Partizanai: Istorija ir dabartis

ČYPIŠKĖ

ANT. BERNOTAS

(Pradžia KARIO Nr. 2)

Rūža, lyg gamtos supiltas pylimas, nusitęsia per daugelį kilometrų iš šiaurės į pietus. Kur ji šiaurėje prasideda — Olėsė nė žinote nežino. Tik žino, kad Rūža eina per laukus, miškus ir pievas ir dingsta kažinkur pietuose. Vietomis Rūža sunyksta ir sumenkėja ir tik stambių akmenų virtinės lydi jos kelią; kitur ji išsimuša stambiu volu, supiltu iš rudo žvyro ir smėlio ir pamargintu pilkais akmenimis.

Vietomis Rūža, kur ji eina per kaimų laukus, nežymi ir nuzulinta, nuarta ir nuakėta; per miškus ir ganyklas ji augšta, stambi ir žmogaus rankos mažai tepaliesta. Tik šen bei ten kaimiečiai ima žvyrą ir smėlį savo keliams taisyti ir apie namus pasibarstyti.

Kaip taisyklė — laukai nuo Rūžos į vakarus yra augščiau, į rytus — žemiau ir pasibaigia pelkėmis.

Kaikur per miškus ir ganyklas išilgai Rūžą eina keliukas, kitur tik takas. Keliukas visada trankus ir jo taisyti nereikia. Toks keliukas kadaise tęsėsi ir nuo Čypiškės vienkiemio į šiaurę. Užtat čia yra ir giliai išvažinėta brasta skersai slėnelį

Čypiškės troba pastatyta ant pačios Rūžos keteros, suręsta iš stambių, šonuose kiek aptašytų, rąstų. Troba turi du galus: viename — gyvenamoji, kitame — sandėlis ir didžiulė pirtis. Kas ir kada tą trobą statė — niekas nežino. Kadangi troba pastatyta ant dvaro žemės, tai joje gyveno dvaro kumečiai ar darbininkai, o kartais vienkiemis būdavo ir kam nors išnuomojamas .

Kažkada čia gyveno našlė Čepaitienė, o po karo porą metų jį nuomojo jų kaimo amerikonas Dzidorius. Dzidorius labai mėgo kūrenti pirtį ir rudeniais bei žiemomis kas antrą šeštadienį jon pasikviesdavo apylinkės gyventojus. Vasarą jis prisiraudavo skynimuose smalingų kelmų ir prisirišdavo lapuotų beržinių vantų. Kai pirtį užpleškindavo, tai net iki raudonumo įkaitę akmens sproginėdavo. Olėsė dar atsimena, kaip retkarčiais jos tėvas ir motina su senele eidavo į šią pirtį. Kadangi jų kaime pirties niekas neturėjo, tai visi eidavo į eigulinės arba į čypiškės pirtį.

Vėliau keletą metų čia gyveno Janeko uošvis. Jam gyvenant, pirtis buvo išgriauta, o jos vietoje įrengtas kambarys. Ir jaunavedžiai Janekai kelis pirmuosius savo gyvenimo mėnesius gyveno šiame kambaryje.

Tuo tarpu tolumoje pradėjo skambinti varpas. Aišku, dabar yra Pakylėjimas. Olėsė atsiklaupė, atsivertė Pakylėjimo maldas ir pradėjo melstis. Laike Pakylėjimo negalima nieko kito veikti nei mąstyti.

Mažoji Regina, pamačiusi, kad mama atsiklaupė ir meldžiasi, nustojo pliauškintis po vandenį, atėjo ir atsiklaupė šalia mamos ir pradėjo žegnotis, kaip mokėdama. Ji kalba ir šiokius tokius poterius. Jai dar tik pora metų, bet ji gudri mergaitė ir viską išmano.

— Kaip būtų gera, kad tas kryžius anoje slėnelio pusėje tebestovėtų, pamąstė Olėsė. Ji ten galėtų atsiklaupti ir melstis.

Ji vos tik atsimena, kad, va, ten — ant tos mažos kalvutės, kur dabar auga vešliai sužėlęs, bet jau smarkiai iškapotas, eglynėlis, kitados stovėjo kryžius — koplytėlė, o joje šventasis Jonas Krikštytojas, sumaniai iš medžio išskaptuotas. Kryžius jau seniai išvirto ir supuvo ir jo nė žymės nebeliko.

Kitas panašus kryžius - koplytėlė stovėjo ant Rūžos prie mažyčio upelio, vos tik įėjus į mišką. Šitą kryžių ji dar gerai prisimena. Tiesa, jis stovėjo smarkiai į žemę įdubęs ir į vieną pusę palinkęs, bet vis dar laikėsi. Ji ir kitos mergaitės, ganydamos bandą, dažnai paskindavo lauko gėlių ir kryžių apkaišydavo. Kad šventajam Jonui, krikštijančiam kristų, būtų linksmiau. Nekartą koks praeivis, eidamas pro koplytėlę, suklupdavo prie jos ir pasimelsdavo.

Aplinkui kryžių augo didelis, tamsus ir šniokščiantis miškas. O viena eglė, augusi netoli kryžiaus, savo nulinkusiomis šakomis buvo ii tiesiog apglobusi. Pro šalį tekančio upelio vanduo miško glūdumoje atrodė juodas it smala. Upelis prasidėdavo netoli esančiuose lieknuose ir išsiliedavo į plačią aikštę, plytinčią priešais koplytėlę. Upelį gyventojai vadina Šventjoniu. Taip pat ir aikštę — švento Jono plotma. Gal dėl to, kad šis kryžius ten stovėjo?

Tačiau ponas Žukauskis, kuriam šis miškas priklausė, mišką jau seniai iškirto. Upelis, netekęs miško globos, išseko ir išdžiūvo ir prisipildydavo tik pavasario potvynių metu. O kryžius, pasilikęs vienas bestypsąs ant augšto Rūžos kranto, greitai patręšo ir nuvirto. Jį kas nors paėmė ir, turbūt, sukūreno.

Trečias toks kryžius stovėjo jų kaime — darželyje priešais kaimyno Igniaus trobą. Tik šio kryžiaus koplytėlėje stovėjo Sopulingoji Dievo Motina, suvarstyta septyniais kalavijais. Visus šiuos kryžius buvo pastatęs ir šventųjų statulėles išskaptavęs kaimynas Ignius. Jis buvo paprastas ūkininkas, bet žmogus turėjo puikius nagus. Ir liaudies meną mėgo. Tačiau Igniaus Olėsė visai neatsimena — jis pasimirė dar prieš karą.

Pasimeldusi ji atsikėlė. Reikės eiti namo. Va, piemenukas jau ir bandą parginė. Šilta ir gyvuliai gyliuoja.

Ji pasišaukė Reginą, dabar skynusią katpėdžiukus. Visa Rūžos pakrantė apžėlusi katpėdžiukais. Ir kokie jie čia vešūs, tie katpėdžiukai! Paprasta tai gėlė, pilku koteliu ir pilkais lapeliais, — pilka, kaip ir visas mūsų gyvenimas... Ir auga tik blogose žemėse — ant kalvučių ir krantų, kur sausa ir kur saulutė negailestingai išdegina. Tačiau jos žiedeliai švelnučiai ir tokie malonūs, kaip ką tik pradėjusių sprogti karklų pavasariniai kačiukai. Ir koks tų žiedelių spalvų įvairumas: balti, rausvi, ružavi, rusvi, gelsvi ir visaip maišyti.

Volungės aplinkiniuose krūmuose ir medžiuose niekaip nenurimsta: viena švilpauja palinkusioje epušės viršūnėje, kita — ant pakrypusios beržo šakos. Paskui jos pasikeičia vietomis ir nulekia į pietuose dunksantį kaimo mišką.

Čypiškeje prie trobos stovėjo jau baigianti griūti daržinėlė ir visai į žemę susmegęs tvartukas. Būtinai reikėjo naujos daržinės ir naujo tvarto. Daržinę praeitais metais Pranas jau pastatė. Jis iškirto palaukėse ir krūmuose augusias labai skarotas egles ir jas panaudojo statybai. Daržinės vainikams, stulpams ir gontams tų eglių visai pakako, bet jos sienas jis išmušo epušinėmis, juodalksninėmis ir beržinėmis lentomis. Gero statybinio miško savo ūkyje jie neturi. Tiesa, šen bei ten auga jauni eglynėliai, bet tie medžiai tinkami tik kartims ir tvoroms tverti. Visi kiti plotai apaugę krūmais ir atlašynais, tinkamais tik malkoms. Malkų jie nestinga, jų dar ir parduoda.

Naujos daržinės sienos ir stogas dabar baltuoja ir šviečia iš tolo. Gero tvarto jie vis dar neturi — tebesinaudoja tuo pačiu. Bet pasistatys ir jį.

Dirbamos žemės Čypiškeje tai nedaug. Tik keli hektarai. Prie trobos didelis daržas, o toliau — pamiškėje didokas drėgnos durpinės žemės gabalas, kurioje javai nenoriai teauga. Geresnės žemės jie turi tik už krūmų, folvarko link. Ten auga visoks javas. Bet jos permažai. Todėl Pranas porą hektarų dar išnuomojo iš brolio Kazio žemės, prieinančios prie jų dirvų.

Norėdamas padidinti dirbamos žemės plotą, Pranas pradėjo plėšti kur patogesnius ganyklų ir skynimų sklypus. Va, gražus plotelis į rytus nuo Rūžos. Šiemet čia pasėtos avižos.

Pernai pavasarį Pranas jį išplėšė ir apsėjo linais. Sunkus buvo tai darbas: reikėjo išskainioti krūmokšnius, išraustyti šaknis, išvartyti akmenis, o ir plėšimas išėjo labai nelygus — kupstai ir vagos.

Tačiau linai užaugo gražūs: lygūs, augšti ir gaivėti. Tokius linus rauti — vienas malonumas. Bet ir pluošto buvo gražaus.

Iš pat savo gyvenimo pradžios jiedu turėjo labai daug vargo. O ir dabar jo pakankamai tebeturi. Nieko nebuvo: nė gyvulių, nė padargų, nė namų apyvokos daiktų. Gi visko reikėjo. Vieną kitą gyvulį ji gavo iš motinos, dalį Pranas atsigabeno iš savo namų, kaiką paskolino brolis Kazys. Ir taip susidarė šiokia tokia pradžia.

Jiedu dirbo daug ir labai sunkiai. Nė poilsio, ne patogumų nebuvo. Tačiau užsispyrimas ir ištvermė nugalėjo: dabar jie jau šį tą turi ir kas metą vis daugiau gali sutaupyti skoloms už žemę mokėti.

Kad tik Dievas sveikatos duotų...

Vėl buvo pavasaris. Žalias, kvepiantis ir svaiginančiai malonus. Žydėjo žemė ir spindėjo dangus. Kaip visada, kaip ir kiekvienais metais.

Tačiau žmonės nesijuokė: jie buvo prislėgti, neramūs ir išsigandę žvalgėsi pro langus. Niekas nežinojo, kas į jo duris pasibels ir kokią naujieną praneš. Niekas nebuvo tikras, kad jis rytoj kelsis iš savo patalo ir sės prie pietų stalo.

Mūsų krašte keitėsi priešai vienas po kito: pradžioje buvo raudonas, jį pakeitė rudas, o rudąjį vėl išvijo raudonasis. Ir dabar raudonasis siautėjo kaip miško žvėris: krimto visus nuo krašto — ir tuos, kurie kadaise buvo prieš jį dirbę, kurie nieko nedirbo ir lankstėsi pavėjui, į kurią pusę jis pūtė, ir tuos, kurie jam nepakankamai daug dirbo arba neužtenkamai žemai lankstėsi.

Betgi pavasaris vistiek atėjo: pūtė švelnus vėjelis tai iš pietų, tai iš vakarų, vėl žydėjo gėlės, ir čiulbėjo paukščiai kaip visada, kaip ir kiekvieną pavasarį. Ir tiems, kurie slankiojo žeme sulinkę it šešėliai, ir tiems, kurie gulėjo kapinėse, laukuose ir pamiškėse, tiems, kurių pėdos baigė aušti gimtojoje žemėje ir netgi priešui, siautėjančiam užgrobtame krašte...

Olėsė šįryt atsikėlė anksti: neturėjo ji daug ką veikti, bet jau toks įpratimas. Negi gulėsi, kai pavasaris pačiame gražume?

Naktį ji mažai tebuvo miegojusi — neima miegas ir gana. Ji blaškėsi, kosėjo ir jai labai skaudėjo krūtinę. Taip, ji vėl serga. Serga jau daugiau, kaip metai. Kartais geriau, kartais vėl blogai. Dabar nėra nė gydytojų, nė vaistų — kiekvienas paliktas savo likimui. Ji gėrė pievose ir pamiškėse surinktas žoleles, skabė jaunus pušų ūgius ir iš jų virė arbatą. Klausinėjo patarimų ir stengėsi daryti taip, kaip kiekvienas buvo pataręs. Patarimų buvo daug, bet tikrosios pagalbos nė iš kur negavo.

Savo vedybiniame gyvenime nė svajotosios laimės, nė žadėtosios šeimos šilimos ji nesusilaukė. Pranas buvo geras ir darbštus darbininkas ir sumanus ūkininkas. Jų ūkiniai reikalai visą laiką gerėjo, skolos mažėjo ir jie buvo jau didelę dalį jų išmokėję. Jei užėjęs karas ir po to sekę įvairūs sąmyšiai gyvenimo nebūtų sugriovę.

Bet šeimoje Pranas nebuvo geras vyras: ji vis ir vėl išgirsdavo įvairių piktu kalbu ir gandų. Savo priesaiką, kad bus ištikimas ir nuoširdus vyras, Pranas jau seniai buvo pamiršęs. Jis nuolat paklysdavo. Gal ne iš blogos valios, gal tik dėl silpnumo...

Olėsė krimsdavosi, verkdavo, išmetinėjo jam ir net bardavosi. Kartais tai gelbėdavo, bet kartais jos žodžiai nuriedėdavo pro šalį, kaip vandens lašai nuo žąsies.

Jai vienai buvo persunku atlikti visus ūkio darbus, o samdyti nebuvo iš ko. Buvo gerai, kol nebuvo vaikų, bet kai atsirado Regina, ji didesnę laiko dalį turėdavo prasėdėti troboje prie jos. Kai Regina pradėjo kiek vaikščioti, ji ją imdavosi su savim į laukus.

Dabar pradėjo ateidinėti jos motina: pradžioje tik retkarčiais, tik svarbesniam reikalui atsiradus arba sunkesniems darbams užgriuvus, vėliau motina ir visai persikėlė pas juos gyventi.

Ir ką ji namie begalėtų veikti? Kaimas prieš kelis metus išsiskirstė viensėdžiais, jie gavo pliką žemės sklypą ir šiaip taip pasistatė trobas. Bet jos jaunesnis sūnus, kuris dabar nebetarnavo, buvo sugrįžęs namo ir ūkininkavo, netrukus vedė ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Pradžioje motina kentė ir su marčia sugyveno, — juk ii buvo labai rami moteris ir sugyvendavo su kiekvienu, — bet vėliau marti pasirodė besanti tokia raguota, kad su ja joks sugyvenimas pasidarė nebegalimas. Tada motina persikėlė pas Olėsę: juk ji dar nesena, gali atlikti visus laukų darbus ir namų ruošą ir sergalingai dukteriai bus labai reikalinga.

Ir motina tikrai pravertė: ji atliko didesnę namų ruošos dalį, ji ėjo į laukus ir sergėjo vaikus. O mokėti už jos darbą juk nereikėjo nieko. Kas motinai ar tėvui už darbą moka?

Nors motina ir veltui dirbo, bet Pranas ja nebuvo visiškai patenkintas. Ne jos darbu, bet jos elgesiu. Mat, motina vis palieka motina ir visada užtars ir padės dukteriai, ne žentui. Kai Olėsė užsipuldavo savo vyrą dėl netinkamo elgesio, motina, nebeapsikęsdama, jai pritardavo vienu kitu žodeliu, dėl ko Pranas dar daugiau širsdavo ir nekartą motinai drėbtelėdavo gana grubų žodį.

Bet dėl to gyventi buvo galima ir Olėsė visai nesiskundė. Kur tų dūmų namuose nėra? Kad ne šiokių, tai kitokių...

Daug blogiau buvo su jos sveikata. Olėsė buvo sveika ir savo jungą vilko kaip jautis. Išskyrus tą laiką, kada buvo plaučiais susirgusi betarnaudama pas ūkininką. Bet vėliau, antrą kartą grįžus raudonajam priešui, ji gimdė dvynukus: berniuką ir mergaitę. Iš kur tie dvynukai galėjo atsirasti, ji negalėjo suprasti. Niekas visoje jų šeimoje dvynukų nebuvo turėjęs. Po dvynukų jos sveikata ėmė blogėti — atsirado visokių negalių ir skausmų. Ji buvo perdaug nusilpusi. O ir dvynukai augo nekaip.

Ir iš kurgi gerai augs? Dabar nieko nebuvo: priešas buvo viską atėmęs — gyvulius, javus ir visa, kas geresnio. Nebuvo nė ko valgyti, nė kuo apsirengti. Visi vaikščiojo apstulbę ir tik stengėsi savo gyvastį išnešti.

Po metų dvynukai numirė. Abu tuo pačiu laiku. Užėjo kažkokios ligos ir mažyčiai nebeišlaikė. Gal taip ir geriau? Dabar jie virsta dulkėmis tame pačiame gimtinės kalnelyje, kur ir tūkstančiai kitų. Jaunų vyrų ir moterų. Kas besuskaitys?

Priešas išžudė ir kažkur išgabeno ištisus kaimus ir sodybas. Daugybė namų stovi tušti ir apleisti. Kiti buvo sudeginti.

Tūkstančiai jaunų vyrų ir merginų, nebeištverdami priešo siautėjimo, pasiėmė ginklus ir išėjo į miškus. Iš ten jie veda beviltišką kovą su daug kartų skaitlingesniu priešu.

Ir į Čypiškę partizanai užeidavo labai dažnai. Dieną ir naktį, čia labai patogu: aplinkui miškai ir priešas nelabai noriai tedrįsta į juos įžengti. Partizanai norėdavo pailsėti ir valgyti. Ir Olėsė su Pranu juos visada sušelpdavo, kuo ir kaip galėdami. Juk partizanai kovoja už mūsų visų ir mūsų krašto laisvę.

Tačiau nė laisvės, nė gerovės vis nebuvo, o priešas siautėjo vis labiau.

Aną kartą, vos pradėjus leisti sniegą, atėjo du pažįstami buvę dvaro kumečiai ir sako:

—    Tai va, draugas Pranai, visa mūsų apylinkė nutarė dėtis į kolchozą. Ir jau beveik visi prisirašė. Dvare įsteigsime kolchozo centrą, ten suvarysime gyvulius, suvešime įrankius ir padargus, drauge dirbsime ir drauge dalinsimės savo darbo vaisiais. Gyvenimas bus daug geresnis ir pelningesnis, negu atskirai dirbant ir vargstant. Čia, matai, reikia tik pasirašyti šį raštą, kad į kolchozą dedies savanoriškai, — ir atliktas kriukis. Rytoj jau mes bendrai arsime visus laukus. Ar sutinki?

—    Ne, — siuto Pranas. — Į kolchozą aš nesidėsiu. Juk vistiek: ar aš dėsiuos, ar ne — mano žemė bus atimta. Imkite bloguoju!..

—    Kaip sau, draugas, nori... Bet dėl šito gali sūriai nukentėti. Žiūrėk, kad paskum nereikėtų gailėtis... — pasakė vyriokai ir spjaudydami išėjo.

Olėsė tuo metu sirgo ir gulėjo lovoje. Jai ką tik buvo gimusi kita dukrelė. Ji labai jaudinosi ir sakė Pranui, kad be reikalo toks jo užsispyrimas: reikėjo rašytis į tą kolchozą, juk prieš vėją nepapūsi. Dabar dar nežinia, kas atsitiks, priešas juokų nemėgsta...

Ji buvo labai sunykusi ir jautėsi visiškai blogai. Jei būtų galima gauti daktarą, reikėtų važiuoti. Bet visoje apylinkėje niekur nėra. Tas gerasis gydytojas, kuris ją kitąkart pagydė, priešui artėjant buvo išvykęs į vakarus. Kaip ir daugelis kitų.

Šį rytą ji jautėsi visai stipri ir norėjo pataisyti mažytei valgyti. Motina taip pat atsikėlė ir pakūrė

ugnį. Pranas buvo išėjęs į tvartus paleisti karvę, o Regina ruošėsi į mokyklą. Tik viena karvė jiems bebuvo likusi. Visus kitus galvijus, avis ir arklius buvo atėmę į kolchozą. Taip pat ir daugumą ūkio padargų. Nežiūrint to, kad jie ir nebuvo sutikę dėtis į kolchozą.

Joms besiruošiant, į kiemą įdardėjo du poriniai vežimai, prisėdę mėlynkepurių priešo karių ir vietinių stribų. Daugumą stribų ji pažino. Kareiviai ir stribai buvo ginkluoti ir, atkišę savo šautuvus ir automatus, bailiai dairėsi aplinkui. Matyt, bijojo partizanų puolimo. Tačiau partizanai nesirodė.

—    O, Viešpatie! — sudejavo Olėsė. — Dabar atėjo ir mūsų eilė...

Taip. Dabar buvo atėjusi jų eilė.

Kareiviai ir stribai paskubomis apsupo jų sodybą ir įsiveržė į vidų. Kareivių vyresnysis sukomandavo Pranui ir Olėsei, kad jiems duodama valanda laiko. Per tą laiką jie turi susitvarkyti, pasiimti reikalingiausius daiktus ir su jais kartu išvažiuoti. Jei priešinsis ar mėgins bėgti — bus nušauti vietoje.

Vienas milicininkas viršininko žodžius išvertė lietuviškai.

—    Kodėl? — šokosi klausti Olėsė. — Argi mes esame kokie priešai? Ką mes blogo padarėme? Ir už ką mus išvežate?

—    Toks valdžios parėdymas, — numojo ranka viršininkas. — Poskorejte!..

Tada ji puolėsi klausti stribą, stovėjusį kampe prie durų. Stribas gerai pažįstamas, galima sakyti, beveik giminaitis. Jis gyvena jos gimtajame kaime ir yra vedęs jos puseserę.

—    Kaip čia yra, Jurgi? Juk tu mus gerai pažįsti jau nuo mažų dienų, žinai gerai, kokie mes esame turtuoliai ir kas per liaudies priešai. Kodėl mus išveža?

—    Aš čia nieko negaliu pasakyti, — truktelėjo pečiais Jurgis. Matyti, kad jis jaučiasi labai nejaukiai. Jis traukia bankrutką ir žiūri kažkur pasuolėn, tarsi tikrindamas, ar asla gerai iššluota.

—    Tokia mano tarnyba, kur liepia — ten turiu eiti, — pridėjo jis kiek patylėjęs. — Kai nuvyksime, klauskite valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką. Gal jis galės ką pasakyti. O dabar ruoškitės...

Olėsei drebėjo rankos, svaigo galva ir ji nežinojo, ką imti ir ką pakuoti. Mažoji dukrelė klykė visa gerkle, o Regina stovėjo prie lango, čiupinėjo savo knygas ir nežinojo, ar jai eiti mokyklon, ar pasilikti namie.

Kol jie dėliojosi savo daiktus ir drabužius, du stribai landžiojo po visus trobos kampus ir lauke ir surašinėjo jų turtą.

Senoji Olėsės motina nežinojo, ką jai daryti. Ką ji čia veiktų viena pasilikusi? Eiti ji neturi kur, o vienai gyventi miškų trobelėje baugu ir nėra prasmės.

Ar ji negalėtų važiuoti kartu su dukterimi? Ji sena, jai vistiek — čia ar kitur. O duktė serga, reikalinga nuolatinės priežiūros ir slaugymo. Ogi jos mažoji dukrelė? Kas ją prižiūrės, valgydins ir pasups?..

Ir senoji motina nutarė kartu važiuoti. Kaip bus taip.

Dabar ji paklausė stribą, ar ji negalėtų kartu važiuoti su dukterim. Juk ir jis pats mato, kad duktė serga ir reikalinga globos.

—    Kas man? Važiuokite... — suniurnėjo tas. Kai jis sujudėjo, jo šautuvo vamzdis dunkstelėjo į sieną.

Kai reikalingiausi daiktai ir drabužiai buvo supakuoti ir surišti į kelis ryšulius, Olėsė suvystė dukrelę į švarius vystyklus ir susupo į šiltą vilnonę skarą.

Po to vilkstinė pajudėjo. Iš gimtojo krašto. Į nežinią...

Pilnomis ašarų akimis Olėsė paskutinį kartą žiūrėjo į savo sodybą, į krūmus, į ją supančius miškus ir jai labai spaudė širdį.

Važiuojant pro rugių lauką, ji vėl mąstė: — Kokie puikūs rugiai! — Rugiai jau paaugę ir juose galėtų pasislėpti kiškiai ir kurapkos. Bus geros duonos. Bet jie tos duonos jau nevalgys. Juos išveža į kažkokias pasvietes, kur jų niekas nelaukia ir kur jiems duona neauga.

O čia, štai, folvarkas! Tuščias ir nykus ir nė gyvos dvasios nesimato. Nieko nebėra. Kazį su žmona ir dukrele priešas jau pirmos okupacijos metu išvežė kažkur į Sibirą ir nuo tos dienos apie juos nieko nebegirdėt. Po to folvarke apsigyveno jauniausiasis eigulio sūnus ir tvarkė ūkį. Bet ir šį priešas praeitą žiemą kažkur išgabeno. Niekas negali pabūti šioje vietoje, lyg kokiame užkeiktame urve.

Dabar jie privažiavo dvarą. Dvare jau matyt judėjimas. Čia kuriamas kolchozas. Senosios ponios jau seniai nebėr. Ją ir jos dukterį Haliną, taip pat ponias Žukauskienę ir Oertelienę, priešas jau seniai išgabeno į Sibirą. Jos, greičiausiai, numirė kur nors pakeliui.

Dvarininkų ir bajorų jau seniai nebėr. Dabar atėjo jų — paprastų žmonelių eilė. Priešui reikia vis naujų aukų.

Ar nebūtų geriau, jei ji būtų numirusi begimdydama dukrelę? Tada bent būtų buvusi palaidota šiose kapinėse, greta savųjų, šventintoje žemėje, prie bažnyčios, kur buvo krikštyta ir kur kas sekmadienį melsdavosi...

Važiuojant per Goiuką visi kareiviai ir stribai prigulė ratuose ir savo šautuvus ištiesė miško link. Jie laukė partizanų puolimo. Jiems miškas atrodė paslaptiugas, grąsus ir pilnas knibždančių priešų. Juk kiekvienu metu iš miško tankynės į juos galėjo pasipilti šūvių salvė ir juos išversti iš kotų, kaip supuvusius grybus. Kaip dažnai tai atsitikdavo...

Tačiau partizanų miške nebuvo.

Olėsei miškas atrodė labai jaukus ir malonus. Ji norėtų jame pasivaikščioti. Oras toks malonus, toks gaivinantis, pilnas eglių sakų ir ką tik išsprogusių jaunų lapų kvapo, kad, patraukus į plaučius, jai sukosi galva. Miško palaukėse ir vieškelio pakraščiuose mėlynavo žibutės, aikštelėse ir alksnyniukuose žydėjo balti ir geltoni ožkabarzdžiai ir kalėsi iš žemės tamsiai raudoni vengrykščių lapai. Saulės spinduliai krito įžambiai miško ir kelią išmargino šviesiais ir tamsiais šešėliais.

Olėsė įsižiūrėjo į savo giminaitį stribą. Kokia menka žmogysta! Ir kaip jis dreba dėl savo niekam neverto kailio. Jis kiurkso ratų kampe, spokso į tankmę beveik nemirksėdamas, o jo šautuvo vamzdis, ratams užvažiavus ant akmenėlių, kresteli tai augštyn, tai žemyn. Jis tikrai į nieką nepataikytų.

Kitados jis buvo neblogas vaikinas. Ji su juo lankė tą pačią mokyklą ir šiaip dažnai susitikdavo. Kilęs iš gretimo kaimo, buvo gausios šeimos vaikas. Neturėdamas namie ką veikti, ėjo tarnauti pas svetimus. Tarnavo kariuomenėje ir buvo šaunus artileristas. Paskui kelis metus dirbo pas malūnininką žydą. Čia jis nuėjo kreivais keliais. Žydas turėjo didelį vandens malūną ir gerai vertėsi. Tačiau jam didelę konkurenciją darė kitas malūnininkas, vokietis, turėjęs du malūnus: vieną žemiau ant tos pačios upės, kitą — ant gretimos mažesnės upės. Ir atsitiko taip, kad vieną tamsią vasaros naktį vokiečio malūnas, buvęs ant mažesnės upės, supleškėjo iki pamatų. Padegimas aiškus ir kaltininkas beveik žinomas, nes kaikas Jurgį tą vakarą matė slankiojant po bažnytkaimį ir netoli malūno. Policija jį buvo suėmusi, patardė kelis mėnesius ir vėl paleido: juk už rankos niekas nebuvo pagavęs. Tačiau visa apylinkė pilna burna kalbėjo, kad tai Jurgio darbas: jis už tai iš žydo buvo gavęs kelias dešimtis litų. Vėliau jis vedė Olėsės pusesere našlę ir apsigyveno jos namelyje. Vokiečių laikais jis vertėsi naminės degtinės varymu ir jos pradavinėjimu apylinkės gyventojams. O dabar, va, prisiplakė prie naujų okupantų ir nuėjo jiems tarnauti.

Tik už miško važiavusiųjų nervai atslūgo. Čia blizgėjo upelio juosta, paupiais kalėsi jauna žolė ir šlapiose vietose žydėjo geltoni purviai. Enkavedistai nuleido šautuvus, vėl susėdo ant sėdynių, užsirūkė ir pradėjo kalbėtis.

—    Velnias rautų, — sakė vienas enkavedistas, — per tuos prakeiktus miškus ir mums galėjo taip atsitikti, kaip Vaniušos grupei vakar...

—    Gaila šaunių vyrų, — pridėjo kitas ir pasitaisė nuslinkusią kepurę.

Olėsė įsižiūrėjo į sodybą, esančią dešinėje kelio pusėje. Ji čia tarnavo pora metų. Kaip puikiai čia ii viską pažįsta ir gerai atsimena. Kiekviena žemės pėda jos nuvaikščiota, kiekvienas paupio slėnelio ruožas jos grėbliu nuglostytas, visos pakrūmės ir miško aikštės nugrybautos. Kas šiuo metu sodyboje gyvena — ji nežino, tik mato, kad radijo kartys prie trobos ir daržinės galo dar tebestovi. Jai tarnaujant jos šeimininkas įsigijo detektorinį radijo aparatą. Kadangi jis pats nemokėjo įsivesti, tai Olėsė pakvietė savo brolį, ir šis radiją įvedė. Šeimininkai ir Olėsė laisvalaikiu radijo mielai klausydavosi.

Bet tai buvo seniai, netgi labai seniai, anais gerais laikais... Kiek laiko yra praėję, Olėsė nė nebeatsimena. Gal penkiolika, o gal ir šešiolika metų...

Kai jie atvyko prie Dubysos, jau buvo pats vidurdienis ir saulė maloniai šildė. Čia ji pastebėjo neįprastą judėjimą ir gyvumą: keliose vietose vieškelyje stovėjo kariniai sunkvežimiai, pavieškelės grioviuose ir pyšynaičiuose gulėjo, stovinėjo ir vaikščiojo plieninius šalmus užsimovę raudonarmiečiai, po pažastimis pasibrukę šautuvus ir automatus ir apsikabinėję kiaušininėmis granatomis. Šlaito pakraštyje stovėjo šaudymui paruošti kulkosvaidžiai, nukreipę savo vamzdžius į kalvose augančius pušynus.

Jų vilkstinę porą kartų sulaikė patruliai ir su enkavedistais kažką aiškinosi.

Priartėjus prie Dubysos, vieškelis padaro vingį, kerta augštą pakrantės kalną ir stačiu kampu leidžiasi prie upės, pereina tiltą ir nusivinguriuoja kitu jos krantu. Kitados šis nusileidimas buvo labai pavojingas ir rizikingas:    arklius pakalnėn reikėjoveste vesti, o tekinius pririšti prie vežimo šonų, kad jie nesisuktų. Vėliau kalną Lietuvos valdžia nukasė, vieškelį išlygino, bet dabar kelias atsidūrė giliame tarpeklyje, kurio krantuose augštai augo tankus pušų ir eglių miškas, nusidriekiąs ligi pat upės.

(Bus daugiau)

Č Y P I Š K Ė

ANT. BERNOTAS

(Pradžia KARIO Nr. 2)

Leidžiantis į šią pakalnę, Olėsė pastebėjo, kad čia buvo kažkas įvykę. Enkavedistai ir stribai vėl sukilo, pasiėmė šautuvus po pažastimis ir, pasiruošę šauti, bailiai žvalgėsi į šlaituose auganti mišką. Vieškelyje klaksojo raudonai rudos kraujo dėmės, o kelio pakraštyje gulėjo galvą atvertęs nukautas arklys. Arkliai, užuodę kraujo kvapą, trepsėjo, prunkštė, baidėsi ir niekaip nenorėjo eiti pro savo mirusįjį draugą.

Pakalnėje, tuojau prie tilto, jo dešinėje pusėje gulėjo nuo kelio pylimo nusiritęs porinis vežimas nulaužtu rodikliu. Greta vežimo, dar pakinkytas, pusiau įmirkęs užtvankos vandenyje, gulėjo kitas negyvas arklys, pastatęs styrinčias kojas j viršų. Ir čia aplinkui buvo pritaškyta kraujo ir primėtyta visokių daiktų.

Pavažiavus galiuką smėlėtu Dubysos krantu, perkirtus nedidelį upeliūkštį ir pakilus į kalniuką, kairėje pusėje, už nedidelės sodybos, buvo retomis pušimis apaugęs kalnelis. Kalnelyje matėsi keletas vyrų, karančių duobes, ir geltonavo supiltos smėlio krūvos. Matyt, ten buvo kas nors laidojamas.

Olėsė žino šį kalnelį. Vieną kartą ji, grįždama su draugėmis iš atlaidų savo valsčiaus miestelyje, buvo užėjusi šio kalnelio pasižiūrėti. Kalnelyje yra senos rusų kapinės, įkurtos nežinia kada. Kapinės buvo aptvertos tvora ir turėjo vartus. Bet tvora per ilgus laikus buvo supuvusi ir išvirtusi ir tik šen bei ten iš didelės žolės kyšojo koks stulpelis arba pakrypęs kuolas. Kapinėse stovėjo keletas senų, apkerpėjusių ir sulinkusių medinių ir metalinių dvigubomis kryžiavonėmis kryžių, įbestų į akmeninius pamatus. Akmenyse ir kryžių lentelėse buvo iškalti vos išskaitomi rusiškomis raidėmis įrašai. Kapų jau beveik nebebuvo matyti, o jų vietose augo ir žydėjo tarp vešlios žolės šen ir ten išsimėtę, visai sulaukinėję žieminiai jurginai, šimtažiedžiai ir margaspalviai floksai.

Pasakojama, kad kadaise valsčiaus miestelyje buvo įsikūrę rytų apeigų vienuoliai. Miestelyje jie turėję bažnyčią, o šiame kalnelyje laidoję savo mirusiuosius. Be vienuolių, kalnelyje laidojęsi taip pat ir miestelyje buvę įvairūs rusų valdininkai ir vienas kitas apylinkėje gyvenęs rusų tautybės gyventojas. Bet šitai buvo labai seniai ir niekas nebeatmena, kadapaskutinis numirėlis šiose kapinaitėse buvo palaidotas. Dabar kapinės susilaukė naujų gyventojų.

Tik vėliau Olėsei buvo papasakota, kad prie Dengtilčio malūno vakar įvykusios kautynės: kai enkavedistai su sugaudytais išvežamaisiais keliais vežimais artėję prie Dubysos, stačiuose vieškelio šlaituose jų jau laukę lietuvių partizanai. Kai emvedistų vežimai pradėję leistis į pakalnę, iš miško į juos pasipylusi partizanų ugnis ir buvusios numestos granatos. Šūvių ir granatų sproginėjimo pergąsdinti arkliai pasinešę zovada į pakalnę. Pirmieji vežimai pralėkę tiltą, bet paskutinvsis nepataikęs, užkliuvęs už tilto atramų, apvirtęs ir visus emvedistus išpylęs į vandenį. Vienas emvedistas stačia galva pataikęs į cementinį tilto stulpelį ir buvęs vietoje užmuštas. Tik pravažiavę tiltą emvedistai atsipeikėję ir pradėję atsišaudyti. Bet jau buvę pervėlu: keletas emvedistų buvę nukauta, keliolika sunkiai sužeista, užmušti du arkliai, o dalis išvežamųjų, pasinaudoję sąmyšiu, suspėję pabėgti į mišką. Lietuviai partizanai, greičiausiai, nenukentėję.

Atvažiavus į miestelį, jų jau laukė keletas emvedistų, stribų ir raudonarmiečių. Milicijos viršininkas. laikydamas sąrašą rankoje, pavardėmis tikrino atvežtuosius. Pamatęs Olėsės motiną, jis susidomėjo:

—    O kas tamsta tokia būsi?

—    Aš jos motina ir važiuoju kartu, — atsakė senutė ir linktelėjo galva į Olėsės pusę.

—    Kaip pavardė?

Senutė pasisakė savo pavardę. Viršininkas dar kartą peržiūrėjo sąrašą, bet, neradęs jame senutės pavardės, supyko ir užriko:

—    Eik tamsta po velnių! Mums tokia nereikalinga. Tamsta niekur nevažiuosi. Tuojau keliauk namo!..

Kai senutė mėgino aiškinti, kad jos duktė serga, turi mažą kūdikį ir labai reikalinga nuolatinės priežiūros, milicijos viršininkas atgalia ranka pagrūdo ją į šalį ir senutė nusirito į dilgėlėmis prižėlusį patvorį.

Jai nebuvo leista net atsisveikinti su išvežamaisiais. Ji sėdėjo patvoryje ir verkė. Tokio galo ji susilaukė...

Išvežamieji gi tuo tarpu buvo nuvaryti į valsčiaus vykdomojo komiteto patalpą. Komiteto pirmininkas Ilgarūbis sėdėjo ligi žemės prirūkytoje ir prišiukšlintoje patalpoje ir peržiūrinėjo savo popierius.

—    Hmm, sveiki! — su panieka šyptelėjo jis, pamatęs suimtuosius. — Čia, va, draugas Pranai, pasirašyk tą sąrašą. Jame surašytas visas tamstos turtas. Kai kada nors sugrįši, atiduosime atgal. Tarybinė valdžia svetimo nenori.

Komiteto pirmininkas Ilgarūbis Olėsei ir Pranui buvo gerai pažįstamas. Jis gyveno netolimame dvare ir ten keletą metų buvo kumetis. Kaip žmogus, jis buvo padorus, ir niekas juo nesiskundė. Beveik kas dieną jis veždavo į pieninę dvaro pieną, važiuodavo pro šalį ūkininko, pas kurį Olėsė tarnavo, ir jiedu beveik kasdien susitikdavo. Ir pasikalbėdavo.

Tačiau vėliau, priešui užėmus mūsų kraštą, jis pradėjo plaktis prie jo. Jis pradėjo bėgioti po žmones, klausėsi, kas ką kalba, ką daro — ir viską pranešinėjo. Netrukus buvo paskirtas dvaro komisaru. O vėliau ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Olėsė nesykį girdėjo jį rėkaujant ir grąsinant, kad tarybinė valdžia priešus greit sutvarkys, kad jiems tokių nereikia ir kad visi tokie greit bus išvežti ten, kur baltosios meškos gyvena.

Dabar Olėsė puolėsi klausti jį, kas čia pasidarė ir kodėl jie išvežami. Juk jis pažįstąs juos nuo mažų dienų, žinąs jų turtus, žinąs, kokie jie “buožės” ir “liaudies priešai”. Čia turi būti kokia nors klaida.

—    Žinau, žinau gerai ir pažįstu. Kitą kartą buvote padorūs žmonės. Bet ne dabar. Hmm!.. O kas turėjo trisdešimt penkių hektarų ūkį, kas į savo namus priiminėjo miške besislapstančius banditus, kas atsisakė dėtis į kolchozą, ar ne jūs?.. Toks jau valdžios parėdymas. Nieko čia blogo. Pagyvensite kitur, svieto pamatysite. Tarybinė žemė plati ir vietos visiems užteks. Mums čia tokių nereikia. Keliaukite!..

Po to jie buvo nuvaryti į miestelio pradžios mokyklos patalpas, kur rado daugiau tokių pat išvežamųjų. Kai kurie pažįstami arba net ir kaimynai.

Valgyti jiems niekas nedavė, čia stovėjo tik kibiras su vandeniu, kurio nuolat pritrūkdavo. Olėsė valgyti ir nenorėjo: ji buvo tokia nusilpusi, tokia abejinga viskam, kad norėjo gultis kur nors, užmigti ir daugiau nebepabusti. Bet gultis nebuvo kur, jie galėjo tik sėdėti mokyklos suoluose ir prisiminti vaikystės dienas, kai jie lankė tokią pat savo gimtinės kaimo mokyklą, mokėsi ir buvo laimingi. Taip, jie buvo laimingi. Bet nelaiminga jų dukrelė Regina: ji, štai, sėdi suole ir mėgina įsivaizduoti, koks čia vaikas paprastai sėdi. Ji rado net to vaiko paliktų sąsiuvinių ir mėgina skaityti, ką jis ten parašęs.

Pranas su Regina valgo duoną ir lašinius, pasigerdami vandeniu. Jie įsidėjo kelionėn visą duoną ir lašinių, kiek tik jų turėjo. Jie žino, kad kelionėje negaus, o namie negi paliksi. Jie dabar teturėjo mažai duonos, o dar mažiau lašinių, bet savam krašte vis kaip nors galėjo gyventi. Dievas žino, kaip bus kitur?

Mokyklos viduje ir lauke stovėjo ginkluoti sargybiniai ir jų niekur neišleido. Vaikai klykė, moterys verkė ir dejavo, o vyrai sėdėjo tylūs ir nusiminę, lyg baisiojo maro dienomis.

Pavakare prie mokyklos atvyko kariniai sunkvežimiai, jie visi buvo išvaryti į lauką, su savo daiktais susodinti į sunkvežimius ir dabar ši vilkstinė plentu pajudėjo apskrities miesto link.

Apskrities miesto stotyje, ant šalutinių bėgių jų jau laukė ilgas prekinis traukinys. Čia buvo prisigrūdę daugiau sunkvežimių, švaistėsi ištisi būriai emvedistų, milicininkų, mongoliškos išvaizdos kareivių ir nežinomos paskirties civiliai apsirengusių asmenų. Visi ginkluoti ir pasiruošę kovai su nežinomu priešu.

— Kokie mes galingi ir kaip mūsų priešas bijo, jei prieš beginklę saujelę sutelkė tokią armiją savo žmonių, — pamąstė Olėsė.

Dabar jie buvo sugrūsti į prekinius vagonus: vyrai sau, moterys su vaikais — sau. Ir užrakinti. Pranas tik spėjo su Olėse ir vaikais atsisveikinti, — kas žino, gal ir amžinai, juk niekas nėra garantuotas, kad jis nuvyks ten, kur priešas juos sumanė išvežti, ir kad pakeliui nenumirs, — ir pasiimti dalį maisto. Vagonuose buvo paskleista kiek šiaudų ir padėti indai su vandeniu. Su visu kitu — žinokitės! Juk vistiek šie žmonės paskirti mirčiai ir sunaikinimui...

Prieš aušrą jų traukinys pajudėjo į rytus. Paprastai iš rytų ateina šviesa ir išganymas, tačiau jiems iš ten sklido mirtis ir tamsybė...

Olėsė girdėjo, kad pakelės medžiuose švilpavo paukščiai, tarškėjo vežimai, žmonės ką nors dirbo, ji jautė, kad lauke yra šviesu ir saulutė maloniai šviečia, — tačiau visa šita ne jiems, jie jau ne šio pasaulio žmonės...

Ir taip jie važiavo ir važiavo. Nežinia kur, amžinai ir nepaliaujamai. Traukinys paeina keletą kilometrų, pastovi ir vėl važiuoja. Kartais atsidarydavo vagono durys, palydovai kareiviai jiems įmesdavo porą kepalų duonos, džiovintos žuvies ir pripildavo kibirus šviežio vandens. Tada į vagoną įsiverždavo gaivaus oro srovė ir juos apakindavo skaisti dienos šviesa. Juk jie važiavo prietemoje: mažutis, virbais apkaltas langelis palubėjo teįleisdavo tik mažai šviesos, o ypatingiems reikalams išpjauta skylė grindyse buvo labai blogas vėdintuvas.

Kiek dienų jie taip važiavo — niekas nežino. Olėsė dienas mėgino skaičiuoti ant pirštų: pritrūko rankų ir kojų pirštų. Kiti kalendorių braižė ant vagono sienos — bet ir jiems laikas susimaišė. Kai atidarydavo duris, ji matė nepažįstamas vietas, svetimus žmones ir svetima kalba užrašus ir iškabas. Rusų kalbos ji nemokėjo. Tačiau atsirado ir tą kalbą mokančių: jie paaiškindavo, kur jau atsidūrę.

Olėsė per tą laiką mažai valgė, tik gerdavo vandens. Ją apėmė kažkokia apatija, neviltis ir abuojumas viskam. Jeigu ji numirs vagone? Tegu, Ją išmes lauk kaip dvėselieną, kaip jau ne vieną iš čia išmetė. Kur nors į pagriovį...

Ji visą laiką snūduriavo, atsirėmusi į vagono sieną ir galvodavo, ką dabar veikla Pranas, esąs kur nors gretimame vyrų vagone. Ar jis neserga ir ar ištvers kelionę? Juk jis turės perimti auginti vaikus, jei ji numirtų. Gyventi ji jau nebesitikėjo.

Jai nepaprastai skaudėjo krūtinę ir ji be paliovos kosėjo. Atrodė, kad jos krūtinėje jau nieko nebebuvo, net širdies — tik kiaurymė.

Vežamieji su savo dalia jau apsiprato: nebeverkė ir nebedejavo — taip turi būti ir niekas jų likimo nebepakeis. Netgi vaikai buvo ramūs. Regina išdrįso su kitais kartu važiuojančiais vaikais pasikalbėti ir net šį tą žaidė — tai dėliojo šiaudgalius, tai iš skudurų rėdė lėles. Pati mažoji nebeklykė, tik erzėdavo ir beviltiškai unkšdavo. Atrodė, kad ji gyveno paskutines savo gyvenimo valandas. Motina ją pažindydavo ir vėl paguldydavo į šiaudų krūvą. Nebuvo nė kur nusiprausti, nė kaip nuvalyti. Motina jau suplėšė visus savo marškinius ir paklodę ją bevalydama, ir skudurus išmetė lauk.

Galop jie atvažiavo ir sustojo. Kur — niekas nežinojo. Aplink buvo begaliniai pušynai, pamarginti eglėmis ir kitokiais medžiais. Prie geležinkelio buvo maža stotelė — kelios pusiau sulūžusios trobelkos, apdirbto lauko sklypas ir iš miško išsirangęs upeliūkštis.

Juos išvarė į pakelės pievą ir čia leido susitvarkyti ir nusiprausti. Kokie jie buvo purvini ir nešvarūs, kaip kiaulės vidurvasarį, išlindusios iš srutyno... Ir koks malonus ir gaivinantis upelio vanduo!..

Dabar vyrai galėjo susitikti su savo šeimomis. Atėjo ir Pranas. Jis labai apsidžiaugė, kad Olėsė ir vaikai dar gyvi. Juk tiek daug pakeliui išmirė...

Jie susėdo prie upelio juodalksnio pavėsyje ir kalbėjosi. Pagaliau jie čia — išrauti iš savo gimtosios žemės ir numesti į šį nežinomą pasvietį. Ar jie čia prigis — niekas negalėjo pasakyti.

Buvo jau vasara. Saulė kaitino visu stiprumu, laukas mirgėjo mažomis bangelėmis lyg įkaintinta krosnis, vėjo judinamas šilas dusliai ošė ir nešė svaiginantį sakų ir spyglių kvapą, troškų ir migdantį, čiulbėjo paukščiai ir plasnojo drugiai.

Jei tai būtų savame krašte — galėtum pasakyti, kad gražu. Ir jei tau nieko netrūktų...

— Kokia tu sudžiūvusi, Oliut, — stebėjosi Pranas. Jis nenorėjo pasakyti, kad Olėsė atrodė baisiai. Tikras numirėlis. Tik skeletas, aptrauktas gelsva oda ir apmėlusiomis akimis. Ji gulėjo užmerkusi akis ir jos krūtinė vos kilnojosi.

Pranas tuo tarpu skabė pievoje rastas rūgštynes ir jas godžiai valgė. Davė ir Reginai. Olėsė nenorėjo nė rūgštynių.

Savo įsidėtą iš namų valgį jie buvo jau seniai išbaigę. Baisiai norėjosi valgyti, bet niekas nedavė. Juos atvežęs traukinys jau buvo nuvažiavęs tolyn, aplinkui stovėjo sargybiniai ir akylai stebėjo, kad niekas nemėgintų pabėgti. Ir kur čia galėtum bėgti? Ar į tuos begalinius miškus? O gal ir nebloga būtų miškuose?.. Reikia manyti, kad kirtimuose sirpsta uogos ir palaukių samanose dygsta grybai. Vasarą maitintis galėtum...

Kai rūgštynių nebeliko, Pranas ėmė skabyti smilgas ir jas valgyti. Valgomos ir smilgos. Tik reikia atsargiai paimti už viršūnėlės ir ištraukti. Tarp lapiukų buvęs smilgos šiaudelis yra minkštas, žalsvai balzganas ir sultingas. Netgi kiek saldokas.

Vandens tai galėjai gerti kiek tinkamas: upelio vanduo neišsenkamas.

Toje pievoje jie ir nakvojo. Niekas nežinojo, kur jie keliaus ir kaip ilgai čia pasiliks. Sargybiniai į klausimus neatsakė ir Į jokias kalbas nesileido. Kiekvienas susigūžė, kur patogiau ir užsidangstę skarmalais, kokie po ranka pakliuvo. Naktis buvo šilta, netgi tvanki, gulėti nešalta, tik reikėjo gintis nuo uodų. Tie lindo nesvietiškai. Norėjo iščiulpti paskutinį kraujo lašą.

Gulėti būtų buvę gražu, netgi romantiška, jei ne alkis. Pievoje jau nebebuvo nė rūgštynių, nė smilgų. Vienas kitas bandė skabyti betkokias žoles ir lapiukus valgyti. Kai kurios žolės pusėtinos, kitos — neįmanomos valgyti. Tačiau dauguma susirietę gulėjo, klausėsi uodų zyzimo ir laukė nelemto galo.

Tik kitą rytą iš kažkur atvažiavo keli arkliais kinkyti vežimai. Į vežimus leido sėsti tik visai nusilpusiems, ligoniams ir mažiems vaikams. Visi kiti turėjo vilktis paskui vežimus mažu, duobėtu ir provėžomis išvažinėtu miškų keliuku. Kol įvažiavo į geresnį kelią.

Olėsė buvo įsodinta į vežimą — juk su mažu vaiku ant rankų ji niekur nebūtų nuėjusi. Nedidelis malonumas ir vežime: vežėjai, nieko geresnio neturėdami, buvo palaužę pušų ir eglių šakų ir jas į ratus įmetę. Bet vis geriau, negu vilktis pėsčiam.

Tik pavakare vilkstinė pasiekė kažkokią stovyklą, čia stovėjo visa eilė barakų, aptvertų spygliuotų vielų tvoromis, vaikštinėjo ginkluoti sargybiniai, toliau gulėjo priverstos neapmatomos krūvos rąstų ir lentų, ūžė ir burzgė traktoriai ir sunkvežimiai, šūkavo žmonės, šniokštė ir bildėjo lentpjūvės mašinos, tauškėjo mėtomos lentos, žemiau kalvelės už rąstų krūvų vakaro saulėje raudonai blizgėjo plati upės juosta. Šioje ir anoje upės pusėje kilo augštokos kalvos, išraižytos skardžiais ir apžėlusios tamsiai žaliais pušynais. Kai kur miškai buvo iškirsti ir kalvos stirksojo pilkais pakaušiais.

Tai va, kur jie gyvens, kur bus jų “antroji tėvynė”, kur lies prakaitą ir kur bus palaidoti jų kaulai. Šiuose neapmatomuose miškuose ir šios lentpjūvės aplinkumoje.

Vakare jie gavo iš bendros virtuvės valgyti: po gabaliuką juodos duonos ir po dubeniuką skystos sriubos. Ir tai buvo labai skanu: po tiek laiko gauti šiltos sriubos — juk tai tikra prabanga! Kiekvienas būtų suvalgęs po kelias tokias porcijas, bet niekas daugiau nedavė.

Jie buvo apgyvendinti barakuose: Olėsė su vaikais moterų skyriuje, Pranas — kartu su vyrais. Tarp daugybės kitų Įvairiausių tautybių žmonių, gyvenančių čia jau nežinia kiek laiko. Anksčiau gyvenantieji buvo įsitaisę įvairiai: dalis jų turėjo lovas, sukaltas iš neobliuotų lentų ir “apalkų”, į kurias buvo pasikloję kas pasirautos žolės, kas samanų ir apdangstę šiokiais tokiais skudurais. Kiti, kurie lovų dar nespėjo įsigyti arba jų neužteko — gulėjo barako pasieniuose, pasimetę šakų ar žolės arba pasikloję po šonu sudėvėtą švarką.

Sekančią dieną visus jau išvarė prie darbo: Praną su vyrais kažkur į miškus ar į lentpjūvę, Olėsę — į virtuvę. Savo vaikus ji turėjo palikti barake, kurs vadinosi vaikų darželiu. Ten buvo moterys, prižiūrinčios vaikus.

Olėsei nesisekė dirbti virtuvėje. Jos sveikata buvo taip bloga, ii taip kosėjo, kad norėjo tiktai sėdėti ir dejuoti. Tokios darbininkės niekas nenorėjo nė virtuvėje.

Po poros dienų ją apžiūrėjo stovyklos felčeris ir rado. kad ji darbui netinkama. Geriausia, jei ji atsiguls į stovyklos ligoninę — gal pasitaisys. Dabar iš jos jokios naudos.

Ligoninė — toks pat aplūžęs barakas, murzinomis sienomis, dvokiąs karbolium ir chlorkalkėmis. Tik tiek geriau, kad nereikia dirbti ir gauni lovą, kurioje įdėtas suplyšęs čiužinys, iš kurio byra sutrinti šiaudai. Vaistų tai nėra — kartais sanitarė duoda kažkokių karčių lašų, nuo kurių nebūna geriau.

Ji džiaugiasi, kad vaikams leido būti su ja kartu. Bent pati prižiūrėti galės. Ligoninėje kartu guli visokios moterys: ir gimdančios, ir apkrečiamomis ligomis sergančios, ir sunkios ligonės — niekam tas nesvarbu; juk tai nenaudingas šlamštas, kuris turi būti sunaikintas ir — juo greičiau, juo geriau...

Vakarais, kai iš darbo sugrįždavo Pranas, ateidavo jos aplankyti. Regina tada šokinėdavo ant vienos kojos ir džiaugdavosi pamačiusi tėvelį. Būdavo tada smagiau ir Olėsei, bent ji nebesijausdavo tokia vieniša ir nelaiminga. Ji žinojo, kad ji jau nebepasveiks, todėl prašė Praną, kad bent jis rūpintųsi Regina — gal iš jos galės užaugti gera mergina. Dėl mažytės dukrelės ji abejojo: ji buvo tokia silpna, sunykusi ir viduriavo, kad jau nebuvo jokios vilties, kad ji gyventų.

Ligoninėje beveik kasdieną kas nors numirdavo. Į jų vietas ateidavo kiti, kad pagulėję užleistų savo vietas naujiems. Maistas buvo toks blogas, priežiūra tokia netikusi, kad ir sveikas, patekęs į šią ligoninę, po poros dienų tikrai susirgtų.

Olėsės sveikata sparčiais žingsniais blogėjo. Ji vyto, kaip kirmėlių ėdama gėlė. Iš lovos ji jau mažai besikeldavo. Ir buvo abejinga viskam: jai tik rūpėjo, kad jos niekas netrukdytų. Ji nusišypsodavo tik tada, kai vakarais ateidavo Pranas. Nieko negalėjo padėti ir jis: čia nė vienas neturi jokių teisių ir jų žodžių niekas neklauso. Viską tvarko ginkluoti sargybiniai, ir jų žodžiai turi būti šventai vykdomi. Gerai dar, kad Pranas buvo sveikas ir jam duodamus darbus galėdavo atlikti. Jis turėjo geležinę sveikatą.

Vieną rytą, vėlai atmerkusi akis, Olėsė pastebėjo, kad jos mažoji dukrelė tokia tyli. Tokiu laiku paprastai ji verkdavo arba nors stenėdavo, dabar — nė garso. Palietė ranka — ji buvo šalta ir nejudanti. Dukrelė buvo mirusi...

Jos dukrelę sanitarė kažkur išnešė ir ji daugiau jos nebematė. Tos dienos vakare nė Pranas nebeatėjo. Kur jis galėjo dingti?

Tik kitos dienos vakare Pranas atėjo ir papasakojo, kad jis mirusią dukrelę palaidojo. Stovyklos vadovybė leido ją nugabenti į kapines, esančias gražioje kalvelėje už puskilometrio nuo čia. Jis, kito vyro padedamas, pats duobę iškasė ir lavonėlį apdėjo lentgaliais. Karstų čia niekas neduoda.

Olėsė prašė Praną, kad, jei ji mirtų, ir ją palaidotų į tą pačią duobę prie dukrelės. Ji nori būti su ja kartu.

—    Ne, ji mirti nenori. Ji nori gyventi. Nori pasveikti ir vėl galėti dirbti. Ir laukti to laiko, kol juos paleis ir ji vėl galės grįžti į mielą tėviškę, į savo brangią Čypiškę...

Bet... ar nuo jos norų tai priklauso?

O jeigu ji mirtų, ar Pranas kada nors, kad ir po daugelio metų, galėtų jos kaulus iškasti ir nuvežti į tėviškės kapus? Palaidoti greta jos tėvo, senelės ir daugybės kitų artimųjų... Ji čia nenori amžinai pasilikti tame svetimame krašte, viena ir tarp svetimų. Kai tik leis, Pranas su Regina grįš namo. Ar ne tiesa? Tada ir ją pasiims.

Pranas prižada viską padaryti, ko tik ji prašo. Bet kas jo dabar klauso? Jis tevertas tik tiek, kiek šita skruzdėlė, lipanti lovos galu augštyn, paklystanti ir nežinanti, kur ji keliauja ir ko j ieško.

Po keletos dienų prasidėjo Olėsės kelionės į amžinybę pradžia. Ji nebevalgė nė tos surūgusios sriubos, kurią jai paduodavo, nebekramtė juodos ir su džiūvusios it vėdaras duonos gabaliuko, kurį ji gaudavo. Viskas veltui. Ji nebegalėjo praryti. Kąsnis šoko atgal.

Ji jusdavo, kad Pranas vakarais ateidavo prie jos lovos: jis kalbėdavo jai šį bei tą, ji girdėdavo jo balsą, jai buvo smagiau, bet ji nežino, ar jam ką atsakydavo. Gal kartais ir nusišypsodavo arba sukepusias lūpas pakrutindavo. Jai būdavo malonu, kai jis jai ant kaktos uždėdavo sustirusią ir nuo darbo supleišėjusią ranką, sudraskytą eglėšakių ir apaugusią storomis nuospaudomis Porą kartų jis jai atnešė parinkęs aviečių.

Ach, aviečių!.. Avietes ji valgė. Koks malonus, koks dangiškas kvapas! Ji tikra, kad ir danguje bus toks malonus kvapas, žinoma, jeigu ji ten pateks. Kodėl jai nepatekti? Argi ji buvo kam ką blogo padariusi?..

Avietės... Pranas dirbo kažkur miškuose, šalia buvo dideli plotai kirtimų, kuriuose vešliai augo aviečių kerynai, pilni rausvų uogų. Nugavęs minutėlę laiko, jis galėjo parinkti iš artimiausio krūmo uogų, jas sudėjo į aukšlelę ir jai čia atnešė.

—    Mirštančiai žmonai, — pasakė jis sargybiniams, stovintiems prie vartų. Ir, o stebuklas, sargybiniai jam uogas įsinešti leido. Paprastai jie viską atima ir nieko neleidžia į stovyklą įnešti. Jei ką įsineša, tai tik senieji stovyklos gyventojai, jau gerai pažįstami su sargybiniais.

Ji galėjo praryti kelias avietes. Kitas suvalgė Regina. Regina, jeigu būtų Čypiškėje, pririnktų mamytei aviečių. Ji žino, kur jų galima rasti. Jos labai vešliai auga palaukėje, alksnynų kirtimuose. Jie alksnynus iškirto malkoms, o kitais metais ten priaugo ištisi raizgynai jaunų aviečių. Šiemet ten turėtų būti daug uogų. Kažin, ar dabar jas kas nors ten renka? Gal tik miškuose besislapstą partizanai ir paukšteliai?... Jie dabar visi paukšteliai, mintą iš Dievo malonės.

Sanitarė jai įleido po oda kažkokių vaistų. Nuo vaistų jai pasidarė geriau, netgi linksmiau. Ji atmerkė akis, galėjo apsidairyti aplink ir net su Regina pasikalbėti.

Ji prašė Reginą, kad ji klausytų tėvelio, kad būtų gera ir kad neužmirštų Dievulio. Ji poteriauti jau moka, o taip pat galės skaityti jos maldaknygę, kurią ji atsivežė iš Lietuvos. Nė bažnyčios, nė kunigo stovykloje nėra. Bet Dievulį reikia palaikyti širdyje. Iš ten jo niekas negalės išrauti. Regina turės lankyti svetimą mokyklą, jai ten bus kalama į galvą visokių išmislų. Mokytis ji turės, reikės ir viską atsiminti, bet ji neturi pamiršti, kad visa, ką sakys apie Dievulį priešas, bus baisus melas. Šį melą į galvą kals tas pats priešas, kuris mus išrovė iš mūsų gimtojo krašto ir atbloškė į šias Dievo pamirštas pašvietęs.

Vakare ji klausinėjo Praną, ar jis nežino, ar stovykloje kartais nėra kunigo. Gal kartais koks užsimaskavęs, kurio nė pažinti negali.

Ne, Pranas jau buvo klausinėjęs. Niekas kunigo nežinojo. Gal koks svetimšalis, bet niekas išduoti nenorėjo. Niekas nežino, kas tu esi ir kokiais tikslais kunigo klausinėj i.

Kitą rytą ji matė it per rūkus. Kažkas vaikščiojo, kažką kalbėjo, kažkuo rūpinosi. Tačiau ji nesirūpino niekuo: jai viskas buvo vienoda, viskas lygu. Netgi labai nesigraudino, kai Regina, ją apsikabinusi, verkė ir dejavo.

—    Mamyte, nepalik mūsų, mamyte, tu dar nenumirk. Ką mes be tavęs darysime?..

Olėsei sukosi galva ir ji nežinojo, ar ji budi, o gal tik sapnuoja. Ji paglostė Reginos susivėlusius plaukus ir pagalvojo, kad niekas dabar mergaitės netvarko. Gal sušukuos tėvas, kai vakare sugrįš iš darbo?

Po to ji vėl snūduriavo. Kartais ji girdėjo lyg girios ošimą, lyg savo gimtinės bažnyčios varpo skambėjimą. O kartais jai atrodė, kad ji guli lopšyje, o jos motina supa ją ir dainuoja lopšinę. Kad dukrelė greičiau užmigtų. Ji užmigdavo ir daugiau nieko nebejusdavo.

Vakare, jau visai brėkštant, į jos patalpą įėjo Pranas, lydimas kažkokio žmogelio, ir sanitarė. Sanitarė kažką pasakė Pranui, išėjo ir uždarė duris.

Pranas priėjo prie jos, pakrutino ir, kai ji atvėrė apsiblaususias akis, pasakė jai, kad atvedęs kunigą. Kunigas truputį suprantąs lietuviškai ir jiedu gal kaip nors susikalbėsią. Po to jis su kunigu kažką pasikalbėjo lenkiškai.

—    Kunigas, — pasakė Pranas. Kaip šis apskuręs žmogiūkštis nepanašus į kunigą... Apžėlęs lyg pagirio kelmas, susivėlęs, tamsiai rudai nudegęs, suskilinėjusiomis rankomis ir atšerpetojusiais pirštais. Ir kunigai šiame pragare nebepanašūs į kunigus. Tačiau, jei

Pranas sako, kad žmogiūkštis yra kunigas, matyt, jis žino.

Tuo tarpu žmogelis pasiruošė klausyti išpažinties.

Kol kunigas kalbėjosi su ligone, Pranas ir Regina suklaupė pasienyje prie lango ir meldėsi. Kad Dievas mamytei duotų sveikatėlę, o, jeigu Jo tokia valia, — Amžinąjį gyvenimą...

Atlikus išpažintį, kunigas davė Paskutinį Patepimą. Tokiomis priemonėmis ir būdais, kokie galimi šioje landynėje. Ir kunigas čia vergas ir nieko neturi. Tačiau jis kalba lotyniškas maldas, o Dievas jo žodžius išklauso.

Atlikęs savo patarnavimą, kunigas išslinko iš palatos, o Pranas dar pasiliko ir sėdėjo ant lovos krašto. Jis nenorėjo ligonę palikti vieną. Jam atrodė, kad ji gyvena paskutines savo gyvenimo valandas. Ir jis norėjo su ja kuo ilgiau pabūti.

Olėsė tuo tarpu sunkiai alsavo. Jos krūtinė tankiai kilnojosi ir jai trūko oro. Nors oro čia buvo marios. Ji beveik nieko nekalbėjo, tik tarpais krutino galvą. Pranas palietė jos ranką: ranka buvo vėsi ir drėgnai suprakaitavusi.

Pranas būtų prie jos pasilikęs gal ir visą naktį, tačiau atėjusi sanitarė liepė išeiti. Tokia jau tvarka.

Jis pabučiavo ją į kaktą, paspaudė ranką ir išėjo labai nusiminęs. Tačiau Olėsei buvo gera. Ji nežino kodėl, bet jau taip buvo.

Viskas nyko ir tirpo. Daiktai ir šešėliai. Olėsei atrodė, kad ji plaukia bangomis: bangos čia nuslūgsta, čia vėl ją užlieja. Ir ūžia, ūžia, kaip gimtojo kaimo miškas audroje...

Kitą rytą jos kūnas gulėjo lovoje atšalęs, išgeltęs ir sustiręs, kaip vėjo nulaužta drebulė.

Regina kiurksojo susitraukusi kampe ir niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko su mamyte: kodėl ji nebekalba, kodėl jos nepaguodžia ir kodėl ji nebejuda.

Atėję vyrai mirusią mamytę išvertė iš lovos ir nugabeno į nuošalią pastogę, esančią šalia barako. O Reginą nuvedė į skyrių, kur buvo vieni vaikai, liepė su jais žaisti ir paliko.

Vakare, kai iš darbo sugrįžo Pranas, jam buvo pranešta apie žmonos mirtį, duota dar pora vyrų talkon ir įsakyta mirusiąją palaidoti stovyklos kapeliuose.

Jie gavo ratus, įsidėjo numirėlę ir, patys traukdami, nuvežė.

Ją palaidojo greta jos mažosios dukrelės. Kaip ji pati to buvo pageidavusi.

Ir čia ji pasiliks, turbūt, amžinai...

1957, sausis