LINKUVA - JONIŠKĖLIS - SALOČIAI
Pirmieji partizanų žingsniai šiaurės Augštaitijoje 1944 m. liepos - rugpjūčio mėn.
LTN. RAMUTIS
Jau antra savaitė žygyje. Keliaujame Lietuvos vieškeliais plačiais . . . Gyventojai mus dažnai perspėja, kad aplink miškuose jau esą raudonarmiečių. Mes žinome, bet jie mums kelio nepastoja. Iš pašto agentūrų susirašau, kad jau yra kritę Kupiškis, Spakiškis, Rokiškis ir rusai traukią Biržų - Panevėžio kryptimi. Visų nuotaika, tačiau, gera. Blogiau su karštu maistu, nes pamaitinti virš 200 vyrų yra ne juokai. Dviejų dvarų virtuvės sugebėjo pamaitinti. O maisto, gurguolėse, vyrams nestinga. Žygiuoja Vabalninkų kuopa, Kupreliškio ir Alizavos būriai, pakelyje prisijungė gerai ginkluotas Skapiškio dalinys. Vadas — kpt. A. Tindžiulis.
— Gana! Vieną kartą turime sustoti. Persitvarkyti. Kiekvieną dieną atsiranda ir prisijungia naujų vyrų. Gausis palaida bala, — kalba kpt. Tindžiulis.
Apsistojame Linkuvos dvare. Išstatomas sargybos. Pasiunčiami slapukai ir du skyriai žvalgybon. Antrą dieną tvarkomės. Išrikiuojami vyrai. Peržiūrimi ginklai ir šovinių atsargos. Vyrai, rodos, geri. Entuziazmas veržiasi. Visi nori susidurti su pačiu priešu. Vyrų amžius įvairus: tarp 16 ir 50 metų. Išsilavinimas svyruoja tarp universiteto diplomo ir pradžios mokyklos. Kariškas apmokymas labai įvairus: baigę mokomas kuopas, buvę Rytų fronte ir atėję iš mokyklos suolo, ar nuo plūgo. Mūsų stiprybės ir tvirtumo pamatas yra apie 10-15 frontininkų ir apie 30 policininkų, kurie visi labai gerai ginkluoti. Visi kiti ginkluoti labai menkai ir šovinių atsargos mažos. Dalis ginkluoti viena-kita granata, o dalis — visiškai neginkluota. Kpt. A. Tindžiulis juokiasi, kad trečdalis dalinio tinka ūkio būriui, bet ir ten be ginklų neapsieisi. Buvo sudaryti 4 būriai ir vienas gerai ginkluotas — smogiamasis, kurio vyrai kovos krikštą jau buvo patyrę.
Penkiese nuvykome į Linkuvos partizanų štabą pasitarti. Linkuviečiai nenori nei leistis į kalbas apie susijungimą. Jie mums stato sąlygas: atsiimti Joniškėlį ir žygiuoti į Pušalotą, o jie mums apsaugos šonus ir užnugarį. Grįžome atgal į dvarą nieko nesusitarę.
Pasikalbėję, padiskutavę, priėjom išvados, vykdyti žygį į Joniškėlį po kelių dienų, kai geriau susitvarkysime ir neturėjusius kariško mokslo nors kiek apšviesime. Jokios pagalbos iš niekur nelaukėme ir nesitikėjome.
Žygio metu nesutikome nei vieno vokiečio. Girdėjome, kad jų nemaži daliniai yra apie Biržus. Kpt. A. Tindžiulio sprendimas trumpas, kad jis už pasekmes neatsako. Jis su keliais vyrais iš mūsų pasitraukia.
Liepos 25 d. dalis žygiuojame į Joniškėlį. Žvalgybos pranešimai geri: rusai kariai iš miškų į miestelį užsuka tik retkarčiais. Miestelis beveik be gyventojų, apmiręs.
Geros priekinės ir šoninės saugos. Mūsų pirmos pagrindinės jėgos tik apie 40 vyrų. Gražus liepos popietis. Be nuotykių įžygiavome į Joniškėlio rvarą ir miestelį. Ramu. Skambinu į Linkuvos dvarą, nes teko vesti pirmuosius vyrus į Joniškėlį. Štabas pritaria ir tuojau pajuda su visais likusiais Linkuvos dvare vyrais į Joniškėlį. Grįžta dalimis gyventojai ir mūsų “komendantūrą” apgulta interesantų. Atsiranda ir pasiūlos maisto, net garsaus biržiečių alučio. Dvare vietos apstu. Surenku buvusius belaisvius, kurie kelius kambarius iškloja kvapniu šienučiu. Daug yra rusų šeimų. “Katiušos” moterys tuojau pristato šviežio pieno ir išplautuose dideliuose katiluose jau verda puiki šviežių daržovių ir paukštienos vakarienė. Prie virtuvės dirba keletas ir mūsų vyrų.
Išstatyti sargybų postai ir slapukai. Mūsų “komendantūra” valsčiaus namuose. Ryšis veikia gerai net ir su rusų užimtomis vietovėmis. Susirišame su Žeimelyje esančiu plk. P. Geniu. Jis turįs žinių, kad prie Panevėžio ant šalutinių bėgių stovi daug vagonų su ginklais ir amunicija. Geras dalykas, bet mums nepasiekiamas.
Sulaukėme vyrų ir iš Linkuvos dvaro ir Skapiškio būrio. Visų nuotaikos geros. Skapiškis turi gerą sunkvežimį ir stambią atsargą benzino. Ūkininkai jau pradeda gabenti mums maistą. Prašome juos susilaikyti ir dalį maisto jiems grąžiname, nes Joniškėlio dvaro naciai dar nesuspėjo ištuštinti. Čia mums visko pilna, tik turėk laiko ir gerą apetitą. Esame kviečiami į vieną kaimą už 2 km. Vykstam keli karininkai ir apie 10 vyrų. Išvykstam sunkvežimiu. Jau 17 val., bet dar iki vakaro turime laiko. Ten mus pasitinka ūkininkai su karališkomis vaišėmis. Sėdame prie stalų sode su pažadu, kad visko su saiku, nes aplinkybės verčia pilnai budėti.
“Bepuotaujant” įbėga į sodą mergaitė sušukdama: “Rusai!” Tikrai, gretimame kieme prie serbentų krūmų pamatėme 2 raitus “mėlynkepurius”. Greit prakalbėjo mūsų ginklai. Krito abu arkliai ir raiteliai. Tai buvo pirmas susidūrimas su rusais.
Greitai grįžome į “namus”. Ten ramu, nors vienas grįžęs slapukas sakosi matęs kelis vyrus iš dvaro bėgančius. Rusės patvirtino, kad keli buvę belaisviai — “nusiėmė”. Čia jau pyragai ne kokie. Mums telefonu skambina iš Pušaloto, kad ten ramu, tik partizanų per maža. Jie prašo mūsų pagalbos, arba jie pas mus atvyksią. Nutarta pasiųsti apie 40 vyrų dviračiais. Skapiškio dalinys pasisiūlo vykti sunkvežimiu. Ant Joniškėlio - Pušaloto kelio, prie miško, pasiunčiamas gerai ginkluotas (daugiausia studentai ir frontininkai) skyrius lauko sargybon.
Naktis praeina ramiai. Ltn. V. B. (nepatikrintomis žiniomis vėliau žuvęs Nidoje) po kpt. A. Tindžiulio pasitraukimo, išrinktas dalinio vadu, juokiasi, kad reikia kelti vyrus dabar (4 val. ryto). Teisingas sprendimas, nes pasigirdo minosvaidžių ir kulkosvaidžių šūvių tolimi aidai. Aišku, kad Pušalotas jau “dirba”. Greit teks ir mums įsijungti. Vyrai jau sukilę. Rusės jau paruošę kavą ir gerokai sumuštinių. Jos mums buvo geros. Jos tik stebėjosi, kad “banditai” yra tokie geri, nes apie mus jos jau buvo apšviestos, dar mūsų nematę. Jų vaikai sukinėjosi apie mūsų vyrus, nes juos pavaišindavo saldainiais.
Išsiųsta priekinė sauga. Tuo metu grįžo mūsiškiai iš Pušaloto. Šeši vyrai dingę. Juos Pušalote “pavaišino” minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi. Jie ugnimi atsakė ir atsipalaiduodami traukėsi. Miške traukiantis vėl buvo sutikti ugnimi. Krintančių nei vienas nematė, bet tiki, kad keli galėjo ten žūti. Mes traukėmės į Linkuvą: priekyje sauga, pagrindinių jėgų apie 40 vyrų, gurguolė iš 20-25 vežimų (gurguolę sudarė vyrai atvykę su savais arkliais), likusios jėgos ir apie 10 vyrų užpakalinėje saugoje. Traukėmės per gražų dvaro parką. Žvalgai, priekinė sauga ir dalis pagrindinių jėgų jau buvo išėję iš parko, kai pasigirdo granatų sprogimai ir automatinių pistoletų šūvių serijos. Pirmieji gurguolių arkliai užmušti. Kelias užverstas, tačiau kelios gurguolės prasiveržė. Ugnis nesiliauja iš parko. Iš stoties suklego keli kulkosvaidžiai. Parke nieko nesimato. Tik po kelių minučių buvo pastebėti rusai susikarstę į medžius.
Užvirė trumpos kautynės. Mūsų ugnis užtvėrė iš stoties puolantiems rusams kelią.
Traukiamės į Linkuvą. Mūsų nuostoliai: du žuvę ir vienas lengvai sužeistas. Keli arkliai užmušti ir keliolika vežimų išvirtę į griovius. Prie Linkuvos radome apsikasusius linkuviečius. Trumpai pasitarus, mūsų sprendimas buvo trauktis į Žemaitiją, o linkuviečių — “pasveikinti” neprašytą svečią. Girdėjom, iš vėliau prie mūsų atsiradusių linkuviečių, kad jiems gana brangiai teko apmokėti už pasipriešinimą rusų tanketėms veržiantis į Linkuvą.
Žemaitija mums tolima, nes kelias lieka rusų tankų atkirstas. Traukiame į Latvijos pasienį. Girdime sprogimus. Tai austrai sprogdina siaurąjį geležinkelį. Jie rytą buvo prisistatę (kapitonas ir puskarininkis) į Joniškėlį, pranešdami, kad jiems esą pavesta išsprogdinti dvaro rūmai ir geležinkelio tilteliai ir tiltai. Jie atvažiavo drezina iš Biržų su sprogmenimis. Mums pasipriešinus, dvarą paliko ramybėje, bet geležinkelį sutvarkė.
Latvijos siena. Pasieniu vaikščioja senyvi aizsargai (šauliai). Iškvietėme jų karininką, kuris mums griežtai atsakė, kad mūsų per sieną neleis. Jo vyrai yra pasiruošę į mus atidaryti ugnį. “Mūsų vyrai fronte, o jūs sabotavote mobilizacijas. Pauostykite ir jūs parako.” Toks buvo mums latvių seno karininko atsakymas. Mes drąsiai galėjome žengti per sieną, bet nenorėjom susikirsti su latviais. Kiti siūlė mums tartis su vokiečių vadovybe Biržuose. Ne. Tam laiko dar turime.
Žygiuojam atgal. Šeštadienio vakare sustojame Pasvaliečių km. apie 1,5-2 km. nuo Saločių. Ramiai pernakvojome. Rytą mums prisistato vokiečių viršila. Jis, sakosi, siunčiamas iš Bauskės vokiečių rinktinės štabo viršininko plk. von Walter. Pulkininkas mums siūlo susitikti Saločių mokykloje 12 val. Gerai. Vykstame. Pasitarimas trumpas. Jis rytoj į Saločius atsiųs vokiečių artilerijos, kelius batalionus pėstininkų, vengrų ir latvių. Jis mums pasiūlė užimti barą nuo Mūšos tilto iki Latvijos sienos. Mūsų kaimynai kairėje už tilto vokiečiai, o dešinėje — latviai ir vengrai (jau Latvijos teritorijoje). Pasiskundėme ginklų ir šovinių stoka. Jis taria, kad atsirasią, nes atvykęs su žinia ir sprendimu rinktinės vado gen. von Gisekės(?), todėl kliūčių nebus (abu minimi vokiečių karininkai žuvo tarp Bauskės ir Rygos). Jis pageidaująs tik savanorių, o kiti gali veikti Lietuvoje ir jiems leisti išsiskirstyti.
Grįžtame nei paleisti, nei pakarti. Pranešame pasitarimo rezultatus vyrams, kad apsispręstų ligi rytojaus ryto. Visi neramūs. Vyksta ginčai. Atvyksta Saločių, Krinčino, Pabiržės ir kt. vietovių partizanų vadai. Jų jėgos taip pat apie 200 vyrų. Jie visi nusprendę ginti Saločius. Prie alučio mums pasiūlo, kad kas jau apsisprendęs, tai gali vykti į Saločių mokyklą nakvoti. Gaus ten ir gerą vakarienę.
Išaušo rytas. Dalis mūsų vyrų jau Saločiuose. Vyksta atsisveikinimas. Vieni traukia į Biržų Žaliąją girią, kiti — į Panevėžio, treti — į savas vietoves. Keičiamės ginklais. Geresnius paliekame išvykstantiems. Ir aš savo pistoleto kabūrą atiduodu agr. J.A. (žuvęs), nes jis jo pasigedo.
Išvykstame ir mes likusieji į Saločius. Ten vėl daug naujų ir pažįstamų vyrų. Kalbų kalbelių, o čia ūkininkai veža alučio bačkutes. Atvyksta Oberst (plk.) von Walter. Jis vadovaus kautynėms. Visi traukiame per tiltą iš Saločių. Saločius paliekame rusams. Pulkininkas paprašo dalinių vadų ryšininkų. Žinoma, mokančių vokiečių kalbą. Jo vadovietė — vėjinis malūnas, artilerija — miške prie pieninės. Išsikasam pilno profilio apkasus. Prieš mano dalinį, antroje pusėje Mūšos, prie Saločių, kapinės. Mano dalinys — lietuvių dešinysis sparnas. Dešiniau įsikūrė vengrai. Tyla. Jau popietis. Vyrai užkandžiauja, nes buvo įsakyta pasiimti sumuštinių, nes ne į atlaidus, o į kautynes vykstame.Kautynių pradžia priklauso nuo rusų, mes gynimosi pozicijoje.
Prasideda. Vokiečių artilerija pirmoji pragydo į Saločius, nes į juos jau slenka tankios rusų linijos. Užsidega klebonija, nusvyra dalis bažnyčios bokšto. Rusai atsako sunkiaisiais ir lengvaisiais minosvaidžiais. Krinta minos į pieninę. Prabyla sunkieji vokiečių ir rusų kulkosvaidžiai. Jau rusai perbėgimais neria į kapines. Laikas ir mums prabilti. Taip praeina kelios valandos, nors laikas sustoja, sustingsta. Vokiečių artilerija palengva tilsta. Sako, kad ji smarkiai rusų minosvaidžių apdaužyta. Dešinysis ryšininkas praneša, kad vengrai traukiasi. Pranešu štabui. Prie mūsų, vieškeliu, atlekia keliolika gerai ginkluotų motociklistų. Tai latviai. Kas tai? Po keliolikos minučių motociklai jau liepsnoja, o latviai supuola į mūsų apkasus. Mes apsupti. Bailiai vengrai, atsitraukdami, rusams leido persikelti per Mūšą. Vokiečiai veržiasi per tiltą. Lengvųjų ginklų ugnis pragariška. Atbėga iš vyr. štabo ryšininkas. “Trauktis dešiniau kelio į mišką!”, sušunka jis.
Latvijoje, miške, už 3 km. susirenkame 21 lietuvis ir apie 20 vokiečių. Didelis vienkiemis. Pavakarieniaujame. Latvė vaišina šiltu pienu, duona, dešra, sūriu. Saločių pusėje girdisi paskiri šūviai. Mes ir vokiečiai išstatome sargybas ir skaniai sumingame.
Taip baigėsi mūsų veiksmai Lietuvoje. Kur dingo kiti mūsiškiai Saločių kautynėse? Randu žinių, kad jų dalis krito partizanais Lietuvoje. Pav. R. Petronis ligi kautynių pradžios buvo mano apkase. Per kautynes jis pasitraukė į savo dalinį. Dabar skaitau “Žuvusiems už laisvę” ir randu, kad mano mielas Romas buvo gyvas NKVD suimtas tik 1951 m.
