Ar reikėjo priešintis mūsų valstybės užgrobimui?
Kalėdų išvakarėse (“Naujienos” — 1966 m. gruodžio mėn. 19 d.) St. Juškėnas pasišovė išryškinti jau daug kartų spaudoje linksniuotą šią temą. Kaip paprastai, švenčių proga visi daromės sentimentalesni, atseit, plačiau praveriame savo širdis saviesiems . . . Taigi, ir p. Juškėnas mėgina pažerti savų sentimentų, neva ir savo tėvynei, jieškodamas atpirkimo ožio dėl jos likimo.
Svetimųjų jungas, uždėtas mūsų kraštui visiems sunkiai spaudžia širdis. Ne tik pažeminimas, skurdas, vargas, bet ir kraujas mūsų artimųjų, kenčiančių priespaudą įpareigoja mus šaukti, skelbti pasauliui žmoniškumo paniekinimą, tironijos triumfą, kurį ten sukūrė okupantas. Bet šitos medalio pusės p. Juškėnas nemato, o jieško “tikrojo” kaltininko Lietuvos Kareivėlio asmenyje.
Pasiblaškęs ir pasimetęs karinių pajėgų palyginimuose: ’’Prilygo modernių Europos valstybių kariuomenėms”. .. “Taigi prilygo, bet nesipriešino ir nekariavo”.. . užbaigia savo sumestą tezę, tikėdamasis sumušęs “Gintare” straipsnelio autorių, rašiusį jaunajai kartai apie Lietuvos praeitį, neskirdamas kiekybės nuo kokybės sąvokų, persimeta į lenkų ultimatumą Lietuvai, kur, neva, Lietuvos Kareivėlis irgi neparodęs reikiamos iniciatyvos, o tuo tarpu barasi dėl, neva, perdidelio karininkų įsipolitikavimo, kaip jis čia linksniuoja: verčiusių ir nuolat besistengiančių versti valdžias”...
Vertė valdžią — blogai, nevertė valdžią, irgi blogai. Atrodo, kad paskutiniu p. Juškėno pageidavimu Lietuvos Kareivėlis turėjo nuversti valdžią ir pats pasiimti iniciatyvą ginti savo kraštą -— pakelti ginklą . . .
Iš p. Juškėno komentarų, daromų iš Igno Taunio “Laisvojoje Lietuvoje” paskelbto pasikalbėjimo su Ernestu Galvanausku, kurių pilnai nesupratęs — nesuvirškinęs, tampa gatavas ugnimi spjaudyti ant to Lietuvos Kareivėlio, taip nesenai atvadavusio tėvynę, prijungusio Klaipėdos Kraštą, bei visą tai išlaikiusį iki kolosų susidūrimo .. . tvirtina, kad būtų geriau buvę Lietuvai turėti tik kelis šimtus kareivių paradui ir kelis augalotus “barabanščikus” Lietuvos laisvei ginti. . .
Lyg iš kanapių išlindęs, jis kartoja plačiai neaiškių gaivalų skleidžiamas pasakas lietuvių tarpusaviam skaldymui, bet ne pozityviam bendradarbiavimui. Ir tos jo paties sukurtos, neva, jaunuolių pasakos, taip nayviai išreikštos ir toks puikus “sugebėjimas” nerasti nei vienos pozityvios detalės Lietuvos kūrybos laikotarpy, kur ši kūryba surišta su kariuomene, leidžia spėlioti kiek p. J. yra daugiau pažengęs už tuos jo paties sukurtus 14-15 metų jaunuolius su elementorium rankose.
Kur gavo savo išsimokslinimo pagrindą Lietuvos policija, paštininkai, auto mechanikai, šoferiai, šaulių būrių vadai; kiek sanitarinių puskarininkų, ar šiaip sanitarų paruošta . .. ar kaimo bernelis, grįžęs iš kariuomenės, nebuvo pažiba savųjų tarpe?!
Ne mano pareiga išskaičiuoti visų teigiamybių, kurių būta taip daug ir jei visas čia atskleisti, visvien rasis plačiaburnių, kurie rėks: propaganda! melas! ar kitu būdu mėgins sudeginti tiltus į praeitį, kaip dabartinė studentija degina savo bibliotekas, nes kažkas šnibžda: — būk kudlotas, barzdotas, nešvarus, šmeižk kitus, degink kas ne tavo ir žudyk, ir būk pasiruošęs net savo tėvus žudyti, nes to iš tavęs reikalauja Didysis Murzlius ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai juodžiausias.
Matyti, p. Juškėnui per giliai širdin įsmigo augščiau jau minėto pasikalbėjimo su Galvanausku rezultatai, kad šis nei nebeimdamas galvon, kad tas pats Galvanauskas jau prieš tai daugelį kartų buvęs ne tik ministeriu, bet ir ministeriu pirmininku, atėjus užgrobikui, nuėjo jam tarnauti, kuris, turėjęs valdžioje tokias vietas, negalėjo nežinoti užgrobiko tikslų, — puola Lietuvos Kareivėlį, kodėl šis nepakėlęs ginklo ...
Kareivėli, Tu turėjai priminti p. Galvanauskui, kad šis, žinodamas nutarimą už kurį savo ranką buvo pakėlęs ministeriu kabineto posėdyje, reiškiantį priešintis Sovietų Rusijai, pasirūpintų patikrinti, kaip tas nutarimas vykdomas ...
Begarbindamas E. Galvanausko pareiškimus, perduotus trečiojo asmens, Juškėnas, lyg saulės apšviestas, klosto tas jo, neva, šventas tiesas, kurios, matyti, jo manymu, turėjo išplaukti iš E. Galvanausko eitų pareigų didelio sąrašo, kuris, tikriausiai ir sumaišė p. Juškėno galvelę.
P. Juškėno tvirtinimas, kad E. Galvanauskas, būdamas ministeriu, dalyvavęs ministeriu kabineto posėdyje, kur vienbalsiai buvę nutarta priešintis ginklu Sovietų Rusijos agresijai, bet teisinosi nieko nežinojęs, kad tam pasipriešinimui nebuvo pasiruošta, nekelia abejonių, bet kodėl E. Galvanauskas tuo metu, būdamas tokiame poste, nesiinteresuoja to nutarimo įgyvendinimo patikrinimu ir to nepastebi p. Juškėnas, arba sąmoningai nutyli. Ar tai nebuvo gyvybinis kraštui klausimas?! O, E. Galvanauskas turėjo žinoti gynimosi pasiruošimą, kuris buvo tampriai surištas su finansavimu.
Kas turėjo pasipriešinti agresijai? Kas turėjo pasipriešinimui vadovauti? — Valstybės -— vyriausybės nariai, užėmę vyriausius postus valstybės aparate, darę vienbalsius nutarimus ... ar eilinis pilietis, atseit, tas Lietuvos Kareivėlis (nežiūrint laipsnio), nežinodamas ministeriu nutarimų, nei galėdamas nujausti, kad ministeriai taria vienbalsiai, bet nesirūpina, kad tokie nutarimai būtų vykdomi?
Jei apie tai būtų p. Juškėnas pagalvojęs, nebūtų tokios sarmatos pažėręs spaudos puslapiuose.
Lietuvos Kareivėlis buvo išduotas tokių auksaburnių ir jėga įjungtas į raudonąją armiją. Gi, E. Galvanauskas savo noru nuėjo į ministerio kėdę, tarnauti okupantų diriguojamai vyriausybei ir tik vėliau, be kelnių, perbridęs ties Palanga vokiečių rubežių, pabėgo.
Lietuvos Kareivėlis visa jėga priešinosi naujam užmestam okupantų režimui ir daug, oi, daug jų žuvo spontaniškai beatsipalaiduojant nuo pavergėjų, kilus karui su vokiečiais, apvalant savo kraštą ir vėlesnėje rezistencijoje.
Dėlto ir šiandien, bene, svaresni pasisakymai tuo opiu klausimu būtų to Lietuvos Kareivėlio, bet ne kokių “auksaburnių”, tada vienaip, šiandien kitaip bebūbnijančių į “teisybės” būbną, ir ne tų interpretatorių, vapaliojimai su mėginimu susidaryti sau tam tikrą autoritetinį kapitalą, nežiūrint kokių padarinių pridarys savųjų tarpe, ypač jaunosios kartos akiratyje.
P. Juškėnas, kažko siekdamas, plaka net trečiame dešimtmetyje nusikaltėlį . . . patį save, išėjusį savo žodžiu, žodžiu be logikos, plaka savo nesusigaudymą, nežinojimą ir būtų gerai, jei tuo mėgintų nukryžiuoti savo kam tai paslėptą patarnavimą.
St. Baipšys
