POVILAS DIRKIS SUKAKTUVININKAS
Leonas Mockevičius
Povilui Dirkiui šiais metais sukanka 70 metų amžiaus ir 55 metai organizacinio, bei žurnalistinio darbo. Apie tokį retą jubiliatą negalima tylomis praeiti.
Povilas Dirkis yra gimęs 1889 m. gruodžio m. 21 d. Vilkapievių km Panevėžio apskr. ir valsč. Jo tėvai Izabelė Burbulytė ir Kazys Dirkiai buvo ūkininkai. Kūdikystės ir vaikystės dienas jis praleido tėvų gražioje ir žavingoje vietovėje prie pat Paliuniškio didžiosios girios ant Lėvens upės krantų. Lietuviškų poterių pramoko dar prie motinos ratelio, o lietuviško rašto bei druko, pas kaimo “daraktorių” Mikalojų iš “šaltinio”. Teko jam Lėvens pakrantėmis žąsis varinėti ir po Žaliosios raistus bandą ganyti.
Aštuonių metų Poviliuką tėvas nuvežė į Boguslaviškį, tuo laiku priklausant} Vilniaus rėdybai Gelvonių valsčiuje, kur klebonavo motinos brolis, didelis knygnešys ir lietuvis patrijotas — Povilas Burbulis. Jis ten gyveno, pradžios mokslą išėjo ir dėdei knygnešystės darbe, vienokiu ar kitokiu būdu, padėdavo: pernešant ar pervežant lietuviškas knygas kitiems knygnešiams ar platinant jas po apylinkes.
Povilas Dirkis pradinį mokslą įgijęs Boguslaviškyje slaptai laikomoje kunigo mokykloje, mokėsi Vilniaus ir Kauno gimnazijose, o augštąjį mokslą studijavo Kijevo ir Kauno universitetuose. Karinį — Tifliso (Kaukaze) karo mokykloje ir Augštuosiuose karininkų kursuose Kaune, policinį gi — Augštojoje Policijos Mokykloje Kaune.
Jis tarnavo Rusijos caro armijoje. Dalyvavo “šaksevonų” kare Persijoje ir I Pasauliniam kare, vakarų fronte. Buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę, kur išbuvo iki I Pasaulinio karo pabaigos Vengrijoje. Mūšiuose jam teko būti netik jaunesnių karininkų ekipose, bet ir joms vadovauti.
Pirmam Pasauliniui karui pasibaigus jis grįžo į Lietuvą ir nepasiekęs net gimtojo kaimo, Vilniuje, stojo sąvanoriu į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje buvo paskirtas į Vilniaus Karokomendantūrą., iš kurios buvo perkeltas į Kauno komendantūrą. Vėliau Armijos Arklių Depo ir Kauno Gelžkelių Komendantūroje ėjo įvairias pareigas: jaunesniojo karininko, kuopos vado, bataliono vado, pulko vado pavaduotojo ir atskiro bataliono vado pareigas. Be to, buvo Kauno komendantūros Kauno miesto iškabų komisijos pirmininkas, Kauno komendantūros atstovas prie Karo Muzėjaus, gabenamų transportų iš Liepojaus uosto su amerikonišku turtu į Kauną viršininkas ir vairių revizijų Komendantūroje pirmininkas. Jis buvo suorganizavęs atskirą dalinį: Armijos Arklių Depo, kuriame būdavo atliekamas kariuomenės arklių remontas. Iš kariuomenės buvo atleistas kapitono laipsnyje ne į atsargą, bet jam pačiam prašant tęsti augštąjį mokslą.
Studijuodamas tarnavo Vidaus Reikalų Ministerijoj eidamas įvairias pareigas: milicijoj, policijos vado, apskrities viršininko, pasienio policijos rajono ir baro v-ko. Vienu laiku, Alytaus bare, iš policijos tarnautojų ir jų šeimų, buvo suorganizavęs švietimo ratelį, kuris kultūrinėje srytyje buvo išvaręs gilią vagą: ruošė paskaitas, vaidinimus, įvairias kultūrines pramogas ir suorganizavo didžiausią Norulių šaulių kuopą iš penkių būrių.
P. Dirkis, taip pat buvo ilgokai ir šaulių s-gos pareigūnu: Utenos, Zarasų, Telšių Rinktinių vadas ir Kauno Šaulių Rinktinės administratorius. Minėtose vietovėse suorganizavo ir įsteigė daugiau kaip 50 šaulių būrių ir tam reikalui yra skaitęs apie 150 paskaitų. Būdamas Telšiuose įsteigė ir leido pirmąjį provincijoje laikraštį “Telšių žinios”. Su Telšių rinktinės šauliais, dalyvavo Klaipėdos Krašto atvadavime.
1937 m. buvo grąžintas į kariuomenę, kaip šaulių reikalų specialistas ir paskirtas Kauno Šaulių Rinktinės administratorium, kur juo išbuvo iki bolševikų okupacijos.
Bolševikų okupacijos metu dirbo Kauno miesto savivaldybėje. Keletą kartų buvo suimtas, tardomas, kalinamas ir paskirtas išvežimui. Tačiau Vokiečių invazijai prasidėjus išliko.
Kaip buvęs Kauno šaulių rinktinės pareigūnas ir palaikęs ryšius su Kauno miesto šaulių būrių buvusiais vadais, tuojaus, su kitais draugais, organizavo šaulių smogiamuosius būrius, įsteigus šaulių sąjungos namuose štabą, kuriame dirbo kaip štabo v-kas, dalyvavo asmeniškai veiksmuose. Draug su tuo ėmėsi iniciatyvos organizuoti Lietuvos policiją, atseit ėjo policijos Departamento direktoriaus pareigas, iki vokiečiai paskyrė p. Reivytį. Įvedus tarėjų instituciją, buvo paskirtas Vidaus Reik. V-bos kanceliarijos viršininku ir asmeniniu sekretoriumi prie I-jo tarėjo, gen. Kubiliūno. Pradėjus Lietuvoje siausti banditizmui, buvo paskirtas štabo viršininku kad organizuotų milicijos pagrindais, vietos apsaugą apskričiuose. Pagaliau buvo pasiųstas į Marijampolę organizuoti vietinės rinktinės dalių — 202 ir 203 batalionų.
1944 m. rusams — bolševikams arartinant prie Lietuvos, lėktuvams bombarduojant Kauną ir kitus miestus, P. Dirkis pasitraukė į Vilkaviškį išvengdamas vokiečių suėmimo, nes tuo met Lietuvos karininkus vokiečiai gaudė ir panaudodavo juos jau griūvančiam frontui. Kaip daugelis mūsų tautiečių, taip ir P. Dirkis su skaudančia širdimi buvo priverstas pasitraukti į vakarus, palikti Lietuvą, dėl kurios visą savo gyvenimą buvo pašventęs.
Vakaruose atsidūrė Austrijoje — Grace. Vėliau su sergančia žmona ir dar mažais vaikais persikėlė į Bavariją ir apsistojo Buchenbergo, o toliau Kempteno DP stovykloje, kurioje teko eiti įvairias administracines pareigas. Į Ameriką jis atvyko 1949 ir apsigyveno Chicagoje.
P. Dirkis apdovanotas šiais ženklais: Rusų 300 m. jubilėjiniu ir Šv. Onos medaliais. Lietuvos: 10 metų neprikl. medaliu, šaulių žvaigžde ir medaliu, aizsargų (latvių) žvaigžde, sąvanorių medaliu, Klaipėdos krašto atvadavimo, ugniagesių ir kitais.
Spaudos darbą jis pradėjo dirbti būdamas 15 m. gimnazistas. Bendradarbiavo: Šaltinyje, Viltyje, Ateityje ir Nedėldienio Skaitymuose. Nepriklausomybės laikotarpyje: Trimite, Policijoje ir Ūkininkų Patarėjuje.
Nuo pat savo jaunystės, dar gimnazijoje, Povilas Dirkis įsijungė į organizacinį darbą steigdamas kuopeles ir joms vadovaudamas. Dalyvavo D. Vilniaus Seime. Buvo išmestas iš gimnazijos Vilniuje, už platinimą D. Vilniaus Seimo nutarimų.
Dabar jis bendradarbiauja šiuose laikraščiuose: Karys, Draugas, Naujienos, Tėviškės žiburiai, ir kt. Priklauso šioms visuomeninėms ir kultūrinėms organizacijoms: LV S-gai,
“Ramovė”, policijos tarnautojų klubui “Krivūlė”, žurnalistų s-gai, Vilniaus krašto lietuvių s-gai, Klaipėdos lietuv. Bičiulių d-jai, Lietuvių B-nei ir kt.
Povilas Dirkis yra neišsemiamos energijos žmogus. Jam niekad nepritrūksta ryžto ir drąsos kur bešauktų jį Tėvynė ir ten kur jis yra reikalingas tautos ar lietuvių visuomenės darbui. Buvo, ir toks pat liko, atsidavęs visa širdimi, ne vien gražiais žodžiais, bet realiais darbais. Jis yra karštas žodžio ir plunksnos kovotojas už lietuviškus reikalus, už lietuvybę. Jo drąsą, patrijotiškumą ir veiksmingumą rodo ir šis iš daugelio vienas pavyzdys: 1920 m. P. Dirkio iniciatyva ir vadovavimu buvo sudaryta karininkų grupė iš Kauno Karo Komendantūros, kuri pareikalavo vyr. karo vadą gen. Žukauską, sulietuvinti vyr. kariuomenės štabą, nebojant nemalonių pasėkų.
P. Dirkis, kad ir sulaukęs gražaus metų skaičiaus, yra aktyvus visuomenininkas. šeši metai iš eilės yra perrenkamas LV S-gos “Ramovė” Chicagos skyriaus pirmininku ir pirmininkauja polic. tarnaut. “Krivūlės” Chicagos skyriui.
P. Dirkis išaugino gražią lietuvišką šeimą; tris sūnus ir vieną dukrą. Inž. Jaunutis gyvena Australijoje ir dirba savo specialybėje. Saulė ištekėjusi, augina šeimą. Studentas Kęstutis didelis veikėjas ypač studentijoje. Jaunausias, Vytenis, studijuoja inžineriją — architektūrą.
Atžymint didžiai gerbiamo jubiliato. Povilo Dirkio, praeitą gyvenimo kelią, kuris nebuvo jau taip lengvas, saulėtas ir lygus, lietuvių visuomenė įvertina ir gerbia jo žygius ir darbus, tėvynės ir tautos garbei ir naudai. Reikia nuoširdžiai palinkėti gerb. Jubiliatui sulaukti visos šimtinės metų, prašant, kad iš visuomeninės ir kultūrinės veiklos dar neišeitų į “pensiją” bet liktų ir toliaus mūsų gretose, nes jis yra labai reikalingas, kaip vienas iš nedaugelio nepamainomų, kaip fronte karys, Lietuvos valstybės ir tautos laisvės kovoje.
Ilgų, darbingų ir laimingų metų gerb. p. Povilui Dirkiui!
* * *
245 W. 5 St., So. Boston, Mass.
