NAUJAS DAKTARAS T. ŽIŪRAITIS, O. P,
Pereitais metais gruodžio 9 d. T. Žiūraitis apgynė disertaciją — ASMENYBĖS ESMĖ INTEGRALINĖS KULTŪROS PERSPEKTYVOJE. Šį savo mokslinį darbą jis gynė Austrijoj, Salzburgo m. Jo smegenų brandus kūrinys buvo įvertintas “magna cum laude” ir tėvui T. Žiūraičiui suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.
Šiuo moksliniu pasisekimu ir asmeniniu naujojo daktaro laimėjimu nuoširdžiai džiaugiasi lietuviškoji visuomenė. Mes džiaugiamės todėl, kad T. Žiūraitis yra visuomenininkas, kultūrininkas, rašytojas ir žurnalistas. Mes džiaugiamės todėl, kad naujasis daktaras nėra dykumų asketas, bet patriotas lietuvis ir kartu — lietuvių tautos tarnas. Mes žinome, kad jis tą gautąjį šviesos pluoštą, kaip deimantą žvilgantį, išspinduliuos savo paskaitose, savo straipsniuose, pamoksluose ir kitaip norės ir sugebės perteikti mums — lietuviams.
DAUG YRA PAŠAUKTŲJŲ, BETNEDAUG YRA IŠRINKTŲJŲ...
Fil. dr. tėvas Tomas Žiūraitis yra ir išrinktasis ir pašauktasis atlikti stambią lietuvių tautos misiją. Nors jis pats, dėl savo nuoširdaus kuklumo, augščiau eilinio lietuvio savęs nestato.
Malonu pabrėžti, jog dr. T. Žiūraitis, atvykęs iš New Yorko į Detroitą, jau suskubo visuomenei paskaityti keletą — tautinėmis-kultūrinėmis-patriotinėmis temomis — paskaitų. Vien tik Lietuvių Kultūros Klube jis jau skaitė dvi paskaitas, per radiją jį girdime kiekvieną šeštadienį. Tenka iškelti, kad tėvo dr. T. Žiūraičio paskaitos labai noriai klausomos, į jas tautiečiai gausiai susiburia ir išsiskirstę ilgai komentuoja girdėtos paskaitos turinį.
Kodėl taip yra? Kodėl į daugelio kitų skaitomas paskaitas tautiečiai nenoriai lankosi?
Greičiausia nesuklysime pasakę: “Jei pats savyje mažai ką turi, argi gali kitiems daug duoti?”
Tėvo dr. T. Žiūraičio nuoširdus sieloj imąsis lietuvių tautos tragedija patraukia prie jo visų tautiečių širdis. Jo didelė ir skaisti meilė mūsų tėvynei atsispindi visuose jo darbuose. Jo patriotizmas pagrįstas darbais. Be to, jis yra didelio masto tolerantas. Jis moka ir nori sugyventi su įvairių srovių patriotais lietuviais. Jis visad ėjo ir eina tautinės vienybės ir konsolidacijos keliu. Niekad, nė valandėlei, nepamiršta, jog — vienybėje galybė. Jis sako: “Nelaikąs mums ginčytis ir sąskaitas suvedžioti, jei šiandien visas Nemuno vanduo žudomos lietuvių tautos krauju nudažytas”.
Į GILAUS MOKSLO KALNĄ KOPIANT
Tomas Vytautas žiūraitis kilęs iš Grigoriškės vnk., Šimkaičių valse., Raseinių apskr., š.m. kovo 18 d. suėjo 43 m. amžiaus. Į Domininkonų ordiną įstojo 1933 m. — aštuoniolikos metų būdamas, Raseiniuose. Noviciatą atliko irgi Domininkonų vienuolyne Amiens, Prancūzijoje 1933—1934 metais. Filosofijos mokslus studijavo domininkonų akademijoje Walberberg b. Koeln, Vokietijoje 1934—1937 m. Teologijos mokslus studijavo domininkonų akademijoje Le Saulchoir, Kain, Belgijoje 1937—1939 m. Mokėsi Dvasinėje akademijoje Paderborn, Westfalijoje 1941 m. ir Bonnos u-te 1941—1942 m. — Vokietijoje. Vėliau grįžo Lietuvon, kur studijavo Akadem, kunigų seminarijoje Vilniuje 1942—1943 m. ir ją užbaigia “summa cum laude” labai gerai.
Vėliau, Lietuvą okupavus raudonajai armijai, T. Žiūraitis pasitraukė į vakarus. Vėl studijuoja Austrijoj, Salzburge 1946—1947 m. laikotarpy ir baigia filosofijos studijas doktoratui “magna cum laude” pažymiu. Bet tuomet jam laipsnis dar nebuvo suteiktas. Kunigu įšventintas Le Saulchoir, Kain, Belgijoje 1939 m. Pasižymėjo ypatingai turiningais ir patriotiškais pamokslais (vokiečių okupacijos metu) šv. Jono bažnyčioje, Vilniuje 1943—1944.
Atvykęs Amerikon 1949 m. rugpjūčio 17 d. tuoj ima profesoriauti Providence, R. I., kolegijoje 1949— 1950 metais. Amerikoje gyvendamas įsijungia į lietuvių žurnalistų s-gos darbus, nuo 1952 m. yra jos narys, o nuo 1953 m. New Yorko skyriaus pirmininkas. Pradėjo bendradarbiauti spaudos puslapiuose 1934 metais.
Jau pačioje jaunystėje Tomui Žiūraičiui rūpėjo įvairūs filosofiniai klausimai. O bręstant jo intelektui, gilių studijų dėka, jis tiesiog paskęsta asmenybės ugdymo problemas spręsdamas. Jis ir savo disertacijos vekialą baigia tokia išvada:
“Asmenybė yra kiekvienas žmogus, kuris integralinį kultūros gyvenimą kaip galima sąmoningiau įžvelgia, įgyvendina ir pastoviai (nepraeinančiai) jame įsikūnija”. Disertacijos darbas telpa 232 psl. knygoje. Tik gaila, kad šiuo momentu mes negalime jos pasiskaityti, bet gerbiamasis daktaras, gal būt, ateity pasirūpins ją išleisti lietuvių kalba.
KŪRYBOS ARUODAI
Be publicistinių straipsnių dr. T. Žiūraitis yra paskelbęs nemažai knygų ir studijų: 1. Eucharistija-kasdieninė mūsų stiprybė, 1943: 2. Į kovą garbingą 1944: 3. Lietuva tautinio atgimimo keliais, 1946; 4. Nevystančios rožės, 1944 m. ir 1948 m.; 5. žodis ir gyvenimas, 1955; be to, visą eilę straipsnių yra paskelbęs Lietuvoje, Vokietijoje, JAV-bėse, Kanadoje ir Pietų Amerikos lietuvių ir svetimtaučių spaudoje.
Sveikindami naują daktarą, linkime sėkmės lietuvybės baruose.
V. Mingėla
