Partizanai: Istorija ir dabartis

LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS

Paruošė V. ŠVENTORAITIS

(pradžias ausio mėn. KARYJE)

XII

Išvykus Usveliui, kuris buvo artimiausias mūsų vadui, glaudūs ryšiai mūsų grupėje pradėjo irti. Beveik kasdien mūsų skaičius mažėjo. Vienas po kito, vyrai nusiimdavo tautinius skydelius, grąžindavo ginklus, susikraudavo daiktus ir palikdavo mus. Savos šeimos, žmonų ir vaikų ilgesys buvo stipresnis už miško brolystę. Greito karo viltis ir pagelbos iš užsienio gavimas, paskutiniu metu, visai sumažėjo. Liko tik tie, kurie negalėjo nugalėti nepasitikėjimo ruskiais ir jų pastatyta iškamšų valdžia. Jiems priklausė ir Havistas.

— Dar niekada bolševikai neatleido savo priešui,—sakė jis.

Pasilikome ir mes trys vokiečiai. Mums nebuvo jokios amnestijos. Mums buvo liūdna skirtis su broliais estais, su kuriais išėjome kartu į kovą dėl laisvės ir jų reikalą pavertėme ir savu, dabar jie neviltyje mus palieka. Buvo dar žiauriau, nes manėm, kad po paskutiniųjų žygių ir laimėjimų mūsų tarpusavio ryšiai bus dar stipresni.

Atėjo žiema. Nusilpusiomis spėkomis mums dar pasisekė pasistatyti stiprų bunkerį, tinkamą dalinai gyventi, dalinai sandėliui — laikyti maisto atsargoms. Mūsų kovos grupė buvo jau pusiau sumažėjus, toks pat nykimas vyko ir kitose grupėse. Tačiau laikėmės kantrūs. Abejingi klausėmės radio transliacijų iš vakarų su jų gausiais pažadais ir padrąsinimais.

Pagaliau prieš mus pasišiaušė ir gamta. Lapkričio gale prasidėjo dideli šalčiai, kokių nuo senų laikų Estijoje niekas neatminė. Visos pelkės, liūnai, buvę niekad nepereinami, užšalo iki dugno, upės pavirto tvirtomis gatvėmis ir mūsų tvirtovė ir prieglauda, neprieinami ir vasarą nepereinami miškai, dabar pasidarė atviri ir žmonėms ir gyvuliams. Gerosios pelkės daugiau mūsų nebesaugojo. Mes buvome patiekti, lyg ant lėkštės, mūsų priešams. Būtų stebuklas jei bolševikai nepasinaudotų tokia proga.

Pirmosios žinios apie raudonųjų tankų judėjimą atėjo iš pietų. Mūsų ryšininkai jau anksčiau pranešė apie rusų dalių pasirengimus žiemos manevrams. Ėjo gandai, kad tariamuose manevruose dalyvaus jų dvi motorizuotos divizijos, kartu su tankais. Įtarėme, kad tie manevrai tai tik maskavimasis. Raudonoji meška už peilio dūrį į tarpmentį jieškojo keršto. Iki kraujo įsiutusi, ji planavo vienu smūgiu už viską atsilyginti.

Toli pietuose nakties dangus nusidažė ugnimi. Patrankų dundėjimas atsklido iki mūsų, girdėjosi ir sausi, kieti tankų šūviai. Darėsi aišku, jog jie nori nusiaubti miškų masyvus nuo pietų iki pat čia. Operacija prasidėjo nuo vakarinio Peipuso ežero kranto. Po savaitės, sunkvežimių vora su rusų kareiviais atlėkė į Avinurmę, į Tudulinną. Jų taktika buvo paprasta: apsupus miškus, suvaryti partizanus į šiaurę iki pat jūros, kur jiems liktų arba prisigirdyti jūroje, arba iškėlus rankas, pasiduoti.

Klausydami radio priimtuvą girdėjome iš visur: — Kausimės iki paskutiniųjų. —Taip šaukė ir Avinurme kovos grupė, tik prašė kuo greičiau siųsti jiems minų.

— Minų, minų! — šaukė iš visur, kitaip tankai mus sumals.

— Minų, — žiauriai nusišypsojo Havistas. Keletą minų, kurias turėjome, jau išdalinome, o iš kur jų gauti ant greitųjų?

Po dviejų dienų, kai kautynių garsai vis artėjo ir artėjo iš pietų ir pietryčių krypčių, Avinurme grupė daugiau į mūsų radio nebeatsakė. Tą pačią dieną nutilo ir Tudulina vyrai.

Iš pietų lengvas vėjas nešė dūmų ir degėsių kvapą. Degė bunkeriai ir slėptuvės, kuriose mūsų broliai tikėjosi praleisiu šią žiemą. Per miškus, panikos apimtos, bėgo stirnos, briedžiai, išniro ir rudasis lokys, piktai kratydamas galvą, pajutęs kažką negera.

Netrukus krisime ir mes raudoniesiems medžiotojams, nes vyko ne žvėrių, bet žmonių medžioklė. Havistas kovojo su savimi. Ar jis turi mus be prasmės aukoti tankams? Ar ta auka pagelbės laisvės kovai? Mes turėjome pakankamai ginklų ir ne vieną burlioką ar mangolą galėjome partiest žemėn, tačiau buvome visai bejėgiai prieš tankus. Neturėjome prieštankinių ginklų nei minų. Tikėjomės radio pažadėtos pagalbos, bet ji neatvyko, taip likome beviltyje, jautėmis lyg išduoti.

Paskutinę naktį pranyko mūsų “Daktaras” ir švedas Petersonas.

—    Bailys, skudurlius, — niršo Fricas sužinojęs apie jų pasišalinimą. Mes visi trys buvome susitarę nesiskirti, kad ir kažin kas atsitiktų. Savo daktaravimu kaimuose jis buvo susirinkęs geroką sumą rublių, kuriuos buvo pasislėpęs klojime. — Jei čia kada blogai eisis,

—    sakydavo jis, —tada mušimės į šiaurę, nusisamdę žvejų laivelį kelsimės per jūrą.

Toks buvo ir mano planas. Tačiau dabar, jis suviliojo švedą, kuris buvo jūrininkas, kas davė jam daugiau vilčių pasprukti, o mus paliko. Ką mes galėjome jam duoti? Nors ir buvome “daktarą” iš kalėjimo išvadavę, tačiau jis mums dabar taip atsidėkojo . . .

Atėjo paskutinė naktis ir neramus rytas. Iš sunykusios grupės mes vieni likę tūnojome bunkeryje. Jutome priešą vos tik už 50 m. nuo mūsų. Tada Havistas sunkiai prabilo:

—    Broliai, kas norite bėgti, galite eiti, aš nelaikau nei vieno, — vėliau jis dar pridėjo,—    gal pavieniui dar pasiseks pro tą žiedą pralysti.

Jo veidas buvo pilkas, kaip peleninis, jis iš karto lyg paseno, sukrito.

—    O tu, vade, — užklausė Kasikas.

Havistas tik pamojo ranka, — nesirūpinkite daugiau apie mane.

Mes pakilome, pasiėmėme ką galėjome, o į bunkerį įmetėme granatą. Fricas sudaužė radio priimtuvą. Buvo lediniai šaltas žiemos rytas, toks pat žiaurus kaip ir tie raudonieji, kurie siautė mūsų miškuose, kad sutryptų paskutinę šio mažo, narsaus krašto laisvės kibirkštį.

Pagaliau Kasikas, ištarė: —Einame.

Ir aš su Fricu sekėme jo pėdomis įšalusiame sniege. Atsitolinę keletą šimtų metrų mišku, užpakalyje išgirdome eiles šūvių. Jų tarpe girdėjome ir Havisto automatą . . .

XIII

Kaip medžiojami laukiniai žvėrys, žvalgydamiesi į visas puses, vengdami kiekvieno šlamesio, ištisą dieną žygiavome į vakarus. Kai vakare atsidūrėme į Pasvėrė kelią išgirdome arklių žvengimą ir tankų ūžimą. Fricas apsisprendė eiti į šiaurę. Kai aš nustebęs pažiūrėjau, jis paaiškino, jog nori susirasti prieglaudą vienoje šeimoje, kurią iš anksčiau žinojo. Paskui jis paraudęs pridėjo, jog buvo keletą kartų apsilankęs pas Katriutę. Kasikas traukė į vakarus. Pasakę savo planus jie klausiamai žiūrėjo į mane. Kur gi aš galiu slėptis? Žinoma, kad tik pas močiutę Vilbere. Jie jau žinojo kur aš trauksiu.

Kitą rytą aš atsibudau, lyg akmuo į vandenį įkritęs, kamaraitėje. Pro duris mačiau močiutę, rankoves pasiraičiusę, beminkančią pyragą. Pamačiusi mane stebint, ji pribėgo prie apšalusio lango ir ėmė į jį pūsti, kol pro prapūtė lede skylutę ir galėjo stebėti visą kaimo gatvę.

—    Buk atsargus, Francai, eik už pečiaus, ten rasi duonos ir pieno.

Užkandęs pašaukiau ją: — Močiute, dabar aš turiu sau išsikasti duobę.

—    Duobę? — Žiūrėjo į mane lyg aš juokaučiau. —Tik ne miške, ten dabar siaučia raudonieji šunes palaidi. Nekrėsk juokų su manim, senu žmogum.

Pastūmėjęs kėdę, parodžiau į grindis: — Čia aš save palaidosiu. Kai jie ateis manęs j ieškodami, pranyksiu žemėn, leisk man tą padaryti.

Tą patį vakarą pradėjau darbą.

Močiutė stovėjo prie lango sargyboje, o aš dirbau visą naktį, vos užbaigiau auštant. Beveik didžiavausi savo darbu. Mintį gavau iš išdaviko Tepomės, kuris irgi panašioj duobėj slėpėsi. Išlupęs tris grindų lentas, jas sukaliau skersiniais, duobę išklojau šiaudais ir jon atsigulęs galėjau užsukti skersinį, kad neatkeltų lentų. Močiutė buvo laiminga, kad pavojaus metu būsiu gerai paslėptas.

Sekančias kelias dienas mūsų trobelė drebėjo nuo grįžtančių iš miškų ir pro šalį betraukiančių tankų ir mašinų. Atlikę naikinimo darbą jie traukė namo, dabar seks tik maži valymai. Vietinei milicijai buvo palikta išrankioti išlikusius gyvus partizanus. Kaime plintančias žnias man pasakodavo močiutė. Rusų veiksmai apėmė visą pietinę Estiją. Žiaurus žiemos šaltis atidarė kelius į visas slėptuves. Kalbėjo, jog už palankumą saviems kovotojams buvo išdeginti ištisi kaimai. Tų kaimų gyventojai, suversti į sunkvežimius, buvo išvežti nežiniom

Degančia geležimi rusai degino žaizdas Estijos kūne, visur siautė panika.

Tačiau po tų veiksmų vėl viskas nutilo. Miškai paskendo geležiniame šaltyje, keliuose pranyko tankų vikšrų žymės. Kai priešo voros traukdavo pro šalį, lindėdavau savo karste, dienomis būdavau pasirengęs vienu šuoliu pranykti duobėje. Pasidariau net nerūpestingas. Rytais ir vakarais traukiau pilnus plaučius oro ir mankštinau sustingusius sąnarius. Jau ištisi du metai kai buvau verčiamas lindėti Įvairiuose urvuose ir duobėse. Tirono žemėje niekas nėra laisvas, išskyrus tuos, kurie jau nebegyvi po žeme.

XIV

Močiutė išėjo į kaimą, kur buvo girdimas sunkvežimių bildesys. Aš su mažakalbiu senuku likau trobelėje. Valgiau prie stalo duoną su uogiene. Staiga senukas, žiūrėjęs į langą, pradėjo mosuoti ranka:

—    Francai!

Žinojau ką tai reiškia. Mečiau viską į šalį ir šokau į duobę. Lauke girdėjau šunį lojant. Kažkas sugriebė jį už snukio. Pro langą spėjau pastebėti daug šešėlių ir užtrenkiau dangtį. Tuoj išgirdau daužant duris.

Senukas nulapnojo iki durų ir jas atidarė. Girdėjau šuns urzgimą, dundėjo grindys nuo sunkių batų, šuo uostė bėgiodamas, tai toliau, tai arčiau. Be abejojimo, jie kratė trobelę, nes girdėjau keikiantis ir verčiamų daiktų bildesį. Po kiek laiko pasigirdo balsas: — Nieko neradome, draugas leitenante.

Šuo vis dar uostinėje, tačiau tikėjausi, jog daugeliui žmonių esant ankštoje trobelėje, manęs neužuos.

—    Ar vienas esi namuose? — tardė senuką jaunas šaukiantis balsas. Senis neatsakė, iš baimės negalėjo nė kalbėti-

—    Kur senė, tu kerėpla!

—    Kaime, atsakė senukas ir nutilo.

—    Kur tas šuo, kas valgė šią duoną?

Dieve mano, jie atrado duoną, kurią buvau valgęs ir numečiau ant stalo. —Aš, aš, mano duona, — mikčiojo senis.

—    Tu ją valgei? Išsižiok —, pasigirdo velniškas juokas.

Senis buvo sugautas, jie neturėjo nė vieno danties. Duonoje, gi, buvo dantų žymės. Nežinojau, kad jie turi tokią šunišką uoslę žmones gaudyti. Mane visą išpylė prakaitas: — sugavo!

—    Tu negali duonos įkasti. Kas ją valgė? — girdėjosi budelio balsas.

Staiga pasigirdo skaidrus ir gyvas, lyg jaunos mergaitės, močiutės balsas: —Draugai, ką gi čia mano namuose darote? Ir leitenantas Velista mano namuose!

Taip, ir tas šnipų vadas buvo čia.

—    Motin, tu laikai paslėpusi žmogų. Jis čia prie šito stalo valgė, jis kando štai šitą duoną. — Prispyrė ją Velista.

Išgirdau močiutę juokiantis tokiu skaidriu balsu. Vyliausi, kad ii su jais susitvarkys.

—A, duona, na gi aš ją atkandau prieš išeidama, žiūrėk į mano dantis, —ir ji, atidariusi burną, parodė savo sveikus dantis.

—    Aha, bet senis sakė, kad jis valgė.

—    Ak tas kvaišelis —, ir ji, be abejo, paniekinamai pasižiūrėjo į jį.

Tačiau kaip perkūnas mane trenkė Velistos žodžiai: —Motin, — sakė jis, —šiuose namuose yra paslėptas vyras, ar tik nelaikai jį po grindimis?

Aš net susiriečiau duobėje, mane nuo jų teskyrė vos kelios lentos.

—    Po grindimis? — girdėjau besijuokiančią močiutę. Neįtikintas Velista įsakė plėšti grindis-

Pradėjo plėšti grindis kamaroje, girdėjau lūžtančias lentas ir šuns staugimą, kuris greičiausiai užuodė žiurkę.

—    Jūs laužote man grindis, griaunate mano namą, mano galvos priedangą, man neturtingai, senai moteriškei, — grąsino močiutė. Rytoj eisiu pėsčia į apskities partijos komitetą ir viską papasakosiu. Pagaliau kur nors šiame krašte turi būti teisybė!

Ji jiems priminė savo žuvusį sūnų Petrą, kurį vokiečiai sušaudė Taline kaip partizaną, ir pasikukčiodama pradėjo verkti.

Močiutė žinojo ką sako. Gal dėl to, o gal, kad neturėjo tinkamų įrankių, jie nustojo laužę grindis, ir pradėjo kamaroje laužti sieną. Senutės ašaros jų nesustabdė. Aš pasiryžau ateityje su jais atsilygint už tai.

Močiutės balsas dabar pasigirdo virš manęs, lyg kas pastūmė kėdę, atrodė jog ji atsisėdo tiesiai virš manęs. Be ką tas padės. Jie vis dar tebegriovė, mano duobėje lyg ir pradėjo švisti. Vistiek mane suras, ištrauks iš duobės ir mušte užmuš, arba nušaus kaip Fredą kad nušovė. Šį kartą nuo mirties jau nebeištrūksiu.

Staiga išgirdau įsiutusio Velisto balsą, kuris turbūt iš kampo sekė močiutę:

—    Baigt, užteks, — jis net staugė siusdamas, — sene, duok ką valgyti!

Po valandos, užvalgę, jie vėl užkalė išplėštas grindų lentas ir paliko trobelę. Durys užsitrenkė ir lauke sugirgždėjo sniegas.

—    Francai, išlysk, — pašaukė mane. Išpiltas prakaito, drebėdamas visais sąnariais išlindau iš savo karsto. Mane sutiko besišypsodama močiutė. Aš ir nepajutau kaip apkabinau ją ir iš širdies pabučiavau.

XV

Vieną popietį ėjau link Lakvere aplankyti Frico, nes jau kuris laikas nebegavau iš jo žinių. Priešais kaimą ties vienu klojimu susitikau dviratininką. Jis važiavo kairėje taku, užsimetęs lietaus apsiaustą, iš po kurio kyšojo automatas. Nors jo nepažinau, bet pajutau kad tai mano mirtinas priešas, net jei nepastebėčiau jo uniformos.

Neapsispręsdamas kas daryti aš stabtelėjau, prie šono makštyje apčiuopiau savo “balalaiką” — automatą. Gal dviratininkas pravažiuos? Ne, jis nepraleis žmogaus neužkabinęs. Kaž kodėl norėjau su juo susitikti.

Iš krūmų išlindęs susitikau su juo akis į akį. Pamačiau, kad ir jis jau žinojo su kuo turi reikalą. Jis skubiai šoko nuo dviračio ir nustūmė jį į šalį. Jo ranka atmetė apsiaustą ir atkreipė automatą į mane. Paleisdamas šūvių eilę jis stovėjo palinkęs. Aš akimirka smukau už klojimo kampo ir girdėjau kulkas kapoj ant klojimo lentas. Įkišau apkabą į automatą ir apibėgęs klojimą sustojau prie sekančio kampo ir kur laukiau puolimo prisispaudęs prie sienos. Lengvai būčiau galėjęs pasprukti, nes užpakalyje buvo tankūs krūmai. Tačiau nebėgau, ir pykčiu siusdamas stovėjau vietoje. Mintis apie tūkstančius vergų, kuriuos jie išsivarė man neleido bėgti. Po visokių persekiojimų dabar aš stoviu kaip lygus prieš lygų, gyvybė už gyvybę. Kaip vejamas žvėris dabar aš atsisukau prieš savo medžiotoją.

Tačiau kur jis dingo?, juk jis turi išlysti? Vienas mūsų turi žūti. Jis arba aš! Nuslinkau prie kito klojimo kampo. Iš ten mačiau ant kelio parvirtusį dviratį ir nublokštą apsiaustą. Jis kur nors mane tykojo.

Staiga pajutau, kad jis turėtų būti už kito kampo. Skubiai pribėgęs, iškišęs automatą už kampo paleidau šūvių eilę ir tada pamačiau jį už maždaug 20 žingsnių. Pyliau antrą eilę taikydamas žemiau, pajutau kulkas švilpiant man virš galvos. Staiga jis susirietė ir susvyravo. Jo automatas nukrito žemėn ir jis pakirstas griuvo be žado.

Atleistais nervais ir su automatu rankoje priėjau prie jo. Pataikiau krūtinėn ir galvon, jis visas plūdo kraujais. Aš savęs klausiau kodėl jis taip atkakliai jieškojo savo mirties?

Jo portfelyje radau raudoną partijos pasą. Nenustebau skaitydamas jo vardą, nes jau jaučiau kad tai Paulius Velista, NKVD leitenantas. Prie paso, pluoštas nuotraukų ir pundelis rublių ir maža užrašų knygutė su daugybe vardų, turbūt ir mano. Neturėjau laiko ją vartyti. Turėjau skubėti, nes netoliese pasigirdo mašinų ūžimas. Susikišau visą ką radau į kišenes. Staiga, atėjus minčiai, nutraukiau jo uniformą, užsimečiau jo apsiaustą ir užšokau ant jo dviračio.

Lėkiau taku žemyn kokia 10 minučių ir sustojau prieš namus, kur, žinojau, gyvena vienas bolševikas. Norėjau jam padaryti netikėtumą.

Prie durų priėjo vyras ir jas atidarė. Kai aš nušokau nuo dviračio, jis plačiai šypsojosi. Tačiau jo šypsena greitai sušalo veide, kai pažino kad tai ne draugas Velista.

Aš atkišau į jį savo kruvinas rankas: —Nuplauk man rankas, greitai, judėk greičiau!

Jis mikčiojo, jo burna drebėjo, tačiau neištarė nė žodžio. Norėjau jį užmušti tyliai. Trobon įėjęs pamačiau jo jauną žmoną lopšį besupančią. —Ne, pagalvojau, —užteks vieno.

Aš stovėjau ąslos viduryje, vyras atnešė dubenį vandens. Įmerkiau rankas ir vanduo paraudo.

—    Numazgok man nuo rankų draugo Velisto kraują.

Jis drebėdamas klusniai vykdė, žiūrėdamas man į akis.

—    Taip, tai Velisto kraujas, kodėl tik jis vienas gali turėti kruvinas rankas?

Mano balsas drebėjo ir skambėjo lyg svetimas. Manyje staiga kilo siaubas, nustūmiau dubenį ir išbėgau laukan. Bėgau gilyn į mišką. Ten nuplėšiau apsiaustą ir nusviedžiau šalin.

Ką aš galvojau apsivilkdamas jo rūbus? Turbūt norėjau trumpam pažinti jo žiaurumą. Nežinojau kur esu. Negaliu glaustis prie ramių žmonių, nors mano rankos ir sąžinė yra švarios . . .

—O—

Taip tragiškai baigiasi pratizanų epopėja. Vakarų pažadų netesėjimas, žiauri žiema, slegianti rusų persvara, šaudmenų trūkumas, viskas buvo prieš juos. Dar kurį laiką autorius slapstosi pas vietinius gyventojus. Tačiau netrukus, atpažintas, naktį užklumpamas NKVD ir kartu su draugais vėl atsiduria nelaisvėje.

Ištremtas į Sibirą, ten kenčia iki 1956 metų, kai po Adenauerio vizito Maskvoje, grąžinamas kartu su kitais belaisviais į tėvynę. Tokia tai istorija kenčiančio ir užmiršto žmogaus, kartu ir tautos kuri skęsta tironijoje, laisvojo pasaulio nebeprisimenama, kurios pagalbos šauksmo jau nebenorima ir girdėti.