Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
— Raimundas Mieželis, buvęs Lietuvių Studentų Santaros C. V-bos pirmininkas, neseniai baigė Dėdės Samo tarnybą ir gavo Čikagoje darbą savo specialybėje. Nors šiuo metu su darbais nėra lengva, bet R. Mieželiui, kaip labai gerai baigusiam bakalauro laipsniu ekonominius mokslus II-iinois valstybiniame universitete Urbanoje ir vėliau įsigijusiam magistro laipsnį garsiame Harvardo u-te, nebuvo sunkumų tinkamą darbą prekyboje susirasti.
— Tarnaująs karinėje aviacijojepirmas leitenantas John Pachankis, sūnus Jono ir Onos Pachankių, 5919 S. Troy St., perkeltas iš Kalifornijos bazės į Tucson, Arizoną.
— Jonas Šimutis, JAV karo aviacijos lakūnas, šiomis dienomis paaugštintas į kapitono laipsnį. Šion tarnybon jisai įstojo II Pas. karo metu (1942 m.) savanoriu. Tuoj buvo pasiųstas kariūnų mokyklon, kurią baigė lakūnu. įgydamas ir jaunesniojo leitenanto laipsnį. Po kelių mėnesių specialaus pasiruošimo buvo pasiųstas Pacifiko vandenyno karo frontan. Vairavo bombonešį B-25. Po karo dar metus išbuvo Okinavos saloj ir Japonijoj. Grįžęs iš ten pas tėvus Chicagon, 1946 m. vedė Marcelę Beržinytę iš East Chicagos, Ind. Augina sūnų ir dukterį, šiuo metu su šeima gyvena Yuma, Arizona. Pernai vasara grižo iš Pietų Korėjos, kur buvo pasiųstas vieneriems metams.
— Stasys Kondrotas, atlikęs pradinius karinius pratimus ir pakeltas Private First Class laipsnin. sausio 5 d. išskrenda į San Francisco, Cal., o iš čia bus siunčiamas i Pietinę Korėją.
— L. V. S. RamovėsChicagos skyriaus susirinkime sausio 26 d. tapo išrinkta nauja valdyba: Povilas Dirkis. Jonas Tapulionis. Juozas Budelis, Juozas Būtėnas ir Petras Ličkus.
— Gimęs Čikagoje, kpt. Rakas buvo apdovanotas medaliu ir pagyrimu.
Prieš išvykdamas antra kartą į Tolimuosius Rvtus 1954 metų gruodžio mėnesi, kapitonas Rakas tarnavo ROTC instruktoriumi St. Thomas Military Academy, St. Paul, Minnesota. Atvykęs i Japonija. užėmė Civilinių Reikalų Karininko pareigas Yamagata prefektūroje, eidamas jas iki to laiko, kada tapo paskirtas tokioms pat pareigoms Gumma prefektūroje.
— Jonas Balanda, tarnaująs marinuose, buvo atvykęs iš Virginijos paviešėti pas savo tėvus Viktorą ir Prane Balandas, 3153 S. Halsted St., Čikagoje.
LIETUVIAI KARIAI VOKIETIJOJE
1957 m. lapkričio mėn. 9 dieną buvo pagerbti lietuvių dalinių prie amerikiečių armijos Europoje vyrai, kurie ištarnavo daugiau negu dešimt metų.
Tą dieną 10 val. ryto buvo išrikiuotos dvi municijos kuopos jųjų buveinės parado aikštėje — Kaiserslauterne, Vakarų Vokietijoje, kurių vyrams per ceremonijas buvo iteikti, su geros tarnybos atžymėjimais, diplomai. Viena kuopa buvo lietuvių kuopa, antroji lenkų; abi. tačiau, turi tokius pat uždavinius. Be minėtų kuopų, iškilmėse dalyvavo: Pabaltijo tautų ryšininkas, LS majoras J. Augustaitis, lenku dalinių centro viršininkas LS pik. M. Karčevskis, amerikiečių priežiūros organų bei dalinių viršininkai karininkai: plk. lt. L. Soto, plk. C. W. Eifler, ir kiti, vokiečių atstovai: Rheinland-Pfalz parlamento narys, Fed. Vokietijos respublikos dalinių atskaitomybės vedėjas, vokiečių laikraščių ir Amerikos armijos laikraščių žurnalistai bei svečiai.
— Juozas Kojelis kartu su savo šeima grįžo į Los Angeles iš Monterey, Calif., kur jisai dėstė lietuvių kalbą karinėje amerikiečių mokykloje.
— “Kario” skaitytojas V. Ramoška persikėlė į naują vietą šiuo adresu: 4828 W. 15 St., Cicero 50, Ill.
— Toronto kūrėjai - savanoriai savo metinio susirinkimo proga sausio 19 d. organizuotai dalyvavo Klaipėdos atvadavimo minėjime ir po to muzikos studijos patalpose atliko savo numatytą susirinkimą.
Eugenijus Paulauskas, esąs karinėje Dėdės Samo tarnyboje, šiomis dienomis išplaukė laivu į Vakarų Vokietiją, kur jis pasiliks ilgesnį laiką.
Onutė E. Shukes, Kazio ir Apolonijos Shukių duktė, 307 So. Kilpatrick Ave., Chicagoje gimusi ir augusi, yra kapitonas slaugių korpuse ir dirba karinėje ligoninėje, Fort Chaffe, Ark., kaip obstetrikos skyriaus vedėja. Būdama Chicagoje, ji aktyviai dalyvavo jaunimo veikloje.
Lt. Edmundas Peters-Petravičius
šiuo metu tarnauja JAV kariuomenės dalinyje, esančiame Pietų Korėjoje. Jis tėvams rašo apie skurdų korėjiečių gyvenimą, apie alkstančius ir šąlančius jų vaikus. Jisai prašąs savo tėvų, kad jie parinktų drabužių vaikams ir pasiųstų jo adresu į Korėją.
Don Varnas legionierių posto moterų vieneto atstovės, Violeta Jocius ir Ona Daresh aplankė Hines ligoninę ir suteikė dovanų esantiems ten veteranams.
Inž. Vilimantas Vaitas-Vaitkevičius, teisininko St. Vaitkevičiaus brolis, kaip karininkas atlieka karinę prievolę šio krašto laivyne.
L.V. S. Ramovės Čikagos skyr. 1958 m. valdybą sudaro Povilas Dirkis — pirm., Jonas Tapulionis — vicepirm., Juozas Bubelis — šv. ir kult. vadovas, Juozas Butėnas — sekretorius ir Petras Ličkus — kasininkas.
Kovo mėn. 2 d. Jaunimo Centre įvyko jau antras šiais metais Čikagos Ramovės susirinkimas, kuriame gen. M. Rėklaitis skaitė įdomią paskaitą.
Pirmame susirinkime buvo išrinkta valdyba ir vyko veiklos pranešimai iš 1957 m. Daug gražių darbų atliko skyrius, ypač “Karį” nuoširdžiai rėmė ir skatino užsisakyti. Po susirinkimo Balys Brazdžionis parodė spalvotą filmą iš Ramovės gyvenimo.
A. A. SAV.-KŪRĖJAS STEPAS VENGRIS
š. m. sausio 25 d. sukako penki metai, kai nuo širdies smūgio Čikagoje mirė sav.-kūr. Stepas Vengris. Kadangi a.a. Stepą pažinojau iš 1919 m., kada mudu buvome Kauno Komendantūros kariai ir 1922 m., atvykęs į Telšius milicijos vado pareigoms, jį radau milicijos nuovados viršininku Plungėje, todėl apie buvusį bendradarbį ir pavyzdingą valstybės tarnautoją bei savanorį-kūrėją, noriu parašyti kiek plačiau.
Stepas Vengris gimęs 1897 m. birželio 25 d. Rygoje gyvenančių lietuvių tėvų Leono ir Barboros Vengrių šeimoje. Vaikystės dienas jis praleido Rygos mieste. Pradžios ir gimnazijos mokslus ėjo ten pat. Būdamas mokiniu, visur ir visuomet save laikė lietuviu ir priklausė prie lietuvių moksleivių kultūrinių kuopelių bei ratelių.
Stepas 1918 m. pabaigoje pajutęs, kad Vilniuje yra susitvėrus Lietuvos vyriausybė ir kad yra atkuriama Lietuvos kariuomenė, veržėsi iš Rygos į Vilnių. Tačiau jam savo pasiryžimo įvykdyti nepavyko dėl nepaliaujamų partizaninių kovų su kolčakininkų ir bolševikų gaujomis. Bet išgirdęs ministro p-ko adv. M. Šleževičiaus šauksmą eiti gelbėti kraštą ir kvietimą stoti į Lietuvos Kariuomenės naujai organizuojamus dalinius Stepas ilgai nedelsdamas, 1919 m. sausio pirmomis dienomis, atsisveikinęs savo mylimus tėvelius, apleidžia savogimtąją Rygą ir per frontą pėsčias keliauja į Kauną. Jis keliauja ne vienas, bet su keliais kitais draugais, kurie taip pat su pasiryžimu eina aukotis Lietuvai. Jie eina su dideliu pasiruošimu ir kraičiu: uniformuoti, apsirūpinę šaunamais ginklais ir šaudmenimis.
Po kelių dienų sunkios ir pavojingos kelionės, Stepas pasiekė Kauną ir prisistatė Kauno Karo Komendantui, pareikšdamas norą tarnauti Lietuvos kariuomenės savanoriu, ir buvo paskirtas į Komendantūros mokamąją kuopą, kuriai tuo metu vadovavo karininkas Jurgis Bobelis.
Kadangi Kaunas dar tebebuvo vokiečių karo vadovybės valdomas, tai labai tankiai teko susidurti su įvairiais vokiečių kariuomenės pareigūnais. Tokiuose atsitikimuose velionis, kaip mokantis vokiečių kalbą, patarnaudavo kaip vertėjas. Be to, Stepas dalyvauja JAV misijos apsaugoje. Jis matė kaip krito nuo spartakininko vokiečių kariuomenės puskarininkio paleistos kulkos jo draugas, sav.-kūr. Eimutis, sargybinio pareigas eidamas. Jis dalyvauja suėmime žmogžudžio, jis tramdo draug su kitais kuopos pareigūnais įvairiose miesto dalyse išsišokimus bei sklaido mitingus. Jis dalyvauja ir toje “ekspedicijoje”, kuri sulikvidavo “Veliuonos respubliką” ir pagaliau dalyvauja likvidavime lenkų peoviakų karinės organizacijos.
Įsteigus pirmąją Lietuvos kariuomenės karo mokyklą, kaip turintis atitinkamą mokslo cenzą, jis komandiruojamas ten.
Karo mokykloje išbuvęs kelis mėnesius kariūnu, dėl nesveikatos turėjo pasitraukti ir grįžti vėl į Kauno komendantūros mokamąją kuopą. Kiek vėliau iš mokomosios kuopos velionis perkeliamas į pačią komendantūrą dirbti administracinį darbą.
Kaipo cenzuotas karys, jis pakeliamas į karo valdininkus ir eina raštvedžio pareigas. Lietuvos kariuomenės eilėse ištarnavęs du metus, pasiliuosuoja ir pereina tarnauti į Vidaus Reikalų Ministerija.
Pirmoji jojo tarnyba Vidaus R. M-joje buvo milicijos raštvedžio bei nuov. v-ko padėjėjo Radviliškio milicijos nuovadoje. Tuo metu kaip tik Kuršėnų ir Radviliškio apylinkėse šeimininkavo bermontininkai, su kuriais Lietuvos kariuomenės daliniai grūmėsi, o kariuomenei talkininkavo vietiniai partizanai ir vietos milicija. Kaiptyčia tą naktį, kai Lietuvos kariuomenės paskutinis dalinys apleido Radviliškį, bermontininkų gauja iš pasalų apsupo milicijos nuovadą, kurioje buvo susibūrusi didesne dalis tarnautojų, jų tarpe ir Steponas Vengris. Juos visus nuginklavo ir suėmę išsigabeno į Vokietijos valdomas sritis ir laikė įkaitais. Iš bermontininkų nagų velioniui drauge su kitais milicijos tarnautojais po keletos iškalėtų dienų su pagalba sargybos pavyko pasprukti ir slaptai grįžti į Lietuvą.
1922 m. Stepas Vengris, kaip pavyzdingas milicijos tarnautojas perkeliamas į Telšių apskritį milicijos nuovados viršininku. Jis kelioliką metų ištarnavęs nuovados v-ku Plungės, Varnių nuovadose, perkeliamas Jonavon nuov. v-ku. Iš Jonavos į Kuršėnus. Velionis ypatingai daug pasidarbavo persekiojant ir likviduojant tuomet siaučiančias kriminalistų bandas Telšių apskrityje. Viena iš tokių bandų buvo žmogžudžio Reikausko banda, kaip tik veikusi Varnių nuovadijos ribose.
Reikausko teroristinė banda buvo itin pavojinga, nes ji veikė organizuotai, buvo gerai ginkluota ir vietos gyventojai ar tai iš baimės, ar tai iš pritarimo, ją palaikė. Nuo jos žuvo ne vienas Telšių apskrities milicijos pareigūnas ir keli Telšių komendantūros kareiviai. Tame darbe velionis buvo dešinioji ranka milicijos vado Povilo Dirkio ir jo rūpesčiu bei pastangomis ta baisioji gauja Telšių apskrityje 1923 m. buvo galutinai sulikviduota. Jos vadai Reikauskas ir Šimkus buvo nužudyti. Gi tos gaujos globėjai, apie 12 asmenų, buvo atiduoti teismui.
Pirmoji okupacija, bolševikinė, buvo žiauri jam, nes kiekvienas policijos tarnautojas buvo žiauriai persekiojamas ir jam savo tėvynėje vietos jau nebuvo. Velioniui kažkaip pasitraukus iš policijos ir pakeitus gyvenamąją vietą, pavyko išvengti ir arešto ir ištrėmimo. Tuos okupacijos metus velionis slapstėsi, prisilaikydamas savo ūkio, kurį buvo gavęs, kaip savanoris, arti Šiaulių miesto iš Dirvonėnų dvaro.
Antroji okupacija, hitlerinė, išoriniai atrodė švelnesnė, bet ir ji buvo didžiai apgaulinga, labai daug bereikalingai nunešusi policijos tarnautojų gyvybių ypač Vilniaus krašte. Antros okupacijos metu velioniui teko būti Tauragės apskrities policijos vadu ir teko kurį laiką būti Šiaulių miesto metrikacijos įstaigos vedėju.
1944 m. vokiečių armijai traukiantis, velionis Stepas Vengris su šeima, kaip ir dauguma Lietuvos tarnautojų, pasitraukė į vakarus. Buvo apsistojęs Čekoslovakijos žemėje, iš kur po keletos mėnesių persikėlė į Bavariją ir gyveno Miuncheno tremtinių stovykloje. Iš ten emigravo į JAV. 1949 m. ir apsigvveno Čikagoje.
Už nuopelnus buvo apdovanotas ord. ir ženklais: 10 Metų Nepr. medaliu, Sav.-Kūrėjų medaliu ir Gedimino ordinu.
Priklausė Sav.-Kūrėjų ir Šaulių S-goms. Mirus palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Buvo sukūręs grynai lietuviška šeimą. Paliko liūdinčius: žmoną Stasę-Valentanavičiūtę, sūnų inž. Albertą su šeima ir dukrą Ireną - Reginą su šeima, gyvenančius Čikagoje.
Povilas Dirkis
A. A.ADM. LTN. BRONIUS VĖŽYS
1957 m. rugsėjo 1 d. nuo širdies smūgio Čikagoj mirė adm. ltn. Bronius Vėžys.
Jis buvo gimęs 1899 m. sausio 10 d. Utenos aps., Malėtų val., Inketrių km., kilęs iš lietuvių ūkininkų šeimos. Velionis savo vaikystę praleido gražioje Malėtų apylinkėje. Pradžios mokslą išėjo Aluntoje, o gimnaziją lankyti pradėjo Vilniuje prieš I pas. karą, ir baigė Voroneže.
Iš Rusijos grįžti į Lietuvą velioniui pavyko pradžioje 1919 m. Grįžęs į Lietuvą ir į numylėtą Aluntą, rado bešeimininkaujančius raudonarmiečius, kurie jau buvo pasikėsinę jį mobilizuoti
Tačiau ilgai nedelsdamas, vieną gražią naktį Bronius, apsišarvavęs tėvo senu medžioklės šautuvu, leidosi per frontą link Kauno pėsčias. Dienomis tik žvalgėsi, o naktimis keliavo. Vis dėlto po kelių dienų velionis pasiekė Kauną. Kaune prisistatė karo komendantūron ir užsirašė į Lietuvos kariuomenę savanoriu.
Iš karto jis buvo paskirtas į Kr. Ap. M-jos Žvalgybos skyrių, kurio pirmuoju v-ku buvo Liudas Gira, vėliau subolševikėjęs, antruoju — karo vald. Lipčius, o trečiuoju Jonas Palavinskas. Žvalgybos skyriuje jam iš pirmų dienų gerai sekėsi, nes puikiai orientavosi šiame darbe, sėkmingai vykdė jam duotus uždavinius ir įsigijęs didelį pasitikėjimą, buvo skiriamas atskirųpunktų vedėju: Kybartų, Vilkaviškio ir kt. Kaip energingas karys ir sumanus žvalgybininkas, v-ko Palavinsko Vėžys tapo paskirtas kuriam laikui net Politinės Policijos Viršininku. Kontr-žvalgybos skyriuje, eidamas įvairias atsakingas pareigas, jis ištarnavo iki 1924 m. Tais pačiais metais jis iš Kr. Ap. M-jos yra pervedamas į Vidaus Reikalų M-ją ir skiriamas į Saugumo Departamentą iš karto valdininku vėliau skyriaus v-ku ir pagaliau net saugumo Departamento inspektorium.
Iš kariuomenės Bronius Vėžys išėjo karo valdininko laipsniu, kuris vėliau jam buvo pakeistas į administracijos leitenanto. Velionis, betarnaudamas saugumo žinyboje, ir dirbdamas bei vykdydamas kartais ir nemalonius uždavinius, per eilę metų susidurdavo su įvairiais pasikėsinimais bei šiaip netikėtais gyvenimo epizodais. Taip jis sužalojo savo sveikatą ir dėlto gana anksti turėjo apleisti tarnybą ir išeiti įdimisiją. 1938 m. komisijos buvo pripažintas nesveiku ir jam buvo paskirta pensija.
Pensininkas Bronius Vėžys gyveno savo ūkyje Makylių km., Ukmergės aps. iki pirmos bolševikų okupacijos. Užėjus bolševikams, velioniui gyvenimo nebuvo. Jis turėjo savo namus apleisti ir ištisą metą gyventi svetur, arba miške. Prasidėjus vokiečių karui su rusais, velionis išlindo iš pogrindžio ir aktyviai talkininkavo partizanams vejant bolševikus iš Lietuvos. Vokiečių metu vėl gyveno savo ūkyje ir buvo išrinktas Kurklių pieninės bendrovės pirmininku, kuriuo išbuvo visą vokiečių okupacijos metą. Rusam grįžtant, velionis drauge su šeima ir pažįstamais pasitraukė į vakarus.
Pasiekęs Vokiečių žemę, nusidangino į Bavariją, kurios pakraštyje, papėdėje Alpių, apsigyveno Kempteno D.P. stovykloje. Jis visuomet būdavo ramus, mandagus ir nuoširdus. Dirbdamas Unroje ir Iro, savo paslaugumu buvo įsigijęs didelės simpatijos.
Į JAV emigravo su šeima 1949 m. ir apsigyveno Čikagoje.
Velionis jau iš jaunų dienų buvo didelis mėgėjas organizacijų, kas matyti iš teigimo Lietuvos Skautų Brolijos Pirmūno vyr. skt. Petro Jurgėlos, kuris savo laiške, rašytam velionio šeimai 1957 m. rugsėjo 9 d., sako, kad prieš 40 m. Rusijoje, Voroneže, įkurtoje skautų draugovėje Bronius Vėžys buvo vienas iš pirmųjų tos draugovės skautų. Kiek teko patirti, velionis su skautų idėja labai tampriai buvo susigyvenęs. Tik apgailestavo, kad prie skautų aktyvaus darbo dėl ligos prisidėti negalėjęs. Tačiau grynai skautiškoje dvasioje yra išauginęs savo sūnus Gintautą ir Rimą. Velionis turėjo užtarnavęs ordinų bei garbės ženklų.
Paliko mylimą žmoną Izabelę gim. Pakulytę ir du sūnus: inž. Gintautą ir studentą Rimą, kuris yra L.V.S. Ramovės narys. Palaidotas šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
Povilas Dirkis
A .A. JUOZAS MAURUKAS
š. m. sausio 22 d. Lietuvoje, Marijampolėje, mirė Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Juozas Maurukas.
Velionis Nepriklausomybės laikais yra buvęs Marijampolės miesto burmistru. Kada 1941 m. birželio mėn. bolševikai įvykdė pirmąjį žymesnį lietuvių trėmimą į Rusijos šiaurę ir Sibirą, buvo ištremtas su savo šeima ir J. Maurukas. Grąžintas su šeima į Lietuvą tik prieš pusantrų metų, vadinas, visai palūžus jo sveikatai. Grąžintas mirti Tėvynėje.
A. a. Juozas Maurukas už nuopelnus Lietuvai buvo Lietuvos vyriausybės apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu ir savanorių kūrėjų ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungos veikloje visą laiką (iki pat 1940 m.) buvo aktingas darbuotojas. B.
