Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠTRAUKOS IŠ JONO DLUGOŠO ŽALGIRIO MŪŠIO APRAŠYMO

 Cracovia MDCCCLXXVII

Johannis Dlugossii, seu Longini, Canonici Cracoviensis
Libri XII 
Tomus IV 
Libri XI-XII

Kanauninkas Jonas Dlugošas (1415-1480), lenkų istorikas-metraštininkas, žinias apie Žalgirio mūšį sėmė iš pačių jo dalyvių pasakojimų, iš savo tėvo ir vyskupo Zbignievo Olesnickio, kuriam jisai ilgus metus sekretoriavo, ir iš jau šiandien žuvusių dokumentų. Pačių lenkų istorikų teigimu Dlugošas neapkentė lietuvių ir jų požiūriu nebuvo objektyvus.

Savo dėstymą jis pradeda Jogailos įsakymu lenkų kariuomenei ruoštis žygiui prieš kryžiuočius ir apstatyti kariuomene sieną iš vengrų pusės. Eina pasiruošimai, samdomi patyrę čekų karių būriai. Derybos su kryžiuočiais dėl taikos išlaikymo tebetęsiamos.

1410 m. birželio 29 d. karalius su savo palyda ir visa kariuomene atvyko į Kozlovą prie Bzuros upės, kur pas jį atskubėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pasiuntiniai pranešdami, kad Vytautas “su savo Lietuva ir totoriais’’ jau ginkluoti stovi ties Narevu. Kitą dieną, pasiekus Vyslą augščiau Červinsko ties Kozienicais buvo paruoštas laivinis tiltas. Visa lenkų kariuomenė, su pabūklais, ginklais, gurguolėmis ir maisto atsargomis čia perėjo į dešinįjį Vyslos krantą. Tą pačią dieną atžygiavo ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas su savo kariuomene, kurios tarpe buvo 300 totorių su jų vadu. Jogaila, riterių ir kunigaikščių apsuptas, išėjo per pusę mylios¹ jo pasitikti ir pagarbiai jį pasveikinęs nusivedė į savo stovyklą. Tris dienas Jogaila su Vytautu čia stovėjo kol visa kariuomenė susirinko. Kai visi daliniai per Vyslą perėjo, tiltas buvo sugriautas ir nugabentas į Plocką2kad būtų laikomas paruoštas kariuomenės grįžimui. Lenkai, anot Dlugošo, apie Lietuvos kariuomenę kalbėjo, kad ji buvusi gausi ir galinga, gerai aprengta. Ėjo visokie pasiruošimai, buvo laikomos gausios pamaldos.

“Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis tą dieną (liepos 5 d., vert. past.) tvarkė savo kariuomenę, o padalinęs ją senu protėvių papročiu atskirais padaliniais ir vėliavomis, kiekvienoje vėliavoje, riterius, jojusius mažesniais arkliais arba nepakankamai ginkluotus, statė vidury, kad juos užstotų rinktiniai, turėję stambesnius žirgus ir geresnius ginklus, kariai. Tos vėliavos žygiavo suglaustomis gretomis, o kiekviena vėliava ėjo gan dideliame atstume nuo kitų. Pagaliau toms vėliavoms Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis, išdalino 40 ženklų ...liepdamas, kad kiekviena vėliava ir kiekvienas padalinys saugotų savo ženklą ir klausytų savo vadų įsakymų; Vladislovas gi, lenkų karalius, nuo kalnelio stebėjo visas kariuomenes, lenkų ir lietuvių ... Šiame lauke impozantiškai judėjo lietuvių kariuomenė, traukdama tvarkingomis gretomis”.

Liepos 9-tą dieną abi kariuomenės peržengė Prūsų sieną. Kariams pradėjus plėšti priešo kraštą, Vytautas griežtai savuosius sudraudė. “Vykdydami kunigaikščioAleksandro įsakymą, kaltininkai (buvo parinkti du kalčiausieji, vert. past.) pastatė savo rankų darytas kartuves, paskui niekam jų nepakilojus, patys pasikėlė į viršų, galop patys sau ant kaklo uždėjo kilpas, pirmiau dar vienas ragino paskubėti antrąjį, kuris atrodė delsęs, kad kunigaikštis dar labiau neužsirūstintų. Tai įvyko visos kariuomenės akivaizdoje, visi buvo siaubo pagauti ir daugiau nė vienas iš karių nedrįso plėšti ...”

Liepos 10 d. jungtinė kariuomenė sustojo ties Kauerniku, už Dreventies upės. čia buvo sudaryta aštuonių vyrų karo taryba, kuriai vadovavo Vytautas. Dlugošas, nemėgęs Vytauto, labai miglotai kalba apie jo vadovavimą, betgi apie jį visdėlto šitaip išsireiškia:    “Kunigaikštis Aleksandras Vytautas, narsus ir sumanus vyras, veikdamas su septyniais minėtais tarėjais, klausinėdamas, tardamasis, o kartais pasišaukdamas vietas žinančius vadovus, iš anksto planavo, kurioje vietoje rytojaus dieną turėtų būti įrengtos stovyklos, kuriuo keliu kitą dieną turėtų judėti, kuriuo keliu patogiausiai ir tiesiausiai ji galėtų pereiti, kur pagaliau galima rasti vandenį žmonėms atsigerti ir arkliams pagirdyti, kur gauti reikalingą maistą ir kurą.” Jau kiek anksčiau lenkų kariuomenės vadovybę Jogaila pavedė Zindramui iš Moškovicų.

Dar vis tebėjo derybos su kryžiuočiais, kurie savo keliu skubiai ruošėsi karui. Prasidėjo ir nedidelio masto kariuomenių susidūrimai.

Liepos 14 d., paėmus Dombrovnos pilį, susijungę kariuomenės pasiekė lemiamų kautynių lauką, čia, pasistatę palapines ramiai praleido naktį, pailsėjo žmonės ir arkliai. Tuo tarpu kryžiuočių stovyklose kariai visai negavo miegoti, nes viesulas išvartaliojo jų palapines.

Antradienį, liepos 15 d., Jogaila nutarė prieš aušrą išklausyti mišių, bet dėl smarkaus vėjo negalima buvo greit pastatyti palapinių koplyčiai. Naktį smarkiai palijo, buvo audra su perkūnija ir žaibas. Vytautui patarus kariuomenė pajudėjo iš vietos, o paėjusi apie dvi mylias, iš kur galima buvo matyti aplink degančius kaimus, sustojo Tanenbergo ir Grunvaldo laukuose. Čia buvo suruošta karo stovykla. Koplyčiai palapinė buvo pastatyta ant kalvelės prie Lubno ežero, kad per tą laiką, kada kariuomenė tvarkysis savo pozicijose, galima būtų išklausyti prieš mūšį pamaldas. Jau ir Prūsų magistras Ulrikas von Jungingenas atžygiavo prie Grunvaldo kaimo.

“Kai karalius Vladislovas buvo užimtas malda ir klausėsi šv. mišių, karališkoji kariuomenė Zindramo iš Moškovicų vadovybėje, o lietuviškoji — Vytauto, tvarkingai surikiuota su vėliavomis nuostabiu greitumu susitvarkė ir ginkluotos stojo prieš priešininką: lenkai kairiajame sparne, o lietuviai sustojo dešiniajame.”

Toliau seka 50-ties lenkų vėliavų ir jų vadovų aprašymas. “Penkiasdešimt pirmoji vėliava buvo Žygimanto Kaributaiėio, Lietuvos kunigaikščio, kurio ženklas buco šarvuotas vyras ant žirgo.? “Buvo be to, Aleksandro Vytauto, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, kariuomenėje keturiasdešimt vėliavų, kurioms priklausė lietuvių, rusų, žemaičių ir totorių kariai. Mažiau gausios buvo jų eilės, ne taip gerai ginkluotos, kaip lenkų, taip pat lietuvių arkliai neprilygo lenkiškiesiems, ženklai ant tų vėliavų buvo beveik visi vienodi, kiekvienoje buvo atvaizduotas ginkluotas vyras ant balto, kartais ant juodo ar maišyto plauko, žirgo su pakeltu rankoje kardu raudoname dugne. Tiktai dešimt vėliavų turėjo kitokius ir nuo anų trisdešimties besiskiriančius ženklus, kuriais Vytautas, turėdamas daug žirgų, jas žymėjo. Tie ženklai buvo tokie, kad jų žodžiais negalima aprašyti. Kai kurios vėliavos turėjo Lietuvos žemių pavadinimus, kaip: Trakų, Vilniaus, Gardino, Kauno, Lydos, Medininkų, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Kievo, Pinsko, Naugardo, Brastos, Volkovisko, Drohičino, Melniko, Kremeneco, Starodubo ir kt. Kitos gi buvo vadinamos lietuvių kunigaikščių vardais.”

Toliau seka 51-os kryžiuočių vėliavų aprašymas. Tarp ordino sąjungininkų buvo ir Štetino kunigaikštis Kazimieras, Aldonos Gediminaitės anūkas. Liepos 15 d., prieš pat kautynes, čekų samdiniai buvo norėję pasitraukti, bet perkalbėti stojo vėl į eiles. Jogaila jau buvo beužsidedąs šalmą ir ruošėsi vykti į mūšį, kai iš priešo kariuomenės atvyko du pasiuntiniai, kurie tuoj buvo atvesti pas karalių. Tik savo asmens sargybos apsuptas (Vytautas nedalyvavo, nes buvo užimtas pasiruošimais mūšiui), Jogaila išklausė išdidžiųjų pasiuntinių žodžių: “Didysis Prūsijos magistras siunčia tau ir tavo broliui (jie nutylėjo Vytauto vardą ir titulą)? per mus čia esančius heroldus šiuos du kardus, kad tau padėtų būsimoje kovoje, kad su šia pagalba ir su savo kariuomene ne taip delsdamas ir su didesne drąsa negu dabar rodai, žengtum įmūšį, taip pat, kad nesislapstytum šiuose miškeliuose ir krūmokšliuose, bet išeitum įkovą atvirame lauke...” Jogaila paėmė tuodu kardu be makščių ir atsakė, kad nors turi pakankamai ginklų, šiuos kardus priima, kad jie padėtų jo teisingąjį reikalą ginti. Pasiuntiniams išėjus, jau anksčiau apsivilkęs puikiais šarvai jis užsidėjo šalmą, dar pasimeldęs užšoko ant risto ugningo bėro žirgo, valako, iš tūkstančio išrinkto ir liepė trimituoti ženklą mūšiui pradėti. Jau anksčiau buvo nutarta, kad kautynių metu karalius laikysis nuošalioje vietoje vien tik su mažąja valstybine vėliava, kad jo buvimo vietos nežinotų nei priešai, nei savieji; karaliaus sargyboje buvo 60 raitelių būrys, “Žymiausi jų tarpe riteriai buvo Ziemovitas jaunesnysis, Mozūrų kunigaikštis, karaliaus seserėnas, Feduška ar Teodoras,« Lietuvos kunigaikštis, kuris su savim turėjo geroką žmonių būrį, Žygimantas Kaributaitis, Lietuvos kunigaikštis, abu karaliaus brolių sūnūs, trys svarbiausi iš jo šeimos kunigaikščiai.” Be to buvo keli lenkų ir čekų riteriai:

“Aleksandras Vytautas, Didysis Lietuvos kunigaikštis, pavedęs savo galvą ir kūną vien Dievo globai, skraidė visur tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių dažnai keitęs žirgus ir negausia palyda apsuptas, lūžtančias lietuvių kariuomenės gretas ir kovą palaikydavo, stipriai šaukė stengdamasis savuosius sustabdyti nuo bėgimo.

SUSITIKIMAS IR BAISUS MŪŠIS TARP LENKŲ IR KRYŽIUOČIŲ

“Kai trimitai davė ženklą mūšiui, visa karaliaus kariuomenė garsiai užtraukė tautinę giesmę “Boga Rodzica, o paskui su pakeltomis jietimis pasileido į mūšį, o Lietuvos kariuomenė, kunigaikščiui Aleksandrui, kuris nekantravo dėl delsimo, įsakius, pirmoji puolė. Jau Mikalojus, Lenkijos karalystės pakancleris, apleidęs karalių, kartu su kunigais ir raštininkais buvo beeinąs į karaliaus stovyklą. (Jogaila jiems liepė pasišalinti toliau nuo mūšio lauko, vert. pastaba), kai vienas iš raštininkų jį sustabdė, kalbindamas, kad lūktertų ir stebėtų taip galingų kariuomenių susidūrimą, nes esą tai retas reginys, kurio gal daugiau niekad akys negaus pamatyti. Pakancleris, tų žodžių paveiktas, susidomėjęs nukreipė akis į prasidedantį mūšį. Tuo pat laiku abi kariuomenės, kaip paprastai prieš mūšį, garsiai šaukdamos, susirėmė slėny, kuris jas skyrė. Kryžiuočiai du kartu iššovė iš patrankų, stipriu puolimu veltui bandė sustabdyti ir sumaišyti lenkų eiles, nesgi prūsų kariuomenė garsiau šaukdama ir iš augštesnės kalvos nusileidusi puolė į kovą. Susitikimo vietoje buvo šeši augšti ąžuolai, į kuriuos įsilipo daug žmonių (nežinia, ar iš karaliaus, ar kryžiuočių kariuomenės), kurie norėjo iš augščiau stebėti pirmąjį kariuomenių susidūrimą ir jų pasisekimą. Pakilo toks didelis triukšmas ir bildesys iš abiejų pusių kertant jietimis ir kardams, traškant susiduriančiųjų šarvams, kad jį galima buvo girdėti už keletos mylių. Priešams viens kitą spaudžiant, dužo braškėdami ginklai, smūgiai taikė tiesiai į veidus; kovos sumišime ir triukšme sunku buvo atskirti narsiuosius nuo bailiųjų, stipriuosius nuo silpnųjų, visi virto viena minia. Ir iš vietos niekas nesitraukė, nė venas kitam vietos neužleido, kol priešas, nuverstas nuo žirgo ar nukautas, praleido nugalėtoją. Kai jau jietys buvo sulaužytos, abiejų pusių eilės ir ginklai taip vieni į kitus įsirėžė, kad jau tik durklais kovėsi, triukšmas buvo sukeltas toks, lyg tai būtų kalvėje kūjais daužoma; raiteliai, besikaujančių minios suspausti, vien kardais kapojo ir čia jau tik jėga, tik asmens narsumas svėrė.

LIETUVIAI APSISUKĘ BĖGA IKI PAT LIETUVOS

“Mūšiui prasidėjus abi kariuomenės kovėsi beveik ištisą valandą lygiu pasisekimu, o kai nė viena nenusileido kitai narsiai siekdamos laimėjimo, sunku buvo numatyti įkurią pusę nusvirs svarstyklės ir kas galop paims viršų. Kryžiuočiai, pastebėję, kad kairiajame sparne, kur buvo lenkų kariuomenė, jiems ėjosi sunkiai ir kova darėsi pavojinga, nes jau pirmosios eilės krito, nukreipė ginklą į dešinįjį sparną, susidedantį iš lietuvių, kurie, turėdami ne taip tankias eiles ir silpnesnius arklius bei šarvuotę, atrodė lengviau įveikiami; jie tikėjosi, kad šiuos atrėmę, lengviau lenkus apgalės. Betgi jų ketinimai nevisai pasisekė. Kovai su lietuviais, rusais ir totoriais užvirus, lietuvių pulkai, negalėdami atlaikyti priešo spaudimo ėmė svyruoti ir kiek užleido priešui lauko; tad kryžiuočiai juos dar drąsiau smogė, o spausdami vis stipriau, privertė juos bėgti nepaisant Aleksandro, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio, pastangų bėgančiuosius sulaikyti kai jis didžiu balsu šaukė ir negailėjo jiems smūgių; tasai sumišimas patraukė paskui save ir daugybę lenkų, kurie ten pat kovėsi. Besivydamas bėgančiuosius priešas pasileido per daugelį mylių, kapojo juos ir ėmė į nelaisvę manydamasjau galutinai esąs laimėjęs. Bėglius gi toks siaubas buvo pagavęs, kad kai kurie atsidūrė net Lietuvoje ir paleido gandą esą karalius Vladislovas ir Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis žuvę, o jų kariuomenės visai sunaikintos. Šiame mūšyje vieni tik Smolensko kariai, tvirtai laikydamiesi prie savo trijų vėliavų, atkakliai kovėsi ir vieni nepabėgo, užtai nusipelnė garbės, o nors po vienu ženklu didesnė karių dalis krito, o viena vėliava buvo net žemėn numesta, dvi likusios, narsiai, kaip dera riteriams, kovodamos, iš mūšio išėjo laimėtojomis ir paskui susijungė su lenkų kariuomene. Tiktai tie trys Aleksandro Vytauto daliniai pasiekė garbės ir jų kariai žuvo herojų mirtimi;⁷ likusieji gi lietuviai, apleidę kovoje lenkus, priešo sekami, pabėgo. Aleksandras Vytautas, Didysis Lietuvos kunigaikštis, susirūpinęs tuo savųjų pabėgimu, bijodamas, kad jų nesėkmė neatimtų lenkams drąsos, siuntinėjo pas karalių vieną pasiuntinį paskui kitą, kad nedelstų; pagaliau patsai, nepaisydamas daugelio atkalbinėjimų, atskubėjo pas jį ir maldavo karalių, kad jis išeitų į mūšį ir savo dalyvavimu suteiktų drąsos ir ryžtingumo kariams.”

Tuo pat laiku iš kovos lauko pasitraukė ir viena karališkoji Šv. Jurgio vėliava, kurioje kovojo vien čekai ir moravai samdiniai. Tik pakanclerio perkalbėti jie grįžo į mūšį, o jų vadas Jonas Sarnovskis, netekęs garbės, liko pasmerktas.

“VĖLIAVĄ, KRITUSIĄ ŽEMĖN STAIGA PRIEŠUI PUOLUS, LENKAI PAKELIA, PRŪSAI, GRįŽĘ Iš VIJIMOSI PASKUI LIETUVIUS IŠ NAUJO PRADEDA Mūšį, VIENĄ IŠ JŲ, KURIS VISA JĖGA BUVO PUOLĘS KARALIŲ, BEGINKLIS ZBIGNIEVAS OLESNICKIS, KARALIAUS RAŠTININKAS, NUDOBIA.

“Lietuviams pabėgus, kai dulkes, kuriose bešūkaujantieji vienas kito atpažinti negalėjo ir kurias kaip tik lengvas lietus palijęs priplakė, tarp lenkų ir prūsų kariuomenių įvairiose vietose prasidėjo karštas ir atkaklus mūšis. Kryžiuočiai, siekdami laimėjimo, taip smarkiai puolė, kad įvykusiame sąmyšy krito žemėn didžioji lenkų karaliaus Vladislovo vėliava su balto erelio ženklu, kurią nešė Krokuvos vėliavininkas herbo Polkoza, bajoras Martynas iš Vrocimavičių, betgi stipresnieji ir kovose patyrę riteriai, kurie prie to ženklo priklausė, tatai pastebėję, tučtuojau jį pakėlė ir nunešė kur reikėjo. Jeigu ne drąsa tų narsiųjų vyrų, kurie ją savo kūnais ir ginklu apgynė, tikriausiai ji būtų žuvusi. Lenkų kariai, norėdami nuplauti nuo savęs tą įžeidimą, visu smarkumu puolė priešą ir visus tuos dalinius, su kuriais kovojo, sumušė, išblaškė ir nugalėjo. Tuo tarpu grįžo kryžiuočiai, kurie vijosi lietuvius ir rusinus, ir kurie dideliu linksmumu ir triumfu vedėsi belaisvių būrius;⁸ Betgi pastebėję, kad čia jiems nesiseka, pametė belaisvius ir gurguoles ir skubiai šoko į mūšį paremti savuosius, kurie jau tik silpnai priešinosi. Naujai paspirčiai atvykus, užvirė dar atkaklesnės kautynės, krito lavonai. Kryžiuočiai, susimaišę ir pametę tvarką, bei vadus, patyrę didelių nuostolių, jau atrodė linkę bėgti, tik čekų⁹ ir vokiečių riteriai daugely vietų silpnėjančius kryžiuočius parėmė ir palaikė kovą. Kietoms kautynėms tarp abiejų kariuomenių tebevykstant, Vladislovas, lenkų karalius, stovėjo ir stebėjo narsius savųjų žygius, pasitikėdamas Dievo Apvaizda tyliai laukė galutinio priešo sutriuškinimo, matydamas jį jau daugelyje vietų palūžusį ir bėgantį. Tuo tarpu išėjo į kovą šešiolika priešo kohortų su tiek pat ženklų, naujų ir nepaliestų, kurios dar nebuvo kautis bandę, dalis jų, pakrypusios į tą pusę, kur stovėjo Lenkijos karalius tik su savo asmens sargyba, leidosi su atstatytomis jietimis tiesiai ant jo. Karalius, manydamas, kad priešas pastebėjęs prie jo tik mažą riterių būrelį, tiesiai jį puola, pasijuto esąs dideliame pavojuje ir pasiuntė Zbignievą Olesnickį, savo sekretorių, pas savo gimines, (originale —- gentes, tas gali reikšti savųjų kariuomenę), kurie po jo kiemo vėliava netoliese stovėjo, su įsakymu kuo skubiausiai atvykti ir apsaugoti karaliaus galvą nuo gręsiančio pavojaus, nes jeigu jie kuoskubiausiai neatbėgtų, jis gali žūtį. Toji vėliava gi jau buvo pasiruošus susiremti su priešu. Karališkasis riteris Miklaojus Kielbasa, herbo Nalenč, vienas iš priešvėliavinin-kų'« (unus ex antesignanis), pakėlęs kardą prieš karaliaus pasiuntinį Zbignievą, raštininką, ėmė jį koneveikdamas šaukti, kad pasitrauktų: argi nematai, beproti, tarė, kad priešas mus puola, argi tu norėtum, kad apleidę kovą, skubėtume karaliaus ginti? Tai būtų tas pats, kas pabėgti iš kovos linijos ir atsigręžus nuo priešo duoti save sumušti, pačius save ir karalių įkišti į tikrą pavojų. Tu įtikinėjimų paveiktas Zbignievas Olesnickis, išstumtas iš karaliaus kiemo vėliavos į kurios vidurį jisai buvo patekęs, pargrįžo, o tuo tarpu karaliaus giminės (gentes) su priešu susirėmė ir parvertė net jų stipriausias eiles. Zbignievas iš Olesnicos, sugrįžęs pas karalių, pranešė: visi kariai užimti mūšiu su priešu ir kovodami ar besiruošdami kautis jokio patarimo ar įsakymo priimti negali. Pas kitas gi vėliavas, kurios kaip tik šiuo laiku su priešu kaujasi, jis ir nebandęs eiti, sakė Zbignievas, nes tokioje maišaty ir tokiame triukšme nei kalbinimo nei įsakymo niekas nepaklausytų. Tad mažąją karaliaus vėliavėlę su baltu ereliu raudoname dugne, kuri buvo nešiojama prieš karalių, atsargumo dėliai, kad neišdavus, kur karalius yra, asmens sargyba įsakė nuleisti, riteriai gi apsupo karalių arkliais ir savo kūnais, idant jisai liktų priešo nepastebėtas. Karalius Vladislovas karštai norėjo pats pulti į kovą, ir, įspaudęs žirgui į šonus pentinus, ketino mestis į tankiausias priešo eiles, ir vos jo sargyba sugebėjo jį sulaikyti. Čekas Šolava, vienas iš asmens sargybinių, stipriai stvėrė į ranką karaliaus žirgo žąslus, kad jis negalėtų žengti, bet karalius nekantraudamas jam lengvai sudavė savo ragotinės galu ir prašėsi leidžiamas į mūšį; ir tiktai kai visi sargybiniai vieningai pareiškė, kad verčiau jie patys viskam bus pasiryžę, bet to neleis, davėsi perkalbamas. Tuo tarpu atbėgo riteris iš prūsų kariuomenės, vokietis, vardu Dipoldas Kikericas iš Dieber, lužičėnas, aukso diržu, baltu vokišku švarku, kuris lenkiškai vadinamas jakka,¹¹ visas šarvuotas, didesnėsės Prūsų vėliavos karys, prie minėtųjų šešiolikos priklausiusios, paleidęs savo bėrą žirgą, pasiekė vietą, kur karalius stovėjo ir mojuodamas jietimi, akivaizdoje visos priešo kariuomenės, kuri sudaryta iš šešiolikos minėtų vėliavų ir kurios visos akys buvo į tą reginį nukreiptos, taikė tiesiai į karalių.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

Kai karalius, taip pat pakėlęs jietj, buvo pasiruošęs su juo susitikti, Zbignievas Olesnickis, karaliaus raštininkas, beveik peginklis, nes rankoje turėjo tik pusiau sulūžusios jieties galą, užbėgo betaikančiam smūgį karaliui už akių, sudavė priešui į šoną ir parvertė jį nuo arklio žemėn. Išsigandusį ir drebantį iš baimės karalius Vladislovas, pataikęs jietimi į kaktą, kuri, šalmui nukritus, atsidengė, paliko nepaliestą. Betgi kariai, kurie buvo sargyboje prie karaliaus, nudėjo jį vietoje, o pėstininkai nuplėšė nuo užmuštojo aprangą ir ginklus”

Toliau Dlugošas įmantriomis pagiromis kelia į padanges savo globėjo, Zbignievo Olesnickio nuopelną apgynus Jogailą ir stengiasi miglotais žodžiais vaizduoti, tad pateisinti, Zbignievo, taip riterio garbei nederantį žygį — sužeistojo kario užmušimą — dėl kurio pastarasis, norėdamas tapti dvasiškiu, turėjo ilgą bylą su popiežium, kol pagaliau Martynas V suteikė jam dispensą, ir Zbignievas vėliau susilaukė net vyskupo infulos ir kardinolo skrybėlės ...

“PRŪSUS SUMUŠUS IR JIEMS PABĖGUS, LENKAI IŠGROBSTĖ JŲ STOVYKLAS; RASTA KALADŽIŲ IR PANČIŲ, KURIUOS KRYŽIUOČIAI BUVO PARUOŠĘ SAVO PRIEŠAMS, O IŠ KARALIAUS ĮSAKYMU SUDAUŽYTŲ VYNO STATINIŲ LIEJOSI VYNAS IR MAIŠĖSI SU UŽMUŠTŲJŲ KRAUJU.

“Kryžiuočių kariuomenė, susidedanti iš šešiolikos vėliavų, iš kurių ne tiek drąsos kiek lengvabūdiškumo vedamas misnietis¹² riteris Kikericas puolė karalių, pastebėjusi, kad minėtasis riteris žuvo, pradėjo trauktis įsakius vienam kryžiuočių, kuris sėdėdamas ant balto žirgo davė pasitraukimo ženklą ir šaukė: Herum, herum! po to pasukusi, pasileido į dešinę, kur stovėjo didžioji karaliaus vėliava, jau sutriuškinus priešą, kartu su kitomis karališkosiomis vėliavomis. Karaliaus riteriai, pamatę tas šešioliką vėliavų ir vieni iš jų pažinę priešą (kaip iš tikrųjų buvo), kiti, su įprasta žmogui silpnybe linkę viltis geresne galimybe, palaikė jas per lietuvių kariuomenę todėl, kad joje buvo daug lengvų svaidomų jiečių, kitaip, Sulicze, ne iš karto puolė kryžiuočius; jie abejojo ir ginčijosi savo tarpe kol riteris Dobieslovas iš Olesnicų, turėjęs herbe kryžių vadinamą Dambno, norėdamas išspręsti neaiškumą, sudavęs žirgui pentinais ir su pakelta jietimi pats vienas nujojo link prūsų; prieš jį stojo vienas kryžiuočių, dalinių ir vėliavų viršininkas, ir, pastojęs Dobieslovui kelią, savo lengva jietimi, išmušė jo jietį ir permetė ją per galvą. Iš pradžių Dobieslovas iš Olesnicų nepataikė savo ginklu į kryžiuotį, kurs kiek galvą palenkęs ir atmušęs jietį į viršų, išvengė duodamo smūgio. Dobieslovas gi, matydamas kad nepataikė ir su tokia priešo gausybe nedrįsdamas kautis, apsigrįžo pas savuosius. Kryžiuotis paskui jį pasileido vytis ir, nutaikęs prieš Dobieslovą savo jietį ir paspaudęs žirgą pentinais, pataikė jo arkliui į šlaunį po apdangalu, kurį vadiname Kropyerz, bet mirtinai nesužeidė; paskui pats, bijodamas, kad jo lenkai neapsuptų, taip pat pabėgo pas savuosius. Tada lenkai, abejonėms išsisklaidžius, būdami jau tikri, kad tai priešas, su keliolika vėliavų puolė tuos šešiolika ženklų, prie jų prisijungė ir kiti ir žiauriai su jais susirėmė. Ir nors kryžiuočiai kurį laiką atlaikė puolimą, galiausiai gi, persveriančios lenkų kariuomenės iš visų pusių apsupti, liko visiškai sumušti; beveik visi riteriai, kurie kovėsi po tomis šešiolka vėlavų, krito kovos lauke arba pateko į nelaisvę. Nugalėjus ir sumušus visas priešo jėgas, taipogi didžiajam prūsų magistrui Ulrikui, maršalams, komtūrams, visiems žymiausiems Prūsų kariuomenės riteriams ir ponams žuvus, likę priešai išsisklaidė ir, kartą atsisukę, bėgo galvas pametę. Nors negreitai ir per didelį vargą bei dideles pastangas Vladislovas, lenkų karalius, ir jo kariuomenė tačiau visiškai nugalėjo magistrą ir ordino kryžiuočius. ...į nelaisvę buvo paimti du kunigaikščiai, štetino Kazimieras ... Konradas Baltasis Olesnickis ..., daug kitų riterių įvairios kilmės bei tautybės. Nemaža taip pat prūsų, pabėgusių iš mūšio pasislėpė tarp gurguolių ir. stovyklų, kur dar norėjo gintis, tuos karaliaus kariuomenė, įsiveržusi į Prūsų stovyklas, sunaikino kardu arba paėmė į nelaisvę. Pagaliau priešo stovyklas, turtingas visokeriopų gėrybių ir turto, vežimus ir magistro bei prūsų riterių karinį turtą, lenkų kariai išgrobstė. Kryžiuočių stovykloje rasta keletas vežimų, prikrautų vien kaladžių ir grandinių, kuriais kryžiuočiai, tikri laimėjimo ir neprašydami jo pas Dievą, bet daugiau būdami užimti laukiamu triumfu negu mūšiu, buvo paruošę lenkams. Buvo ir kitų vežimų, prikrautų smalotų ir lajumi apteptų degėlų, taip pat apteptų derva ir riebalais botagų kuriais ketino nugalėtus ir bėgančius lenkus varyti. Peranksti jie džiaugėsi laimėsią, išpuikę ir išdidūs, pasitikį savimi, bet nepaisydami, kad laimėjimas buvo paties Dievo rankose, štai ir Dievas teisingai nubaudė jų puikybę, nes lenkai tais pačiais pančiais ir tomis pačiomis grandinėmis juos pačius rišo. Tos kaladės ir grandinės, kurias kryžiuočiai patys sau sukalė, sudarė nepaprastą vaizdą, kurs rodė, kaip netikri yra žmogaus sumanymai; priešo vežimai ir gurguolės, prikrauti didelio turto, per ketvirtį valandos buvo lenkų karių išgrobstyti taip, kad jo mažiausio ženklo nebeliko. Be to stovykloje rasta kryžiuočių vežimuose daug vyno statinių, prie kurių kareiviai, sumušę priešą ir pavargę kovodami, vasaros karščio suvarginti, godžiai puolė, norėdami troškulį numalšinti; vieni kepurėmis, kiti pirštinėmis, kiti vėl batais sėmė vyną ir gėrė. Bet Vladislovas, lenkų karalius bijodamas, kad pasigėrę kariai neištižtų, taip, kad net silpniausas priešas juos užpuolęs galėtų sumušti, ir kad dėl besaikės girtybės nekiltų kariuomenėje ligos liepė visas statines sudaužyti ir vyną išlieti. Kai jį, karaliaus įsakymu, nedelsiant išpylė, vynas liejosi ant žuvusiųjų lavonu, kurių toje stovykloje buvo daugybė, o susimaišęs su kritusiųjų žmonių ir arklių krauju, upeliais tekėjo į Tanenbergo kaimo pievas, sudarydamas lyg vienu loviu tekančią srovę. Iš čia bus kilusios pasakos, esą šiame mūšyje taip daug kraujo pralieta, kad jis tekėjęs nelyginant patvinęs upelis. Paskui surasta viename nedideliame beržynėlyje, netoli priešo stovyklos, septynios vėliavos, kurias bėgantieji paliko ir tik susmeigė į žemę; jos tuojau buvo nuneštos pas karalių. Henrikas, Tucholės” komtūras kuris buvo liepęs prieš save nešioti du kardu, o nuo šios puikybės niekam nesidavė atkalbamas, kai po mūšio gėdingai bėgdamas, užbėgo į Wyelgnow ¹¹ kaimą, besivejančių lenkų buvo pagautas ir jam buvo nukirsta galva — taip jis už savo puikybę gavo liūdną, bet pelnytą bausmę . ..”

“LENKAMS BESIVEJANT BĖGANČIUS PRIEŠUS, DAUGYBĖ JŲ PAIMAMA į NELAISVĘ IR UŽMUŠAMA.

“Išgrobsčius priešo vežimus ir gurguoles, karališkoji., kariuomenė pasikėlė į kalneli, kur pirmiau buvo kryžiuočių stovykla ir pozicijos, ir iš čia pamatė bėgančius priešo pulkus, minias riterių, kurių šarvai blizgėjo saulėje, nes beveik visi prūsai buvo šarvuoti. Pasileidę priešo vytis, lenkai pasiekė kažkokį raistą ir ten jį užklupo; nedaugelis iš jų drįso priešintis, tad lengvai liko nugalėti, likučiai gi karalius įsakymu buvo pagailėti ir nuvaryti į nelaisvę. Iš čia vėl Vladislovas, lenkų karalius, liepė toliau vytis bėgančius priešininkus, bet ragino karius nuo žudynių susilaikyti. Tad priešas buvo vejamas per kelioliką mylių. Nedaugelis iš tų, kurie anksčiau iš mūšio lauko pabėgo, išsigelbėjo, didelis riterių skaičių priešininkų, o į nelaisvę paimta keturiasdešimt tūkstančių; vėliavų, kaip sako, paimta penkiasdešimt vie-iš jų ištikimybės priesaiką. Nemaža dėl didelio susigrūdimo paskendo tvenkiny dviejų mylių nuo mūšio lauko atstume. Užėjusi naktis sustabdė tolimesnį priešo persekiojimą. šiose kautynėse krito penkiasdešimt tūkstančių priešininkų, o į belaisvę paimta keturiasdešimt tūka-tančių15; vėliavų, kaip sako, paimta penkiasdešimt viena; laimėtojų kariuomenė didžiai praturtėjo karo grobiu. Nors sunku yra tikėti, kad toks didelis priešų skaičius žuvo betgi kelias per keletą mylių buvo užklotas lavonais, o žemė persunkta krauju, pačiame ore buvo girdėtis mirštančiųjų ir sužeistųjų šauksmai ir dejavimai.”

“DU BROLIAI IŠ KRYŽIUOČIŲ ORDINO UŽ įŽEIDŽIANČIUS ŽODŽIUS, TARTUS VYTAUTO, DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO AKIVAIZDOJE, NUBAUDŽIAMI JO ĮSAKYMU, NORS IR PRIEŠ KARALIAUS NORĄ, MIRTIMI.

“Kai lenkų kariuomenė, karaliui įsakius, vijosi priešą, Vladislovas, lenkų karalius, pasikėlęs į augštą kalnelį, stebėjo iš ten tolimesniuosius tos laimingos dienos įvykius, kaip lenkai vienus bėgančius vijosi, o kitus ėmė į nelaisvę. Ten Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis, pirmą kartą po įvykusio laimėjimo susitiko su karaliumi, nes mūšio metu jis visą laiką skubėjo nuo vienos lenkų vėliavos prie kitos, svyruojančių ir pavargusių vietoje atvesdamas naujus pastiprinimus ir rūpestingai sekė, kaip sprendžiamas abiejų pusių likimas ...”

Toliau Dlugošas dėsto, kaip Vytautas, patekusius į nelaisvę ordino brolius Markvardą Zalcbachą ir Šumbergą, kurie per 1409 m. derybas prie Kauno buvo įžeidę Vytautą ir jo motiną ir kurie dar čia pat, pralaimėję, įžūliai burnojo, liepia juodu nubausti mirtimi, nors Jogaila juos buvo užstojęs.

Kai saulė leidosi, Jogaila su kariuomene patraukė pusę mylios link Marienburgo ir čia padaręs stovyklą, ilsėjosi ir pavalgė, nes kaip jis, taip ir visi kariai tą dieną nieko burnoje neturėjo. Saulei nusileidus ėmė smarkiai lyti, todėl kautynių lauke mirė daug sužeistųjų, kurių nespėta surankioti. Kitą rytą buvo atlaikytos pamaldos visai kariuomenei, surašomi belaisviai, kariuome. nė tvarkėsi, rinko lavonus, slaugė savo ir priešo kariuomenės sužeistuosius, čia ir buvo nutarta pasilikti per tris dienas. Tatai Dlugošas labai peikia, nes esą, jei butų paskubėta prie Marienburgo, kryžiuočiai, kurie sužinoję apie pralaimėjimą mirtinoje baimėje bėgo kas kur tik galėjo, nebūtų spėję atsigauti, jų sostinė butų tikrai paimta ir ordinas galutinai sutriuškintas.

Kai trečiadienį liepos 16 d., pragiedrėjo, Jogaila įsakė sujieškoti ordino magistro ir kitų žymiųjų priešų lavonus. Jie buvo nuplauti ir įvynioti į švarias marškas; Ulricho von Jungingen lavonas, apdengtas purpuru buvo su visa pagarba nusiųstas palaidoti į Marienburgą, o kiti, lygiai kaip ir 12 labiau žinomų lenkų karių, palaidoti medinėje Tanenbergo bažnyčioje, čia pat buvo iškelta didžiulė puota, kurioje be Jogailos, dalyvavo Vytautas, kunigaikščiai ir didžiūnai, o taip pat ir paimtieji į nelaisvę minėti valdovų giminaičiai. Jogaila su Vytautu siuntinėjo pasiuntinius į visas puses pranešdami apie laimėjimą. Visas kraštas nepaprastai juo džiaugėsi.

POLNOJE SOBRANIJE RUSSKICH LIETOPISIEJ, XVI T. 522-3 PSL. SPISOK BYCHOVCA.

“... Paskui matė, Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, kad jo kariuomenės labai smarkiai sumušta, o lenkai jokios pagalbos duoti nenori. Ir Didysis kunigaikštis Vytautas parbėgo pas savo brolį karalių Jogailą, o jis mišių klausė, ir jisai taip tarė, tu mišių klausai, o kunigaikščiai ir kariai mano beveik visi išmušti guli, o tavo žmonės nenor duoti jiems jokios pagalbos ... ir jis jam atsakė, mielas broli, negaliu kitaip daryti ... ir liepė vėliavai savo karališkai (orig. — “komornomu”) į pagalbą patraukti, o totoriai davė Lietuvos kariuomenei vėliavą į pagalbą ir nuėjo su lietuvių kariuomene. Ir vokietį visiškai sumušė, ir patį magistrą ir jo komtūrus mirtinai užmušė ir nesuskaitomą daugybę vokiečių pagavo į nelaisvę, o kiti lenkų kariai nieko jiems nepadėjo, tik į tai žiūrėjo ..

Nors Bychovco kronika, beveik be abejonės, laikoma T. Narbuto falsifikatu, betgi ši ištrauka įdomi tuo, kad parodo, koks Lietuvos patriotas buvo lenkiškai rašęs Narbutas, (vert. pastaba)

POLNOJE SOBRANIJE RUSSKICH LlETOPISIEJ, VOS-KRESENSKO METRAŠTIS, VIII T., 85 psl.6918 (1410) m.

“šiais metais buvo mūšis tarp karaliaus Jogailos Algirdaičio, krikštyto Vladislovu, ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Kęstutaičio su vokiečiais ir Prūsais, Prūsų žemėje, tarp Dubravnos ir Ostrodės miestų. Ir nukovė magistrą ir maršalą, ir komtūrus sumušė, ir visas jų vokiečių jėgas sumušė ir jų vokiškus miestus paėmė, ir tik trys miestai nepasidavė karaliui ir Vytautui. Ir buvo tą rudenį trys mūšiai lenkų ir lietuvių su vokiečiais, ir visuose vokiečiai buvo sumušti ... Ir stovėjo prie Marienburgo 8 savaites. ..”

A.D.