EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU
BUTEGEIDIETIS
Kariuomenės vado (plk. Ladygos) įsakymu, 7-tas pėst. pulkas išvyko Gardino link, kad užimtų ir gintų perėjimus per Nemuną, Gardinas išimtinai (jei neklystu) ir toliau į žiemius nuo Gardino. Vilniuje, Šnipiškių kareivinėse, liko trys jaunų kareivių kuopos ir Mokomoji komanda. To rajono bendru viršininku liko vyr. ltn. Saladžius.
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vyko pulkui skirtų jaunų kareivių mokymas ir, kas antra ar trečia diena, įgulos tarnyba. Mokomoji komanda dėjo visas pastangas paruošti jaunus kareivius būsimiems uždaviniams.
Pulkas grįžo į Vilnių. Suvalkuose sutartis buvo pasirašyta. Tuo pačiu metu, Pilsudskio įsakymu, sutartis buvo sulaužyta. Želigovskio korpas peržengė Suvalkų sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Jo žygio kryptis ėjo Vilniaus link. Iškart susidarė išvada, kad Želigovskio korpo žygis turi tikslą užimti Vilnių, o vėliau, gal ir visą Lietuvą.
Vilnių turėjome palikti ir lenkai jį užėmė. Po dienos ar kitos, lenkai pradėjo puolimą Vilnius - Maišiagala kryptimi. Pulkas, remiamas dviejų lauko baterijų ir šarvuotų auto būrio, vedė žūtbūtines kautynes. Kova buvo nelygi, nes vyko su žymiai galingesniu priešu. Buvo atkakliai kovojama už kiekvieną žemės pėdą. Kova buvo arši, didvyriška.
Divizijos vadas įsakė vieną bateriją perduoti 4-to pėst. pulko vado dispozicijon. Lenkai buvo jau visai arti Maišiagalos, 7-to pėst. pulko vadas, savo turimas jėgas kiek pergrupavęs, nusprendė daryti priešpuolį. Kad tinkamai išdirbtų priešpuolio veiksmų planą — pulko vadas plt. ltn. Adamkevičius susišaukė priskirtų ginklų rūšių vadus pasitarimui. Susirinkime dalyvavo plk. ltn. Adamkavičius, mjr. Vl. Rėklaitis, baterijos vadas vyr. ltn. Šmitas, šarvuotų auto būrio vadas, pulko adjutantas, ryšių ir raitųjų žvalgų komandų viršininkai. Pulko vadas iš aiškinęs esamą padėtį ir paskelbęs numatytus sekančios dienos puolimo veiksmus, iš baterijos vado ir šarvuočių būrio vado pareikalavo aiškių ir konkrečių pasiūlymų.
Baterijos vadas pateikė rūpestingai išdirbtą ugnies planą, kuriame buvo numatyta ugnies veiksmingumas puolimą parengiant, puolimui prasidėjus ir pasisekimą vystant. Šarvuočių būrio vadas apsiribojo plentu: veiksmai ugnimi pirmyn ir į šonus nuo plento, kiek galima matyti ir pasiekti ugnimi. Jokio nukrypimo nuo plento. Pulko vadas sutiko su pasiūlymais ir tuojau išleido įsakymą puolimui. Puolimas pasisekė. Lenkus nustūmė atgal iki Magazino dv. ribos (viso 9 km.). Vakare teko šiek tiek atsitraukti, kad išlyginus frontą. Laimėjimas buvo pasiektas, bet tik vietinio pobūdžio. Ar tose kautynėse dalyvavo kaimynas iš dešinės (4-tas pėst. pulkas) — nežinau.
Baterijos vadas vyr. ltn. Šmitas ir jo baterijos karininkai (ltn. Povilaitis) meistriškai valdė baterijos ir atskirų pabūklų ugnį. Bendradarbiavimas su priekinių dalinių vadais buvo puikiausias. Visuomet buvo suspėta nukreipti ugnį ten, kur ji tuo momentu buvo reikalingiausia. Baterija keitė pozicijas pirmyn nei kiek nesumažindama ugnies veiksmingumo.
Šarvuotų auto būrys buvo sudarytas iš mašinų, vokiečių I Pasaulinio karo meto gamybos, pritaikytų Vokietijos keliams. Jų augštis, jei neklystų, buvo virš dviejų metrų, o gal ir apie tris metrus, kas labai didino jų svorį ir taikinį. Ginkluoti jie buvo 3 ar 4 kulkosvaidžiais. Plentas buvo neplatus. Kad nepakliūtų į pasalas, buvo nuspręsta veiksmuose dalyvauti važiuojant priešo pusėn užpakaliniu galu. Kaip kulkosvaidininkai — šarvuotininkai, taip lygiai ir šoferis, visi sėdėjo uždarytoje mašinoje. Kulkosvaidininkai turėjo plyšį, kad matytų ir taikytų. Šoferis, gi, turėjo plyšį, kad matytų kelią, kuriuo jis važiuoja. Važiuojant atbuliniu bėgiu, mašinos vairavimas yra ypatingai sunkus ir reikalauja labai didelio įgudimo. Tiesiu keliu mašinos vairavimas, palyginti, yra ne toks sunkus, bet prie pasisukimo šoferis turi laukti komandos iš užpakalinio auto galo. Komanda gali būti pavėluota ar perankstyva. Atidaryti duris ir sekti kelią būtų pavojinga, nes pro praviras duris gali įlėkti, visai neprašyta ir nelaukta, granata. Taigi, vairavimas vyko žiūrint pro plyšį (kuris yra priešais šoferį), pro pravertas duris ir pagal komandą iš užpakalinio galo. Tokiu būdu mašinos judėjo tai pirmyn priešo pusėn, tai vėl atgal, kad neįvažiuotų į griovį. Atrodė, lyg mašinos šoko modernišką šokį, kuris tereikalauja tik pasivaikščiojimo (pasistumdymo) pirmyn ir atgal. Bet, tuo momentu, nors ir taip manevruojančios mašinos, priešui buvo tikra pabaisa. Mūsų kariams (pėstininkams) jos buvo lyg kokia mūro siena, per kurią priešo kulka negalėjo prasiskverbti. Priešas traukėsi ir bėgo nuo ugnies. Tos dienos kautynių veiksmams užsibaigus, priešo puolamieji veiksmai kuriam laikui liko lyg suparaližuoti.
Dabar, žvilgterėkime į mūsų pėstininką, kuris greta šarvuotos mašinos slinko pirmyn. Žvilgterėkime į jo drąsą ir jo nuotaikas kautynėse, bendradarbiaujant su šarvuočiais.
Vėliau, kai mūsų kariuomenė perėjo į nuolatines stovėjimo vietas (kai kuriose įgulose buvo sutalpinta net po kelias ginklų rūšis), kai kada, artimesnių draugų draugijoje besikalbant ar neužkandžiaujant, prisimindavome ir praėjusių laikų kautynes. Tokių pasikalbėjimų metu man teko girdėti tokių pasisakymų: Šarvuotis ir pėstininkas tai du neatskiriami kovos draugai. Kovos lauke, vienas kitam gelbsti, vienas kitą remia, vienas kitą papildo. Nuo šarvuočių veiksmų priklauso pėstininkų nuotaika, drąsa ir kovingumas. Tačiau šarvuotis be pėstininko nepajėgus užimti plotą, o jei užimtų, tai nepajėgtų išlaikyti jį. Kaip bendro veikimo pavyzdys buvo paminėtos kautynės tarp Maišiagalos ir Magazino dvaro (pasikalbėjime dalyvavo tie, kurie tose kautynėse dalyvavo). Ten, kautynių metu, šarvuočiai ėjo atbuli, kad nepakliūtų į pasalas. Netikėtai šarvuočių užklupti, lenkai greitai susiorientavo, o gal buvo iš anksto pasiruošę. Ant plento jie pradėjo daryti užkirtimus. Nukirstus paplentės medžius mums reikėjo šalinti nuo plento, kad mašinos galėtų važiuoti toliau. Šarvuočio įgula, gi, neskaitlinga. Reikalinga, kad kas nors kitas pašalintų kliūtį. Tuo ‘kitu’ paprastai esti pėstininkas, rečiau pionierius ir tai gal tik kaip instruktorius. Šitose kautynėse pėstininkas buvo ne tik kovotojas su ginklu rankoje šalia šarvuotos mašinos. Jis buvo ir pionierius, šarvuočiams kelią laisvinantis. Tokiu būdu, šarvuočiai gelbėjo pėstininkams savo ugnimi, o pėstininkai gelbėjo šarvuočiams savo jėga, kliūtis šalindami nuo kelio. Mūsų pėstininkas tada jautėsi tikru kautynių lauko viešpačiu. Tuo pat metu lenkų kovotojai, kad išvengtų mūsų šarvuočių ir pėstininkų ugnies, iš traukimosi perėjo į bėgimą. Taip kalbėjo tų kautynių dalyviai.
Grįžkime atgal į frontą ties Maišiagala. Spalio mėn. 21 ar 22 d. fronte, Magazino dv. rajone, vyko kautynės tik vietinio ar žvalgybinio pobūdžio. 7-to p. p. štabas, Mokomoji komanda, raitųjų žvalgų komanda, ryšių komanda ir šarvuotų auto būrys (“Perkūnas” ir “Pragaras”) buvo Maišiagaloje. Kaimynai: iš dešinės 4-tas pėstininkų pulkas; iš kairės 9-tas pėstininkų pulkas (tikrumoje atrodo, ten buvo tik stiprūs partizanų ar šaulių sekimo vienetei; apie kairiojo kaimyno ginklo rūšį, jo sudėtį bei jo pajėgumą spręsti nesiimu. B.). I pėstininkų divizijos štabas buvo Juodelių kaime, Širvintų valsčiuje.
Mokomosios komandos auklėtiniams buvo daromi išleidžiamieji egzaminai ir tvarkomi jų dokumentai grįžti į tas kuopas, iš kurių buvo atvykę. Iki bus suformuota sekanti mokomosios komandos laida, man pasiūlė atostogų 14 dienų.
Šiame fronto bare, lenkai pasijutę sustabdyti, nedelsdami, spalio mėn. 21 ar 22 d., išsiuntė kavalerijos junginį (13-jį ulonų pulką) į pulko kairįjį sparną, Vilnius - Paberžė - Giedraičiai kelio kryptimi. Apie kavalerijos junginio atsiradimą ties pulko kairiuoju sparnu ir apie apytikrį jo pajėgumą, pulko štabas sužinojo apie 11 ar 12 val. 7-to pėst. pulko vadas plk. ltn. Adamkavičius, norėdamas išvengti netikėtumų, sąryšyje su lenkų kavaaelrijos atsiradimu pulko kairiajame sparne, remdamasis divizijos vado nurodymu, ar savo iniciatyva, įvertinęs esamą padėtį, padarė sprendimą ir apie 12 ar 13 val. išleido operacinį įsakymą pulkui. Kovai su priešo kovalerija paskyrė III bataliono vadą vyr. ltn. Balną su batalionu. Maišiagala buvo laikoma pajėgi kavalerijos veiksmus atremti.
Iš pirmojo žvilgsnio atrodė, kad lenkų manevras galėjo turėti dvejopą tikslą:
1. Staigiu ir netikėtu šuoliu smogti į 7 p. p. užnugarį ir likviduoti jį;
2. išblaškyti (deja, išblaškė tik I pėst. divizijos štabą, bet ne 7 p.p., taigi pasiekė to, ko patys nesitikėjo).
Spalio mėn. 21 ar 22 d. apie 16 val. palikau Maišiagalą. Vėlokai vakare, pasiekiau Širvintas. Širvintose nesimatė ir nesijautė alarmuojančios ar jaudinančios nuotaikos. Vyravo visiška ramybė. Pavakarieniavęs pas karo valdininką Kriaučionį (ūkio skyrius buvo Širvintose) ir gavęs naują pastoties pakaitą, išvykau Ukmergėn. Dar prieš auštant pasiekiau Ukmergę ir apsinakvojau ten, kur buvau prieš tai gyvenęs. Iš ryto, vos tik pabudus, šeimininkė man pranešė:
1. Praėjusią naktį lenkų kavalerija įsiveržė į Širvintas (reikia suprasti į Juodelių kaimą, Širvintų valse.) ir suėmė divizijos vadą ir, rodos, dar keletą karininkų;
3. Divijos vadu paskirtas 7 p. p. vadas plk. ltn. Adamkavičius.
Atrodo, kad divizijos štabo išblaškymas ir gen. Nastopkos patekimas į nelaisvę nebuvo visiškas netikėtumas. Štabas buvo saugus nuo artilerijos ugnies (gilus užnugaris ir nežymus punktas) ir aviacijos (tuolaikinė aviacija dar nesudarydavo ypatingo pavojaus žemės taikiniams), bet nuo žemės priešo nebuvo saugioje vietoje, gal ir apsaugos nebuvo. Ar štabas buvo suorganizavęs lenkų kavalerijos judesio krypties sekimą, sunku pasakyti. Greičiausiai, kad nebuvo suorganizavęs. Nors ir nedidelė apsauga, jei būtų buvusi parengta, būtų atrėmusi lenkų puolimą. Lenkai su keletą vietinių šnipukų nebuvo drąsūs. Jie divizijos vadą gen. Nastopką ir artilerijos viršininką sučiupo, tačiau štabą tik išblaškė, bet nesulikvidavo. Reikia manyti, kad lenkai bijojo stiprios reakcijos iš Maišiagalos ir, kad ir silpnos — iš Širvintų (Širvintose buvo 7 p. p. ūkio skyrius).
Metus žvilgsnį į lenkų kavalerijos veiksmus, atrodo, kad 13-jo ulonų pulko veiksmai nebuvo suderinti su bendro fronto mūšio veiksmais. Gaunasi vaizdas, kad pulkas turėjo visai atskirą uždavinį. Jo veiksmai buvo žvalgybinio pobūdžio. Puolimo objektu pasirinkta I pėst. divizijos štabas. 13-sis ulonų pulkas savo ribotu pasisekimu pasitenkino, ir nebemėginęs kitus objektus pulti, grįžo atgal ten, iš kur buvo atvykęs.
Dimisijos kpt. invalidas Pranas Povilaitis dėl 7 p. p. pasitraukimo iš Maišiagalos rajono į Širvintų rajoną taip pasisako: “Spalio 21 d. apie 16 val. (apytikriai tuo pat laiku aš išvažiavau iš Maišiagalos, per Širvintas ir Ukmergę, Žemaitijon. B.) gauta žinia, jog lenkų raitelių pulkas prasiveržė pro kairįjį 9 p. p. sparną ir įsibrovė į mūsų užnugarį. Ryšys su divizijos štabu nutrauktas”.
Nuo 12 val. iki išvykimo iš Maišiagalos man neteko matyti pasirengimo trauktis, neteko išgirsti ir žinių, kad ryšys su divizijos štabu nutrauktas.
Toliau sakoma: “Tada 7 p. p. dalys, mūsų būrys (atrodo, kad šiuo atveju baterija buvo suskirstyta būriais pulko atsitraukimo voroje, B.) ir pora šarvuotų automobilių traukėsi naktį plentu į Širvintas. Traukimasis nejaukus, kadangi nebuvo žinoma, ar kelias nėra perkirstas” (S. Ž. t. I, 240).
Atrodo, pulkas traukėsi tartum iš apsupimo. Ar pulkas buvo apsuptas? Galima suprasti vienaip ir kitaip. Atsitraukimo keliai, tačiau, buvo laisvi. Prasiveržimas iš apuspimo nebuvo reikalingas. Lenkų 13-as ulonų pulkas švaistėsi gana gilokai pulko užnugaryje. Be to, jis ir nesiįdomavo nei 7 p. p. Maišiagalos rajone, nei pulko ūkio skyriumi Širvintose. Ar 13-sis ulonų pulkas būtų suaktyvinęs savo veiksmus, jei 7-tas pėst. pulkas nebūtų atsitraukęs iš Maišiagalos rajono į Širvintų rajoną? Manau, kad jo tikslas būtų buvęs dezorganizuoti mūsų evakuaciją, susisiekimą ir tiekimą. Ar 7 p. p. vadas plk. ltn. Adamkavičius turėjo kokių nurodymų iš gen. Nastopkos, ar pats savo iniciatyva traukėsi — nežinau. Ar buvo reikalinga trauktis? Spręsti nesiimu. (Palygink lenkų kavalerijos veiksmus ties Želva ir Vilniaus kavalerijos brigados reidą Kėdainių kryptimi). 7 p. p. atsitraukė iki Širvintų ir išsidėstė gynimui-si į pietus nuo Širvintų miestelio. Uždavinys jam buvo: ginti Vilnius - Širvintos - Ukmergė kryptį. Kaimynas iš dešinės — 4 p. p., iš kairės — partizanų ar šaulių būriai Geidraičių rajone ir toliau.
Plk. ltn. Adamkavičius pradėjo vykdyti divizijos vado pareigas, o mjr. VI. Rėklaitis pradėjo laikinai vykdyti 7 p. p. vado pareigas. Ar pasikeitimas pareigomis įvyko Maišiagaloje, ar Širvintose — nežinau.
Tą pat dieną iš Ukmergės per Jonavą išvykau Žemaitijon.
Baigęs savo trumpas atostogas, grįžau į savo dalį. Pasiekęs Ukmergę, šalia pašto, sutikau Mokomosios komandos nekeičiamos sudėties karį, kuris painformavo mane apie visus pasikeitimus Mokomojoje komandoje (komandos viršininkų pasikeitimas, komandos suformavimas, mokymas ir t.t.), pasiūlė panešti mano mažą lagaminėlį ir atlydėjo iki pat namo, kuriame gyveno komandos viršininkas. Komandos viršininką radau bepietaujantį savo bute. Apsigyvenau tam pačiam bute. Pietų metu, man buvo paaiškinta, kad komanda jau suformuota ir kad jau kelios dienos vyksta normalus mokymas, kaip tvarkoma mokymo programa ir koks dabartiniu metu užsiėmimų tikslas. Po pietų apžiūrėjau savo būrio nuolatinę ir keičiamą sudėtį. Būrio sudėtis buvo tokia: Būrio nuolatinė sudėtis (kadras) — seni kariai, kai kurie su kautynių stažu, įgytu kautynėse su bermontininkais ir su lenkais. Iš jų vieni baigę ankstyvesnę komandos laidą, kiti paskutinę, išleistą mano atostogų metu. Keičiamoji sudėtis: visi jauni, sveiki ir stiprūs vyrai, prieš 2 ar 3 mėn. pašaukti kariuomenėn su 2-jų ar 3-jų savaičių kautynių stažu. Su jais teko susidurti Vilniuje, kuomet Mokomoji komanda vykdavo mokyti juos ir praktikuotis instruktavime, mokytis būti viršininkais bei mokytojais. Su kai kuriais po truputį šnektelėjau. Būryje padariau trumpą pasikalbėjimą apie kario ir ypač Mokomosios komandos auklėtinio reikšmę, kada tėvynė pavojuje. Bendrai, patariau visiems, būti darbščiais, drausmingais, sąžiningais, drąsiais ir tikrais kariais, Lietuvos ir savo tautos gynėjais. Prisiminiau apie momento rimtumą. Apžiūrėjau būrio susitalpinimą, apsiginklavimą ir apsišarvavimą. Susipažinau su mokymo programa, kuri, esamam momentui buvo specialiai pritaikinta.
Po vakarienės komandos viršininkas smulkiai painformavo apie padėtį fronte ir užnugaryje. Po visos informacijos susidarė šitoks vaizdas. Atostogų išvykau iš Maišiagalos. Mokomosios komandos viršininku tada dar buvo vyr. ltn. Saladžius, kuris jau prieš kelioliką dienų (spalio 31 d.) su komanda atsisveikino ir iš pulko išvyko. (LE t. 26, 320 p. pasakyta: gruodžio 1 perkeltas į karo mokyklą. Turi būti: lapkričio 1 perkeltas į karo mokyklą). Grįžęs komandą radau jau Ukmergėje. Komandos viršininku buvo ltn. Chamanskis. Divizijos štabas irgi Ukmergėje. Priešas savo jėgas telkė, atrodo, galutinam ir mirtinam smūgiui. Išvada aiški, kad padėtis rimta ir net labai rimta. Galimumai galėjo būti tik šitokie: geriausiu atveju, priešas gali būti sulaikytas dar prieš Ukmergę, o blogiausiu, gali prisieiti trauktis dar toliau — gilyn į užnugarį. Kad žygiuotume pirmyn, neturėjau jokios vilties. Su tokiomis mintimis nuėjau poilsio.
Nuo sekančios dienos teko tinkamai įsijungti į darbą, kad galimai trumpesniu laiku, iš jaunų komandos auklėtinių padaryti ne tik gerus kovotojus, bet ir sugebančius vadovauti ir būti viršininkais mažiausio kautynių vieneto, būti gerais patriotais ir tikrais krašto gynėjais. Darbas sekėsi. Auklėtiniai mokėsi atsidėję. Ypatingas dėmesys buvo atkreiptas į šaudymą ir į lauko tarnybą. Taip tęsėsi iki lapkričio 19 d. ryto.
Lapkričio mėn. 19 d. iš ryto apie 6 val. 30 min. divizijos štabo pasiuntinys pasibeldė į mūsų duris(tuo metu Mokomoji komanda buvo netarpinėje divizijos vado valdžioje). Pasiuntinys įėjo ir nedelsdamas atraportavo komandos viršininkui: “Tamsta leitenante! divizijos vadas prašo atvykti divizijos štaban pas divizijos vadą”. Be to, pranešė, kad komanda rengtųsi vykdyti operacinį (kautynių) uždavinį. Komandos viršininkas, per savo pasiuntinį, įsakė komandos viršilai, komandą skubiai pavalgydinti ir rengti kautynėms, o pats išvyko pas divizijos vadą.
Pasilikęs vienas, nedelsdamas pavalgiau pusryčius ir laukdamas viršininko, rengiausi būsimojo uždavinio vykdymui. Viršininkas grįžo su divizijos vado įsakymu, kurio vykdymui gavau maždaug tokį įsakymą:
1. Priešas stipresnėmis jėgomis puola Giedraičiai - Širvintos fronto ruože. Jo kavalerija keliasi per upę Šventoji ties Kovarsku.
2. Mūsų pulkas kaujasi Širvintos - Barčiai - Naujasis Viesas - Degučiai rajone.
3. Būriui uždavinys: Būrys sudaro atskirą lauko užtvarą Kurėnų kaime. Iš Kurėnų kaimo pasiųsti tris žvalgomuosius patrulius iki kelių skersinės Kovarskas - Taujėnai šiomis kryptimis: I. Kovarskas; II. Gielucie - Statkuniszki -Žybucie; III. Taujėnai.
Tikslas: Jieškoti priešą. Suradus, sekti jį nesivėliant į kautynes.
4. Pranešimus siųsti į Ukmergę (kareivines).
5. Aprūpinimas iš Ukmergės. Komandos viršininkas Ukmergėje (kareivinėse). Vykdyti tuojau.
Sutvarkęs būrį, apie 7 val. 30 min. kartu su būriu išvykau į Kurėnų kaimą. Praeinant pro divizijos štabą, iš kiemo išėjo latvių pulkininkas ir greta eidamas nuėjo viešbutin, kuris buvo miesto centre, šalia miesto parko. Ko jis ten (divizijos štabe) buvo tokiu laiku, neturiu supratimo. Man asmeniškai prisiminė gairių perkėlimo momentas ir tikslas (Alukstos sritis. 1920.X.12 L.E. t. XIV, 235. Boston 1958). Prisiminė, kad tuo metu du kaimynai buvo užinteresuoti gana skaitlingomis mažumomis Latvijos rytinėje provincijoje.
8 val. 40 min. su būriu buvau jau Kurėnų kaime. Pirmoje eilėje pasirūpinau netarpine apsauga, sekimu ir greitomis numatyti gynimosi poziciją. Nedelsdamas iš Kurėnų kaimo pasiunčiau tris žvalgomuosius patrulius, pajėgumo po vieną viršininką ir po 5 jaunus kareivius (auklėtinius):
1. Kovarsko link iki Kovarsko — viršininkas skyrininko pavaduotojas Plungė ir 5 jauni kovotojai;'
2. Gielucie - Statkuniszki - Žybucie link iki vieškelio Kovarskas - Taujėnai — viršininkas skyrininko pavaduotojas Jonaitis ir 5 jauni kovotojai;
Schema 3 Nr. Rotmistras M. Michniewicz-Hetman — Vilniaus kavalerijos brigados reidas Kėdainių kryptimi. Vertimas iš lenkų kalbos. Mūsų Žinynas N r. 28. 1926.
3. Taujėnų link iki Taujėnų — viršininkas skyrininko pavaduotojas Cimulianskas ir 5 jauni kovotojai.
Būriui daviau maždaug šitokį įsakymą:
Priešas pranešančiomis jėgomis puola Širvintos - Giedraičiai fronto ruože. Jo kavalerija keliasi, o gal jau ir persikėlė, per upę Šventoji ties Kovarsku.
Mūsų pulkas kaujasi Širvintos - Barčiai -Naujasis Viesas - Degučiai rajone.
Būriui uždavinys: Čia, Kuršėnų kaime, būrys sudaro atskirą lauko užtvarą, tikslu užkirsti priešo smulkiems kavalerijos daliniams kelią Ukmergės link. Sekti priešo kavalerijos veiksmus Kovarskas — Taujėnai fronto ruože. Patruliams uždavinys: Jieškoti ir sekti priešas duotose kryptyse. Į kautynes nesivelti (Schema nr. 3).
Pranešimus siųsti priešą pastebėjus ir terminuotą —13 val., 16 val. patruliai grįžta atgal į šią vietą. Manęs ir būrio čia nesant, rasite du karius, šitame štai kieme, kurie nurodys, kur aš esu (kur yra būrys). Nesuradus ir tų dviejų karių, pranešimo pasiuntiniai ir patruliai vyksta į komandą Ukmergėn. Leidimas ir atsiliepimas.
Lauko sargyba ir sekimas buvo išstatyti, žvalgomieji patruliai išsiųsti, beliko dar kartą tinkamai apžiūrėti būrio gynimosi poziciją ir paskubomis parengti ją gynimuisi. Taip besirengiant, apie 10 ar 10 val. 30 min., iš komandos viršininko gavau kitą įsakymą, būtent: “iš Kūrenu kaimo su būriu pereiti į Podvoryszki. Uždavinys tas pats. Kaimynas iš dešinės 2. p. p. batalionas Vidiškėse. Ukmergės - Taujėnų krypties apsauga ir sekimu rūpinsiuosi aš. Komandos viršininkas ltn. ... ”.
Surinkau būrį, sutvarkiau ryšio postą ir su būriu marš į naują vietovę, kurią maždaug už pusės valandos pasiekiau. Vėl naujos vietovės žvalgymas gynimuisi, ryšis su kaimynu iš dešinės, o čia dar ir labai nedraugingi dvarelio šeimininkai. Pati šeimininkė jauna ir graži, bet pikta ir pasipūtusi, atrodė, lyg čemerių būtų apsiėdusi. Atrodė, kad šeimininkai buvo antilietuviškai nusiteikę. Tačiau, atrodė, kad jie gerai nusimanė fronto veiksmuose. Kalbėjo tik lenkiškai. Išreiškusi savo akiplėšišką nepasitenkinimą, šeimininkė išvyko į Ukmergę ar į Taujėnus. Pavakaryje, grįžusi namo, buvo visai kitokia. Pas mane atėjo su vyno bonka. Jau mokėjo kalbėti ir rusiškai ir vieną kitą žodį grabaliojo lietuviškai. Matomai, buvo paveikta įvykių Širvintose ir ties Taujėnais. Šaimininkas visai nepasirodė. Visai kitaip atrodė Kurėnų ir Kunigiškių kaimų ūkininkai: grynas lietuviškas elementas, draugingi, patikimi ir atviri.
(Bus daugiau)
