VIKTORAS PERMINAS
Jo 50 metų amžiaus sukakties proga
Gyvenimo ratas besisukdamas neišvengiamai palietė ir Viktorą Perminą. Viktoras įsijungė į pusamžių eiles.. Nelinksma sukaktis, ne žinai, kad, tur būt, kitos tokios sukakties jau neminėsi. Užtat šį darbštų sukaktuvininką negaliu praeiti tylomis. Jis darbuojasi lietuviškose organizacijose. Jis parašo spaudai — daugiausia “Kariui”. Jo rašinius tenka skaityti ir “Naujienose”. Ypačiai Viktoro širdžiai artimi mūsų tautos didvyriai — Darius ir Girėnas. Jis jų aukos niekad nepamiršta ir pamiršusiems stengiasi visur, kur tik gali, ją priminti. Jis Dariaus ir Girėno klubo Detroite vienas steigėjų, pirmasis pirmininkas ir nuolatinis valdybos narys. Jis taip pat veiklus Karių s-goje “Ramovė”, Detroito lietuvių radijo klube, Balte ir kitur. Jis nemėgsta reklamos. Kuklus ir nereikalaujantis; dažnai savo nuopelnus priskiriąs kitiems. “Tegu jiems būna daugiau garbės” taria. Jis netik veiklus lietuvis, bet ir uolus kultūrininkas. O spaudą jis myli taip, kaip tik tikrai šviesus lietuvis mylėti tegali. Laisvalaikį paskirsto straipsnių ar eilėraščių kūrybai, bet randa laiko dar ir savo bičiuliams bei draugams. Jis mėgsta būti savųjų žmonių tarpe, užtat lietuviai mėgsta Viktorą Perminą. Jis visur savas, laukiamas ir mielas.
KĄ JIS RAŠO?
Jis daug rašo, bet ką rašo — niekam nesako. Tačiau pašnipinėjus teko sužinoti, jog jis tikrai užimtas atsiminimų iš rytų fronto rašymu. O kaip jie vadinsis? Ir aš to nežinau... bet gali būti, kad bus pavadinti “Geroji lelija” ar panašiai.
Jo draugai ir bičiuliai laukia jo atsiminimų, nes tikrai bus įdomūs. Juo labiau, kad Viktoro stilius gana gražus, trumpasakis, perpintas ir atmieštas poezijos puošmenomis.
Prieš porą mėnesių teko maloniai nustebti ir pasidžiaugti per Detroito lietuvių radiją skaitytu Viktoro rašiniu “Sapnas”; — jis buvo įdomus ir intriguojantis.
Netik proza jis rašo, bet, nors ir nedažnai, pasirodo ir jo eilėraščiai. Tas parodo, kad ir pusamžiaus sulaukęs sukaktuvininkas vis dar jaunas, nes sakoma, jog poezijos kūryba daugumoje — jaunų žmonių kūryba.
Jeigu, pailiustravimui, prisiminsime bent vieną kitą jo posmelį iš eilėraščio “Bare” ir to pakaks suprasti jo savotišką, sarkazmo kupiną, tematiką ir stilių, štai:
Jis ką tik iš tėviškės — viską prarado:
Žandikaulis liko prie Stalingrado,
Ir kam kas darbo, kad buvusiovado
Veidas be kaukės, lyg išmaskarado.
Kitas to eilėraščio posmas byloja:
Apglėbęs klajūno gyvenimą kartų
Paliko sodybą, dirvonus neartus.
Brisius aklasis lydėjo lig vartų,
O varnos ir šarkos ligi Kybartų.
Įdomus V. Permino eilėraštis “Rytiečiams”. Jo paskutinis ketvirtasis posmas byloja:
Tik nemigos, speigai ir šiauriškospūgos,
Vytebskas, Lukė, Leningradas irLuga —
Tėviškės žemę, išjudintą plūgų,
Bučiavot sugrįžę, kaip brangiausią žemčiūgą.
BIOGRAFINIAI BRUOŽAI
Kaip ir šiandien, taip ir Rusijos caro laikais lietuviui dažnai pritrūkdavo vietos savo tėvynėj Apsišvietęs lietuvis, norėdamas gauti kokią valdinę tarnybą, jeigu ir gaudavęs, turėdavęs vykti į Rusijos gilumą, o Lietuvon atgabendavo rusus “švietėjus”. Ar ne tų metodų laikosi ir šiandieninis raudonasis okupantas ?
Viktoro abu tėvai žemaičiai — vienas iš Skuodo, o kitas iš Ylakių turėjo išsikelti į Sibirą. Tikros trėmimo priežasties nesužinojau... bet atrodo, jog dėl lietuviškos spaudos platinimo, žodžiu, Sibire (Novosibirsk) Permino tėvai ilgai gyveno. Ten gimė Perminams šeši vaikai — jų tarpe ir Viktoras 1909 m. rugpjūčio 19 d.. Viktoras labai užsigautų, jeigu kas pagalvotų, jog jis “rus-kis” nes gimęs Sibire. Jis pabrėžia; “Sibire gimęs, tik ne ruskis!”
Iš tolimo šaltojo Sibiro Viktoras su tėvais grįžta Lietuvon 1918 m. gale. Tėvai stengėsi savo vaikams duoti mokslą. Viktoras gabus ir uolus. Mėgsta knygą. Daug valandų jai aukoja. Pasiekia gerų rezultatų: 1932 m. baigia Tauragės Mokytojų Seminariją. Bet tikroji jo svajonė — būti karininku. Netrukus jam pavyksta įstoti į Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklą. Baigia 16-tąją kadro kar laidą 1934 m.. Pavyzdingas kariūnas V.P. jau karo m-oje eina viršilos pareigas (kuopininko), be to, apdovanojamas D.L.K. Gedimino III-jo 1. ordino medaliu. Kaip jaun. leitenantas jis skiriamas į šarvuočių Rinktinę. Vadovybė siunčia jį į įvairius pasitobulinimo kursus. Prie Karo Technikos Valdybos (A. Karo Tech Kursuose) sėkmingai užbaigia (pirmąją laidą) šarvuočių karininkams kursus. Baigia kulkosvaidžių ir automatinių pabūklų kursus karmininkams. Visą savo karo tarnybą nepriklausomoje Lietuvoje praleidžia Šarvuočių ir Priešlėktuvinėje Rinktinėse. 1939 m. išlaiko egzaminus į kapitono laipsnį, bet dėl raudonosios armijos invazijos ir Lietuvos okupacijos į kapitono laipsnį nebuvo pakeltas. Greičiausia dėl to, kad Viktoras buvo baigęs Mokytojų Seminariją, jis dažnai ėjo švietimo vadovo pareigas. Jam, dažnai teko turėti reikalų su Lietuvos Kauno radiofonu ir su karine spauda. “Karyje” ir “Mūsų žinyne” nekartą teko skaityti jo vertimų iš rusų kalbos Taip pat jis rašė karo technikos srities straipsnių. Dažnai rašė apie šarvuočius, tankus ir jų panaudojimą kare — taktikos klausimais. Ir periodinėje nepriklausomos Lietuvos spaudoje matėsi jo straipsnių. Nuo 1943 m. dalyvauja Europos gelbėjimo kare prieš pasaulį užplūstantį Rusiškojo komunizmo tvaną. Rytuose, sunkią nedalios naštą nešdamas, neužmiršta “Kario” — jam rašo fronto reportažus, korespondencijas ir platina “Karį”. Ir šiandieną Detroite jis yra nuolatinis “Kario” platintojas ir bendradarbis.
Baigiant, palinkėkim mielam sukaktuvininkui ilgiausių metų.
VI. Mingėla
