio Mikalojaus Juodojo Radvilo ir jo žmonos Elzbietos Šidloveckaitės sūnus. Našlaitėliu pramintas dėl to, kad dvaro rūmuose mėgdavo vienas žaisti. Be mokymosi namuose, Nesvyžiaus pilies rūmuose, kng. M. K. Radvilas 1563-1565 mokėsi Štrasburge ir Tūbingene, 1566-67 Paryžiuje ir Romoje. Vos sugrįžęs, jau 1568 ir vėliau, 1579 - 1581 metais, dalyvavo karuose prieš Maskvą — Rusiją. 1579 m. jis buvo paskirtas Didžiuoju Lietuvos maršalu. Keliavo po Mažąją Aziją, kelionę aprašė ir 1601 m. paskelbė laiškų forma lotyniškai. Vėliau jie buvo išspausdinti vokiškai, lenkiškai ir rusiškai. 1584 m. jis vedė penkiolikos metų Višnioveckaitę, su kuria susilaukė šešių sūnų ir trijų dukterų.
Radvilas rūpinosi jėzuitų kolegijos organizavimu, spaustuvės statymu, plėtė biblioteką ir turtino paveikslų rinkinius. Miręs buvo palaidotas Nesvyžiuje. Lietuvos istorijoje žinomos net 48 kunigaikščių Radvilų šeimos.
KNG. M. K. RADVILAS YPAČ IŠSKIRTINAS
LIETUVOS ŽEMĖLAPIO PARENGIMU
Svarbūs ir dideli jo darbai, įvykdyti kaip karo vado, valstybininko ir švietėjo, žvelgiant beveik į keturių šimtų metų praeitį norisi teigti, kad gal visų svarbiausias išlikęs jo nuopelnas lietuvių tautai yra 1613 m. jo išleistas Lietuvos žemėlapis. Jei ne jis, tai kas kitas būtų vadovavęs karams prieš rusus, jei ne jis, tai kas kitas būtų buvęs Trakų ir Vilniaus vaivada. Tačiau, jei ne kunigaikštis Mikalojus K. Radvila (Našlaitėlis), tai niekas kitas nebūtų išleidęs to Lietuvos žemėlapio, kuris ne tik žymus XVII a. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos dokumentas, bet yra vienas svarbiausiųjų to laikotarpio ir bendrai visų Radvilų lietuviškos veiklos dokumentas — mūsų istorikų, meno istorikų dar beveik nepradėtas nagrinėti Nesvyžiaus Radvilų įnašas į lietuvių tautos kultūrą.
Į žemėlapį buvo įdėta daug darbo, pastangų, pinigų, sutelkta įvairių dokumentų ir duomenų. Kiekvienai vietovei turėjo būti vedama atskira kartoteka, telkiant gaunamas žinias, dokumentus, brėžinius, piešinius ir kt. Turėjo būti padaryta bent keletas žemėlapio juodraščių, vis juos taisant, tikslinant, papildant, lyginant, švarinant.
Pagaliau, žemėlapis buvo pagamintas tikslesnis, tobulesnis, pilnesnis, išsamesnis, moksliškesnis už visus iki tol apie Lietuvą išleistus žemėlapius. Todėl juo, ištisą eilę metų, naudojosi kiti įvairių valstybių geriausi žemėlapių autoriai. Tuo vėl įrodomas lietuvių tuolaikinis kultūrinis pranašumas prieš lenkus ir rusus.
DIDELĖ DRĄSA
Kiekvienas naujumas, jei jis liečia ir įtaigoja tautos ar visuomenės dalį, pastatomas kritikai, dažnai labai griežtai. Negalima abejoti, kad kunigaikščio Radvilo (Našlaitėlio) sumanymu parengtas Lietuvos žemėlapis buvo susilaukęs rėkiančiai aštrių puolimų, ne tik iš lietuvių tautos priešų, kaimyninių lenkų, rusų ir vokiečių, bet gal net ir iš pačių lietuvių.
Tokiems puolimams atsispirti, prieš juos atsilaikyti, kurie dažnai būna paskviliškai klastingi, melagingi, reikia daugiau nei atkaklumo, pasiryžimo. Reikia pasišventimo, nepalaužiamo atsidavimo, gero reikalo išmanymo, taiklaus argumentavimo ne tik pritariančiųjų — draugų ir bičiulių aplinkoje, bet ir priešų stovyklose.
Kunigaikščiai Radvilai savo šeimos ilgoje ir garbingoje istorijoje daug pasidarbavo Lietuvai. Radvilų giminės pradžia esanti legendarinė. Esą, krivių krivis Lizdeika, su kuriuo siejama Vilniaus įkūrimo legenda, vilko guolyje radęs vaikutį, kurį užsiauginęs ir jam davęs Radvilo (nuo rado, vilko) vardą. (Kunigaikštis Jonušas Radvilas, 1612-1655, kurio vardu buvo pavadintas 1. gusarų pulkas nepriklausomos Lietuvos laikais, 1636 metais, susiginčijęs su lenkų atstovu seime garsiai pasakė: “Ateis laikas, kai lenkai į duris ne-
Radvilų rūmai Nesvyžiuje (iš senos litografijos)
Nesvyžius — senoje graviūroje
pataikys, išmesime juos pro langus!”. Vien šis pasakymas nėra koks pasidarbavimas Lietuvai, bet gali būti pavyzdžiu, kokie patrijotai buvo anų laikų Lietuvos didikai.
Lenkams pavyko sulaikyti ir pavogti karališkąją karūną, siųstą Vytautui Didžiajam, bet jiems nepavyko sutrukdyti kunigaikštiško Lietuvos žemėlapio, jau šimtmečiais žėrinčio kaip retas kultūrinis turtas visai lietuvai tautai.
1613 M. ŽEMĖLAPYJE LIETUVA GARBINGAI APRAŠYTA
Grafo Makovskio su kitais pagamintas ir 1613 m. Amsterdame išspausdintas kunigaikščio Radvilo (Našlaitėlio) Lietuvos žemėlapis yra išskirtinas kultūrinis epizodas, kaip šviečiantis gintaras atėjęs į lietuvių tautą prieš keletą šimtų metų. Jis lietuvių dar neįvertintas, neišnagrinėtas, neišstudijuotas ir neaprašytas.
Jame sukrauta daug įvairių žinių, kurias galėtų pastudijuoti ne tik istorikai, geografai, kartografai, Lietuvos senovės mylėtojai, bet ir dailininkai, rašytojai bei kiti lietuvių kultūra besidomintieji.
Atskirai nagrinėtinos upės, vietovės, miškai, sienos ir t.t. Visuotiniai ir sritiniai. Ypač įdomūs, reikšmingi lotyniški paaiškinimai apie Lietuvą. Jų po visą žemėlapį išmėtyta, gražiai įrašyta. Svarbiausieji yra pagrindinėje — didžiojoje — pilnojoje žemėlapio laidoje, kitų vadinamoje pirmąja laida. Jie per plačias devynias skiltis paskelbti žemėlapio apačioje. Jų svarbesnieji, iš lotynų kalbos išversti į lietuvių, skamba taip:
Palankiam skaitytojui. Uoliausiai kiek galint aprašant šį Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos geografinį žemėlapį, reikia truputį pridėti apie šalies sritis ir tų žmonių papročius, kad geriausiai užkirtus paklydimus įvairių autorių nuomonėms ir raštams, kurie daug ir neteisingai rašo savo knygose ir todėl, stengdamiesi aprašyti, patyrėme, kad jų raštuose daug kas neatitinka tikrenybei, net yra priešinga jai.
Didžioji Lietuvos Kunigaikštija yra plačiausia ir garsiausia šalis žuvingais tvenkiniais ir ežerais, didelių ir garsių upių drėkinama, iš kurių plukdoma ypatingai šiomis: Krononu (Chronon), kuri dabar Nemunu vadinama, Rubonu (Rubon) — dabar Dauguva vadinama, Borysteniu (Borys-tenes) — paprastai Dniepru vadinama ir Būgas, Pripetė, Neris, Ščara, Šventoji, Nevėžis, Svislo-čius, Slučia, Lania ir t.t.
Kraštas turi labai daug gerų miškų, kurie labjausiai medžioklėje ir medaus gaminime duoda naudos ir iš kurių gaminama medžiaga laivams ir namams statyti ir gaunama anglys. Šita šalis lengvai ir iš visų pusių prieinama tikru ir nevaržomu keliu, priešingai kai kurių autorių nuomone, kurie sako, kad jinai esanti prieinamų tiktai žiemą. Keleivis, iš Lenkijos keliaudamas, kaip sakoma, nė kojų pėdų nesušlampa. Visokių rūšių javais ji derlingiausia ir jie visada gerai prinoksta ir tinkamą derlių duoda. To derliaus gausumą gali paliudyti garsiausi uostai— Karaliaučius (Tvangstė-Regiomontum) ir Ryga, kurie javus, iš Lietuvos atvežtus, į užjūrio šalis eksportuoja. Dėl to dabar lietuviai didelę prekybą su kitomis tautomis veda, nes be įvairių rūšių javų: kviečių, miežių ir kitų, taip pat linų, kanapių, medžio anglių, smalos, taip pat laukinių žvėrių kailių, ypač bebrų ir lapių, ir daug ko kitko eksportuoja. Nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visad užtektinai turėjo ir turi, ir ne tik daiktais, kaip kiti rašo, maino. Pinigus ši giminė lengvabūdiškai šleidžia, pirkdama įvairius kaspinus, skanėstus, gėrimus, auksu siuvinėtus bei šilkinius skarmalus.
Miestų, miestelių bei kaimų šioje valstybėje nelabai gausu. Pirmoje vietoje stovi Vilnius— šalies sostinė, didelis ir garsus miestas, aplinkui su priemiesčiais apimąs apie dvi vokiškas mylias, Neries ir Vilnelės upių santakoje pastatytas. Iš jų toji, kuri miestui vardą davė, yra mažesnė, gi antroji — didesnė ir plukdoma, nutekėjusi už Vilniaus keturiolika mylių susilieja su Nemunu prie Kauno. Pačiame mieste yra daug gražių pastatų, gražiai pastatytų, nes medinių namų šiuo laiku nedaug yra ir jie tiktai užkampiuose bei priemiesčiuose stovi. Pilis miestas turi dvi, ne tiek stiprias kiek gražias: viena vadinama Taurakalniu, pastatyta dar pagonybės laikais ir dėl senumo jau iš dalies apgriuvusi. Antra — slėnyje, kur Vilnelė įteka į Nerį, kuriame prabangiška katedra pastatyta ir šv. Stanislovui pašvęsta. Be to, šiame mieste daug romėnų ir graikų apeigų bažnyčių su nemaža prabanga pastatytų, taip pat
Radvilų rūmų Nesvyžiuje fasadas.
augštais mokslais spinduliuoja (žydi) jėzuitų kolegija. Rusijos metropolitas ten turi savo būstinę graikų apeigų bazilikoje, pašvęstoje šv. Panelei Marijai. Yra šioje Kunigaikštijoje ir kitų romėnų
Radvilų rūmai Kėdainiuose. Jonušas Radvilas juose 1650 m. buvo įsteigęs spaustuvę.
apeigų vyskupų, būtent Žemaičių ir Jonavos, kuris yra taip pat ir Slucko. Yra taip pat ir graikų apeigų vyskupų, kuriuos liaudis paprastai vadina vladikomis ir kurie priklauso romėnų bažnyčiai, kurios valdžiai pasidavė Brastoje, 1596 metais, būtent: Polocko ir Pinsko, įsteigta Lenkijos karaliaus Stepono, daug kartų nugalėjusio Maskvą, ir Nesvyžiaus, to miesto kunigaikščio pastatyta. Taip pat nemažos reikšmės turi karališkieji miestai: Trakai, Kaunas, Gardinas, Brasta, Polockas, Minskas, Mogiliavas, Naugardukas, ir kunigaikščių miestai: Sluckas, Nesvyžius ir Biržai.
Didikai turi gražius rūmus ar pilis, išpuoštus visokiais užsieniniais papuošalais ir įvairiausiais rakandais apstatytas. Kai kurios pilys apvestos sienomis, pylimais ir aprūpintos daugeliu kariškų patrankų.
Lietuvių giminė džiaugiasi daugybe laisvių, yra mandagi, draugiška, švelni ir vaišinga. Ne tik mielai priima nepažįstamus svečius, bet juos net kviečia, suteikia įvairių patarnavimų ir maloniai išlydi. Karo metu labiau mėgsta raiti kariauti. Kare naudojasi veisliniais žirgais, o ne tais mažais ir menkais, kaip kažkas parašė, ir kurie tiktai ūkio darbams paskirti, nes turi puikiausias arklių kaimenes, surinktas iš Italijos, Vokietijos ir Turkijos. Tokių arklių kai kurie didikai, nesigailėdami lėšų, turi labai daug. Įsivyraujant lenkų įtakai dažnai priversti kariauti, bet niekad patys nepuola ir kariauja tiktai kitų užpulti ir ne tiktai žiemą, kaip pasakoja svetimtaučiai istorikai, nežinantieji šios šalies papročių.
Lietuvis yra apsivilkęs gana puošniai ir naudojasi ne vienu tiktai drabužiu. Maistas gausus, be galvijų, avių ir kitų penėtų gyvulių mėsos, jį
Mikalojaus Kristupo Radvilo-Našlaitėlio puošnūs šarvai
Įkinkytų lokių vežamas ir skaitlingos svitos lydimas, kunigaikštis Radvilas grjžta į savo rūmus
dar papildo žuvimis, laukinių žvėrių mėsa, pridėdami įvairių valgio prieskonių. Gėrimas iš medaus ir vandens, sumaišytas su vyšnių sunka ir įvairiais kvapsniais, iki 100 ir daugiau metų išlaikytas, ypač didikų namuose, savo aromatu ir skoniu viršija žinomą Malvazijos vyną. Gi vyno vartojimas, anksčiau nebuvęs, dabar taip įsigalėjo, kad juomi net liaudis puotose naudojasi ir tokiu, kurį vežimais atveža iš Vengrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir nuo Reino atplukdo laivais.
Tokie yra Lietuvos kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilo (Našlaitėlio) paaiškinimai apie Lietuvą, jo pastangomis parengtame ir išleistame Lietuvos žemėlapyje, išspausdintam Amsterdame, 1613 metais. Čia jų patiekta tik dalis. Kas suredagavo tuos paaiškinimus apie Lietuvą, dar nežinoma. Bet jie visiškai skiriasi nuo daugelio kitų aprašymų apie to meto Lietuvą. Šiandien juos skaitant, noromis ar nenoromis, reikėtų sutikti su mūsų kunigaikščio paskelbtais aiškinimais, užuot sekant, persispausdinant ir net istoriniuose raštuose skleidžiant slavų, germanų ar kitų paliktus skurdžius, labai prastai Lietuvą ir lietuvius pristatančius raštus, kronikas ar kitokius dokumentus.
Ar nevertėtų tikėti lietuvių kunigaikščio raštais, užuot beatodairiniai sekant kokiu, su kryžiuočiais Lietuvą naikinti jojusiu, kronikininku, bei kitais abejotinai nusiteikusiais ir dar abejotiniau apie mūsų tautą rašiusiais, neretai lietuvių priešais? Kitais atvejais pasitikint visiškai letuvių nepažinusiais svetimaisiais, nemokėjusiais mūsų sentėvių kalbos. Ar nebūtų laikas pradėti atsijoti mūsų tautos niekinimui parengtus raštus?
Kunigaikščio Radvilo Lietuvos žemėlapyje apie Lietuvą duotos žinios ir suglaustos daug pasako apie mūsų tautą. Jas reikia skelbti mokyklų vadovėliuose ir knygose saviesiems, taip pat svetimiesiems skirtose mokslo ir informacijos knygose apie Lietuvą. Tai seni, vertingi dokumentai! (Nuo 1613 iki 1970 m. yra 367 metai.). Prieš tokį dokumentą turėtų nublukti svetimųjų mums priešiškos kronikos, informacijos, užrašai ar gudriai, tariamai “moksliškai” parengti melai.
IŠLEISKIME TA ŽEMĖLAPĮ SU PAAIŠKINIMAIS
Kng. Radvilo 1613 m. žemėlapis yra antikvarinė retenybė. Pavieniai kolekcijonieriai jį pasididžiuotinai pakabinusieji salionuose, apie jį nedaug žino. Jis kabo kaip nekalbanti senovė, o taip neturėtų būti.
Jį reikia išleisti (nevilkinant!) ne tik natūralaus didumo, bet ir mažesnio formato, net ir atvirukinio. Reikia duoti dalinius ar pilnus vertimus iš lotynų kalbos į lietuvių. Jį turėtų įsigyti visos lituanistinės mokyklos, įvairūs kultūrininkai, visi sava istorija besidomintieji, taip pat ir visas diplomatinis lietuvių korpas. Jį reikia pasiūlyti svarbesnėm pasaulio bibliotekom, su vertimais ir trumpais paaiškinimais įtakingiausiomis kalbomis.
Leiskime pasauliui išgirsti apie mus. Neslėpkime, nenaikinkime lietuvių tautai svarbių dokumentų, kai svetimieji visomis išgalėmis skleidžia apie mūsų tautą piktus melus. Atsiremkime grynais istoriniais dokumentais.
ŽVELGIANT Į PRAEITĮ
Ištisi šimtmečiai prabėgo, o apie tą žemėlapį tebėra labai nedaug žinių. Dr. P. Rėklaitis Lietuvių Enciklopedijos XXXV t. 234 psl. rašo:
“K. Buczek sprendžia, kad Strubicz nuo 1586 ruošė naują D. L. K-tijos ž., kuris žinomas Kng. Radvilo Lietuvos ž. vardu. Su pagalba didikų Lietuvoje šio ž. piešiniai buvo baigti ruošti tuoj po 1595. Galutinį ž. piešinį atliko kng. Radvilo grafas Tomas Makovskis, kuris nuvežė Olandijon, įteikė raižyti olandui Gerardui Hesseliui. 1613 Kng. Radvilo Lietuvos ž. išėjo Wilhelmo Janssonijaus leidykloje kaip atskiras sieninis ž. (1: 1.300.000), nuo 1635 pagrindinėje dalyje kartotas to pačio leidėjo atlase. Kng. Radvilo Lietuvos ž. matematinis tikslumas buvo aukštesnis už to meto Lenkijos ž.; kartografinio vaizdo praplėtimu, upių ir vietovių tinklo atžvilgiais Kng. Radvilo Lietuvos ž. reiškė didelę pažangą.
XVII-XVIII a. gausūs Lietuvos ž. pasirodę užsienio atlasuose kartojo kng. Radvilo ar net senesnių Lietuvos ž. duomenis, neįnešdami nieko nauja. Sumažintą kng. Radvilo Lietuvos ž. kopiją davė olandas Joannes Janssonius (Wilhelmo Janssonijaus konkurentas) savo nuo 1638 Amsterdame leidžiamame atlase. Ten pat 1662 Joh. Blaeu ir 1689 Frederick de Wit savo atlasams kng. Radvilo Lietuvos ž. kopijavo vienaip duodami šiaurę dešinėje lapo pusėje (tuo pasekė Meriano ž.), kitaip, simetriškai, komponuodami, — olandai Danckertso ir Ottenso atlasai. Pastaraisiais XVIII a. pasekė vokiečių kartografai Lotter ir Seutter Augsburge bei šio įpėdinis Probst. Kng. Radvilo Lietuvos ž. duomenis panaudojo taip pat kamyninės kartografijos kiek patobulintos 1659
Pilnoji (geroji) kunigaikščio Mikalojaus K. Radvilo (Našlaitėlio) 1613 m. Lietuvos žemėlapio laida. Apačioje — aprašymas lotynų k. apie Lietuvą. Vakaruose prie Lietuvos aiškiai priskirta visa Prūsija, siekiant Vyslos upę ir Dancigą. Pietuose Lietuvos siena eina gerokai į pietus nuo Pripetės upės. (Originalas Uppsalos universitete, Švedijoje)
prancūzo Sanson d’Abeville 5 lapų Lietuvos ž., išleistas Paryžiuje, ir italo Coronelli atlaso Lietuvos ž., 1692 išleistas Venecijoje. Nūrnbergo kartografijos leidykla Homann 1749 išleido Lietuvos jėzuito Nieprzeckio, T. Mayerio kiek aptvarkytą, D.L.K-tijos ž.; Homann leidykla 1735 išleido taip pat Mažosios Lietuvos (Lithuania Borussica) ž.
Patobulinimų mūsų regiono kartografijoje įvedė Guillaume de Vasseur de Beauplan 1652 Dancige išleistame Lenkijos ir Lietuvos ž., kurio autorius 1632-48 pravedė kartografavimo darbus Ukrainoje ir ž. pritaikė pirmasis kūginę projekciją, o kng. Radvilo Lietuvos ž. projekcija yra trapecinė-pseudocilindrinė; bet užsienio atlasų leidėjai Beauplano pagerinimais nesirėmė. XVIII a. Lietuvos kartografinis vaizdas pradeda tobulėti platesniu mastu, kaip rodo Guillaume Del’ Isle 1713 Paryžiuje ir Johann Kanter 1770 Karaliaučiuje išsp. Lenkijos-Lietuvos ž., žymiai padidinęs vietovių skaičių.”
Dr. P. Rėklaičio straipsnis patvirtina, kad kunigaikščio M. K. Radvilo Lietuvos žemėlapis, išspausdintas 1613 m., buvo ir yra geriausias to laikotarpio Lietuvos žemėlapis, ilgą laiką daręs stiprios įtakos kitiems žemėlapių autoriams, rengėjams ir leidėjams. Stropiai, kruopščiai, dokumentiniai ir moksliškai parengtas žemėlapis yra svarus politinis įrankis, stiprus motyvuotas argumentas tos valstybės naudai (ar nenaudai, jei padarytas nesilaikant tautos valios, jos teisėtų ribų).
Šisai kunigaikščio Radvilo žemėlapis Lietuvos naudai atliko svarbius, reikšmingus “mūšius” politiniame ir kultūriniame Lietuvos akiratyje XVII amžiuje. Jis neabejotinai kėlė Lietuvos garbę užsieniuose, davęs sunkiai atremiamus duomenis.
Dar neaptikta svetimųjų atmesti tenai nubraižyti, įrašyti, paskelbti esminiai ir pagrindiniai dalykai. O žemėlapis, kaip minėjome, svarbus ne vien geografiniu vietovių išdėstymu, bet taip pat teritorijos ir šiuo atveju, net gyventojų aprašymo ypatumais. Ypač mums svarbūs tenai paskelbti aprašymai apie lietuvius, lietuvių miestus, papročius ir kt. Vietomis gal kai kas ir pagrąžinta, sakysime posakis: “Keleivis, iš Lenkijos keliaudamas, kaip sakoma, nė kojų pėdų nesušlampa”. Gali būti skirtingų keliavimo būdų. Važiuodamas karieta, ar jodamas žirgu, keleivis iš Lenkijos vykdamas į Lietuvą galėjo nesušlapti kojų pėdų.
Būtų galima diskutuoti ir dėl kai kurių kitų labai šiltai parašytų sakinių, bet. .. mes tais laikais negyvenome, tuometinių sąlygų nežinome, su kunigaikščiu Radvilu ar jo patikėtiniais mokslininkais nekalbėjome, nedalyvavome jų vykdytose kelionėse po įvairias Lietuvos vietas, nematavome upių, nei miestų, nesilankėme Lietuvos didikų, nei paprastų lietuvių namuose, su jais nei gėrėme, nei valgėme, su jais nevykome į karo žygius, nejutome tuometinės Lietuvos didybės. Todėl vargu būtų galima rimtai ginčytis ar stengtis nuginčyti tenai paskelbtus duomenis apie savąją tautą, jos gyvenimo būdą, papročius.
Graiko Eratosteno žemėlapyje, sukurtame 220 m. pr. Kr., yra pažymėta sala BALTIA
Po kelių šimtų metų Lietuva atrodė kur kas prasčiau, nei kunigaikščio Radvilo aprašyta. Nebuvo nei tiek daug tų puikių žirgų, nei tų auksais siuvinėtų aprėdalų, nei gausių storalankių statinių su šimtamečiu vynu, Ją buvo sunaikinę įvairūs okupantai, nualinę iki neatpažinimo. Ne tik iš lauko, bet ir iš vidaus buvo pakeistas lietuvis, tarsi vergo skarmalai įaugo į jo būtybę, į to buvusio išdidaus žmogaus atlikusį palaiką, atrodantį lyg begarsiai slankiojantį šešėlį.
Tokį lietuvį, taip sunaikintą mūsų tautą kaimynai norėjo visiškai pribaigti, išbraukti iš žemėlapių. Negalėdami sunaikinti visų tikrų duomenų, jie vis ir vis skelbė savuosius niekinimus taip plačiai, neatlaidžiai ir įtakingai, kad jais, nelaimei, pradėjo tikėti kai kurie lietuvių kultūrininkai, istorikai, švietėjai, tuo prisidėdami prie mirtinai pražūtingų Lietuvos priešų pagrabų rengimo dar likusiai gyvai tautos daliai.
ŽEMĖLAPIŲ PRADŽIA
Babiloniečiai pirmieji bandė tyrinėti pasaulio išdėstymą. Babiloniečiai pirmieji sugalvojo sexagesmalinę sistemą, dalinant apskritimą į 360 laipsnių, laipsnius į minutes ir minutes į sekundes. Taip pat dieną jie suskirstė į valandas, minutes ir sekundes, kas padėjo sekti žvaigždes ir planetas orbitose. Herodotas sako, kad babiloniečiai išrado gnomoną — seniausiai žinomą instrumentą kampams matuoti. Babiloniečiai pirmi pripažino pasaulį esantį apskritą su atskirais vandenynais, kuriuos vadino Karčiaisiais vandenimis.
Britų Muzėjuje yra molyje babiloniečių išbraižytas bene pirmasis pasaulio žemėlapis, kurį jie padarė V a. prieš Kr. Babiloniečių kosmo idėja, išraižyta auksiniame diske, yra saugoma Hanoverio muzėjuje. Seniausias kadastalinis planas, iš apie 2200 m. prieš Kr. yra saugomas Konstantinopolyje. Babilono miesto raižinys, maždaug iš VII a. pr. Kr., ir Madaktos miesto, buvo užtikti Ašurbanipalo rūmuose, iš 668-626 m. pr. Kr.
Egiptiečių valdovas Rameses II, maždaug 1300 m. pr. Kr., stengėsi išsaugoti nuo Nilo potvinių žemes. Pirmas išlikęs papiras, vaizduojantis žemėlapį, vadinamas Turino papiru, iš maždaug 1320 m. pr. Kr., rodo egiptiečių aukso kasyklas ir šiek tiek aplinkinės gamtos, namų, ir įėjimą į galerijas. (R. V. Tooley: Maps and Map-Makers, New York, 1962).
Graikų astronomas, geografas ir poetas Erastotenas, gyv. apie 275-195 m. pr. Kr., pirmas apskaičiavo žemės apimtį, išmatavo meridijano lanką tarp Aleksandrijos ir Sienos. Nepaprastai įdomus Erastoteno žemėlapis iš 220 m. pr. Kr., paskelbtas J. Gabrio knygoje “Parenté des langues hittite et lituanienne et la Préhistoire”. Geneve,
Iškarpa iš Olaus Magnuso žemėlapio, išleisto 1539 metais Venecijoje. Lietuva pažymėta Vytimi, virš jos aisčių senosios religijos simboliai. Apačioje, lokiai kopinėjanti medų, pakliūva į spąstus.
1948, iš kur jį paėmęs, čia pakartoju. Nemažam nustebimui, tenai matome įrašą Baltia. Tai, manytina, baltų arba lietuvių gentys, ar net jų valstybė. Greta matoma Thule bus dabartinė Švedija. Šveduose ir vokiečiuose dar yra senų dainų apie Thulę, ir tai esąs išėjimas į jūrą, ar pan. Albionu pavadinta, turbūt, dabartinė Anglija. Žemėlapyje nėra nei rusų, nei lenkų, nei jokių slavų, nei vokiečių ar germanų. Tasai Erastoteno žemėlapis, kaip ir visi jo raštai, reikalingi stropaus, lietuvių mokslininkų panagrinėjimo.
Egipte gimęs, Aleksandrijoje, 85-160 m. po Kr., gyvenęs graikas Claudius Ptolemėjas savo trylikos tomų veikalu “Syntexis mathematica” padarė žymios įtakos astronomijai, geografijai. Ten jis nustatė žemės koordinates, dangaus kūnų judesio dėsnius, sudarė sinusų lenteles, kurios beveik nekeistos išliko šimtmečiais. Ptolemėjas taip pat parašė ir paskelbė 18-kos tomų “Geografiją”, kur minimi ir baltai — galindai ir sūduviai.
Nuo Ptolemėjaus iki Delorto kataloniečio 1330 m. žemėlapio, apie Lietuvą, vargu, ar užtikta kitų žemėlapių. Tuo tarpu, vokiečių “Stimme der Freiheit” yra paskelbtas E. V. Sakso straipsnis, kuris įrodo baltų-aisčių nepertraukiamą tęstinumą nuo 6500 m. pr. Kr. iki mūsų eros.
Švedų rašytojas, geografas, arkivyskupas Olaus Magnus (1490-1557) Venecijoje 1539 m. išleido įdomų žemėlapį, kuriame matoma ir Lietuva, ir lietuviškas Vytis.
Visi suminėtieji žemėlapiai Lietuvą pažymi tik tarp kitų valstybių, ir gerokai skirtingai nuo dabartinių žemėlapių.
GERARDO MERKATORIAUS ŽEMĖLAPIAI
Iki šiol užtiktų žemėlapių, pirmas visai atskirai Lietuvą vaizduojantis, yra sukurtas vokiečių kilmės flamų kartografo, geografo ir astronomo Merkatoriaus. Gerardus Mercator (vadinamas dar ir Gerhard Kremer) gimė 1512.III.5 d. Rupelmonde. Mokslus einant, pagrindiniu jo profesorium buvo Gemma Frisius. 1537 m. jis pradėjo reikštis kaip savarankus mokslininkas. Jo svarbiausi moksliniai darbai yra: 1) 1537 m. Palestinos žemėlapis, 6 lapai; težinoma viena kopija, kuri laikoma Biblioteca Civica di Perugia. 2) 1538 m. Pasaulio žemėlapis; vienintelis egz. saugomas American Geographic Society. 3) 1540 m. Flandrijos žemėlapis, 4 lapai; težinoma viena kopija — Plantin Museum, Antwerp. 4) 1541 m. Žemės globas; žinoma dvylika egz. 5) 1551 m. Dangaus globas; žinoma devyni egz. 6) 1554 m. Europos žemėlapis, 15 lapų; težinomas 1 egz. Stadtbibliothek, Breslau. 7) 1564 m. Didžiosios Britanijos žemėlapis, 8 lapai; žinomi 3 egz. Breslau, Roma, Perugia. 8) 1569 m. Pasaulio žemėlapis, 18 lapų; po 1 egz. turi: Paris—Bibl. Nat., Breslau, Basel univ. ir 1 privatus asmuo. 9) 1572 m. pataisytas Europos žemėlapis, 15 lapų; po 1 egz. turi: Basle, Weimar ir Perugia.
Nei vieno egz. nėra išlikę Merkatoriaus Amerikos žemėlapio, iš 15-kos lapų.
1585 m. buvo išleistas Merkatoriaus žemėlapių rinkinys, vardu Atlas, apimantis Prancūziją,
■ Merkatoriaus Lietuvos žemėlapis, išleistas 1595 metais
Belgiją ir Vokietiją, viso 51 lapas. Antroji Atlaso dalis, su Italija ir Graikija ir 23 žemėlapiais, pasirodė 1590 m. Trečioji ir paskutinė Atlaso dalis buvo išleista 1595 m. su 36 žemėlapiais. Du jų skirti Lietuvai. Merkatorius mirė Duisburge, 1594 m. gruodžio 2 d.
LIETUVA GERARDO MERKATORIAUS 1595 M. ŽEMĖLAPYJE
Po Merkatoriaus mirties išleistas Lietuvos žemėlapis yra 437x373 mm didumo ir 1:3,000,000 mastelio. Jo pagrindinė spalva yra rusvai žalsva, kuria nužymėta pagrindinė Lietuvos teritorija. Žemėlapyje yra ir įvairių kitokių spalvų. Per tiek daug metų jos yra gerai išsilaikiusios ir sudaro malonią darną.
Žemėlapio viršuje, kairėje pusėje yra nedidelis užrašas: Lithvania. žemėlapio apačioje, dešnėje pusėje, autoriaus įrašas: Per Gerardum Mercatorem. Ir žemiau: Cum Priuilegio. Per Lietuvos teritoriją užrašyta didokomis raidėmis: Magnus Ducatus Lithvaniae. Žemėlapio kairėje pusėje, tarsi Lietuvos provincija, užimanti nedidelį plotą, Lenkija; įrašas: Polonia, tokio pat didumo raidėmis kaip Lietuvos žinioje buvusios Volhinia ir kt. Ant matomos Prūsijos dalies yra raitytomis raidėmis: Prvsiae Pars.
Žemėlapyje vietovardžiai surašyti ne lietuviška tarsena. Vilnių rašo Wilno, Kauną — Kowno, Gardiną — Grodno, Naugarduką — Nouogrodek, Anykščiai — Anixen ir t.t. Daug vietovių yra išdėstyta klaidingai. Kaikurių vietovių vardai skamba neatpažįstamai. Pažymėta, Nemunas išteka iš didelio Crono ežero ir ten jį vadina Niemen upe ir to vardo nekartoja. Augščiau Gardino, ties vietovėmis Rodnicza ir Merecz, įrašo Memel upė ir dar pakartoja ties Georgenburg ir Rangnit. (Upė rašo fl.). Maždaug ties Pripetės pelkėmis pažymi didžiulį Salmatia logo (ežerą).
Šisai G. Merkatoriaus Lietuvos žemėlapis yra reikalingas lietuvių studijų.
Tą didžiulį atlasą Gerardas Merkatorius pradėjo kurti 1575 m., o jo pilnas vardas yra: Atlas, sive cosmograficae meditationes de fabrica mundi et fabricati figūra 1595.
Abejotina, ar G. Merkatorius keliavo po Lietuvą, ją tik kartografiniai ir kitaip studijavo. Atrodo, jo Lietuvos žemėlapis yra neoriginalus kūrinys, o sukurtas kompiliacijos būdu, net Ptolemėjaus paskleistas žinias naudojant. Autorius bus naudojęsis Gastaldi (1563), Pograbka (1570), Strubiczo (1572) ir kt. žemėlapiais. Tačiau dr. P. Rėklaitis mano (LE XVIII, 232), to Lietuvos žemėlapio laidų iki 1642 m. bus buvę išleista net 40.
(Bus daugiau)
