Kronika
Bronius Tvarkūnas
BRONIUI TVARKŪNUI 60 METŲ
Jau 41 metai, kai pirmieji savanoriai būriais žygiavo iš įvairių Lietuvos vietovių į besikuriančios savosios kariuomenės dalinius. Stojo į ją visi, kuriems tik rūpėjo Lietuvos laisvė ir šviesesnė krašto ateitis. Daugumas savonorių buvo jauni, bet drąsos ir ryžto vyrai. Rodos, visos tos laisvės kovos yra buvusios neseniai, bet jų dalyviai jau švenčia 60, 65 metų amžiaus sukaktis, kiti yra dar vyresni. Vienas iš tokių savanorių, kuriam š.m. gegužės 3 d. sukako 60 metų, yra Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijos pirmininkas Bronius Tvarkūnas. Tai vienas jau iš nedaugelio gyvųjų Lietuvos laisvės kovų invalidų: dabartiniu metu sovietų okupuotoje Lietuvoje ir Sibiro tremtyje belikę 9 invalidai o laisvajame pasaulyje atsidūrusių tėra 19 invalidų.
Yra žmonių, kurie garsinasi savo nuveiktais darbais, kartais net jais pasididžiuodami, — tų vardai dažnai iškyla spaudoje ir visuomenėje. Tačiau nemaža yra tokių, kurie vienokius ar kitokius nuopelnus savo kraštui telaiko atlikta pareiga, — tokie žmonės dažnai būna ir pamirštami. Prie tokių kukliųjų priklauso ir Lietuvos laisvės kovų invalidas, Vyčio Kryžiaus kavalierius, Bronius Tvarkūnas. Štai kai kas iš jo gyvenimo ir darbų.
Bronius Tvarkūnas yra gimęs 1900 metais gegužės 3 d. Vaišvilčių kaime, Naujamiesčio vls., Panevėžio aps. smulkių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Upytės pradžios mokykloje, bet mirus tėvui turėjo mesti mokslą ir dirbti ūkyje. Aštuoniolikametis ūkininkaitis, užgirdęs apie besiorganizuojančią Lietuvos kariuomenę, meta ūkio darbus ir kartu su savo broliu Juozu 1919 m. sausio 6 d. stojo savanoriu į besiformuojantį dalinį Kėdainiuose. Kovo 6 d. priskirtas į Panevėžio bataliono I kuopą kareiviu. Netrukus su batalionu išsiunčiamas į frontą kovoti su Lietuvon besiveržiančiais bolševikais. 1919 m. gegužės 19 d. atkaklioje kovoje prie Venslaviškių k. (netoli Panevėžio) sunkiai sužeidžiamas ir išguli Pirmojoje Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninėje iki 1920 m. vasario 20 d. čia be savo skausmo, jam tenka išgyventi ir skaudų likimą savo brolio Juozo, kuris 1919 m. lapkričio 22 d. kovose su bermontininkais ties Meškuičiais sužeidžiamas, kartu gydomas toje pačioje ligoninėje, bet 1920 m. kovo 20 d. miršta. Iš ligoninės išeina Bronius Tvarkūnas invalidu, netekusiu 50% sveikatos. Už narsumą kovose apdovanojamas Vyčio Kryžium su kardais. 1925 m. balandžio 6 d. priimamas tarnauti į Karo muziejų, 1930 m. balandžio 18d. pakeliamas jaun. puskarininkiu, 1931 metais kovo 6 d. vyr. puskarininkiu ir 1932 m. vasario 15 d. viršila. Muziejuje buvo ūkvedžiu bei turto saugotoju, vadovavo įspūdingoms iškilmėms prie Nežinomojo kareivio kapo ir žuvusiųjų paminklo. Karo muziejuje išdirbo 18 metų, tik vokiečiams uždarius muziejų, Tvarkūnas jo paties prašymu atleistas iš pareigų. Po to perėjo dirbti į Karo Invalidams Šelpti Komitetą. Nuo 1941 m. gruodžio mėn. aktyviai dalyvavo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pogrindinėje veikloje, būdamas organizacijos iždininku. 1944 m. su skaudama širdimi turėjo trauktis iš gimtojo krašto, dėl kurio laisvės kovodamas tapo invalidu. Jis niekad nepamiršo savo ginklo ir nelaimės draugų. Iš pat pradžių dalyvavo Vyčių Brolijos, vėliau Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijos veikloje, Karo Invalidų Sąjungoje ilgą laiką ėjo iždininko pareigas, nuo 1933 m. spalio 23 d. buvo Karo Invalidams Šelpti Komiteto reikalų vedėjo padėjėju.
Matydamas sunkią iš Lietuvos pasitraukusių invalidų padėtį, 1946 m. liepos 6 d. suorganizavo Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugiją tremtyje ir Wiesbadeno suvažiavime išrinktas draugijos pirmininku. Atvykęs į Philadelphiją, 1950 m. spalio 22 d. atgaivino draugijos veiklą Amerikoje, tai draugijai pirmininkavo iki 1954 m. gegužės 15 d., po to nuo 1958 m. spalio 8 d. vėl vadovauja tai organizacijai. Kiek tik leidžia draugijos lėšos gaunamos iš geraširdžių tautiečių, šelpiami laisvės kovų invalidai ne tiktai čia tremtyje, bet ir likusieji Lietuvoje bei ištremti į Sibirą.
B. Tvarkūnui linkime dar ilgų, sveikų ir šviesesnių metų!
J.P.
GEGUŽINĖ CLEVELANDE
Clevelando ramovėnai, norėdami paremti KARĮ, surengė ir šiais metais savo tradicinę gegužinę, įvykusią birželio 19d. Vietą gegužinei, nemokamai, davė p.p. Apaniai.
Diena pasitaikė retai graži. Į gegužinę apsilankė daugiau kaip 200 žmonių, neskaitant mažųjų. Gražios gamtos prieglobstyje visi maloniai praleido laiką, o KARIUI davė gerų pajamų.
Tenka pažymėti, jog šita gegužinė lyg ir skyrėsi nuo buvusių. Valdybos rūpesčiu buvo parūpinta pakankamai kėdžių ir staliukų, ir kai visi grupėmis susėdo, tai atrodė lyg kokia didelė užkandinė, ar lauko restoranas. Augštų šakotų gluosnių nulinkusios šakos siekė besivaišinančius ir dengė juos nuo karštų saulės spindulių.
Chicagos ramovėnai ir birutietės lankosi International Friendship Gardens Parke, Michigan City, Ind. šiame reto gražumo parke žaliuoje ir Lietuvos eglelė. B. Beržinio nuotr.
L.V.S. Ramovės Chlcagos skyriaus naujoji valdyba, kuriai pirmininkauja plk. K. Dabulevičius (viduryje). Valdybos nariai: J. Vepštas, M. Maksvytis, St. Virpša ir J. Gaižutis. B. Beržinio nuotr.
Dariaus ir Girėno laidotuvių eisena Kaune Laisvės Alėjoje, 1934 m. liepos mėn.
Iš P. Bliumo rinkinio
Prie Dariaus ir Girėno karstų, tik ką atvežtų į Kauno aerodromą, kalbą sako J. A. Valstybių atstovas Stuffords.
Iš P. Bliumo rinkinio
šaulės su savo vėliava žengia pro ses. Kazimieriečių tvarkomą mergaičių “Maria High School”, Žalgirio mūšio ir Dariaus - Girėno žygio minėjime Čikagoje, š.m. liepos 17 d. B. L. nuotr.
ŽALGIRIO MŪŠIO 500 METŲ SUKAKTIES MINĖJIMAS
OMSKE 1917 METŲ LIEPOS 15 d.
1917 m. tarnavau Omske 27-me Sibiro šaulių pulke jaunesniu karininku. Tuo metu kituose Omske stovėjusiuose daliniuose tarnavo praporščikas Kazys Škirpa, poručikas Kai-riūštis (vardo nebepamenu) ir praporščikas Vladas Kairiūkštis.
Mums kilo mintis paminėti Žalgirio mūšio 500 metų sukaktį. Iniciatyva, berods, buvo Kazio Škirpos. Buvo sudarytas minėjimui ruošti komitetas kurin iš lietuvių pusės įėjo poručikas Kairiūkštis ir praporščikas Juozas Namikas. Iš kitų tautybių, dalyvavusių Žalgirio mūšyje, buvo atsiųsta po vieną atstovą iš lenkų, ukrainiečių, ir čekų. Visi buvo kariškiai. čekas buvo belaisvis. Be to, kiek pamenu, komiteto posėdžiuose dalyvavo Omsko katalikų parapijos vargonininkas ir, rodos, buvo kviečiami ir vietos visuomenės lietuvių, lenkų ir kt. tautybių atstovai.
Visi komiteto posėdžiai vyko sklandžiai kol buvo prieita prie punkto, kuriame buvo aptariamas prakalbos turinys. Prakalbą, Omsko aikštėje turėjo pasakyti lenkų atstovas. Jis buvo įpareigotas paruošti ir pristatyti komitetui prakalbos tekstą. Svarstant paruoštą prakalbos tekstą buvo rasta, kad tekstas parašytas ne objektyviai. Ryškus šališkumas kyšojo ten, kur buvo minimas Jogailos ir Vytauto vaidmuo mūšyje.
Komitetas nutarė prakalbos tekstą perredaguoti ir tam reikalui, balsų daugumos buvo išrinkti: lietuvis ir čekas.
Sekančiame posėdyje perredaguotas prakalbos tekstas su mažomis pataisomis buvo priimtas, ir buvo vykdomas minėjimo organizavimas.
Minėjimo programa susidėjo iš šių punktų:
1. Minėjimas pradedamas pamaldomis lietuvių katalikų bažnyčioje.
2. Po pamaldų organizuotai einama į miesto aikštę.
3. Visi organizuoti dalyviai-ės, turi būti apsirengę tautiniais drabužiais.
4. Kiekviena tautybė eisenoje eina paskui savo vėliavas.
5. Tvarką eisenoje palaiko raiti tvar-dariai, taip gi apsirengę tautiniais drabužiais.
6. Eisenos tvarka: a) pirmieji eina lietuviai su tautine ir kariška vėliava priešakyje, toliau eina lenkai, čekai ir ukrainiečiai su savo vėliavomis.
Eisenai išėjus iš bažnyčios ir pradėjus žygiuoti, gatvėje ir šaligatviuose buvo prisirinkę minios žmonių, kurie slinko drauge su eisena į aikštę. Aikštėje buvo pastatyta estrada, kurion suėjo komitetas ir kai kurie svečiai. Buvo pasakytos kalbos.
Žalgirio mūšio minėjimas vietos visuomenėje padarė didelį įspūdį ir ilgai apie tai buvo kalbėta. Ypatingai gerą įspūdį paliko organizuotumas ir tautiniai drabužiai. O lietuviams ne vienam džiaugsmo ašara nuriedėjo per skruostą pamačius savo mielas tautinę ir karišką vėliavas. Taip gi jie didžiavosi savo garbinga ir didinga praeitimi.
J. Ringys.
NEW YORKO RAMOVĖNŲ IŠVYKA
Minėjimo dienos ilgojo savaitgalio proga niujorkiečiai ramovėnai išvyko dviem dienom į savo garbės nario pik. I. Kraunaičio ir ponios vasarvietę Druskonie Hall, Andes miestelyje, Catskill kalnuose. Išvykoje dalyvavo apie 30 ramovėnų, jų šeimų ir draugų. Oras pasitaikė geras ir daug prisidėjo prie išvykos pasisekimo.
šeštadienį, tik atvykus, po skanių pietų buvo užkoptas kalnas iš kurio matosi puikus Andes slėnio vaizdas. Kalne buvo pašnekučiuota, padainuotos lietuviškos dainos ir pažaista žaidimai. Vėliau su daina buvo nusileista pakalnėn prie vilos, kurioje visų laukė vakarienė.
Prieš pat vakarienę visi dalyviai susėdo prie vilos ir išklausė pakviesto prelegento, p. A. Dimo, trumpos paskaitos apie senuosius prūsus. P. Dimo trumpas, bet turiningas pranešimas sudarė gerą foną šiais metais minimai Žalgirio mūšio sukakčiai. Pasikeitus klausimais ir atsakymais, visi sugužėjo vakarienės.
Lietuvišku papročiu, valgant buvo ne tik užgeriama, bet ir dainuojamos lietuviškos dainos. Dalyvių ūpas buvo labai geras. Kai kurie pajėgė tokią gerą nuotaiką išlaikyti net iki paryčių. Tačiau dauguma, pasibaigus programai prie laužo, kurioje kas tik norėjo galėjo pasireikšti sąmojumi, nuėjo poilsio.
Ponų Kraunaičių vasarvietėje; iš k.: Z. Raulinaitis, H. Markevičius, A. Dimas ir K. Jankūnas.
Sekmadienį daugelis dalyvių iš pat ryto pradėjo sportuoti, žaisti sviediniu, stalo tenisą ir kitokius žaidimus. Čia entuziastiškai pasireiškė tiek jaunimas, tiek ir vyresnieji.
Dangus po pietų pradėjo niauktis ir teko visiems pakilti atgal, kam į New Yorką, kam į New Jersey.
Už sklandžiai suorganizuotą ir tokį smagų išvažiavimą ramovėnai dė-gingi skyriaus valdybai ir ypač kult. reikalų vedėjui p. Markevičiui, kuris šiam reikalui įdėjo daug darbo ir rūpesčio.
Dalyvis
Išvykos dalyvių grupė; iš k.; L. Bi-leris, pik. Engmanas, pik. E. Kraunaitis, A. Mačionis, M. Raulinaitienė, L. Jankūnienė ir O. Bilerienė.
Dalis Detroito Kuopos šaulių ir svečių šaudymo metu suruošto išvažiavimo proga į Nidos vasarvietę Linden, Mich. Iš k.: K. Kodatis, užstotas B. Burba, S. Malinauskas (kp. p-kas) ir K. Zubrickas
A.A. Aviacijos Mjr. Antanas Ulpa
(Biografiniai bruožai)
Antanas Ulpa gimė 1892 m. rugsėjo mėn. 28 d. Šiaulių apskr. Žagarės miest.
Savo jaunystę praleido su tėvais Petrapilyje kur baigė šv. Kotrynos gimnazijos 7 klases.
Prasidėjus I pasauliniam karui buvo mobilizuotas ir 1915 m. baigė Aleksiejevo karo mokyklą, Maskvoje. Už pasižymėjimus kare buvo apdovanotas šv. Jurgio kryžiumi. Grįžo į Lietuvą 1922 metais.
1922 m. liepos mėn. 18 d. įstojo į 12-tą p. pulką ir buvo paskirtas į 2-rą kuopą jaunesniuoju karininku. 1923 m. gegužės mėn. 13 d. pakeltas į vyr. leitenanto laipsnį ir perkeltas į 4-tą pasienio pulką. 1924 m. spalių mėn. 14 d. komandiruotas aviacijos viršininko žinion ir paskirtas į mokomąją oro eskadrilę; 1925 m. kovo mėn. 10 d. perkeltas į karo aviaciją.
Baigė 1924-25 metų aviacijos karininkų kursų laidą ir užskaitytas mokiniu žvalgu. 1925 m. liepos mėn. 1 d. perkeltas į 3-čią oro eskadrilę ir paskirtas oro žvalgo pareigoms. 1926 m. vasario 18 d. pakeltas į kapitono laipsnį. 1927 m. spalių mėn.
1 d. suteiktas oro žvalgo laipsnis. 1930 m. balandžio 13 d. baigė ugniagesių komandos viršininkų kursus. 1935 m. vasario 20 d. perkeltas į 4-tą eskadrilę. 1935 m. spalių mėn.
2 d. išlaikė egzaminus majoro laipsniui įgyti. 1936 vasario mėn. 1 d. paskirtas 4-tos eskadrilės vado padėjėju. 1936 m. gruodžio mėn. 1 d. paskirtas aviacijos komendantūros Zoknių (Šiaulių) dirbtuvių viršininku. 1938 metais pakeltas į majoro laipsnį.
Tarnaudamas karo aviacijoj, be savo tiesioginių pareigų ėjo įvairias pareigas; aviacijos p—lko teismo nario, kariuomenės teismo nario, aviacijos iždininko, ugniagesių komandos v-ko, raštvedžio, garažo v-ko, ginklų karininko ir aviacijos parko v-ko.
1923 m. vedė dantų gydytoją Joaną Garbaliauskaitę. 1938 metais išėjo į atsargą ir apsigyveno savo ūkyje.
Apdovanotas:
1. Lietuvos Nepk. 10 metų sukakt. jub. medaliu.
2. “Plieno sparnais” garbės ženklu.
3. Ugniagesių “Artimui pagalbon” III laips. ženklu.
4. D.L.K. Gedimino ordino IV laipsniu.
5. Šv. Jurgio kryžiumi.
1944 m. pasitraukė su šeimą į Vokietiją ir gyveno Bamberge (Bavarija). Vėliau Garmisch Partenkirchen. 1949 m. atvyko į U.S.A. ir apsigyveno So. Boston—Mass., vėliau ir Dorchester, Mass. Priklausė: S.L.A. 308 kuopai, Lietuvos tautinei sandarai ir Lietuvos piliečių klubui.
Mirė 1959 m. vasario mėn. 21 d. ir palaidotas Naujose Kalvarijos kapuose, Boston, Mass.
Paliko žmoną, dvi dukteris, žentą ir anūkę.
A.A. VRŠ. JUOZAS KAVALIAUSKAS
š. m. liepos 18 d. Worcester, Mass, mirė Lietuvos kariuomenės viršila Juozas Kavaliauskas. Jis buvo kilęs iš Krakių val., Kėdainių aps. Turėjo apie 65 m. amžiaus.
Į Lietuvos kariuomenę buvo mobilizuotas pagal 1919 m. sausio 15 d. paskelbtą buvusių Rusijos armijos karininkų ir puskarininki) mobilizaciją.
Pirmiausia tarnavo Kauno karo komendantūros kulkosvaidžių komandoje. Iš čia persiskyrėme ir vėlesnės jo karinės tarnybos eigos nebežinau. Paskutinį kartą su juo susitikau 1949 m. laive, plaukiant į Amerikos Jungtines Valstybes. Dar buvo sveikas ir stiprus. Atrodė jaunesnis, negu jo amžius turėtų rodyti.
Karo metu ir jau po karo Amerikoje gyvendamas patyrė sunkių pergyvenimų. Jugoslavijoje kautynių metu su partizanais žuvo jo sūnus, vokiečių prievarta paimtas į kariuomenę. Po karo tragiškai žuvo jo duktė studentė.
S.B.
