TAURAGĖ—VILNIUS
DEIKIS
Vilnius, Vilnius! 3-čiam dragūnų Geležinio Vilko pulke, Tauragės dvare, 1939 metų spalio mėn, pirmoje pusėje visų lūpose buvo Vilnius.
Pamanykit, Vilnius grįžto ten kur priklauso, prie Lietuvos kūno, nuo kurio buvo taip apgaulingai atplėštas. “Mes be Vilniaus nenurimsim” — išsipildo. Kiek džiaugsmo; žiūrėkit, ir dar gi be kraujo praliejimo.
Vos tik pora savaičių kai buvome grįžę iš žygio vykdyto irgi Vilniaus kryptimi, krentant Vilniaus pagrobėjui. Žygis iki Gaižūnų poligono buvo dalinės mobilizacijos rėmuose, karo tarp Vokietijos ir Lenkijos proga Reiškia arkliai ir vyrai žygiui įtraukti ir užtektinai pailsėję pradėti dar ilgesnį. Pulkas buvo papildytas lenkų internuotais arkliais. Atrodė tik žygiuok ir norėk, kuo greičiau pasiilgton sostinėn! Džiaugsmas ir garbė ją padėti priglausti ir saugoti.
1 p. D.L.K. Gedimino p. vėliava atnešama į Gedimino miestą
Bet iš tikro tas džaiugsmas nebuvo toks tikras ir gilus. Kiekvienas nujautė po tuo atidavimu ir derybomis Maskvoje glūdintį didelį pavojų, kuris labai tiksliai buvo išreikštas posakiu — “Vilnius mūsų, Lietuva rusų”.
Su tokiom mišriom nuotaikom 3-čias dragūnų Geležinio Vilko pulkas pasikėlė žygin į Vilnių; kautynių daliniai vyko žygio tvarka: Tauragė - Gaižūnai - Kaišedorys - Semeliškės - Trakai - Senieji Trakai - Lydos Vilniaus plentas - Vilnius, kitas turtas ir šeimos — geležinkeliu.
Pasiekus Gaižūnų poligoną buvo išsiųsti butininkai Vilniun. Jie prie pulko prisijungė Semeliškėse, kur buvo laukiama bolševikų pasitraukimo. Nustatytas terminas jau buvo praėjęs. Tas nuotaikų, žinoma, nepagerino. Butininkų parvežtos žinios nebuvo džiuginančios: Vilniaus gyventojams trūksta maisto. Krašto perdavimo uždelsimas sukėlė įvairiausių gandų ir netikrumo; lietuviai nerimastaudami laukia mūsų pasirodymo, ruošiasi sutikimui; lenkai gandonešiauja; o rusai plėšia ką gali, skubina tuštinti sandėlius, dirbtuves, įstaigas. Kareivinės ištuštintos ar baigiamos ištuštinti, kaikur išimtos durys, kitur jų rankenos, prausyklų kranai ir kita. Jie Vilniaus perdavimą užtęsė tol, kol dar rado ką galima iš jo išvežti.
Lietuvos vėliava iškeliama Gedimino pilies bokšte. Iš k. — vrš. Stelionis, Itn. Kimštas; dešinėje — gen. št. plk. Gustaitis
Pagaliau gauta žinia, kad pulkas tęsia žygį spalio 27 d., o 9-tą valandą turi pasiekti “Šiaudinę” sieną. Visi nudžiugo, kad galės atsisveikinti nors ir malonius Semeliškių gyventojus.
Šiaudinė siena buvo pasiekta nustatytu laiku. Vyksta jos simboliškas deginimas, sakomos atatinkamos kalbos. Iškilmių dalyvių, išskiriant žygiuotojus, negausus būrelis apylinkės gyventojų, vienas kitas iš dar pavergto Vilniaus krašto ir keletas rusų kareivių, kurie dar neturėjo Įsakymo pasitraukti ir čia jautėsi nejaukiai. Maždaug porai valandų praslinkus jie gavo įsakymą nusiimti ir tuoj staigiai dingo. Taip daugiau rusų iki pat Vilniaus ir neteko matyti.
Anapus buvusios “šiaudinės” sienos smėlėti laukai, skurdžios mažos trobelės. Žmonės renkasi pakelėse. Jiems įdomu pamatyti kaip atrodo lietuviai kariai. Kai-kur merginos apmėto mus gėlėmis. Suaugusieji santūresni. Jaunimui kariai visuomet patinka, jie lydi vorą toli.
Trakuosna atvykom nakvynei temstant, išvykome anksti rytą; taip pačių Trakų grožybių pamatyti ir nepavyko. Per Senuosius Trakus, skersiniais lauko keliais, ūkanotą spalio 28-tos pavakare, Lydos plentu įjojome į Vilnių.
Paslaptinga, nematoma Vilniaus dvasia savo tik nujaučiamu sparnu palietė kiekvieną. Žygiuojančių vyrų veidai kaž kaip surimtėję, akys mato sutinkančius vilniečių veidus, siauras gatves, prie jų bažnyčias ir namus; bet iš už to ką akys mato ateina kažkas daugiau, nenusakomo brangaus ir įpareigojančio.
Daugelio skaitlingų sutikėjų akyse matėsi džiaugsmo žiburėliai. Buvo matyti ir susimąsčiusių ir kritiškų veidų. Vorai sustojus keletai minučių vienas pagyvenęs vyras stebėjo šalia stovinčius raitelius. Staiga, priėjo prie vieno kareivio, paėmė jo milinės skverną ir bandė įvertinti jos kokybę, tuojau tą patį padarė su netoli esančio būrio vado miline. Abi milinės buvo tos pačios
medžiagos. Atrodo, tikrintojas atradimu buvo patenkintas. Jis voroj susirado lenkiškai kalbantį, kuriam pasisakė, kad lietuviškai jau užmiršęs, jis neįsivaizdavęs, jog Lietuvos kariuomenė taip rimtai atrodo, ir jis jaučiasi lamingas, jog jo slaptos svajones šiandien išsipildo.
Katedros aikštėje ir Gedimino gatvėje minios žmonių, sutikimo vartai, gėlės, valiavimai. Taip minių stebimas pulkas artėja į jam skirtas apsigyventi kareivines Šnipiškėse, prie pat Neries kranto. Gedimino kalno, kitoj Nėries pusėįe,akivaizdoje.
Mūsų pačių akys patvirtino, ką butininkai sakė apie rusų kareivių apiplėšimus.
Žvgis baigtas. Prasidėjo kasdieniniai reikalai naujose sąlygose: sargybos, patruliavimai; neįprasti kaimynai tolimesnėse kareivinėje — rusai. Nujausti pavojai apleidžiant Tauragę pasitvirtino — Lietuva rusų. Reikia ruoštis naujam žygiui netik į Vilnių, bet ir į Lietuvą.
Vilniaus žygio nuotraukos darytos V. Augustino.
