Šaulė Tremtyje
ŠAULIŲ MOČIUTĖ — GYVA MOTERŲ ŠAULIŲ TARPE
Kovo mėnuo skirtas Šaulių S-gos įkūrėjo Vlado Putvio mirties sukakčiai atminti. Tuo pačiu laiku, nežinodamos tikros datos, mes minime ir jo žmonos Šaulių Moterų Garbės Vadės Emilijos Putvienės mirties sukaktį.
Žiauriose sąlygose, tolimame Sibire, atsiskyrusi nuo savųjų— viena, prieš 2 metu mirė ji kalėjime — kankinės mirtimi.
Kaip šiandien stovi prieš akis jos ramus, visada besišypsąs veidas. Kur ji pasirodydavo, tartum giedresnis saulės spindulėlis krisdavo. Gera žmona, pavyzdinga motina, savo krašto, savo žmonių mylėtoja, nenuilstama visuomenininke, visos Šaulių S-gos narių taip buvo mylima, kad niekaip kitaip, kaip močiutė visų vadinama.
Šiandien ji mums kančios, pasiaukojimo pavyzdys ir negęstančios meilės simbolis. Jos darbai ir nueitas gyvenimo kelias— tai neišsemiamos jėgos šaltinis, kuriuo galime gaivintis abejingose valandose. Kovo mėn. ruošiamuose minėjimuose, susirinkimuose supažindinkime jaunimą su šia didžios dvasios moterimi — šaulių močiute. Šaulėms moterims telieka ji gyva mūsų atmintyje, mūsų širdyse ir darbuose. Jos net iš Anapus liepsnojanti galinga meilė tebūna mūsų širdžių tvirtas ryšis darniam, bendram šauliškam darbui.
ŽURNALO "ŠAULĖS" PUSLAPIUS PAVARČIUS
Prieš akis guli, gal būt, vienintelis Amerikoje esantis “šaulės” žurnalo egzempliorius — pirmasis “šaulės” numeris. Pasklaidžius puslapius, paskaičius straipsnius, grįžta anų laikų redagavimo kūrybinė nuotaika, kuria bandysiu su jumis, sesės šaulės, pasidalinti.
Dalinsiuos mintimis, kad šaulės, kurioms teko šį žurnalą matyti ir skaityti, ir jūs anų laikų nuotaikomis pagyventumėte, o tos, kurios čia į šaulių eiles įstojote ir jo nematėte arčiau susipažintumėte su moterų šaulių darbu ir laimėjimais Nepriklausomoje Lietuvoje.
Šaulių Sąjungos XX-čio sulaukus, 1939 m. moterys šaulės tiek jau buvo savaranki ir stipri organizacija, kad pradėjo leisti savo atskirą laikraštį — žurnalą “Šaulę”.
Žurnalas ir po tiek metų savo išvaizda ir turiniu daro gerą įspūdį. Pilnas šauliškų ir kt. iliustracijų. Kiekvienas likusis tarpelis užpildytas žymių žmonių mintimis, lietuviškų raštų vinjetėmis. Viršelis ir vinjetės pieštos šaulės dail. R. Kuprevičienės. Straipsnių autorės: visuomenininkės, daktarės, mokytojos ir kt. profesijų šaulės. Vien šiame numeryje rašo 18-ka straipsnių autorių, žurnalas turi 50 puslapių.
“Šaulė”, tai buvo grandis, jungianti visą šaulinę šeimą ir pasiekianti kiekvieną jos narę: kartu tai buvo darbo jėgų šaltinis, teikiantis žinių ir praktiškų nurodymų visais organizaciniais reikalais. Jos uždavinys buvo ugdyti šaulinę idėją, kelti šaulės dvasią, pasiaukojimą, stiprinti būdą ir kitus gerus privalumus. “Šaulė” savo skiltyse kėlė tautos dvasinės ir fizinės sveikatos reikalus, rašė apie auklėjimą, meną, tautodailę, sportą, dėjo poezijos ir beletristinius dalykėlius. Kaipo specialiai moterims pritaikintas laikraštis, turėjo ir skyrių “Šaulė namie”, šis skyrius lietė namų apyvokos, vaikų auginimo, maisto gaminimo ir kt. moterims rūpimus klausimus. Čia, be organizacinių reikalų, kiekviena moteris galėjo sau rasti ir praktiškų, naudingų žinių; tas buvo svarbu, kai moterų šaulių organizacija buvo taip plačiai visame krašte paplitus.
Žurnale patalpinti gauti svarbesnieji sveikinimai. Moterų šaulių Garbės Vadės, kuri jau niekuomet į mus savo gyvu žodžiu neprabils, patiekiu ištisai:
“Brangios sesutės šaulės! Pirmo moterų šaulių leidinio proga siunčiu jums širdingus linkėjimus. Kiekvienas kūrybinis darbas reikalauja daug pasiaukojimo ir ištvermės. Tas pirmas leidinys yra matomas ženklas jūsų kūrybinių jėgų vystymosi ir stiprėjimo. Tad linkiu ir toliau nežiūrint tų sunkių sąlygų, kuriose jums tenka dirbti, ištvermės, nes nuo to pareina mūsų šauliškos idėjos įvykdymas visoje tautoje. Gyvenimas, tai nuolatinė kova. Tik idėjos darbas yra tas šaltinis, kuris leidžia toje nuolatinėje kovoje su savo tautos priešais nenusiminti ir atkakliai budėti savo tautos nepriklausomybės sargyboje. Mes, šaulės, turime būti kaip plienas atsparios, nes esame pasiryžusios kurti savo tautai šviesesnę ateitį.
Siekdamos idealo, eikite drąsiai pirmyn, nes tik pasiryžėliai laimi”.
Taip pat sveikino ir geriausios kloties linkėjo buvęs kariuomenės vadas B. gen. St. Raštikis... “Visi mes matome, kad moterų šaulių tarpe yra labai daug pasiryžimo, gražaus noro dirbti ir daugiau, negu kur kitur tautinio ir patriotinio idealizmo darbui. Prie to reikia pridėti aiškų organizacijos tikslą, formą ir būdus bei priemones tam tikslui siekti...
Oficialiai ir širdingai dėkoju moterų šaulių vadovybei ir visoms šaulėms už dideli pasiryžimą ir norą dirbti ir už visus Tamstų atliktus mūsų šaulių Sąjungai, o tuo pačiu ir visai mūsų tėvynei gražius ir naudingus darbus. Visoms šaulėms linkiu gražiausio pasisekimo. O, Tamstų leidinį “Šaulę” sveikinu ir linkiu jam geriausios kloties jo kultūriniame ir patriotiniame darbe.
Toliau linkėjimus pareiškė Šaulių Sąjungos Vadas plk. Pr. Saladžius. “Nuoširdžiai sveikinu moterų šaulių periodinio “Šaulės” leidinio sumanytojas ir linkiu, kad sėkmingai būtų jame svarstomi ir gyvenime vykdomi svarbiausieji moterų šaulių uždaviniai”...
Šiame numeryje tilpo ir visa eilė gerų ideologinių ir kitus klausimus liečiančių rimtų straipsnių. Dėl vietos stokos galiu, tik keletą charakteringesnių ištraukų pateikti.
Moterų šaulių Vadė S. Mantautienė-Putvytė savo straipsnyje “šaulių S-gos uždaviniai ir moteris” rašo:
“Moters įtraukimas, kaipo sąmoningos bendradarbės į jos prigimčiai atitinkamą tautos ir valstybės darbą, tai yra visų tautų problema. Ji reikalinga greito išsprendimo. Nors naujų laikų moteris atbunda ir milžiniškais šuoliais žengia pirmyn, bet apskritai imant, ir pačiose pažangiose valstybėse pažiūra į moters uždavinius ir jų svarbą nėra kaip reikiant susidariusi. Iki šiol moteris dar neturi ir tinkamų sąlygų savo augštai paskirčiai vykdyti, nei pati nėra tam tikslui kai preikiant įsąmoninta ir pasiruošusi. Juo greičiau ši problema bus išspręsta, tuo greičiau sušvis žmonijai naujų vilčių į geresnę ateitį”.
Patiekia įdomių minčių Šaulių S-gos kūrėjo VI. Pulvio apie moterį.
“Juo augščiau iškilusi tauta, juo daugiau gerbiamos tos tautos moterys... Moters gerbimas panašus į termometrą. Juo galima matuoti kiekvienos tautos kultūrą... Kylant moters garbei, kyla ir pati tauta...
Žiloje senovėje mūsų tautoje moterys turėjo labai augštą vietą, buvo labai gerbiamos. Tai liudija istorija ir mūsų tautos tradicijos. Gal tat yra susiję su mūsų istorijos šviesia ir garbinga praeitimi.
Vergovės ir baudžiavos laikais daug nustojo ir mūsų moteris. Dabar ji vėl pamažėl atgauna savo nustota sostą Padėkim jai tapti tikra gyvenimo karaliene”.
Toliau autorės žodžiais: “Moterys šaulės visomis jėgomis stengiasi ištesėti joms skirtus uždavinius. Moterų šaulių skaičius sparčiai auga. Šaulės laukia dar daugiau savo sesių lietuvių, kurios su karšta širdimi ir stipriomis rankomis ateitu į šaulių eiles tautos darbo dirbti.
Šis pirmasis “Šaulės” numeris taip pat yra moterų šaulių darbo pasireiškimas, atliktas grynai pačiu šaulių jėgomis ir pasiaukojimu. Linkiu “Šaulei” augti ir klestėti ir būti gera šaulių patarėja ir jų minčių reiškėją. O mes, sesės šaulės, viena kitos padedamos, aukime dvasiškai, skleiskime savo sparnus į saulę, į šviesą ir savo darbu ir pasiaukojimu stenkimės: “Būti pirmos tarp garbingų moterų Lietuvoje”, kaip to iš mūsų norėjo S-gos Kūrėjas.
Em. Petrauskaitė straipsnyje “Didinkime darbštumą” išryškina darbo svarbą žmogaus asmeniniame ir tautos gyvenime.
“Darbas yra žmogaus didybė, prilygstanti saulės gyvybei. Kaip pavasario saulės spinduliai, naikindami puvėsio bakterijas, paverčia žemę žydinčiomis lankomis, taip darbas naikina žmogaus ydas, juodą skurdą ir kuria gėrybes. Darbas atgaivina nelaimės prislėgtą sielą, kurdamas gražias viltis ir pasitikėjimą savimi. Darbas gražias svajones paverčia našia, derlinga tikrove. Tik darbu žmogus gali sukurti sau, savo tėvynei ir visai žmonijai giedresnę ateitį.
Mes šaulės, kurios aktyviai einame dirbti tėvynės gerovei, sukeikime naują darbo sąjūdi, duokime kitiems gražų darbštumo pavyzdi. Tuo mes nudirbsime labai dideli ir reikšmingą tautos darbą. Sunkiais priespaudos laikais lietuvių širdyse rusenusi stipri tautinės sąmonės liepsnelė, uždegė geriausius tautosvaikus dideliems darbams, stebuklu prikėlė kitų jau mirčiai pasmerktą mūsų seną ir garbingą tautą”.
Br. Galminienė “Mūsų Darbas Būriuose” rašo: “Turime suprast, kad laisva, Nepriklausoma Lietuva — visų mūsų bendras turtas. Visi turime jai pareigų ir visi esame atsakingi už jos likimą. Turime mokėti džiaugtis kiekviena laisvės valandėle ir išmintingai ją panaudoti, nes šiais dinamiškais laikais, kad ir vieni metai yra be galo brangi amžinybė”. Straipsnyje nurodo svarbiausius moterų šaulių darbus ir duoda pavyzdį būrio darbo plano visiems metams.
Med. gyd. Ambroziejūtė-Steponaitienė patiekia išsamų straipsnį sveikatingumo klausimais. “Visų bendras rūpestis, kad lietuviai sveiki gimtų, sveikai ir higieniškai augtų ir būtų kūniškai ir dvasiškai stiprūs”.
J. Nainienė savo straipsnyje “Kaip Paruošti Raštus Spaudai”, duoda labai naudingų praktiškų patarimų, ką ir kaip rašyti. Ir daug kitų labai vertingų ir įdomių straipsnių šiame numeryje tilpo. Be to, patalpinta novelė “Šventvakaris”, keletas šaulių sukurtų eilėraščių, patarimų namų ruošoj, valgių gaminime ir organizacinių pranešimų.
Kaip šis pirmasis, taip ir visi kiti išleisti numeriai, buvo turiningi ir mielai moterų šaulių skaitomi, “šaulė” išėjo 4 kartus į metus ir jau buvo pasiryžta leisti kas mėnesį. Nuo 1941 m. ji būtų virtusi mėnesiniu žurnalu, bet anksčiau nusileidusi raudona uždanga... sustabdė ją, kaip ir visą mūsų kultūrinį gyvenimą.
“Šaulė Tremtyje” tebūna laisvėje gimusios “Šaulės” dvasinis atspindys ir nutrauktų šauliškų kūrybinių jėgų vystymosi tąsa.
K. Kodatienė
SESERIŠKA PAGELBA
Vasario 16 d., sniego pūgoms siaučiant, Brocktone įsisteigė “Martyno Jankaus Vardo” šaulių būrys. Maloni žinia pasiekė redakciją, kad šio naujo būrio moterų šaulių skyrius savo veiklą pradeda nuo seseriškos pagelbos jos labiausiai reikalingiems. Šiuo metu organizuoja siuntinių pasiuntimą Punsko lietuviams.
LAIŠKAS BUVUSIOMS, ESANČIOMS IR BŪSIMOMS ŠAULĖMS
SOFIJA PUTVYTĖ-MANTAUTIENĖ
Mano mylimos, buvusio bendro darbo ir siekimų Seserys!
Jau 19-ka metų, kai užgęso mūsų stovyklų laužai Palangoje. Jau 19-ka metų, kai Vytauto parko ąžuolų viršūnėmis, Linksmakalnio šlaitais ir Karo Muziejaus varpinės bokštu nuskambėjo mūsų 20-ties metų jubiliejinės šventės aidai. Jau 14 metų, kai dėl ašarų miglotomis akimis ir kraujuojančia širdimi atsisveikinome su gimtąja žeme!...
Jau tiek daug metų nuslinko praeitin, su savimi nusinešdami mūsų kenčiančiųjų brolių ir seserų kruviną auką ir graudų skundą prie Amžinojo Teisėjo sosto. Nusinešė ir mūsų tremtinių vargus, pastangas ir kovas.
Bet, kai ateina naktis ir tarsi minkšta, tamsia skara pridengia dienos rūpesčius — staiga sušniokščia Baltijos bangos, suošia pušynas ir rodosi, kad esi nakties sargyboje, mūsų šauliškoje stovykloje, Birutės kalno papėdėje... Tamsu ir gūdu... Lyg kokie paslaptingi šešėliai švaistosi, lyg kalbos žodžiai girdisi... Daug, oi daug mūsų pergalvota tomis budėjimo valandomis! Tomis valandomis atrodė, kad esame prisiglaudusios prie savo tautos sielos ir girdime dėl jos laisvės amžiais kovojusių jos sūnų ir dukterų skundą:
— 700 metų mes kovojome, kad Ji būtų gyva. Mes kovojome su geležimi apsikausčiusiais vokiečiais, su pasalūnais lenkais, laukiniais totoriais, ir kruvinais rusais. Mes gynėmės ąžuolo buožėmis ir taikliomis vilyčiomis, plieno kalavijais ir šautuvais, o kada žiaurusis rusas 120 metų laikė mūsų tautos kūną vergijoje, kovojome žodžiu, knyga ir malda. Kai suskambo giliame ežere nugrimzdęs Laisvės Varpas, mes pakilome partizanų ir savanorių, karių ir šaulių pulkais ir štai iūs turite laisvą tėvynės lopelį! Ar jaučiate, kokį turtą laikote savo rankose ir kokia atsakomybė slegia jus?!... —
Man rodosi, kad būsiu teisi, mano sesės, jei pasakysiu, kad mes jutome. Jutome kokia didelė Visagalio dovana yra atgautoji Nepriklausomybė ir lygnujausdamos artėjantį pavojų norėjome, kad tauta būtų taip paruošta, kad atlaikytų galimus bandymus. Mes jutome, kad visi be pažiūrų skirtumo turime jungtis į bendrąjį darbą. Turi būti nors viena vietelė — platforma tautoje, kur dėl tautos labo visi lietuviai paduotų sau ranką ir seni ir jauni ir vyrai ir moterys ir turtingi ir vargšai. Mes pasirinkome kuklų ir pigų darbo drabuži, nes mums atrodė, kad jis labiausiai tinka mūsų tautos charakteriui ir jį įstengsime visos įsigyti. Savo iškilmių drabužius mes pasirinkome tautinius drabužius ir kaip greitai tūkstančiai sesių jais pasipuošei.. Mes, šauliai ir šaulės, degėme idealais ir užsimojimais: kiekviename bažnytkaimyje šaulių namai — tautos namai! Ten salė, ten skaitykla, ten blaivi arbatinė, ten sporto aikštė, ten vaikų darželis, ten vaidinimai, vakarojimai, kursai ir paskaitos, ten sporto rungtynės ir rikiuotės pamokos. Visa tai tik priemonė suorganizuoti piliečio laisvalaikį ir sujungti lietuvius bendru tėvynės darbu. Tikslas — išugdyti tikrą lietuvį tėvynės gynėją. Tėvynę mylintį sveiką, apsišvietusį ir kariškai pasiruošusį vyrą ir moterį, kurie bus pasiryžę kiekvienu momentu aukoti savo gyvybę tėvynei ginti. Tuo tikslu vyrai ėjo karinio parengimo programą, o moterys turėjo sanitarijos ir pirmosios pagalbos, tiekimo ir maitinimo ir kitokias tarnybas, o visi be išimties šaulišku tautinio auklėjimo kultūros darbu ėjome Tėvynės meilės mokslą ir nešėme savo kuklias laisvalaikio darbo aukas ant Tėvynės aukuro. Mes gerbėme ginklą, kaip laisvės simbolį ir neleidome vaikams juo žaisti, šaulišku darbu mes norėjome įnešti atmainų ne tik viešame, bet ir šeimos gyvenime. Juo mes norėjome tampriau dvasiniai surišti vyrą su žmona, tėvus su vaikais ir seneliais. Mes norėjome, kad lietuviai visi stotų už vieną ir vienas už visus. Kad vienam žuvus, kitas užimtų jo vietą...
Daug kliūčių sutikome, daug nesupratimo. Pradėjome iš nieko. Bet mūsų idealai plito ir darbo apimtis smarkiai didėjo. Daugiausiai pritarimo susilaukėme iš savo tautos kamieno — kaimiečių. Mes jutome, kad einame tikruoju keliu ir vargai buvo mums nesunkūs.
O dabar? Kas dabar? Ar mes manome, kad klaidingu keliu buvo eita? Ar nereikalingos buvo mūsų pastangos ugdyti tėvynės meilę ir jos gynimo dvasią, ar nereikalingas buvo noras, kad visi lietuviai būtų atsparūs, sveiki ir kariškai pasiruošę? Ar bereikalingos buvo pastangos kovojant su susiskaldymu, pasidavimu prabangai, girtavimu ir paviršutiniškumu?
Mano brangios sesės! Man atrodo, kad mūsų tautą ištikusi katastrofa šimteriopai patvirtino šaulių pasirinktojo kelio teisingumą ir jų vykdytų uždavinių reikalingumą. Dabar, kaip niekada mums reikalinga tvirta dvasia ir tikėjimas Lietuvos prisikėlimu. Dabar laikome kvotimus ar esame verti laisvės. Mūsų broliai ir seserys krauju ir gyvybės auka liudija savo ištikimybę tautai, jie kovoja pavieniui, kaip žvėrys miške. Mes gyvendamos laisvuose kraštuose, neturime teisės nuo jų atsilikti ir tam darbui turime organizuotis. Jei laisvoje tėvynėje buvome reikalingos organizacijos, tai ar mažiau jos mums reikia tremtyje? Juk šiandien ant šeimos ir organizacijų pečių guli pareiga atstoti savam jaunimui gimtąjį kraštą! Lietuviškos institucijos reikalingos stiprios organizuotos paramos ir mes pačios esame reikalingos broliškos draugės, kur jėgos būtų ugdomos, o silpstantieji palaikomi. Mes neturime teisės apleisti savo tautos reikalus, kada ji yra tokiame dideliame pavojuje. Juk, anot V. Putvio, šauliai tai yra tautos kariuomenė. Jie yra neatskiriami jos palydovai ir jos laisvės ir vergijos metais. Jei žūsta valstybė, ji gali būti vėl atstatyta, bet jei žūsta tauta, tai žūsta amžiams. Tą didelę atsakomybę jaučiant, jau laikas mums visoms susitikti atgaivintoje mūsų organizacijoje ir tęsti savo dirbtąjį darbą.
Mano Brangios Sesės, dabar esančios šaulių eilėse!
Sveikinu Jus, kurios, nežiūrint sunkaus darbo, nuovargio, kritikos ir kitokių kliūčių, drąsiai stojote į kovotojų eiles! Ateitis priklauso pasiryžėliams. Atspėta idėja nuverčia kalnus. O ar gali būti teisingesnė, kaip mūsų — dirbti savo tautai ir per ją siekti tobulybės? Mes juk giliai tikime, kad Dievas, jei leido tautas, tai ir nori, kad už jų gyvybę būtų kovojama. Su tuo tikėjimu einame, su tuo tikėjimu kviečiame į savo eiles visas, visas...
Mūsų mylimos, būsimos Sesutės Šaulės!
Sveikiname Jus, ateisiančias mums padėti ir perimti vėliavą, kada mūsų rankos jos nebepakeis. Skubėkite talkon! Darbo daug ir Tėvynė laukia. Patikėkite mums — verta dirbti savai tautai. Jai dirbdami, surasime kelią ir į savo laimę.
Mes tikrai žinome, kad ateis valanda, kad ir iš rytų ir iš vakarų rinksis Lietuvos vaikai savo Tėvynėn, kaip kalbėjo Girkalnyje pasirodžiusi mūsų Dangiškoji Globėja Marija. Tik nežinome, kas mūsų bus susirinkusiųjų tarpe, kam bus leista sulaukti tos laimingos valandos. Bet juk tai nesvarbu, nes žinome, kad jei ištikimai savo pareigas čia žemėje vykdysime, Amžinoje Tėvynėje tikrai tikrai susitiksime. Svarbu, kad žinome, kad ateis valanda, kai visame pasaulyje suskambės tautų laisvės giesmė, sugaus ir Lietuvos Laisvės Varpas Karo Muziejaus bokšte, iškils lietuviškoji vėliava Gedimino kalne ir Lietuvos pajūryje ir suliepsnos stovyklų laužai ties Birutės kalnu.
Jūsų pasiilgusi Sesė.
