MYLĖTI IR KENTĖTI
KUN. DR. ST. VALIUŠAITIS
Daug yra pasaulyje brangių, žymių, garsių žmonių. Vieni jų visą savo gyvenimą pašvenčia ligoninėse, laboratorijose, kiti pražūsta prie storų apdulkėjusių knygų, dar kiti žūsta gindami savo krašto, tėvynės laisvę.
Tokių didvyrių vardai ne tik aukso raidėmis surašomi tautų istorijų knygose, bet ir su pagarba perteikiami kartų kartoms, kad iš praeities stiprybės semtųsi.
Tačiau vienas vardas, vienas asmuo, pats didžiausias pasaulio didvyrių formuotojas, labai dažnai yra nutylimas, pamirštamas.
Tasai vardas yra kupinas nepaprasto grožio, stiprybės, švelnumo ir meilės. Jo, kad ir tolimą aidą išgirdęs žmogus, nejučiomis nuskrenda į nebesugrąžinamos saulėtos kūdikystės metus, o širdis paskęsta gražiausiuose prisiminimuose. Tame varde slypi visa meilė, kuri tik gali tilpti žmogaus širdyje, visas švelnumas, koks tik galima pasiekti šioje žemėje, visas savęs išsižadėjimas, savęs užmiršimas, koks tik galima įsivaizduoti.
Tas vardų vardas, tas labai dažnai visų pamirštamas asmuo yra Motina.
Motina kiekvienam žmogui yra brangi ne tik už žemiškos gyvybės davimą, bet ir už nuolatini sielojimąsi savo vaikų fizine ir dvasine gerove.
Sumiega slėniai, pamiškės ir laukų lygumos, visa gamta, pailsusi nuo sunkių dienos darbų, skęsta rytmečio sapnuose, tik vienų viena motina nemiega. Ji budi prie savo sergančio kūdikio lovelės.
Laikrodis jau seniai suskaitė dvylika, o ji dar nė negalvoja sumerkti akių, ji viena gyva, poilsiui apmirusioj gamtoj, ji viena taip gali padaryti, nes tik į jos širdį patsai Dievas įrašė sekančią darbų tvarką: Mylėti ir Kentėti.
Visas kultūringasis pasaulis, gražiausiame metų laike, gegužės mėnesį, švenčia Motinos Dieną. Ją švęsime ir mes. Tik, deja, ne visiems mums bus lemta ją švęsti su džiaugsmo šypsena lūpose, su gėlių puokšte rankose.
Daugelis prisiminsime ją jau mirusią ar sunkią nedalią bevelkančią. Šioje šventėje daugelis motinų pasiges savo vaikų, vaikai nepasveikins savo motinų, nes jų čia nebus. Bet vienų mintys skris pas kitus. Visi pajusime tuštumą, kurią tik motinus širdis tegali užpildyti ir tada gal ne vienam graudi ašara suspindės akyse, o motinos prisiminimas suspaus širdį ir suprasime tada, kaip sunku našlaitėliui be motinos gyventi.
Motinos reikšmė yra labai didelė ne tik pavienio asmens, šeimos gyvenime, jų formavime, bet ir visos visuomenės, tautos ir žmonijos.
Tiesa, pasaulis yra daugiausia tvarkomas vyrų, bet tai nereiškia, kad motinos vaidmuo čia būtų mažas. Ji tik nesigiria savo darbais. — Jei pasaulio valdovai duotų daugiau reikšmės motiniškajam pradui gyvenime, kažin ar neišnyktų daug visokio blogio.
Švęsdami Motinos Dieną, mes, lietuviai, turime atiduoti ypatingą pagarbą mūsų lietuvei motinai. Ji davė, išauklėjo mūsų tautai tiek daug žymių žmonių, didvyrių. Ji išlaikė amžių bėgyje lietuvių kalbą, tautinius bei religinius papročius. Ji išugdė mūsų tautai dvasios galiūnus, kurių dėka mūsų Tėvynė galėjo stoti šalia laisvojo, kultūringojo pasaulio kraštų. Jos maldomis, skausmu ir ašaromis buvo aplaistytos mūsų atgimimo kovos. “Ji tėvą knygnešį, ji sūnų savanorį” išaugino.
Ji ir dabar, okupanto išniekinta, pažeminta, bet dvasioje nepalaužta, diegia Tėvynės meilės ugnį jaunojo Lietuvos atžalyno širdin.
Jos dėka ir šiandien gražiose Lietuvos giriose, nekaltu lietuvišku krauju aplaistytose, broliai partizanai veda žūtbūtinę kovą: gyventi laisviems arba mirti garbinga didvyrio, lietuvio kario mirtimi.
Jei pasaulis stebisi mūsų mažytės tautos nepalaužiamu atsparumu kovoje su sau nelygiu priešu, — mūsų pasididžiavimas ir pagarba priklauso mūsų lietuvei motinai. Nes ji tokioje dvasioje išaugino savo vaikus, nes ji sugebėjo jų širdyse įdiegti gilų tikėjimą, tvirtą dorovę ir išmokė juos pamilti laisvę ir nepriklausomybę.
Tikėkime, kad kaip anai Motinai po skaudžios kančios ir Golgotos kelio išaušo Velykų rytas su pergalės Aleliuja, taip bus ir mūsų lietuvei motinai, taip bus ir mūsų bendrai Motinai Tėvynei, nes jų pusėje yra Tiesa.
