VILNIAUS DIDĮJĮ SEIMĄ PRISIMENANT
Vilnius 1916 metais
(60 metų proga)
JONAS MIŠKINIS
1905 metais Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Rusijoje kilo revoliucija prieš netikusią caro valdžią.
Sukilimo audra prasidėjo Petrapilyje 1905 m. pradžioje ir tų metų rudenį apėmė visą Rusijos valstybę. Tas sukilimas palietė ir Lietuvą.
Kadangi Lietuva buvo Rusijos pavergta, o jos gyventojus caro valdžia labiau spaudė kaip Rusijos, tai nuo sukilimo neatsiliko ir Lietuva.
Darbininkai reikalavo geresnio gyvenimo ir jų pačių dirbamos žemės, nuosavybės, pavergtosios tautos ėmė reikalauti teisės tvarkytis savo gyvvenimą.
Kai kurios Lietuvos politinės partijos ir šiaip žmonės ėmė kovoti su caro policija. Rusai mokytojai ir valsčių raštininkai buvo atstatyti, nes jie nemokėjo lietuviškos kalbos ir žmonės negalėjo su jai susikalbėti. Rusų caro valdžia sumišo ir nebežinojo kas bedaryti. Tais pačiais metais spalio 30 d. caras buvo priverstas paskelbti manifestą (viešą pareiškimą) įvedantį konstitucinę valdymo sistemą.
Lietuvos inteligentai ir susipratusieji žmonės stojo ryžtingai ginti Lietuvos reikalų, nors tada dar nenumanydami apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę, tačiau stengėsi reikalaudami visiškai pavergtam kraštui suteikti daugiau laisvių ir pagaliau, autonomiją. Lietuvos patriotų darbo vaisius buvo Didysis Vilniaus Seimas, turėjęs nepaprastai didelės reikšmės Lietuvos atgimimui.
ORGANIZACINIS KOMITETAS
Seimui šaukti Vilniuje susidarė lietuvių inteligentų komitetas su pirmininku dr. J. Basanavičium. Komitetas išleido atsišaukimą į lietuvių tautą, kuriuo kvietė siųsti atstovus iš visų Lietuvos kampelių. Lietuviai į atsišaukimą labai gyvai atsiliepė. Ir, štai, 1905 m. gruodžio mėn. 4 d., pirmą kartą susirinko Vilniuje Lietuvos reikalų apsvarstyti Didysis Vilniaus Seimas. Jis, iš esmės skyrėsi nuo ankstyvesniųjų istorinės Lietuvos seimų. Seimas buvo gaivališkas beatgimstančios lietuvių tautos pasireiškimas 1905 metų revoliucijos sąlygose.
DALYVIAI IR NUTARIMAI
Į seimą suvažiavo visų luomų ir sluogsnių atstovai iš visų Lietuvos valsčių ir parapijų. Susirinko daugiau kaip 2,000 asmenų. Daugiausia atvyko paprastų kaimiečių, bet daug buvo ir inteligentų, atvykusių net iš tolimiausių Rusijos vietovių. Mažąją Lietuvą seime atstovavo Jonas Vanagaitis iš Tilžės.
Seimas posėdžiavo dvi dienas. Prezidiumą sudarė: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, inž. Kazys Kairys, kun. prof. Bučys, ir J. Steikūnas — pirmininkai, J. Gabrys, L. Gira ir Pr. Klimaitis — sekretoriai.
Nežiūrint suvažiavusiųjų gausumo ir įvairumo, svarstymai vyko gana sklandžiai. Seimas, priėmęs daug nutarimų bei rezoliucijų, vienbalsiai pasmerkė Rusijos vyriausybę, pikčiausią lietuvių priešą ir pareikalavo iš caro valdžios štai ką: 1. autonomiją, t. y. savivaldą Lietuvai su seimu Vilniuje; 2. kad mokyklose mokslas būtų mokoma gimtąja kalba pačių žmonių rinktųjų mokytojų ir 3. kad valsčiuose būtų vartojama lietuviška kalba. Toms rezoliucijoms ištisai pritarė ne tik lietuviai, bet ir lenkiškai kalbėjusieji. Šių pastarųjų matyt būta nemažai, nes rezoliucijos ir kai kurių kalbos buvo verčiamos į lenkų kalbą.
Seimo posėdžiai vyko karšta, pakilusia nuotaika. Jie pasibaigė gruodžio mėn. 5 d. apie vidurnaktį. Tą pačią naktį seimo nutarimai buvo atspausdinti ir rytojaus dieną išdalinti grįžtantiems į namus delegatams. Todėl seimo nutarimai bematant paplito po visą Lietuvos kraštą ir giliai sujaudino žmones, kurie tuoj ėmė veikti prieš caro valdžios valdininkus. Visi rusai mokytojai, žandarai, policininkai, valsčių raštinių sekretoriai ir jų padėjėjai buvo išvaikyti. Rusų valdžia teišsilaikė tik gubernijų ir apskričių centruose, o šiaip visas kraštas buvo laisvas. Tačiau dar nebuvo atėjusi laisvės valanda. Rusai, atsipeikėję, į Lietuvą sutraukė daug kariuomenės ir po visą kraštą išsklaidė dragūnų būrius, kurie ginklu ir smurtu užgniaužė vos laisviau atsikvėpusius žmones ir į senas vietas vėl grąžino rusų valdininkus ir mokytojus.
PERSEKIOJIMAS
Taigi caro valdžiai pasisekė nuslopinti sukilimus. Prasidėjo sukilėlių žudymai, areštai, trėmimai. Daug Lietuvos sukilėlių vadų nukentėjo: vieni buvo ištremti Sibiran, kiti sukišti į kalėjimus. Spaudos, žodžio ir draugijų laisvė buvo suvaržyta. Į mokyklas vėl buvo skiriami nemoką vietos kalbos rusai mokytojai, vėl įsiviešpatavo priespauda. Tačiau visiškai užgniaužti visuomenės gyvenimo caro valdžia jau nebepajėgė.
Kai uždraudė jaunimui kurti draugijas, tai įsisteigė slaptų kuopelių. Retai teleisdavo daryti viešus vakarus su vaidinimais, tai slaptų vakarėlių buvo daroma kone kiekviename didesniame sodžiuje. Uždraudė politines partijas, tai susiorganizavo slaptų. Ir sunku buvo caro valdžiai beužgniaužti sukilęs visuomenės kultūrinis gyvenimas.
TAUTINĖS IDĖJOS VEDĖ Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
1914 m. kilo Rusijos ir Vokietijos karas, kuris labai nuvargino ir nualino Lietuvos kraštą. Lietuvos žemėje prasidėjo smarkūs mūšiai ir didelių kariuomenių žygiavimai. Mūšių metu buvo išdeginta daug kaimų ir miestelių, daug žmonių turto sunaikinta. Vietomis ištisos apylinkės buvo pelenais paleistos. Daugybė lietuvių jaunų vyrų buvo pašaukta į karą ir žuvo pirmuose mūšiuose, kiti, gi, pateko vokiečių nelaisvėn.
Pagaliau, 1915 m. rusų kariuomenė nebeįstengė atsilaikyti prieš vokiečius ir iš Lietuvos visai pasitraukė. Lietuvoj įsiviešpatavo vokiečiai. Tuomet žmonių gyvenimas buvo taip suvaržytas, kad žmogus ir pakrutėti nebegalėjo: laikraščiai buvo panaikinti, keliauti iš vienos apskrities į kitą — uždrausta, daryti kultūrinius susirinkimus vokiečiai griežtai draudė. Vokiečių kariai sauvaliavo, plėšė pavergtą mūsų kraštą: imdavo dykai ar apydykiai maistą, javus ir kitokius turtus, gyventojus vargindavo prievartos darbais.
Rusijos kilusi revoliucija, be kitų laisvių, paskelbė, kad visos priklausę Rusijos valstybei tautos gali laisvai spręsti savo likimą ir tvarkytis pačios.
Bet, tuo metu Lietuva buvo vokiečių kariuomenės užimta, ir jai rūpėjo Lietuvą kaip nors prijungti prie Vokietijos. Kai Vokietijos valdžia įsitikino karo nelaimėsianti, o čia dar rusų revoliucija paskelbė tautų apsisprendimą, todėl imti ir paskelbti, kad Lietuva prijungiama prie Vokietijos, buvo nepatogu. Gi, norėjo padaryti taip, kad atrodytų neva pati Lietuva norinti susidėti su Vokietija.
Vokiečių karo vyriausybė leido lietuviams Vilniuje sušaukti suvažiavimą, kuriame dalyvavo apie 200 atstovų. Tas suvažiavimas nutarė, kad Lietuvos žemės turi sudaryti nepriklausomą valstybę. Be to, suvažiavimas išsirinko nuolatinę Tarybą iš 20 žmonių, kuri 1918 m. vasario mėn. 16 dieną paskelbė atstatanti Lietuvos valstybę etnografinėse ribose su sostine Vilniuje.
Tai, štai, Vilniaus seimo darbų atminimas, jo nutarimai, pasiliko lietuvių širdyse ir, valandai išmušus, tie nutarimai buvo įvykdyti, tik žymiai plačiau — su ginklu rankose, kovos lauke — lietuviai iškovojo nepriklausomybę.
ETNOGRAFINIŲ SIENŲ PROBLEMA
Čia tenka pažymėti, kad dar nuo Vilniaus Didžiojo Seimo laikų dauguma lietuvių pasiliko ištikimi etnografinės Lietuvos idėjai. Todėl ir nepriklausomybės paskelbimo tekste ir daugelyje kitų istorinių aktų bei raštų bylojama, kad buvo siekiama atstatyti Lietuvos valstybę tik etnografinėse sienose, nors iš pradžių tos sienos niekur aiškiai nebuvo išbrėžtos ir išaiškintos. Dėl daugelio lietuvių tautos istorinių aplinkybių, aplamai, etnografinės lietuvių sienos ne visur yra aiškios. Daug kur kitur esąs svarbiausias pažymys — kalba, Lietuvoje negalėjo turėti lemiamos reikšmės, nes lietuviai, gyvendami valstybinėj ar politinėj vienybėj su gudais ir lenkais, o vakaruose su vokiečiais, daug kur pasisavino gudų, lenkų ir vokiečių kalbas. Airių ir kai kurių kitų tautų pavyzdžiu, lietuviams pagrindiniais etnografiniais pažymiais reikėjo laikyti ne vien tik kalbą, bet ir kilmę, istoriją, kultūrą.
Lietuvių etnografiniai ir, iš viso, tautiniai siekimai smarkiausiai susidūrė su lenkų nusistatymais ir siekimais. Lenkų vadovaujančios asmenybės buvo iš viso priešingos lietuvių tautiniam atgimimui ir visoms lietuvių pastangoms išugdyti savo tautinę kultūrą ir sudaryti jai tarpti ypatingas sąlygas, atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę, į kurios sienas įeitų ne tik lenkiškumo mažiau tepaliesta Šiaurinė Lietuva, bet ir bent kalbiškai stipriau nutautinta Pietinė Lietuva su Vilniumi, Trakais, Lyda, Gardinu, Seinais. Tautinis lietuvių judėjimas lenkų būdavo apšaukiamas litvomanišku ir kenksmingu ne tik lenkų, bet ir lietuvių ateičiai.
Kai lietuviška srovė pasidarė pakankamai stipri savo valstybę atstatyti, tai lietuvių ir lenkų kova persimetė daugiausia į abiejų valstybių sienų nustatymo ir valstybinių santykių sudarymo klausimus. Nors lenkai neginčijo, kad Pietinės Lietuvos gyventojų dauguma yra lietuvių ir gudų kilmės, bet tvirtino, kad dauguma gyventojų kalba lenkiškai ir yra lenkų kultūros, todėl jie laikytini lenkais, bet ne lietuviais. Lenkijos lenkams energingai talkininkavo Vilniaus ir kitų miestų, o taip pat ir Lietuvos dvarų, lenkiškos orientacijos šviesuomenė. O jos būta apstu.
Lietuvių ir lenkų santykiai ypatingai įsitempė, atstatant Lietuvos ir Lenkijos valstybes: iš pradžių, dar vokiečių okupacijos metu, o paskui ir Nepriklausomybės karuose. Draugiškai ir taikingai klausimo išspręsti nepavyko, ir jis nuolat buvo sprendžiamas jėga, kurią lenkai daug anksčiau pradėjo organizuoti. Lemiamos reikšmės, kaip žinome, turėjo lenkų kariuomenės įsiveržimas į Vilnių 1920 metų rudenį. Tuo būdu susidarė būklė, iš kurios išeities nepajėgė rasti ne tik lietuviai, bet tuo laiku dar labai autoritetinga, pati Tautų Sąjunga.
