Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽELIGOVSKIADA, 1920 M.

ALGIRDAS BUDRECKIS

Šių metų spalio 8 d. Želigovskio smurtui sukanka keturiasdešimt metų. Prieš keturiasdešimt metų įvyko Želigovskiada, ar kaip lenkai vadina Wilenszczyzna. Ką reiškia šis įvykis lietuvių tautai? Lietuviai žiūri su liūdesiu ir su pasididžiavimu į Želigovskiadą:    su liūdesiu,

nes šiuo įvykiu lenkai pagrobė ir pavergė Lietuvos istorinę sostinę Vilnių devyniolikai metų, su pasididžiavimu gi todėl, kad lietuviai savo dydvyriškumu ir atkaklumu sustabdė ir sumušė Želigovskį, ir būtų jo kariuomenę visiškai išblaškę, jei ne prancūzų kontrolės komisija.

Šio rašytojo tikslas nėra atplėšti senas lietuvių lenkų santykių žaizdas; jos ir po keturiasdešimt metų nebėra užgijusios, šio rašytojo tikslas yra paminėti Želgovskiados keturiasdešimt metų sukaktį.

1920 m. rugpjūčio mėn. visa Lietuva jau buvo išlaisvinta ir ruošėsi laimingam gyvenimui pagal naują demokratinę santvarką. Gedimino kalne didingai plėvesavo lietuviškoji trispalvė. Lenkų rusų karas dar nebuvo nulemtas ir lenkai bijojo perdaug erzinti lietuvius. Rugpūčio mėn. vidury į Kauną buvo atvykę lenkų įgaliotiniai, kurie siūlė lietuviams užimti maždaug Nemuno liniją nuo Gardino augštyn ir nieko neleisti: nei bolševikų, nei lenkų. Tą liniją jie sutiko garantuoti. Bet šitie atstovai, įtarti šnipinėjimu, Lietuvos krašto apsaugos ministerio įsakymu, kitiems vyriausybės nariams nė nežinant, buvo suimti ir ištremti į Vokietiją.

Rugpjūčio pabaigoj lenkų kariuomenė sumušė prie Varšuvos ją atsivijusią raudonąją rusų armiją ir ėmė stumti iš Lenkijos. Rusai visu frontu traukėsi. Štai, laimėjusi kovas su bolševikais, lenkų kariuomenė ėmė pulti ir Lietuvos žemes. Pažymėtina, kad pačių lenkų nepriklausomybė vos ant plauko bekybojo, kai rusai buvo priėję net iki Varšuvos. Lenkai tuomet visais balsais šaukė, kad gelbėkite, štai žūstame, štai mūsų sostinę bolševikai nori užimti. Bet laimėję ir patys išsigelbėję tuojau viską vėl užmiršo ir ėmė smaugti lietuvius.

Lenkai skelbė, jog lietuviai esą Rusijos talkininkai, ir girdi, yra pasigrobę Vilnių ir ’kitus Lenkijos kraštus’. Rugpjūčio pabaigoje lenkai puolė lietuvių kariuomenę, išretintą palei plačią Lietuvos sieną.

Rugsėjo mėn. pradžioje lenkai, sutraukę didėlę kariuomenę, išstūmė lietuvius iš Augustavo ir apylinkių. Lietuvių kariuomenė turėjo trauktis. Lenkai vis stūmėsi pirmyn. Lietuva iš savo pusės kreipėsi į Tautų Sąjungą. Prasidėjo byla Tautų Sąjungoj. Jau 1920 m. rugsėjo 4 d. Lenkijos užsienių reikalų ministeris Grabskis Paryžiuje viešai atsisakė Vilniaus Lietuvos naudai. Viskas daryta buvo tik akių dūmimui. Derybos su lenkais Kalvarijoje rugsėjo mėn. 15-18 d. dėl laikinosios demarkacijos linijos pasibaigė niekais.

Bet ir lietuviai nesnaudė: jie puolė ir atsiėmė eilę miestelių. Prasidėjo jau tikras karas. Rugsėjo 22 d. lenkų dvi kavalerijos brigados ir dvi pėstininkų divizijos ties Gibais (Seinų srity) pralaužė ’rietuvių frontą ir užėjo iš užpakalio. O kai, besivydami bolševikus, lenkai ties Druskininkais persikėlė per Nemuną ir užėjo lietuviams iš kairiojo sparno — lietuvių kariuomenės būklė dar labiau pablogėjo: dalis lietuvių kariuomenės buvo visai atkirsta nuo savųjų. Pagaliau ėjo kiti nepasisekimai: spalio 1-2 d. lenkai sumušė Lietuvių kariuomenės dalį netoli Lazdijų: spalio 3-4 d. užėmė Varėnos stotį, kur paėmė lietuvių šarvuotą traukinį. Iki spalio 14 d. ėjo sunkios kovos su lenkais dėl Varėnos. Tuo būdu, lenkams užėmus Varėną, Suvalkų krašte sugrupuotai lietuvių kariuomenei buvo atkirstas tiesioginis kelias į pavojuje atsidūrusį Vilnių. Deja, lietuvių kariuomenės vadovybė nedėjo jokių pastangų stiprinti savo pozicijas ties Vilniumi.

Lietuvai prieš tuos žygius protestuojant, lenkų vyriausybė siuntė jai ultimatumus ir savo žygius aiškino karo būtinumais kilusiais kovojant su rusais, net kaltino lietuvius bendradarbiaujant su jais. Pagaliau, Tautų Sąjungai tarpininkaujant, Lenkija vėl pasiūlė Lietuvai derybas Suvalkuose rugsėjo 29 d. Lietuvos vyriausybė, ir šį kartą, tikėdamasi geruoju susitarti, sutiko.

Spalio 7 diena buvo nustatyta kaip derybų data. Tačiau veidmainiški lenkai iš anksto tarėsi kaip būtų patogiau sulaužyti dar nepasirašytą sutartį! Spalio 6 d. paties maršalo Pilsudskio traukiny, Gardine, įvyko lenkų kariuomenės vadovybės nepaprastas posėdis, kuriame dalyvavo pats Pilsudskis, lenkų generalinio štabo informacijos skyriaus pareigūnai ir P.O.W. lietuvių reikalų šefo Janusz Jedrejewiczo vadovaujantis P.O.W. antrasis skyrius. Nežiūrint busimųjų Suvalkų derybų rezultatų, susirinkusieji karininkai suplanavo Želigovskio žygį prieš Vilnių.

Ir štai spalio 7 d. į Suvalkus atvyko lietuvių bei lenkų delegacijos vesti derybas. Lietuvių delegacijai pirmininkavo generolas leitenantas M. Katche, nariai — Mykolas Biržiška, Bronius Balutis, Voldemaras Čarneckis ir majoras Aleksandras Šumskis, be to, dar buvo ryšio karininkas kapitonas Gerulaitis. Iš lenkų pusės — plk. M. Mackevičius ir J. Lukoševičius. Iš tikrųjų nei Mackevičius, nei Lukoševičius nežinojo apie Pilsudskio sąmokslą, ir jie abudu buvo atvykę Suvalkuosna rimtai derėtis.

Derybos ėjo rusų kalba Suvalkų teismo salėje. Nuo sienos į lietuvius žiūrėjo lenkų erelio ir paties Pilsudskio portretai. Ant gretimo stalo stovėjo pastatytas kryžius. Prie to stalo sėdėjo tik atvykę didžiųjų valstybių atstovai ir sekė derybas. Derėtasi rimtai, kad ir karštai, dėl kiekvieno kaimo, dvaro ar kalnelio, pro kurį turėjo būti nužymėta demarkacijos linija tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių.

Pagaliau lietuviai pasirašė su lenkais sutartį, kuri pravedė demarkacijos liniją per Eišiškes — Bastūnus; Vilnius liko Lietuvai! Linija už Bastūnų buvo palikta nustatyti vėliau, kai rusai pasitrauks iš tos srities. Kartu buvo sutarta sustabdyti visas kovas tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių ir pasikeisti belaisviais. Varėnos stotyje lenkai apsiėmė praleisti lietuvių traukinius į Vilnių, tik be kariuomenės ir be karo medžiagos transportų. Sutarties vykdymo priežiūra buvo atiduota tada į Suvalkus atvykusiai Tautų Sąjungos kontrolės komisijai. Pati sutartis turėjo galioti, ligi visi ginčo klausimai tarp Lietuvos ir Lenkijos bus galutinai išspręsti.

Bet jau tą pačią dieną, spalio 7 d., buvo girdėti ateinančios audros griaustinis:    lenkųkarininkai Varanavos štabo pareiškė jog jie nusistatė užimti Vilnių, nežiūrint “valdžios sutikimo”. Jie nebūsią pabauginti Antantos lojimo.

1920 m. spalio 8 d. maršalas Pilsudskis įsakė majorui M. Koscialkovskiui ruoštis pulti Vilnių. KosciaLkovskis su V. Rackevičiaus pagalba iššaukia “Lietuvių - gudų” diviziją.

O, kas ta “Lietuvių-gudų” divizija? 1918 m. gruodžio mėn. buvo suformuota “Lietuvių-gudų” divizija iš 9 pėstininkų pulkų: Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino, Lydos ir t.t., 4 kavalerijos pulkų (Užnemunės, Antrasis Vilniaus, lietuvių 3-čias ir totorių raitelių (Tatarska jazda) pulkas. Nors dauguma divizijos kareivių buvo galičiečiai, poznaniečiai ir varšuviečiai — žodžiu didlenkiai — buvo ir nemaža sulenkėjusių parsidavusių lietuvių gudų ir Vilniaus krašto totorių. Tie sulenkėję vilniečiai davė tai divizijai lietuvių-gudų atspalvį. Po mūšio ties Vysla (rugpjūčio 15 d.) Lietuvių gudų divizija staiga gavo slaptą įsakymą pasiruošti žygiui į Vilnių.

Divizija per Augustavą, Druskininkus, Ežeronis, Berštus ir Vosyliškes traukė į Dzitros krantus. Lydoje, spalio 8 d., per pietus pas kleboną susirenka Pilsudskis ir kiti karo vadai. Pilsudskis jiems taria:

— Už mūsų kraują primeta mums Kurzono liniją. Lenkija turi baigtis kažkur palei Gardiną. Vilniuje esama jaunimo ir visur esama jaunimo. Jis supras, jums pagelbės. Už jūsų veiksmus aš kaip Lenkijos vyriausias vadas (naczalny wodz — A. B.) negaliu imtis atsakomybės, negaliu duoti įsakymą. Atlikite tatai savo rizika ir savo atsakomybe. Tepatariu Vilniaus pulko kovose nenaudoti, palikite jį mūšiams pačiame Vilniuje. Generolas Želigovskis netrukus atvyks ir perims vadovybę.

Pilsudskis buvo paskyręs generolą Lucijoną Želigovskį (Lucjan Želigowski) Lietuvių-gudų divizijos vadu. Barzdotasis Želigovskis — kaip ir pats Pilsudskis — buvo sulenkėjas lietuvis iš Vilniaus krašto.

Lietuvių gudų divizijai iškelta toks šūkis — “Ojczyznę trza poszerzyc” (Tėvynę reikia praplėsti). Želigovskiada prasideda. Vienas divizijos žygio tikslas Bastūnai, antras Varanavas. Dalis lenkų kuopų jau Eišiškėse. Įsakymai jau duoti. Pagrindinės Želigovskio jėgos į Vilnių eina plentu per Šližiūnus ir Rudaminą. Atsarginiai daliniai iš Eišiškių traukia Rūdininkų giria ir sustoja prie geležinkelio tunelio Paneriuose.

Lietuvių aviacija lenkų fronte tada jau buvo gana aktyvi. Žvalgomojo skridimo metu leitenantui Jakščiui pavyko išaiškinti Vilniaus link bejudančias dideles gen. Žaligovskio kariuomenės jėgas. Tačiau lietuvių karo vadovybė, nelaukdama ir nesitikėdama šio žygio, Jakš-čio pranešimą palaikė jo paties fantazijos kuriniu ir nesiėmė jokių priešveiksmių.

Kruvinos kautynės įvyko tarp lenkų ir lietuvių 16 verstų fronte nuo Vilniaus pietų link. Abidvi kariuomenės turėjo daug nuostolių. Lietuviai visai to nelaukė ir neturėjo ten pakankamai jėgų atsilaikyti. Lietuvių Vilniuje tebuvo vos 3 batalionai.

Lenkai greitai užėmė Ašmeną ir Salų geležinkelio stotį, nukirsdami geležinkelio susisiekimą tarp Maladečinos ir Vilniaus. Lietuvos kariuomenė, išmėtyta ilgame fronte nuo Rytų Prūsų negalėjo parodyti rimto pasipriešinimo. Lietuvių karo vadovybės padaryta didelė klaida, kad ji nepasirūpino tinkamai pridengti Vilnių. Nors Vilnių apginti gal ir nebuvo galima, bet labai negražu buvo pasaulio akyse, kad Lietuva atidavė savo sostinę beveik be pasipriešinimo.

Visos lietuvių valdžios įstaigos, prieš porą savaičių nuvykusios į Vilnių, turėjo skubiai pasitraukti palikdamos daugybę inventoriaus. Vilniuje pasiliko tik vietinės milicijos ir miesto administracijos skyriai. Prancūzų karinis atašė Rebaulas buvo įgaliotas laikiniu Vilniaus gubernatorium.

Dr. J. Šaulys, prancūzų konsulas M. Cournfau, ir prancūzų bei anglų karininkai nuvyko į frontą patirti padėtį. Lietuviai turėjo pasitraukti. Lenkams palankaus plk. Chardigny vadovaujama Tautų Sąjungos komisija tik sekančią dieną išvyko iš Suvalkų į Varėną karo padėties tirti.

Popiet lietuvių ariergardas apleido Vilnių, besitraukdamas Maišiagalos link. Su lietuviais pasitraukė daug vietos žydų, nes jiems anksčiau teko išgyventi lenkų išsišokimus. Tuo-

Lietuvių karininkų grupė fronte, Gardino apylinkėse 1920 m.

Lietuvos karo lėktuvai fronto aerodrome prie Ukmergės    Iš H. Bezumavičiaus rinkinio

met daug žydelių, tapdami benamiais ir beturčiais, įstojo savanoriškai į lietuvių kariuomenę.

Prieš įžengiant į Vilnių, Želigovskis ir jo štabo viršininkas pasiuntė “atsistatydinimo iš kariuomenės notas” lenkų kariuomenės vadovybei, pareikšdami jog jie esą “maištininkai”. Atmesdamas laikino Vilniaus gubernatoriaus Rebaulo pasiūlymą padaryti Vilnių laisvu miestu, Želigovskis veržėsi Vilniun. Penktadienį spalio 8 d. įžygiavo į Vilnių. Kaikuriose gatvėse buvo susišaudymai su besitraukiančiais lietuviais. Želigovskis iškilmingai paskelbė laikinos “Vidurinės Lietuvos” (Litwa Srodkowa) vyriausybės sudarymą, kurios galva tapo lenkų nacionalistas Abramovič. Taip pat Želigovskis su savo “vyriausybe” pasirašė puošnią deklaracija, kuri atmetė lietuvių-rusų taikos sutartį ir kuri pareikalavo apsisprendimo teisės.

Tą patį vakarą generolas Sikorskis, lenkų šiaurės fronto vadas, pranešė spaudai, girdi, Želigovskis buvo priverstas išpildyti savo karių reikalavimą užimti “lenkišką” Vilnių. Lenkai tuomet pranešė lietuviams, kad jie pasiruošę derėtis su jais Varėnoje ir išspręsti šitą ginčą.

Štai, kaip matome, vos dviem dienoms praėjus, pamynęs po kojų Suvalkų sutartį, “maištininkas” gen. Želigovskis užgrobė Vilnių. Šiandien yra žinoma, kad generolas Želigovskis vykdė paties Pilsudskio įsakymus. Todėl apie jokį maištą negali būti nė kalbos. Gen. Želigovskis sulaužė ne tik Suvalkų sutartį, abiejų pusių pasirašytą, Vilnių neginčijimai paliekant Lietuvoje, sulaužė ir Lordo Kurzono sukurtąją liniją, kuri lenkų buvo priimta ir pasirašyta 1920m. liepos 11 d. Šią sutartį Santarvės vardu pasirašė britų, italų, prancūzų ir japonų atstovai.

Šiandien lenkai sako, jog Suvalkų sutartis buvusi didžiausia jų klaida. Lenkai tada jau visai sumušę bolševikus, niekuomet nebūtų pasirašę tos sutarties, jei ne Tautų Sąjungos ir didžiųjų valstybių spaudimas. Tas spaudimas buvo toks didelis, jot lenkai negalėjo prieš jį atsispirti. O iš kitos pusės, nenorėdami atsisakyti nuo Vilniaus ir anksčiau buvusių jų okupacijoj žemių, lenkai pasirinko apgavimo kelią.

Paėmęs Vilnių, Želigovskis nesustojo. Pagal jo mąstymą lietuviai negausūs, prastai ginkluoti ir išsklaidyti kuopomis ilgame kelių šimtų kilometrų fronte Želigovskio divizijoms negalės rimtai pasipriešinti. Be to Lietuvių kariuomenė sukoncentruota pietuose; ji negali skubiai traukiniais persikelti į šiaurę, nes Varėnos stotis lenkų rankose. Tarp Vilniaus ir Kauno tik keli lietuvių šaulių bei partizanų daliniai.

Želigovskio kariuomenėje kyla naujas šūkis: “do Kowna” (į Kauną). Judrūs lenkų kavalerijos daliniai veržėsi tolyn, į šiaurę ir į vakarus. Spalio 10 d. Želigovskio įsibrovėliai paima Švenčionis. “Broliai” latviai tuo tarpu užima Gelauką, Liepojos—Daugpilio geležinkelio linijos stotį, 30 kilometrų nuo Daugpilio, ir pareikalauja, kad lietuviai evakuotų Ilūkštę (Alūkstą).

Lietuvių kariuomenės daliniai skubėjo šiaurėn. Visur partizanų ir šaulių būriai pasipriešino lenkams. Lenkai veržėsi senosios demokacijos linijos link. Lenkų jėgos, sudarytos iš pėstininkų, raitininkų ir artilerijos dalinių, buvo gerai ginkluotos.

Spalio 10 d. Kaune prasidėjo masinė kariuomenės mobilizacija ir naujokų ėmimas. Lietuviai ruošėsi į griežtą kovą su lenkais. Tą pačią dieną Kauno policija susekė lenkų dvarininkų sąmokslą nukirsti geležinkelio susisiekimą tarp Kauno ir Virbalio ir tuo būdu sulaikyti amunicijos traukinius iš Rytprūsių.

Nuo spalio 16 d. iki spalio 17 d. ryto įvyko žiaurios kautynės fronte, tarp Vilniaus ir Kauno. Lenkų didelės jėgos su šarvuočiais puolė ir paėmė Rykantų geležinkelio stotį. Buvo daug nuostolių. Tuo pačiu laiku lenkai užėmė Valkininkus. Kitas lenkų sparnas žygiavo palei geležinkelį Daugpilio kryptimi. Latviai žygiavo pietuosna, paimdami Ilūkštę. Nors Želigovskio kariuomenė viešpatavo Vilniuje tik aštuonias dienas, per tą trumpą laiką 30 žydų buvo sušaudyti, keliasdešimt sužeisti. Lenkai, įtardami Vilniaus žydus esančius lietuvių bendradarbiais, vykdė pogromą apiplėšdami jų krautuves. “Katalikiški” lenkai taip pat sušaudė kelis lietuvius kunigus ir vieną pakorė. Vilniaus apylinkių vyrai buvo durtuvų verčiami įstoti į Želigovskio eiles. Provincijos gyventojai buvo priversti priimti kvitukus, užuot pinigus, už rekvizuotą maistą.

Spalio 21 d. Želigovskiada buvo sukėlusi paniką Kaune. Lenkų įsibrovėlių kariuomenė jau siekė 40.000 ir nuolat gaudavo medžiagos ir pagalbos iš Lenkijos. Spalio 26 d. lenkai puolė lietuvių kariuomenę Ukmergės kryptimi. Po kruvinų kautynių jie pralaužė frontą ir užėmė Sirvintus, Giedraičius ir kitas vietas. Po trijų dienų, Lenkai puolė visu frontu, vėl prasilauždami prie Ukmergės.

Lietuviai ruošėsi evakuoti Kauną ir perkelti karo medžiagą į Šiaulius. Spalio 1 d. Kaune atsidarė karinė raštinė priimti vokiečių savanorius, kurie atplaukė iš Rytų Prūsų. Daug ginklų bei amunicijos buvo atvežta iš Prūsų. Nemaža lietuvių prūsų ir vokiečių avantiūrininkų įstojo į lietuvių kariuomenę. Buvęs Vokietijos kancleris Mulleris, prakalboje Reichstage, pareiškė, girdi, 10-15,000 sunkiai ginkluotų vokiečių peržengė valstybės sieną pagelbėti lietuviams. Žinoma, tų savanorių skaičius buvo žymiai mažesnis. Tačiau jų įstojimas į Lietuvių kariuomenę pakėlė lietuvių ūpą ir viltį lenkams pasipriešinti. Buvo ir tokių atsitikimų, kad apyseni patriotiniai kunigai įsirašė į kariuomenę ir tuo paskatino lietuvių mobilizaciją!

Kova dėl Vilniaus ėjo ir diplomatiniuose baruose. Spalio 11 d. įvyko lenkų kabineto posėdis apsvarstyti Želigovskio žygį. Lenkai, nebegalėdami niekuo pateisinti tokio savo elgesio, sugalvojo “sukilimo” pasaką. Esą, atsiradęs jų kariuomenėje generolas maištininkas Želigovskis ir savavališkai užėmęs Vilnių. Jo kariuomenė (2 pėstininkų ir 1 raitininkų divizija), esą taip pat sukilusi. Tą pačią dieną lenkų kariuomenės generalinis štabas pranešė, kad Želigovskis yra “nepaklusnus” savo fronto vadui Sikorskiui. Lenkų užsienio reikalų ministeris Sapieha (kilęs iš lietuviškos bajoriškos šeimos) pasiūlė lietuviams derėtis su jais Varėnoje spalio 1 d. Prancūzai, palaikydami lenkus, pradėjo šmeižti Lietuvos vyriausybę, kuri, jų žodžiais, palaikanti ryšius tarp Sovietinės Rusijos ir Rytų Prūsijos.

Kad Varšuva turėtų formalų atsakymą, buvo sudaryta, nuo Varšuvos nevapriklausoma, “Vidurinės Lietuvos” valdžia. Lietuvių diplomatijai pavyko sukelti ir Tautų Sąjungoje ir didžiose valstybėse griežtą Želigovskio smurto pasmerkimą. Britų ministeris lordas Cecil gen. Želigovskio žygį parlamente apibūdino kaip negirdėtą tarptautinį skandalą. Ne tik Londone, bet ir Paryžiuje lenkai turėjo išgirsti daug nemalonių žodžių. Tautų Sąjungos pirmininkas Leonas Bourgeois, laiške lenkų atstovui prie Tautų Sąjungos, 1920 m. spalio 14 d., pasmerkė Želigovskio žygį kaip duotų Tautų Sąjungai pasižadėjimų laužymą. Bet toliau žodžių bei protestų eiti niekas negalvojo. Tautų Sąjunga turėjo problemą, nes jokia Santarvės valstybė nepripažino Lietuvos, ir štai Lietuvos valstybės sienos nenustatytos.

Lenkai visiems iškilmingai tvirtindavo, jog Želigovskis tikrai sulaužęs paklusnumą, ir jie nieko nesą čia kalti. Lenkai taip pat sakė, kad Želigovskis tik peržengė zoną, kurią Suvalkų sutartis nepalietė. Žodžiu, Želigovskis neperžengė nustatytos linijos, bet apėjo aplink tos linijos rytinį galą. Tačiau tas nepakeitė fakto, kad status quo pakeitimas sulaužo sutartį. Ir nors jų tvirtinimams maža kas tetikėjo, tačiau įrodyti jų melo irgi nebuvo galima. Be to, lenkai grasino karu toms valstybėms, kurios drįstų įsikišti į “Vidurinės Lietuvos” reikalus.

Spalio 14 d. Lietuvos vyriausybė atsiliepė į Sapiehos notą, sutikdama derėtis su sąlyga, kad visų pirma, lenkų kariuomenė evakuos Vilnių. Lietuvos vyriausybė taip pat pareikalavo, kad lenkų vyriausybė pareikštų savo poziciją Želigovskio ir Abramovičiaus “valdžios” reikalu. Lenkų ministeris pirmininkas Witos, kalbėdamas lenkų seime, pareiškė, kad jis nepalaiko Želigovskio žygio, nes pastarasis nebuvo vadams paklusnus; tačiau Witos pabrėžė, kad Lenkija gins naują valstybę (suprask: pagrobtąjį Vilnių).

Sekančią dieną britų ir prancūzų ministeriai lankė vyriausią vadą Pilsudskį ir tarėsi su juo apie Vilnių. Po to, Pilsudskis tarėsi su ministeriu pirmininku Witos, kunigaikščiu Sapieha ir kitais. Pasikalbėjimų pasekmė — lenkai pasiuntė du pulkus “nuversti Želigovskį”. Iš tikro tų pulkų tikslas buvo sustiprinti Želigovskio jėgas. Tuomet Želigovskis pasiuntė ultimatumą Kaunui, pareikalaudamas, kad lietuvių kareiviai pasitrauktų 20 kilometrų į vakarus, anapus Vilniaus-Gardino geležinkelio.

Spalio 16 d. Paderevskis praneša, kad jis apleis Paryžių išvykdamas Varšuvon pranešti vyriausybei, kad Tautų Sąjungai nepatinka lenkų žingsnis Lietuvoj. Spalio 17 d. anglų chargė ir prancūzų ministeris, paskirti Varšuvon, įteiktė lennkų vyriausybei jungtinę prancūzų-anglų notą, kuri pareikalavo, kad lenkai aiškiai pasmerktų Želigovskio žygį ir sustabdytų karą. Spalio 18 d. Paderevskis sugalvojo pasilikti Paryžiuje ir toliau tarnauti “lenkų interesams”. Lenkų vyriausybė nepriėmė lietuvių pasiūlymą derėtis, su ta sąlyga, kad visų pirma, Želigovskis apleistų Vilniaus kraštą.

Želigovskis įsibrovęs į Vilnių, jau kitą dieną išblaško lietuviškąją spaudą. Bet spalio 21-22 d. Vilnių tikromis žiniomis aprūpino atskridę Lietuvių lakūnai, skleisdami atsišaukimus.

Lenkai drįso protestuoti Tautų Sąjungos kontrolės komisijai, jog lietuviai bombarduoją Vilnių.

Lapkričio 1 d. lietuviai pravedė priešpuolį šiaurės fronte ir atsiėmė iš lenkų Giedraičius ir Dubingius, pridarydami lenkų kariuomenei daug nuostolių. Lietuvių artilerija, Lapkričio 2 dieną, atmušė atvykusio iš Antakalio stoties lenkų šarvuoto traukinio puolimą. Tą dieną vyko smarki kova visame fronte. Lenkų artilerija iššovė iki 3000 šūvių. Lenkų aviatoriai bombardavo Ukmergę, sužeisdami ir užmušdami daug nekaltų žmonių.

Lapkričio 5 d. lenkai, žygiuodami šiaurės kryptimi užėmė Linkmenis ir Labanorą. Kaikurie jų daliniai įžygiavo į Dūkšto stotį ir priėjo prie Zarasų ir Turmanto. Latviai tuomet sutelkė daug kariuomenės nuo Daugpilio pietų-link, nes jie bijojo Želigovskio veržimosi į šiaurę. Kauno fronte Želigovskio “savanoriai” veržėsi tolyn už Vievio. Pagaliau lietuviai sulaikė tą lenkų ofenzyvą. Kaunas atsiduso ir atidėjo evakuacijos planus. Iš Prūsų į Kauną vis plaukė amunicija ir ginklai, draugiškų prūsų paimti iš vokiečių sandėlių. Taip pat vis plaukė prūsų savanoriai. Lietuvos vyriausybė net bijojo, kad jų tikslas yra plėšikauti.

Ir Tautų Sąjungos taryba pradėjo rūpintis apie vokiečių kariškių buvimą Lietuvoje. Lapkričio 9 d. Tautų Sąjungos komisijai buvo įsa-

Divizijos štabas žygyje į frontą

kyta vykti Lietuvon patirti ar esą vokiečių dalinių Lietuvoje. Komisijai taip pat buvo įsakyta patikrinti lėktuvų bombardavimus ir sustabdyti lietuvių-lenkų susidūrimus. Lenkų vyriausybė komisijai davė keturis automobilius. Tuo pačiu laiku, Želigovskio atstovai tarėsi su latviais, jiems pareikšdami, kad Vidurinė Lietuva nori užmegzti draugiškus santykius su Latvija.

Lapkričio 10 d. Želigovskis pradėjo naują ofenzyvą. Sekančią dieną, po smarkių kautynių lenkai užėmė Smalvus ir Turmantą (šiaurės sektoriuje). Kautynės tęsėsi ties Zarasais. Nors lenkai smarkiai puolė tame sektoriuje, tačiau jie nepaėmė Zarasų.

Sekmadienį, lapkričio 14 d., lenkų lakūnai žiauriai bombardavo Kauną, užmušdami daug neapsaugotų vaikučių. Apie 11 valandą ryto lenkų lėktuvai bombardavo Ukmergę. Vienalenkų bomba pataikė į Ukmergės bažnyčią, praluždama stogą ir sprogdama klūpančių parapijiečių tarpe. Šis netikėtas “kariškas žygis” sužeidė ir užmušė nemaža žmonių.

Lapkričio 15 d., pil. Chardigny vadovaujama Tautų Sąjungos komisija, pranešė lietuviams, kad ji atvyks Kaunan tikslu baigti paliaubas, lapkričio 21 d. 9 vai. ryto.

Latviai supratę, kad Želigovskio kariai žygiuoja Daugpilio link, lapkričio 16 d. pasisiūlė gelbėti lietuviams. Latviai pareiškė, kad jie ruošis padėti ginti Kauną, jei lietuviai padės jiems ginti Daugpilį prieš lenkus.

Įvyko lyg ir komediškas atsitikimas šiame kare. Lapkričio 17 d. lietuviai vos neapšaudė Tautų Sąjungos kontrolės komisijos narius, kai tie peržengė lenkų apkasus eidami lietuvių link. Būta nesusipratimo: kaip anksčiau buvo minėta, kontrolės komisija vyko Kaunan su abiejų kariuomenių vadovybių sutikimu praleisti ją per frontą nustatytu laiku. Rodos, kad kelias buvo prastas, ir komisijos nariai, apleisdami savo automobilius, pasuko kitu, nesutartu keliu. Jie netikėtai užėjo ant lietuvių apkasų. Lietuviai įtardami, jog čia lenkų žvalgai, juos pasveikino šautuvų bei kulkosvydžių ugnimi. Komisarai pasislėpė už kaupų. Pagaliau vietinė bobelė perėjo skersai karo lauką, nuėjo pas lietuvių komandantą ir, kalbėdama už kontrolės komisiją, pranešė, kad “priešai” dėvėjo alijantų uniformomis. Susigėdęs komendantas atsiprašė ir leido kontrolės komisijai tęsti kelionę į Kauną.

Lapkričio 17 d. lietuviai atmušė lenkus Kauno fronte ir atsiėmė Rykantus. Želigovskio kariuomenė, norėdama užimti svarbesnius susisiekimo kelius ir tuo būdu atkirsti lietuvių kariuomenę nuo Kauno, kur tuomet buvo jos augščiausioji vadovybė, didelėmis jėgomis puolė lietuvių kariuomenės kairįjį sparną ir užėmė Dubingius, Giedraičius ir Lyduokius.

To puolimo metu ypatingai skaudžiai nukentėjo lietuvių kariuomenės II divizija, kurios vadas gen. Nastopka pateko į lenkų nelaisvę. Į jo vietą tuoj buvo paskirtas gen. štabo plk. Adamkavičius. Gavęs įsakymą vadovauti II-jai divizijai, Adamkavičius ilgai jieškojo tos divizijos štabo likučių. Važinėdamas nuo vieškelio prie vieškelio, tikrindamas pasikalbėjimus telefono laidais, jis pagaliau išgirdo besikalbant 4-to ir 7-to pulko vadus. Iš to pasikalbėjimo jam pasisekė sužinoti apie lietuvių kariuomenės dalių dislokaciją ir susirišti su tomis dalimis.

Suvalkų sutarties skyriaus kertelė Vytauto D. Karo Muzėjuje Kaune

Algirdėnai Giedraičių kautynėse    K. Hoppo pav.

Buvo imtasi divizijos štabo ir kariuomenės dalių tvarkymo darbo.

Bevykdant tvarkomuosius darbus, lietuvių kariuomenę ištiko naujas smūgis. Lapkričio 17d. lenkų raitininkai prasilaužė Giedraičių rajone ir nužygiavo Balninkų-Kurklių kryptimi. Taip pat ėmė veržtis Anykščiai ir Kavarsko kryptimi. Šis antpuolis, tiesa, nebepajėgė vėl suklaidinti ir išblaškyti lietuvių kariuomenę, bet jis buvo labai pavojingas ir todėl teko imtis skubių energingų priemonių. Po lenkų raitininkų prasiveržimo reikėjo laukti lenkų kariuomenės naujų puolimų, o tai būtų buvę iš tikrųjų, labai pavojinga.

Viskas, rodos, buvo paruošta lenkų laimėjimui. Vilnius smurtu užimtas. Šarvuotas lietuvių traukinys “Gediminas” nuo Lentvario atskirtas ir sužalotas, žygis per Ukmergę į Kauną geniališkai sugalvotas, lenkų raitininkai (totorių pulkas — “Tatarska jazda”) veržėsi iki Kėdainių — žodžiu, lenkų žygiuotė į Lietuvos širdį atrodė it iškilmingas karinis paradas. Tiesa, lietuviai mušėsi atkakliai. Jau ištisus metus lenkai su jais kovojo ir gerai įsitikino, kad lietuvių ryžtas kartais pereina į įsiutusią drąsa. . .

Gavusi žinias iš stovėjusių ties Giedraičiais lietuvių dalių apie lenkų raitininkų prasiveržimą pro lietuvių frontą, Adamkavičiaus divizijos vadovybė tuoj sudarė to prasiveržimo likvidavimo planą. Lapkričio 19 d. 8 vai. ryto iš divizijos štabo atitinkamų kariuomenės dalių buvo gautas šis įsakymas:

— Likvidavimui gilaus žymių priešo jėgų įsiveržimo link Kurklių ir toliau, reikia jiems atkirsti kelią užpakalyje, dėlto įsakau: vadui 8 pėst. pulko išsiųsti esantį Vidiškiuose batalijoną, kuriam veikti tarp upės Šventosios ir plento ir užimti Kurklius. Grupei priduoti būrį 5-tos baterijos. Batalijoną, esanti Ukmergėje, išsiųsti į Vidiškį atsargon, prie kurio pasilieka kita pusė baterijos. Mokoma kuopa palikti Ukmergėje ...

Toliau tame pat įsakyme minimos kitos kariuomenės dalys ir joms paskirtieji kovos uždaviniai.

Nors visas įsakymas buvo tikslus, o jo į-vykdymas davė gerų padarinių, vis dėlto divizijos štabas, norėdamas pats save patikrinti ir padrąsinti jo vykdytojus — atskirų kariuomenės dalių vadus, nutarė pakviesti į Ukmergę, kur tada buvo divizijos štabo būstinė, nesenai paskirtą armijos vadą gen. Silvestrą Žukauską. Pakviestas iš Ukmergės telefonu ir painformuotas apie padėtį fronte, gen. Žukauskas pasakė tuoj atvyksiąs, ir už poros valandų jo automobilis jau stovėjo prie Adamkavičiaus divizijos štabo.

Peržiūrėjęs įsakymą, žvilgterėjęs į padėtą ant stalo žemėlapį, gen. Žukauskas tarė: “Gerai, Galima vykdyti.”

Bematant prasidėjo skambinimai telefonu dalimis ir paruošimas raštu kalbamojo įsakymo.

Įsakymas ir pats gen. Žukausko atvykimas kaip tik buvo laiku. Tą pačią dieną lenkai pradėjo naują puolimą, ketindami išnaudoti po jų raitininkų įsiveržimo susidariusią būklę. Lapkričio 19-20 d. vakare, lenkai didelėmis jėgomis puolė lietuvius Musninkų ruože. Ten lietuvių postai su vietos gyventojų pagalba juos atrėmė. Vadovaujant gen. Žukauskui, kuris čia pat divizijos štabui teikė nurodymus, tris paras, beveik be poilsio ėjo kruvini mūšiai visame Širvintų-Giedraicių bare. Gen Žukauskas nuolat susisiekdavo su dalių vadais telefonu. Dešiniajame sparne veikė 4-tas ir 7-tas pulkai, kurie su visu uolumu ir kuo tiksliausiai vykdė divizijos štabo įsakymus. Kairysis sparnas, kurio centre buvo 2-as pulkas, reikalavo nuolatinių paraginimų. Gen. Žukauskas keliais atvejais, tikrino kairiojo sparno padėtį.

Štabo vadovybė dieną ir naktį nesumerkė akių. Visi skubėjo įvykdyti pradėtąsias operacijas kuo greičiausiai, nes žinojo, kad, be lenkų kariuomenės, kuri kiekvieną valandą galėjo gauti pastiprinimų, yra dar viena kliūtis— kontrolės komisija, galinti įsakyti nutraukti karo veiksmus lietuviams nepasiekus reikiamo tikslo.

Lapkričio 20 d. lietuviai perėjo priešpuolin, majoro Rėklaičio vadovaujamas vaidotėnų pulkas ties Širvintais trenkė lenkams didelį smūgį. 8-jo pulko ltn. Balnas su savo batalionu naktį apsupo ir sutriuškino dideles lenkų jėgas. Daug lenkų krito, tarp jų ir Gardino pulko vadas. Vaidotėnai paėmė daugiau kaip 200 belaisvių, lenkų brigados ir pulkų štabus, 2 patrankas, 9 minosvydžius, 20 kulkosvaidžių, 250 šautuvų, 150 arklių ir daug kito karinio turto. Pats gen. Želigovskis vos ištrūko palikęs Širvintuose net savo automobilį!

Jau atstumtas nuo Širvintų, Želigovskis pasiryžo dar kartą mėginti laimės ir atpirkti suterštą kario garbę ties Giedraičiais. Įvyko susirėmimas. Ne visi devyni lietuvių pėstininkų pulkai Giedraičių kautynėse dalyvavo. Kaikurie dar užtruko Širvintuose, Malėtuose, Želvoje, Ukmergėje, nes visu tuo plotu ėjo kovos su Želigovskio kariuomenės dalimis. Ir Giedraičių kautynės nebe viena diena buvo atliktos. Giedraičiai ėjo iš rankų į rankas. Antrasis Algirdo pulkas jau porą dienų prieš tai buvo išvaręs lenkus iš Giedraičių. Bet lenkai, gavę stambios paspirties, atsigriebė ir negausingą, lietuvių pulką atgal iš Giedraičių išstūmė. Pulko vadas majoras Petruitis pamatė, kad grėsė didelis pavojus, nes lenkų pajėgos plaukte plaukė į Giedraičių apylinkes, ir šaukėsi pagalbos.

Generolas Žukauskas įsakė toliau esantiems lietuvių daliniams žygiuoti Giedraičių link tokiu manevru, kad galėtų priešą pulti iš šonų ir užnugario. Žygiuota nakčia ir anksti lapkričio 21 d. (7 vai.) ryžtingai pulta iš visų šonų. Majoro Petruičio vedamas algirdėnų pulkas ir vėl išstūmė lankus iš Giedraičių.

Dabar lietuviai šaudė lenkus iš dviejų šonų. Vienur kitur sutraškėjo kulkosvaidžiai. Atrodė lenkams bus riesta. Bet jie dar nenusileido. Kampu savo frontą susirikiavę, sustiprinę jį pirmiau pabėgusiais raitininkais, kurių dalį pavyko sulaikyti, lenkai iš naujo puolė lietuvius. Vėl užvirė smarki kova. Iš tolo pasirodė dar vienas lenkų raitininkų pulkas, taip vadinamoji “Tatarska jazda”, skubotai atvykusi saviškiams į pagalbą.

Bet ir lietuviai paspirties susilaukė. Atvyko Butegeidžio pulkas. Ištroškę kovos, butegeidiečiai atkakliai šoko atakon. Bet kokiam įtemptam susirėmime ryžtingas, naujai pasirodžiusios jėgos puolimas visuomet nulemia mūšio likimą. Butegeidžio pulko puolimas buvo daugiau negu ryžtingas. Tai šaudydami, tai durtuvais durdami, butegeidiečiai bematant atkirto į kamšą įsivėlusį lenkų raitininkų pulką, kurio 250 karių veikiai pasidavė. Lenkų eilėse kilo netvarka. Pradėjo siūbuoti, krikti, ir kaikurios jų dalys pasileido bėgti. Panika užsikrėtė ir kitos dar bekovojančios dalys.

Lietuvių raitininkai puolė ne frontą, pro kurį būtų ir sunku prasiveržti, bet pasuko kiek dešinėn, lenkams kelią atkirsti. Lenkų vadas iš tolo juos pamatė ir suprato, kad dabar jau viskas baigta. Jau ties Širvintais jis buvo išbandęs lietuvių raitelių ataką. Antrukart ją išbandyti kaipo kariui, jam reikėjo, bet kaip vadui — tai jau kitas dalykas. Želigovskis turbūt pamanė, kad jo asmuo lenkų garbei dar tebereikalingas ir skubiai įsėdęs į automobilį nuvažiavo Vilniaus link. Lenkų raitininkai, kurie galėjo pasprukti, nujojo paskui savo vadą. Generolas Baranovskis alkanas pabėgo. Jo neliesti pietūs teko lietuvių štabui.

Sutriuškinta lenkų kariuomenė jau nebebandė trečiu kartu su lietuviais susiremti, ji paskubom traukėsi visu frontu. Prasidėjo lenktynės. Lenkai bėgo tiesiog, lietuviai vijosi užuolanka. Lenkai nesigailėjo arkliams pentinų, ir dauguma jų suskubo pasprukti. Bet paskutinės eilės susidūrė su lietuviais. Kas išliko gyvas, pakliuvo nelaisvėn. Taip visai lenkų kariuomenei buvo suduota skaudus smūgis.

1920 m. lapkričio 21 d. vakare, lenkams pasitraukus anapus Širvintų ir Giedraičių, Lietuvių kariai džiaugėsi kovą laimėję. Džiaugėsi ir gen. Žukauskas apgynęs su jo vadovaujamais lietuvių kariais Lietuvą nuo didžiausio pavojaus.

Lietuvių kariuomenė galėjo net be didesnių kautynių atsiimti Vilnių ir galutinai likviduoti Želigovskiadą. Lenkai vis bėgo atgal, nebeturėdami vilties Vilnių išlaikyti. Varšuva puolėsi prie Santarvės: gelbėkite nuo žiaurių mušeikų. Lietuviai bolševikų talkininkai. Reikia juos sustabdyti!

Lapkričio 23 d. Paderevskis, pasikalbėjime su Paryžiaus laikraštininkais, neigė kaltinimą, kad lenkai pagelbsti Želigovskiui. Tačiau, iki gruodžio 1 d. Želigovskio kariuomenė Vilniaus krašte buvo sustiprinta iki 50,000 kareivių.

Kada lietuvių kariuomenė pradėjo Želigovskį mušti — plk. Chardigny vadovaujama Tautų Sąjungos kontrolės komisija prabilo. Kovose su Želigovskiu įsakoma laikytis defenzyvos. Kada anksčiau Želigovskio lėktuvai Ukmergėje mėtė bombas į minią — buvo tylu. Kada lietuvių lėktuvai pradėjo mėtyti atsišaukimus Vilniuje — Tautų Sąjungos kontrolės komisija draudė lietuviams gintis nuo grobikų net atsišaukimais.

Kodėl Tautų Sąjungos kontrolės komisija — ar tiksliau Prancūzija, nes prancūzai vadovavo tai komisijai — buvo linkusi į lenkų pusę? Iš dalies, dėl to kad Prancūzija norėjo būti tikra, kad kilus naujam karui su Vokietija, būtų rytų sąjungininkas, kuris paspaustų vokiečius. Anksčiau tas vaidmuo teko rusams. Bet dabar Rusija subolševikėjo — buvo priešinga prancūzų interesams. Rytuose kilo nauja, dar katalikiška ir prancūzams palanki, valstybė —Lenkija. Jei prancūzai paremtų Lenkiją, ji taptų jų ištikima vasale. Štai, prancūzai norėjo praplėsti savo naujos sąjungininkės ribas ir padaryti ją pirmos eilės galybe. Štai kodėl prancūzai rėmė, nors ir netiesiogiai, lenkų pretenzijas į Vilnių. Be to, lenkai skaitė Lietuvą Vokietijos pakalike, nes lietuviai j ieškojo pagalbos iš vokiečių prieš lenkus.

Savo specialiame traukiny, Kaune, Tautų Sąjungos kontrolės komisija lapkričio 29 d. nustatė 12 mylių pločio neutralią juostą per Lietuvos žemių vidurį, palikdama Vilniaus ir Seinų kraštus lenkams prievartauti.

Lietuvos vyriausybė, pasitikėdama Tautų Sąjungos bešališkumu ir teisingumu, ir tą pasiūlymą, priėmė pabrėždama, kad tatai ji daranti, tenorėdama palengvinti lenkų kariuomenei atsitraukti iš Vilniaus ir įvykdyti Suvalkų sutartį. Lapkričio 30 d. Lietuvos vyriausybė Kaune pasirašė protokolą, baigiantį karą. Pk. Chardigny tuos rezultatus telegrafavo Tautų Sąjungos pirmininkui Leonui Bourgeois, kuris gavo tą žinią gruodžio 1 d. Karo paliaubos įsigaliojo lapkričio 30 dieną 12 vai.

Tautų Sąjungai spaudžiant, 1920 m. gruodžio 1 d. 24 vai. naktį sustabdoma mūšiai. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pranešimas: “1920. 12. 2 d. fronte ramu.”

Gruodžio 4 d. lietuvių vyriausybė nesutiko spręsti Vilniaus klausimą plebiscitu, nes Lenkija spalio 7 d. pripažino Vilnių Lietuvai. Lietuvių demarkacijos linija buvo nustatyta nuo Vievio, palei Širvintus ir Giedraičius, per Dubingius, į Joniškį. Želigovskio linija, kuri buvo 6-10 kilometrų į rytus nuo lietuvių, ėjo nuo Dūkšto iki Varėnos. Gruodžio 6 d. prasidėjo belaisvių pasikeitimas.

Nors formalus lietuvių—lenkų karas buvo sustabdytas, pasienio susirėmimai įvykdavo net iki 1938 metų. Taip pat karo paliaubos nepanaikino lietuvių—lenkų abipusinės neapykantos. Vilnius liko lenkų rankose, ir todėl Lenkija negalėjo įkalbėti lietuvių sudaryti bendrą Pabaltijo frontą, kuris galėtų sustabdyti bolševikų bei vokiečių įsiveržimą į Vidurinę bei Rytų Europą. Želigovskio smurtas ir Tautų Sąjungos sprendimas tuo klausimu paskui padrąsino japonus užimti Mandžūriją, ir italus užpulti Etiopiją. Žodžiu, Želigovskiada parodė diktatoriams, kad agresija apsimoka.

BIBLIOGRAFIJA

1.   Bičiūnas, Vytautas, “Bruožai iš gen. S. Žukausko karinės būties” Trimitas, nr. 20, 1937 m. gegužės 21d.

2.   Chase, Thomas G., Story of Lithuania, New York, 1946.

3.  Cicėnas, Jeronimas, Vilnius tarp audrų, Chicago, 1953.

4.   Jurgėla, Constantine R., History of the Lithuanian Nation, New York, 1948.

5.  Jurgėla, Petras, “Kovos už Nepriklausomybės aktą”, Karys Nr. 2, 1953 m. vasaris.

6.  P. Klimas, Kemėšis, R.F., Purickis, J., Savickis, J.,J. Yčas, M., Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Dešimtmetis, 1918-1928, London, 1955.

7.   Machray, Robert, Poland, 1914-1931, London,    1932

8.  New York Times, 1920 m. spalio 10, 11, 12, 13,14, 15, 16, 17, 19, 24, 30, 3.

     1920 m. lapkričio 1, 3, 5, 6, 12, 14, 16, 17, 17, 21, 23, 24, 24.

      1920 m. gruodžio 2, 5, 8.

9.    Reddaway, W.F., Cambridge History of Poland, 1697-1935, Cambridge, 1951.

10.    Ruseckas, Petras, “Pagerbkime kariuomenę”, Trimitas, Nr. 47, 1928 m. lapkričio 22 d.

11.    Šapoka, A., Lietuvos istorija, Fellbach, 1950.

12.    Tamulaitis, V., “Lietuvos aviacija”, Skautų Aidas, nr. 5, 1958 m. gegužės mėn.

13.    Vaitkus, V., “Vilniaus pagrobimo 12 metų”, Mūsų Vilnius, Nr. 28, 1932 m. spalio 9 d.

Vilnius — Gedimino g-vė